Politika ir anglų kalba | Peter Hennessy | TEDxHousesofParliament

Ši kalba pristatyta vietiniame TEDx renginyje, suorganizuotame nepriklausomai nuo TED konferencijų.
Šioje paskaitoje Peter Hennessy nagrinėja kalbos svarbą politikoje.

Ponios ir ponai,

mokslininkai ir antropologai tvirtina,

jog mes, žmonės,
išvengėme išnykimo savanoje,

šiaurinėje dabartinės Kenijos dalyje,
prieš maždaug milijoną metų,

kai klimatas atsisuko prieš mus,

dėl dviejų priežasčių.
Visų pirma, mūsų smegenys.

Mūsų nenormaliai didelės smegenys,

dydžiu triskart pralenkiančios mūsų
artimiausio gentainio, šimpanzės,

davė mums neįprastą galimybę mąstyti
ir apjungti žinias.

Visų antra, kalba.

Gebėjimas komunikuoti žinias
su tam tikru tikslumu

leido mums dalintis tuo, ką žinome.

„Neik ten... Dienų dienos kelio
be vandens,“ - ir panašiai.

Tokiu būdu sužinojom,

kur mums grėsė išnykimas,

ir šią popietę atkeliavome iki
šios banketo salės.

Idėjos ir gebėjimas jas perteikti
ir jomis dalintis –

mūsų rūšies koziris,

kuris, ponios ir ponai,
buvo svarbus kiekvieną minutę,

kiekvieną valandą
nuo anų dienų iki dabar.

Jis ypač prisidėjo prie
savivaldos išlaikymo,

be, tikėkimės, perdėtos pagiežos,

taigi per politiką, debatus ir diskusijas,

vietoje prievartos, karo ir griovimo.

Taigi atrodo, kad kalba ir politika –

tai vertingas ir
pernelyg jau trapus junginys.

Todėl kalbos ir politikos klausimą,

kiekviena karta, visi ir visur,

turėtų traktuoti
kaip esminį klausimą,

nepriklausomai nuo politinės sistemos,
kurioje gyvena ir kvėpuoja.

Tai turėtų neraminti kiekvieną kartą.

Mane tikrai neramina.

Ir tikrai yra dėl ko jaudintis.

Nemanykit, kad aš susenęs

ar laikau praeitį geresne vieta.
Anaiptol.

Paklausykit,

ką nuostabus 19 amžiaus britų
politikos romanistas Anthony Trollope

rašė 1855-56-aisiais.
Tai jo žodžiai:

„Oponento amatas – pulti,

laikraščio – piktintis,

ministro – ginti,

kol pasaulis žiūri į ateitį,
netikėdamas nė vienu iš jų.”

Skamba pažįstamai.

Tikra Leveson šalis,

jei pažvelgtume į
šiandieninę vidaus reikalų padėtį.

O Trollope Britanija, jei atsimenate,
buvo politinių milžinų kraštas:

Peel, Gladstone, Disraeli.

Galime ir turime grįžti dar toliau,

idant pasisemtume gilios
išminties šia tema,

prie kinų filosofo Konfucijaus ir
jo Analektų 5 a. prieš mūsų erą,

Konfucijaus paklausė, ką jis darytų,

jei jo paprašytų valdyti savo šalį.

Jis atsakė:

„Ištaisyčiau kalbą.

Jei kalba netaisyklinga,
sakoma neatitinka to, ką norima pasakyti,

ir tai, ką reikia padaryti, nepadaroma.

Moralė, menai išnyks.
Teisingumas iškryps.

Žmonės stoviniuos beviltiškai pasimetę.”

Artimiausias britiškasis Konfucijus,
rašantis šia tema

yra neprilygstamas politinis rašytojas,
visuomenės stebėtojas ir romanistas,

George Orwell, kuris man yra
geležinės valios herojus,

miręs ganėtinai prieš savo laiką
1950-aisiais.

1946-ųjų balandį,
metai prieš mano gimimą,

Orwell išleido klasikinę esė,
kurios pavadinimu pasinaudojau ir aš,

„Politika ir anglų kalba”.

Paskutiniam Penguin leidime
ji teužima apie dvylika puslapių.

Orwell, kuris neapkentė visų
totalitarijos ir tiranijos apraiškų,

vis dar nebuvo atsigavęs

po žiauraus politinės kalbos apiplėšimo,

kurį įvykdė tik nugalėtos Antro
pasaulinio karo fašistinės partijos.

