Kaip būti žmonių pusėje skaitmeninėje ateityje

Žiniasklaidos teoretikas Douglas Rushkoff'as teigia, kad žmonės nebėra vertinami už savo kūrybiškumą: skaitmeninių technologijų valdomame pasaulyje mes vertinami tik už savo duomenis. Savo aistringoje kalboje Rushkoff'as ragina mus nustoti naudoti technologijas tam, kad optimizuotume žmones rinkai, ir pradėti jas naudoti tam, kad sukurtume ateitį, kurioje svarbiausios mūsų prieš-skaitmeninės vertybės: sąryšis, kūrybiškumas ir pagarba. „Būkite žmonių pusėje, suraskite kitus“, sako jis, „Kartu sukurkime tokią ateitį, kokios visada norėjome“.

Mane pakvietė į išskirtinį kurortą,

kad papasakočiau apie skaitmeninę ateitį,

kaip maniau, porai šimtų vadovų
technologijų srityje.

Sėdėjau žaliajame kambaryje,
laukdamas savo eilės,

bet vietoje to, kad mane nuvestų ant
scenos, į žaliąjį kambarį įėjo penki vyrai

ir prisėdo prie mažo staliuko
šalia manęs.

Jie buvo technologijų srities
milijardieriai.

Jie pradėjo man berti tokius
labai priešpriešinius klausimus, kaip:

Bitcoin ar Etherium?

Virtuali realybė ar papildyta realybė?

Nežinau, ar jie siūlė statymus, ar ką.

Kai labiau priprato prie manęs,

jie pakrypo link tikrą susirūpinimą
keliančio klausimo.

Aliaska ar Naujoji Zelandija?

Teisingai.

Šie technologijų srities milijardieriai
prašė medijų teoretiko patarimo,

kur statyti bunkerį paskutiniojo
teismo dienai.

Praleidome likusią valandos dalį prie
vieno klausimo:

„Kaip man išlaikyti savo apsaugos
darbuotojų kontrolę

po įvykio?“

Sakydami „Įvykis“ jie turi omenyje
termobranduolinį karą,

klimato katastrofą ar socialinius neramumus,
kurie sugriaus mums pažįstamą pasaulį

ir, dar svarbiau, pavers
jų pinigus nereikšmingais.

Ir aš nesusilaikiau negalvojęs:

jie yra turtingiausi, galingiausi
vyrai pasaulyje,

tačiau jie mano esą visiškai bejėgiai
paveikti ateitį.

Geriausia, ką jie gali padaryti, tai
laukti neišvengiamos katastrofos

ir tuomet pasitelkti savo technologijas
ir pinigus, kad pabėgtų nuo mūsų visų.

Ir jie yra nugalėtojai
skaitmeninėje ekonomikoje.

(Juokas)

Skaitmeninis renesansas

buvo apie nežabotą kolektyvinės

žmonių vaizduotės potencialą.

Jis aprėpė viską nuo chaoso matematikos
ir kvantinės fizikos

iki fantastinio inscenizavimo ir
Gajos hipotezės, ar ne?

Mes tikėjome, kad žmonės, veikdami kartu,
galėtų sukurti bet kokią ateitį.

Bet tada prasidėjo „dot com“ bumas.

Ir skaitmeninė ateitis tapo
akcijų ateitimi.

Mes panaudojome visą skaitmeninio amžiaus
energiją

steroidų pumpavimui į jau merdėjančią
NASDAQ akcijų biržą.

Technologijų žurnalai perspėjo mus dėl
ateinančio cunamio.

Ir tik investuotojai, samdę geriausius
scenarijaus planuotojus ir futuristus,

galės išgyventi šią bangą.

Ir taip ateitis pakito iš dalyko,
kurį kuriame kartu dabartyje,

į tai, už ką statome

kažkokiame turnyre, kur nulinės sumos
žaidime vienas žaidėjas laimi viską.

