Kodėl didi architektūra turėtų pasakoti istorijas

Architektui Ole Scheeren žmonės, kurie gyvena ir dirba pastate, yra tokia pat svarbi pastato dalis, kaip ir betonas, plienas ir stiklas. Jis klausia, ar architektūra gali skatinti bendradarbiavimą ir pasakoti istorijas, vietoj to, kad izoliuotų ir įstatytų į tipinę dangoraižių hierarchiją? Pamatyk penkis Sheeren pastatus – nuo susukto bokšto Kinijoje iki plūduriuojančio kino teatro Tailando vandenyne – ir sužinok jų istorijas.

Didžiąją dalį praėjusio amžiaus,

architektūra buvo užburta
garsios doktrinos

„Forma išplaukia iš funkcijos“ tapo
modernumo ambicingu manifestu

ir tramdančiais marškiniais,

kadangi išlaisvino architektūrą
nuo dekoratyvumo,

bet pasmerkė ją utilitariniam griežtumui
ir suvaržė paskirtį.

Savaime aišku architektūroje
svarbus funkcionalumas,

bet aš noriu prisiminti šią perrašytą
Bernard Tschumi frazę

ir pasiūlyti visiškai kitokią ypatybę.

Jei forma išplaukia iš fikcijos

galime žvelgti į architektūrą ir pastatus,
kaip erdvę pasakojančią istorijas:

juose gyvenančių žmonių istorijas,

pastatuose dirbančių žmonių istorijas.

Ir galime pradėti įsivaizduoti patirtis,
kurias suteikia mūsų pastatai.

Šiuo atveju, mane domina fikcija

ne kaip neįtikėtina, bet kaip tikra,

kaip realybė, ką architektūra reiškia

žmonėms, kurie gyvena joje ir su ja.

Mūsų pastatai yra prototipai,
idėjos, kaip vieta gyventi

ar vieta dirbti galėtų būti pakeista,

ir kaip kultūros ar žiniasklaidos vieta
galėtų šiandien atrodyti.

Mūsų pastatai tikri,
jie yra statomi.

Jie yra aiškus įsipareigojimas
fizinėje realybėje

ir konceptuali galimybė.

Apie mūsų architektūrą aš mąstau
kaip apie organizacinę struktūrą.

Jos branduolys iš tikrųjų yra
struktūrinis mąstymas, sistema:

kaip mes galime sukurti išdėstymą,
tiek funkcionalų,

tiek ir suteikiantį patirtį?

Kaip mes galime sukurti struktūras,
kurios sukuria

santykių ir pasakojimų seką?

Ir kaip išgalvotos istorijos

apie mūsų pastato gyventojus ir vartotojus

keičia architektūrą,

tuo pačiu metu kai architektūra keičia
istorijas?

Dabar atsiranda ir antrasis terminas,

ką aš vadinu „pasakojantys hibridai“,

vienu metu vykstančių istorijų struktūra,

kurios rutuliojasi mūsų sukurtuose
pastatuose.

Taigi, mes galime žiūrėti į architektūrą
kaip į sudėtingą santykių sistemą,

tiek schemine, tiek ir funkcine prasme,

taip pat patyrimo ir emocijų
ar socialumo prasme.

Tai Kinijos nacionalinio transliuotojo
centrinė būstinė,

kurią suprojektavome kartu
su Rem Koolhaas iš OMA.

Kai pirmą kartą atvykau į Pekiną 2002 m.,
miesto planuotojai parodė tokį vaizdą:

kelių šimtų dangoraižių mišką,

iškilsiantį centriniame verslo rajone,

bet tuo metu
tik keli iš jų buvo pastatyti.

Taigi mes turėjome projektuoti
nežinomoje erdvėje,

išskyrus vieną dalyką:
svarbiausia – vertikalumas.

Žinoma, dangoraižiai yra vertikalūs,
tai visiškai hierarchinė struktūra,

viršuje geriausiai,
apačioje blogiausiai,

ir kuo aukštesnis tu esi,
tuo geriau, bent taip atrodo.

Norėjome savęs paklausti,

ar gali pastatas būti sutelktas į
visai kitą vertybę?

Ar galima panaikinti hierarchiją,
ir susitelkti ties sistema,

kuri pabrėžia bendradarbiavimą,
vietoje izoliacijos?

Taigi mes paėmėme šią adatą
ir palenkėme ją,

suformuodami susijusių veiklų kilpą.

Mūsų idėja buvo sujungti visus
televizijos kūrimo aspektus

į vieną struktūrą: naujienos,
laidų kūrimas, transliavimas,

tyrimai ir mokymai, administracija,

viską į susijusių veiklų grandinę,

kur žmonės susitiktų dalinimosi ir
bendradarbiavimo procese.