Jis nekentė nenatūralios kalbos,

kurią Stalino Sovietų sąjunga naudojo
kaip propagandos ir apgaulės ginklą.

Beveik taip pat aršiai jis kritikavo
vakarų valdžių ir rašytojų

neatidžią ir žargonizmų prikištą kalbą.

Orwell tezė absoliučiai konfuciška.

Štai pilna citata:

„Dabar aišku, kad kalbos smukimas

galiausiai remiasi į politines ir
ekonomines priežastis.

Tai nedaro neigiamos įtakos tam
ar kitam pavieniui rašytojui,

bet galiausiai tampa priežastimi,

kuri tik sustiprina pirminę priežastį,
o jos gaunamas efektas

dar stipresnis ir tai tęsiasi be galo.”

Orwell pridėjo: „Galbūt
žmogus pradeda gerti,

nes jaučiasi nevykėliu,

ir tada tampa visišku nevykėliu,
nes geria.

Būtent tai ir vyksta su anglų kalba.

Ji virsta šlykščia ir netikslia,
nes mūsų mintys – kvailos,

bet su mūsų atgrubnagiška kalba

kvailos mintys lengviau atsiranda.”

Kiekviena politinė karta,
ponios ir ponai,

serga šios ligos atmaina.

Mūsų laikais – tai įdomi
samplaika evangeliško

(t.y. misionieriško)

ir verslo žargono,
vadybos konsultantų prakeiksmo.

Ar pastebėjot, kad visi,
kas užsiima politika, verslu

ar netgi sukasi mano mylimam
universiteto pasauly,

privalo turėti viziją?

Kai buvau vaikas, mane augino kataliku
šiauriniame Londone 1950-aisiais,

bet vizijas mes palikom ten,

kur jų vieta, t.y. mistikams.
(Juokas)

Antraštės, lydinčios tokias vizijas,
ir misijos šūkiai

dažniausiai apvelkami į paruoštus
šmaikščius vienaeilius,

suragėjusius, besikartojančius
ir iki skausmo pažįstamus.

„Žmonės – mūsų geriausias išteklius!"

„Pokyčiai mūsų pusėje!"

„Mūsų tikslas – kokybė,
ieškant tobulumo!"

Pašvinkusių makaronų kabinimas.
Visa tai.

(Juokas)

Ir ar pastebėjot, kad žodis „sprendimas”

pasklido visur nelyginant išbėrimas?

Greitkely pamatai sunkvežimį:
„Transporto sprendimai”.

Nepakenčiama.
(Juokas)

O štai politinės laidos ištemptos
kaip tešla.

Praeita karta

lingvistiniu atžvilgiu
rėmėsi prekybos centrais.

Mes tik laukėm ir laukėm
priemonių paketų

iš valdžios.

Vyr. vykdytojai gauna
kompensacijos paketus

arba, mano ir jūsų kalba,
atlyginimą su priedais.

Vystoma begalė
į ateitį orientuotų iniciatyvų!

(Juokas)

Net brangioji karalienė turi tai pakęsti,
skaitydama Karalienės kalbą

parlamento sesijos pradžioje.

Nežinau, kaip ji susidoroja.
Nepakeliama.

Nežinau, ar ji su manim sutinka,
iš kur man žinoti,

bet aš to nesugebėčiau.

Viena iš daug priežasčių
(jums palegvės tai išgirdus),

kodėl nesiekiu tapti
jūsų konstituciniu monarchu.

(Juokas)

Kiti orveliški ir konfuciški klausimai

netgi opesni 21-ojo amžiaus pradžioje.

Tam tikra prasme taip ir yra, bet kodėl?

Nes nesibaigiantis, visą parą
trunkantis spaudos kišimasis

ir neišnykstančios kameros
elektroniniam žinių sekimo amžiuje,

šalia su politika susijusių asmenų

– visą laiką, ir ypač, jei jie
aukštesnio rango –

reiškia, kad jie bijo mąstyti garsiai,

spontaniškumas neišvengiamas.

Taigi juos gelbėja

kruopščiai surėdyti sąmojingi vienaeiliai

ar ritmiškai kapotos pastraipos,

pritaikytos jiems ir
nesibaigiantiems naujienų biuleteniams.

Daugiausia, ko iš jų
galima tikėtis šiais laikais,

tai, kaip sakoma jų pasaulyje,
gerai surepetuoto spontaniškumo.