Ir kai atsiranda tiek konkurencingumo dėl
ateities,

žmonės nebevertinami už savo kūrybingumą.

Ne, dabar mes vertinami tik
už savo duomenis.

Nes jie gali panaudoti duomenis
prognozėms.

Kūrybingumas tik kuria triukšmą.

O tada sunkiau prognozuoti.

Taigi mums liko
skaitmeninis kraštovaizdis,

slopinantis kūrybingumą, naujoves,

slopinantis tai,
kas labiausiai daro mus žmonėmis.

Mums liko socialinė žiniasklaida.

Ar tikrai socialinė žiniasklaida jungia
žmones naujais, įdomiais būdais?

Ne, socialinė žiniasklaida skirta naudoti
mūsų duomenis kad nuspėtų elgesį ateityje.

Ar, kai reikia, daryti įtaką mūsų
elgesiui ateityje,

kad elgtumėmės labiau pagal
savo statistinius profilius.

Ar skaitmeninei ekonomikai patinka žmonės?

Ne, ką gi tau daryti,
kai jau turi verslo planą?

Atsikratyti visų žmonių.

Žmonės nori sveikatos apsaugos, jie nori
pinigų, prasmės.

Su žmonėmis negalima
didinti kompanijos.

(Juokas)

Net mūsų skaitmeninės programėlės

nepadeda mums formuoti jokio
tarpusavio supratimo ar solidarumo.

Pavyzdžiui, kur yra mygtukas
pavežėjimo programėlėje,

leidžiantis vairuotojams kalbėtis apie
darbo sąlygas

arba vienytis?

Net mūsų vaizdo nuorodų įrankiai

neleidžia sukurti tikro supratimo.

Nesvarbu kokio gerumo vaizdo įrašo raiška,

vistiek nesimato, ar kažkieno rainelės
išsiplečia, kai tikrai jus supranta.

Niekas, ką mes padarėme, kad
atrastume tarpusavio ryšį,

ką sukūrėme per šimtus tūkstančių metų
evoliucijos,

neveikia.

Negali pamatyti, ar kažkieno kvėpavimas
sutampa su tavo.

Veidrodiniai neuronai nesiaktyvuoja,
kūne nepasklinda oksitocinas,

niekada nepatiriame buvimo kartu su kitu
žmogumi jausmo.

Vietoje to galvojate:

„Na, jie sutinka su manimi,
bet ar tikrai?

ar tikrai jie mane suprato?“

Bet mes nekaltiname technologijų
dėl prastos ryšio kokybės.

Mes kaltiname kitą žmogų.

Žinote, net mūsų turimos technologijos ir
skaitmeninės iniciatyvos,

skirtos skatinti žmones,

iš esmės yra labai nukreiptos
prieš žmogų.

Pagalvokite apie blokų grandinę
„blockchain“.

Ar blokų grandinė skirta padėti mums
kurti stipriai humanizuotą ekonomiką? Ne.

Blokų grandinė nesukelia pasitikėjimo
tarp vartotojų,

o paprasčiausiai pakeičia pasitikėjimą
nauju,

dar mažiau skaidriu būdu.

Arba judėjimas skatinti jaunimą
programuoti.

Turiu omeny, švietimas yra puiku,
mums patinka švietimas,

ir puiki mintis yra

norėti, kad vaikai galėtų gauti darbą
skaitmeninėje ateityje,

tad dabar išmokysime juos
programuoti.

Tačiau nuo kada švietimo tikslas yra
suteikti darbus?

Švietimo tikslas nebuvo gauti darbą.

Švietimas buvo kompensacija už
gerai atliktą darbą.

Valstybinis švietimas buvo skirtas

angliakasiams, visą dieną dirbusiems
anglies kasyklose,

kad grįžę namo turėtų orumo paskaityti
romaną

ir jį suprasti.

Arba intelekto, kad galėtų dalyvauti
demokratijoje.

Kai jį paverčiame darbo pratęsimu,
ką iš tiesų darome?