Man vis dar patinka ši iliustracija.

Primena biologijos pamokas,
jei prisimenat žmogaus kūną

su visais organais ir cirkuliacijos
sistemomis, kaip mokykloje.

Staiga pradedi galvot apie architektūrą,
ne kaip apie statybinę medžiagą,

bet kaip apie organizmą, gyvybės formą.

Ir pradedi skrosti šį organizmą,

gali išskirti pirminius
techninius klasterius:

laidų kūrimas, transliacijų centras
ir naujienos.

Minėtieji glaudžiai persipynę
su socialiniais klasteriais:

susitikimų kabinetai, valgyklos,
pokalbių zonos,

neformalios vietos žmonėms
susitikti ir dalintis.

Taigi organizacinė šio pastato struktūra
buvo mišinys:

techniškumo ir socialumo,

žmogiškumo ir naudingumo.

Ir savaime aišku mes panaudojome
statinio kilpą kaip cirkuliacinę sistemą,

kad sujungtume viską ir suteiktume
galimybę lankytojams ir darbuotojams

patirti suvienytas visas
skirtingas funkcijas.

Pastato plotas 473 000 kvadratinių metrų,

tai vienas didžiausių pastatų pasaulyje.

Jame dirba virš 10 000 žmonių,

savaime aišku, tai dydis,
kuris viršija daugelio dalykų galimybes

ir tipiškos architektūros lygį.

Mes trumpam nustojome dirbti,

atsisėdome ir supjaustėme 10 000 mažų
pagaliukų ir suklijavome juos ant modelio,

kad paprasčiausiai suprastume,
ką toks kiekis iš tikrųjų reiškia.

Aišku, kad svarbiausia ne skaičius,

bet žmonės, bendruomenė,
kuri apsistoja pastate,

ir tam, kad tai suvoktume, bet ir
pakeistume šią architektūrą,

mes išskyrėme 5 veikėjus,
hipotetinius veikėjus,

ir stebėjome jų gyvenimo
dieną šiame pastate,

galvojome, kur susitiktų,
ką patirtų.

Taigi, tai buvo būdas keisti ir
projektuoti pastatą,

bet taip pat parodyti patyrimus jame.

Tai dalis parodos, sukurtos su
Modernaus meno muziejumi,

rodytos ir Niujorke, ir Pekine.

Tai pagrindinis transliacijų
valdymo kabinetas,

techniškai toks galingas,

kad gali tuo pačiu metu
transliuoti 200 kanalų.

Ir štai kaip pastatas atrodo
šiandien Pekine.

Pirmoji tiesioginė transliacija buvo
2012 m. Londono olimpiada,

po to buvo išoriškai
užbaigtas Pekino olimpiadai.

Šios 75 metrų gembės
smaigalyje galite matyti

tris apskritimus.

Jie yra dalis viešos kilpos,
kuri eina per šį pastatą.

Tai langai ant kurių galite atsistoti

ir stebėti kaip po jumis
sulėtintai juda miestas.

Pastatas tapo kasdienine
Pekino gyvenimo dalimi.

Jis ten.

Taip pat jis tapo puikiu fonu

vestuvių nuotraukoms.

(Juokas.)

Bet gal būt svarbiausias momentas yra šis.

„That's Beijing“ panašus į „Time out“,

žurnalas, kuris aprašo,
kas vyksta mieste per savaitę,

ir staiga matot pastatą pavaizduotą
ne kaip fizinį vienetą,

bet kaip miesto aktorių,

vieną iš personažų,
apibūdinančių miesto gyvenimą.

Taigi architektūra prisiima vaidmenį,

kažko kas kuria ir pasakoja istorijas.

Ir, manau, tai galėtų būti viena
iš pirminių prasmių,

kuriomis mes tikime.

Bet taip yra kita
šio pastato istorija.

Tai istorija apie žmonės,
kurie jį sukūrė,

400 inžinierių ir architektų,
kuriems aš vadovavau,

beveik dešimtmetis bendradarbiavimo,

kurį mes praleidome kurdami šį pastatą,

įsivaizduodami jo realybę

ir galiausiai pastatę jį Kinijoje.

Tai didelės gyvenvietės
vystymas Singapūre.

Jei žiūrėsime į Singapūrą kaip į
daugelį Azijos ar pasaulio miestų,

savaime aišku, jame dominuoja bokštai,

kurie labiau izoliuoja
nei sujungia,

ir man kilo klausimas, kaip galime
mąstyti apie gyvenimą,

nesusikoncentruojant ties mūsų ir
būsto privatumu

ir individualumu,

bet ties bendruomeniškumo idėja?

