Odė pavydui

Kas yra pavydas? Kas yra jo varomoji jėga, ir kodėl mes slapta jį mėgstame? Joks tyrimas nėra ištyręs pavydo „vienumos, ilgaamžiškumo ir nuožmaus jaudulio“ -- išskyrus grožinę literatūrą, teigia Parul Sehgal. Daug pasakančiame apmąstyme ji išnaršo literatūros puslapius, kad parodytų, kaip mažai pavydas skiriasi nuo žinojimo paieškos.

Kai buvau aštuonerių,

į klasę atėjo nauja mergaitė

ir ji buvo tokia įdomi,

kaip naujokės visad atrodo.

Jos plaukai buvo stori ir labai žvilgėjo,

ir ji turėjo mažą mielą pieštukų dėklą,

ji puikiai mokėjo valstijų sostines

ir rašė be jokių klaidų.

Tais metais aš tiesiog žaliavau iš pavydo,

kol slapta nesugalvojau savo sukto plano.

Taigi, vieną dieną mokykloje pasilikau truputį ilgiau,

gerokai ilgiau, ir pasislėpiau mergaičių tualete.

Kai pavojaus nebebuvo, aš išlindau,

įslinkau į klasę

ir iš mokytojos stalo paėmiau pažymių žurnalą.

Ir tada aš tai padariau.

Aš suklastojau savo varžovės pažymius.

Tik truputį. Tik sumažinau kelis dešimtukus.

Visus dešimtukus. (Juokas)

Ir jau ruošiausi padėti žurnalą atgal į stalčių,

kai pagalvojau – kai kurie mano bendraklasiai

taip pat turėjo pasibaisėtinai gerus pažymius.

Tad karštligiškai

pataisiau visų pažymius,

visai ne išradingai:

visiems surašiau po ketvertų eilutę,

o sau – dešimtukų.

Vien todėl, kad jau buvau ten, suprantate, kodėl gi ne...

Ir aš vis dar sutrikusi dėl savo elgesio.

Nesuprantu, kodėl sugalvojau taip pasielgti.

Nesuprantu, kodėl man taip patiko tai daryti.

O man patiko.

Nesuprantu, kodėl nebuvau nutverta.

Turiu omeny, tai buvo taip akivaizdžiai aišku.

Manęs niekad nepagavo.

Bet labiausiai stebiuosi tuo,

kad mane taip erzino

šitos mergaitės, tos mažutės mergaitės,

sugebėjimas rašyti be klaidų.

Pavydas mane trikdo.

Jis toks mįslingas ir toks skvarbus.

Yra žinoma, kad kūdikiai jaučia pavydą.

Taip pat ir primatai. O mėlynieji strazdai išties ūmūs.

Žinoma, kad pavydas yra pagrindinė

nužudymų santuokoje priežastis JAV.

Ir vis vien niekad nesu radusi mokslinio darbo,

kuris nagrinėtų pavydo vienumos

ar jo ilgaamžiškumo, ar jo sukeliamo nuožmaus susijaudinimo.

Tam mes turime žvelgti į grožinę literatūrą,

nes romanas yra toji laboratorija,

tirianti pavydą

visomis įmanomomis formomis.

Tiesą sakant, nežinau, ar perdėčiau sakydama, jog

jei nebūtų pavydo,

tikriausiai nebūtų ir literatūros.

Nebūtų neištikimos Elenos – nebūtų „Odisėjos“.

Jokio pavydaus karaliaus – jokios „Tūkstantis ir viena naktis“.

Nebūtų Šekspyro.

Štai ir dingsta vidurinėje privalomų perskaityti knygų sąrašas,

nes prarandame „Triukšmą ir įniršį“,

prarandame „Getsbį“, „Fiestą“,

„Ponią Bovari“, „Aną K.“.

Jokio pavydo – jokio Prusto.

Žinau, kad madinga sakyti,

kad Prustas turi atsakymus į visus klausimus,

bet kalbant apie pavydą,

jis iš dalies juos turi.

Šįmet sueina 100 metų jo šedevrui „Prarasto laiko beieškant“

ir tai nuodugniausias seksualinio pavydo

ir įprastos konkurencijos (mano supratimu) tyrimas,

kokį galima įsivaizduoti. (Juokas)

Galvodami apie Prustą prisimename

sentimentalias nuotrupas, ar ne?

Mes atmename mažą berniuką, bandantį užmigti.

Mes pamename pyragaičius „Madlinos“, mirkomus levandų arbatoje.

Mes pamirštame, kokia žiauri buvo jo vaizduotė.

Pamirštame, koks negailestingas buvo jis pats.

Turiu omeny, tas knygas Virginia Woolf apibūdino esančias

tvarias kaip ketgutas.

Nežinau, kas yra ketgutas,

bet, tarkim, kad tai grėsmingas daiktas.

Pažiūrėkime, kodėl tie dalykai taip puikiai dera,

romanas ir pavydas, pavydas ir Prustas.

Ar tai ir yra taip paprasta, kad pavydas,

verdantis žmoguje, troškimas, kliūtis

yra pagrindinės pasakojimo dalys?