Tiesiog leidžiame korporacijoms

eksternalizuoti darbuotojų
apmokymų išlaidas

Ir visų blogiausia yra humaniškų
technologijų judėjimas.

Turiu omeny, man patiko vyrukai,
kurie paimdavo

Las Vegaso lošimų automatų
algoritmus

ir pritaikydavo juos socialinėse
medijose, kad taptume priklausomi.

Dabar jie pamatė savo klaidas

ir nori padaryti technologijas
humaniškesnėmis.

Bet kai išgirstu pasakymą
„humaniškos technologijos“,

galvoju apie vištas auginamas be narvų
ar panašiai.

Mes su jomis elgiamės
kuo humaniškiau,

iki kol jas papjauname.

Taigi dabar jie leis technologijoms
būti kuo humaniškesnėmis,

tol, kol galės iš mūsų ištraukti
pakankamai duomenų ir pinigų,

kad patenkintų savo akcininkus.

Tuo tarpu akcininkai, savo ruožtu,
galvoja tik:

„Man reikia uždirbti pakankamai pinigų,
kad galėčiau izoliuotis

nuo pasaulio, kurį kuriu tokiu būdu
uždirbdamas pinigus“.

(Juokas)

Nesvarbu, kiek VR akinių
jie užsidės,

ir į kokį fantastinį pasaulį
nusikels,

jie negalės eksternalizuoti
vergovės ir taršos, kuria sukėlė

paties prietaiso gamyba.

Tai primena man Tomo Džefersono
maisto keltuvą.

Mes norime manyti, kad jis
sukūrė maisto keltuvą,

kad sumažintų vergų darbo krūvį
nešiojant maistą

viršun į valgomąjį ir patiekiant
žmonėms.

Tai buvo skirta ne tam,
ne vergams.

Tai buvo skirta Tomui Džefersonui ir
jo vakarienės svečiams,

kad jiems nereikėtų matyti vergo,
atnešančio maistą.

Maistas atkeliaudavo stebuklingai,

lyg atsirastų iš „Star Trek“
replikatoriaus.

Tai dalis etoso, sakančio, kad

žmonės yra problema, o technologijos –
sprendimas.

Mes nebegalime taip galvoti.

Turime nustoti naudoti technologijas
žmonių optimizavimui rinkai

ir pradėti optimizuoti technologijas
žmonijos ateičiai.

Tačiau šiais laikais sudėtinga
pateikti tokį argumentą,

nes žmonės nėra populiarios būtybės.

Visai neseniai apie tai šnekėjau prieš
aplinkosaugininką

ir ji paklausė:
„Kodėl tu gini žmones?“

Žmonės sugriovė planetą.
Jie nusipelnė išnykti.

(Juokas)

Netgi mūsų populiarioji žiniasklaida
nekenčia žmonių.

Pažiūrėkite televizorių,

visi mokslinės fantastikos serialai
rodo, kad robotai geresni ir malonesni nei žmonės.

Net serialai apie zombius:
apie ką jie iš tikrųjų yra?

Žmogus, žiūrintis į horizonte
praeinantį zombį,

iš arti parodomas žmogaus veidas,

ir žinome, ką jis galvoja:

„Koks iš tiesų skirtumas tarp
zombio ir manęs?

Jis vaikšto, aš vaikštau.

Jis valgo, aš valgau.

Jis žudo, aš žudau“.

Bet jis zombis.

Bent jau tai žinote.

Jei iš tiesų mums kyla problemų
atskiriant mus nuo zombių,

turime gana didelę bėdą.

(Juokas)

Jau nekalbu apie transhumanizmą.

Dayvavau panelinėje diskusijoje su
humanistu; jis kalbėjo apie singuliarumą.

„Greitai išauš diena, kai kompiuteriai
bus protingesni už žmones.

Tuomet vienintelė išeitis žmonėms bus

perduoti evoliucinį deglą savo
įpėdiniams

ir pasitraukti.