Kaip sukurti bendruomeninę erdvę,

kurioje dalintis būtų taip pat gera,
kaip turėti kažką asmeniško?

Kadangi turėjome suprojektuoti 1 040 butų,
tradicinis atsakymas

atrodytų taip:

24 aukštų limitas nustatytas planuotojų,

12 dangoraižių ir likęs tuščias
plotas tarpuose,

labai ankšta sistema, ir nors
dangoraižis atskiria tave,

bet nesuteikia privatumo,
nes kitas visai šalia,

labai abejotina tokio užstatymo kokybė.

Taigi aš pasiūliau paversti
bokštus horizontaliai

ir sudėti juos vieną ant kito,

nors atrodo sudėliota atsitiktinai,

bet jei žiūrėsi iš tam tikro
taško skrendat sraigtasparniu,

gali pamatyti organizacinę struktūrą,
iš tikrųjų tai šešiakampis tinklas,

kuriame horizontalūs blokai
sukrauti vienas ant kito

tam, kad liktų vietos didelėms erdvėms,
skirtoms bendruomenei,

ir turinčioms daugybę
patogumų ir paskirčių.

Ir šios erdvės nėra aklinai izoliuotos.

Jos atviros, pralaidžios
ir sujungtos tarpusavyje.

Projektą pavadinome „Susipynimas“,

galvodami, kad mes
supiname ir sujungiame

žmones ir erdves.

Ir smulkmeniška visko,
ką projektavome, kokybė

skirta pagyvinti erdves ir
atiduoti jas gyventojams.

Iš tiesų, tai buvo sistema,

kurioje pirmiausiai sudėliojome
bendruomenines erdves,

o tada sukrovėme
individualias ir privačias.

Tam, kad atvertume spektrą

tarp bendruomeniškumo ir individualumo.

Truputį matematikos:

jei sudėtume žaliuosius plotus,
kurie liko ant žemės,

atimtume pastatų plotus,

ir pridėtume visų terasų
žaliuosius plotus,

mes gautume 112 procentų žaliųjų plotų,

taigi daugiau gamtos, nei nieko nestatant.

Ir minėta matematika parodo,

kad mes padidiname naudingą
erdvę tiems, kurie ten gyvena.

Nuotraukoje matote 13 aukšto terasą.

Nauji datulių plotai,
plotai socialinėms veikloms.

Mes skyrėme daug dėmesio tvarumui.

Tropikuose svarbiausia
atkreipti dėmesį į saulę,

ieškant būdų kaip nuo jos pasislėpti.

Pradžioje įsitikinome, kad visi
apartamentai gautų pakankamai

dienos šviesos, visus metus.

Tada optimizavome fasadų įstiklinimą,

kad sumažintume pastato
energijos suvartojimą.

Bet svarbiausia įrodėme, kad per visą

pastato dizaino geometriją,

pats pastatas suteiks pakankamai
priedangos kiemams,

taigi, jie būtų panaudojami visus metus.

Vėliau patalpinome vandens telkinius
ties vyraujančiais vėjo koridoriais,

kad garuojantis aušinimas
sukurtų mikroklimatus,

kurie padidintų minėtų erdvių,

skirtų gyventojams, kokybę.

Tai buvo idėja sukurti
tiek skirtingų pasirinkimų,

laisvės spręsti kur nori būti,

kur nori ištrūkti, galbūt,

komplekso, kuriame gyveni, erdvėse.

Bet pereinant iš Azijos į Europą –

pastatas Vokietijos žiniasklaidos
įmonei, įsikūriusioje Berlyne,

pereinančiai iš tradicinės spausdintos
žiniasklaidos į skaitmeninę.

Vadovas uždavė labai tinkamus klausimus:

kodėl kažkas turėtų norėti eiti į biurą,

jei gali dirbti, kur tik nori?

Ir kaip skaitmeninis įmonės
įvaizdis galėtų atsispindėti

ant pastato?

Mes sukūrėme ne tik objektą,
bet objekto centre sukūrėme

didžiulę erdvę,

ir ši erdvė skirta
kolektyviškumo,

bendradarbiavimo ir bendrumo patyrimui.

Bendravimas, sąveika,
kaip erdvės branduolys,

kuris pats savaime plūduriuotų,

tarsi bendradarbiavimo debesis,
kaip sakome,

pastato viduryje,

apsuptame tradicinių modulinių kabinetų.

Taigi, už kelių žingsnių nuo
tavo tylaus darbo stalo,

gali dalyvauti dideliame
kolektyviniame patyrime

centrinėje erdvėje.