Nežinau. Manau, kad tai arti tiesos.

Pagalvokime, kas nutinka,

kai pavydime.

Kai jaučiame pavydą, mes papasakojame sau istoriją.

Istoriją apie kitų žmonių gyvenimus,

tokios istorijos verčia mus jaustis klaikiai,

nes jos sukurtos būtent tokiai emocijai iššaukti.

Būdami ir pasakotojai, ir klausytojai,

mes žinome, kokias detales būtina įtraukti,

kaip dar labiau aitrinti širdį, ar ne?

Pavydas mus visus paverčia rašytojais–mėgėjais.

Ir tai yra būtent tai, ką suprato Prustas.

Pirmoje knygų serijos

„Svano pusėje“ dalyje,

vienas pagrindinių veikėjų Svanas

apie savo damą galvoja labai meiliai,

ir kokia ji puiki lovoje,

ir staiga, kelių sakinių eigoje,

prustiškų sakinių,

kurie ilgi kaip upės,

bet vis vien kelių sakinių eigoje

jis staiga atšoka ir susivokia:

„Palauk, viskas, ką myliu šioje moteryje,

yra tai, ką mylėtų kitas.

Visi jos veiksmai, man sukeliantys malonumą,

suteiktų malonumą ir kitiems,

gal net šią minutę.“

Ir tai yra istorija, kurią jis ima pasakoti sau

ir nuo tada Prustas rašo, jog

kiekviena žavi detalė, kurią Svanas suranda savo mylimojoje,

įeina į jo „kankinimo instrumentų

kolekciją jo asmeniniame kankinimų kambaryje.“

Reikia pripažinti, kad Svanas ir Prustas

buvo neabejotinai pavydūs.

Žinote, Prusto vaikinai turėdavo išvykti

iš šalies, jei norėdavo su juo išsiskirti.

Bet nebūtina būti tokiems pavydiems,

kad pripažintume, jog tai sunkus darbas, ar ne?

Pavydas yra alinantis.

Tai alkana emocija. Ją reikia maitinti.

Ką mėgsta pavydas?

Jam patinka informacija.

Pavydas mėgsta detales.

Pavydui patinka stori ir žvilgūs plaukai,

mažas ir mielas pieštukų dėklas.

Pavydas mėgsta nuotraukas.

Todėl Instagram tapo toks populiarus. (Juokas)

Prustas iš tikrųjų sujungia erudicijos ir pavydo kalbas.

Kai Svanas išgyvena pavydo kančias

ir klausosi tarpdury,

ir paperka mylimosios tarnus,

jis teisina tokį savo elgesį.

Jis sako: „Žiūrėk, aš žinau, kad tu manai, jog tai begėdiška,

bet tai nelabai skiriasi

nuo antikinio teksto interpretacijos

ar paminklo apžiūrinėjimo.“

Jis sako: „Tai mokslinis tyrimas

su apčiuopiama intelektualine verte.“

Prustas mums parodo, jog pavydas

atrodo netoleruotinas ir verčia mus atrodyti absurdiškai,

bet tai savo esmėje yra žinojimo paieška,

tiesos, skaudžios tiesos, ieškojimas.

Ir, tiesą sakant, kiek tai liečia Prustą –

kuo skaudesnė tiesa, tuo geriau.

Sielvartas, pažeminimas, netektis –

tai Prusto išminties alėjos.

Jis sako: „Moteris, kurios mums reikia,

kuri mus verčia kentėti, pažadina mumyse

daug gilesnę ir svarbesnę jausmų gamą nei

mums įdomus genialus žmogus.“

Ar jis mums sako eiti ir susirasti negailestiną moterį?

Ne. Manau, jis nori pasakyti,

kad pavydas mums atskleidžia mus pačius.

Ar yra kokia kita jausena, kuri

būtent šitaip mus atvertų?

Ar yra kokia kita emocija, kuri atskleistų

mūsų agresiją ir mūsų klaikią ambiciją,

ir mūsų savastį?

Ar yra koks kitas jausmas, kuris moko mus

stebėti su tokia ypatinga įtampa?

Froidas apie tai rašė vėliau.

Kartą Froidą aplankė

vienas labai sunerimęs vyras, kuris negalėjo galvoti

apie nieką kitą, tik tai, jog jo žmona jį apgaudinėja su kitu.

Froidas matė, jog tas vyriškis elgiasi keistai:

jis nežiūri į tai, ką daro jo žmona,

nes ji nekalta – visi tai supranta.

Šitas vargšelis įtarus

be jokios priežasties.

Bet jis ieško dalykų, kuriuos jo žmona daro

nepastebėdama, ieško jos netyčinių veiksmų.

Ji pernelyg šypsosi?

Ar ji netyčiomis prisilietė prie ano vyro?

[Froidas] sako, kad vyras tampa

žmonos pasąmonės prižiūrėtoju.

Romanas tam labai tinka.

Romanas puikiai apibūdina tai, kaip pavydas

išmoko mus žvelgti įtemptai, bet netiksliai.

Tiesą sakant, kuo mes intensyviau pavydime,

tuo patogiau įsitaisome fantazijose.