Geriausiu atveju, įkelti savo sąmonę
į silicio integrinį grandyną.

Ir susitaikyti su išnykimu“.

(Juokas)

Aš atsakiau: „Ne, žmonės yra ypatingi.

Mes galime priimti dviprasmiškumą,
mes suprantame paradoksus,

mes sąmoningi, mes keisti,
mes išdaigūs.

Skaitmeninėje ateityje turėtų atsirasti
vietos žmonėms“.

O jis pareiškė: „O, Rushkoffai,

jūs taip kalbate tik todėl, kad
esate žmogus“.

(Juokas)

Lyg tai būtų puikybė.

Gerai, aš „žmonių pusėje“.

Tokia buvo originali
skaitmeninio amžiaus įžvalga.

Kad buvimas žmogumi yra
komandinis sportas,

evoliucija yra bendradarbiavimas.

Net medžiai miške

nekonkuruoja vieni su kitais.

Jie sujungti didžiuliu tinklu šaknų
ir grybų,

kurie leidžia jiems bendrauti vieni su
kitais ir perduoti maistines medžiagas.

Jei žmonės yra labiausiai išsivystę
būtybės,

tai todėl, kad mes turime labiausiai
išvystytus bendradarbiavimo ir bendravimo būdus.

Mes turime kalbą.

Mes turime technologijas.

Keista, anksčiau aš buvau tas, kuris
kalbėdavo apie skaitmeninę ateitį tiems,

kurie dar nebuvo patyrę nieko
skaitmeninio.

O dabar jaučiuosi tarsi paskutinis,

prisimenantis, koks buvo gyvenimas
prieš skaitmenines technologijas.

Nekalbu apie kažko skaitmeninio ar
technologinio atmetimą.

Kalbu apie susigrąžinimą vertybių,
kurias mums gresia pavojus prarasti,

ir jų įterpimą skaitmeninėje ateities
infrastruktūroje.

Ir tai ne raketų mokslas.

Tai taip pat paprasta, kaip sukurti
socialinį tinką,

kuris, vietoj to, kad mokytų mus matyti
žmones kaip priešininkus,

mokytų mus matyti priešininkus kaip
žmones.

Tai reiškia kūrimą ekonomikos, ne tokios,
kuriai palanki platformos monopolija,

norinti išgauti visą vertę iš
žmonių ir vietų,

o tokios, kuri skatina vertės cirkuliaciją
bendruomenėje,

ir leidžia mums įkurti platformų
kooperatyvus,

kurie paskirsto nuosavybę taip plačiai,
kaip tik įmanoma.

Tai reiškia kūrimą platformų,

kurios neslopintų mūsų kūrybiškumo
ir naujovių, kad galėtų prognozuoti,

o iš tiesų skatintų kūrybiškumą
ir naujoves,

kad galėtume rasti kai kuriuos
sprendimus,

padėsiančius išspręsti mūsų
turimas problemas.

Ne, vietoje to, kad bandytume uždirbti
pakankamai pinigų, kad galėtume izoliuotis

nuo mūsų kuriamo pasaulio,

kodėl gi mums neskyrus laiko ir energijos
paversti pasaulį

tokiu, iš kurio nenorėtume pabėgti.

Pabėgimo nėra,
yra tik vienas dalykas.

Prašau, nepabėkite.

Prisijunkite prie mūsų.

Gal mes ir ne tobuli,

bet kad ir kas benutiktų,
bent jau nebūsite vieni.

Būkite „žmonių pusėje“.

Suraskite kitus.

Kartu sukurkime tokią ateitį,
kokios visada norėjome.

O tie technologijų srities
milijardieriai, norėję sužinoti,

kaip išlaikyti savo saugumo pajėgų
kontrolę po apokalipsės,

žinote, ką jiems pasakiau?

„Pradėkite tiems žmonėms rodyti meilę
ir pagarbą dabar.

Tuomet galbūt nereikės jaudintis
dėl apokalipsės“.

(Ačiū)

(Plojimai)