Galiausiai mes esame Londone,
projektas, kurį užsakė

Londono Paveldo Plėtros Korporacija,

kuruojama Londono mero.

Mūsų paprašė išstudijuoti

ir ištirti vietovės galimybes,

esančios Olimpiniame parke Stratforde.

19-tame amžiuje Princas Albertas
sukūrė Albertopolį.

O Boris Johnson sugalvojo
sukurti Olimpikopolį.

Idėja yra suvesti į vieną vietą kelias
geriausias Britanijos institucijas,

keletą tarptautinių ir sukurti
naują sinergijų sistemą.

Princas Albertas 19-tame amžiuje
sukūrė Albertopolį,

galvodamas apie visų žmonijos
pasiekimų demonstravimą,

priartinant menus ir mokslą,
arčiau vienas kito.

Ir jis pastatė „Parodų kelią“,
institucijų linijinę seką.

Bet šiandienos visuomenė
nuo tada pajudėjo į priekį.

Mes nebegyvename pasaulyje,

kuriame viskas taip apibrėžta

ar atskirta.

Mes gyvename pasaulyje,
kuriame ribos nyksta

tarp skirtingų sferų

ir kuriame bendradarbiavimas ir
sąveikos tampa daug svarbesnės,

nei atsiskyrimas.

Taigi mes galvojome apie
didžiulę kultūros mašiną,

pastatą, kuris nukreiptų ir
pagyvintų skirtingas sferas,

bet leistų joms sąveikauti
ir bendradarbiauti.

Pagrindas yra labai paprastas modulis,

kilpos modulis.

Jis gali būti lyg dvipusis koridorius,
gauna dienos šviesos, ventiliuojamas.

Gali būti įstiklintas

ir tarnauti kaip didelė
parodų-pasirodymų erdvė.

Šie moduliai buvo sukrauti vienas ant kito

su mintimi, kad bet kuri funkcija,
po kurio laiko,

galėtų užimti bet kurį kitą modulį.

Taigi institucijos galėtų mažėti,

kadangi kultūros ateitis, tam tikra
prasme, labiausiai neužtikrinta.

Štai kaip pastatas atrodo
greta vandens parko,

priešais Olimpinį stadioną.

Matote, kaip išsikišęs tūris

sukuria viešąsias erdves

ir kaip kiemai pagyvina erdves viduje.

Idėja buvo sukurti sudėtingą sistemą,

kurioje institucijų subjektai galėtų
išlaikyti savo tapatybę,

kurioje jie nebūtų sujungti į vieną tūrį.

Štai tūrio palyginimas su
Žoržo Pompidu centru Paryžiuje.

Abiejuose matosi didingumas ir
projekto potencialas,

bet ir skirtumas,

čia yra įvairovė nevienodų struktūrų,

kuriose skirtingi subjektai
gali sąveikauti

neprarasdami savo tapatybės.

Ir buvo galvojama apie organizacinės
struktūros sukūrimą,

kurioje skirtingos istorijos
galėtų būti kuriamos

tiems, kurie studijuoja ir kuria kultūrą,

tiems, kurie demonstruoja
vizualinius menus, šokį,

ir visuomenei, kuri būtų į tai įtraukta

su skirtingomis galimybėmis

sukurti savo kelią,
kaip skaityti šias istorijas

ir jas patirti.

Ir pabaigti norėčiau su mažu,

bet labai skirtingu projektu,

plūduriuojančiu kino teatru
Tailando vandenyne.

Mano draugai įkūrė
filmų festivalį

ir pagalvojo,

jei mes galvojame apie filmų
istorijas ir pasakojimus,

mes taip pat turėtume pagalvoti
apie žiūrovų pasakojimus.

Taigi aš sukūriau mažą modulinę
plūduriuojančią platformą,

paremtą vietinių žvejų technika,

kaip jie stato omarų ir žuvų fermas.

Mes bendradarbiavome su
vietine bendruomene

ir pastatėme iš jų perdirbtų medžiagų,

šią nuostabią plūduriuojančią platformą,

kuri lengvai siūbavo vandenyne,

kol mes žiūrėjome filmus
iš Britanijos archyvų,

pavyzdžiui 1903 m. Alisą stebuklų šalyje.

Pirmapradiškas žiūrovų išgyvenimas

susiliejo su filmų istorijomis.

Taigi aš tikiu, kad architektūra
yra daugiau nei fizinė

pastatų išvaizda,

ji atspindi kaip mes norime gyventi,

ir kaip mes kuriame savo,
bei kitų istorijas.

Ačiū.

(Plojimai.)