Ir todėl, manau, pavydas ne vien

provokuoja mus elgtis žiauriai

ar nelegaliai.

Jis skatina mus elgtis

ypač kūrybiškai.

Mąstau apie aštuonerių metų save, pripažįstu,

bet taip pat galvoju apie istoriją, kurią išgirdau žiniose.

52-ejų metų mičiganietė buvo nutverta

sukūrusį netikrą Facebook profilį,

iš kurio ji visus metus sau siuntė

klaikias, begėdiškas žinutes.

Visus metus. Metus.

Ji bandė apšmeižti

savo buvusio vaikino naują merginą.

Turiu prisipažinti, kai išgirdau tai,

aš tik pasigėrėjau.

(Juokas)

Nes, turiu omeny, pripažinkime:

koks puikus, nors nukreiptas netinkamai, kūrybiškumas, ne?

Tai verta romano.

Tai verta Patricijos Highsmith romano.

Highsmith išties yra mano mėgstamiausia.

Ji yra nuostabi ir kitoniška amerikiečių rašytoja.

Ji romanų „Nepažįstamieji traukinyje“ ir

„Talentingasis misteris RIplis“ autorė,

knygų, kurios pasakoja, kaip pavydas

sudrumsčia mūsų mintis,

ir kai jau patenkame į tą sferą, į tą pavydo karalystę,

slenkstis, tarp to, kas egzistuoja, ir to, kas galėtų nutikti,

gal būti peržengtas akimirksniu.

Pažvelkime į Tomą Riplį, jos žinomiausią personažą:

Tomas Riplis pradeda norėdamas tavęs

ar to, ką turi,

ir baigia būdamas tavimi ir turėdamas tai, ką kadaise turėjai,

ir tu jau po grindlentėmis,

jis atsiliepia tavo vardu,

jis nešioja tavo žiedus,

tuština tavo banko sąskaitą.

Tai vienas būdas.

Bet ką mes darome? Juk negalime nueiti Tomo Riplio keliu.

Negaliu pasauliui surašyti ketvertų,

kad ir kaip kartais to norėčiau.

Ir gaila, nes mes gyvename pavydo pilnais laikais.

Mes gyvename pavydo kupinais laikais.

Turiu omeny, mes visi esame pareigingi socialios žiniasklaidos

piliečiai, kurios valiuta yra pavydas, argi ne?

Ar literatūra nurodo išeitį? Nesu įsitikinusi.

Tad elkimės taip, kaip elgiasi veikėjai, kai nėra įsitikinę,

kai jie turi paslaptį.

Aplankykime 221B namą Baker gatvėje

ir pasiteiraukime Šerloko Holmso.

Kai žmonės galvoja apie Holmsą,

jo priešu laiku profesorių Moriartį, ar ne,

nusikalstamumo genijų.

Bet man visad atrodė, kad tai inspektorius Lestradas,

žiurkiškas Skotland Jardo vadas,

kuriam desperatiškai reikia Holmso,

kuriam reikia Holmso genialumo, nors ir nekenčia jo.

Ak, tai man taip pažįstama.

Taigi, Lestradui reikia jo pagalbos, jis jo nekenčia

ir visuose detektyvuose iš dalies kunkuliuoja pykčiu.

Bet jiems dirbant kartu, kažkas ima keistis

ir galų gale „Šešių Napoleonų nuotykyje“,

Holmsui įėjus ir apstulbinus visus sprendimu,

Lestradas pasisuka į Holmsą ir pasako:

„Mes jums nepavydime, pone Holmsai.

Mes jumis didžiuojamės.“

Ir jis sako, jog nėra nei vieno vyro Skotland Jarde,

kuris nenorėtų paspausti Šerloko Holmso rankos.

Tai vienas tų retų kartų detektyvuose, kai Holmsas susijaudina

ir tai mane taip pat jaudina,

šita nedidelė scena, kuri taip pat ir paslaptinga, ar ne?

Atrodo, kad toje scenoje pavydas laikomas

geometrijos uždaviniu, o ne emocija.

Žinote, vieną minutę Holmsas yra prieš Lestradą.

Kitą minutę jie abu toje pačioje pusėje.

Staiga Lestradas leidžia sau

žavėtis tuo protu, kurio nekentė.

Tačiau ar tai gali būti taip paprasta?

Kas jei pavydas išties yra geometrijos problema,

tik vietos, kur leidžiame sau stovėti

kito atžvilgiu reikalas?

Galbūt tuo atveju mes neprivalėtume nekęsti

kieno nors meistriškumo.

Mes galėtume prisitaikyti prie to.

Bet man patinka planai nenumatytiems atvejams.

Tad kol mes laukiame, kol tai atsitiks,

prisiminkime, kad galime pasiguosti grožine literatūra.

Pati literatūra išaiškina pavydą.

Pati literatūra jį prisijaukina,

pakviečia prie stalo.

Pažiūrėkit, ką tai atneša:

malonų Lestradą, gąsdinantį Tomą Riplį,

pamišusį Svaną, patį Marselį Prustą.

Mes esame puikioje kompanijoje.

Ačiū jums!

(Plojimai)