Manau, ponios ir ponai,

puikūs prizai laukia
pirmo politiko ar politikų,

kurie save pristato apgalvotai,
nepasiduoda pagundai

be perstojo propaguoti savo įžvalgas,
prognozes ir tikslus

ir palaužia instinktą iškart kritikuoti

politinius oponentus,
kurie švaistosi kaltinimais.

Tam reiktų įžūlumo ir
labai daug pasitikėjimo savimi,

bet atsipirktų tarp žmonių,
gyvenančių garso iškarpų visuomenėje.

Trollope prieš daug metų pasakė:

„Išlik neapgautas.”

Nepaisant mano nuogąstavimų,
aš tikras romantikas,

kai kalba pasisuka apie parlamentą,

parlamento tradicijas

ir tikros valdžios nepakeičiamumą –
diskutuojant.

Manęs nenustoja jaudinę
Winston Churchill žodžiai,

ištarti niūrų momentą
Pirmo pasaulinio karo metais.

Įsivaizduokit: gatvės galas,

1917-ųjų kovas, vėli naktis.

Churchill išeina iš parlamento
Bendruomenių rūmų

su MacCullum Scott, kolega liberalu,

kuris dienorašty užrašė, kas įvyko:

„Tąnakt, mums išeinant iš rūmų,

jis pasikvietė mane į salę apsižvalgyti
paskutinį kartą.

Visur tamsu,

išskyrus lengvos šviesos žiedelį,
juosiantį grindis po balkonu.

Neaiškiai matėm stalą, bet sienos
ir stogas buvo neįžiūrimi.

„Pažiūrėk,” – pasakė, – „Pažiūrėk!

Ši maža erdvė yra tai,
kas skiria mus nuo Vokietijos.

Dėl jos mes išsikapanosim į sėkmę,

o dėl jos stygiaus Vokietijos
stulbinantis produktyvumas

veda ją į galutinį žlugimą.

Šis kambariukas –
šventorius pasaulio laisvėms.”

Nuostabu. Neprilygstama.

Aš – vienas iš tų parlamentarų,

kuriems Vestminsterio rūmų sienos byloja.

Girdžiu anksčiau vaikščiojusių garsus

ir jaučiu tuos, kurių pečiais
siekiame remtis

bandydami debatuoti ir rengti įstatymus
kaip įmanoma išmintingiau.

Ir man, parlamentariškai šnekant,

ta laisvė, apie kurią šnekėjo Churchill,

aukso kilpom surišta

su atidžiu kalbos vartojimu,
kaip esmine politinio diskurso priemone.

Aš ne pesimistas,

nors gal taip kai kuriems pasirodys.

George Orwell taip pat nebuvo
pesimistas 1946-aisiais.

„Esmė tame, kad šis
procesas grįžtamas.

Blogų įpročių, kurie plinta mėgdžiojant,
galima išvengti,

jei tik žmonės pasistengtų.”

Orwell apibendrino savo klasikinę esė
šešiomis taisyklėmis,

kurias, jei būtų mano valia,
atspausdinčiau

ir įteikčiau kiekvienam naujam nariui

Bendruomenių ir Lordų
rūmuose,

pakabinčiau ant kiekvienos partijos
spaudos biuro sienų, žinių agentūrose

ir šešėlinėse politiškai suinteresuotuose
ir spaudimo grupėse,

kurios tarp savęs siekia
daryti įtaką valdžiai

ir palenkti parlamentą.

Štai Orwell sekstetas:

„Viena: nevartok metaforos, similės
ar kitos stilistinės priemonės,

kuri ir taip dažna spaudoje.

Antra: nesirink ilgo žodžio,
jei užtenka trumpo.

Trečia: jei įmanoma išimti žodį,
visada išimk.

Ketvirta: nevartok neveikiamosios rūšies,
jei gali naudoti veikiamąją.

Penkta: nevartok užsienietiškos frazės,
mokslinio termino ar žargoninio žodžio,

jei žinai kasdienį anglišką ekvivalentą.”

Ir galiausiai paskutinė,
šeštoji taisyklė, ypač orveliška:

„Geriau sulaužyk bet kurią taisyklę,
nei pasakyk ką tiesiog barbariško.”

Esu tikras, kai kas gal ir pastebėjo,

šiandien sulaužiau keletą taisyklių.

Pripažįstu.

Bet „Orwell šešetas” –
auksinis standartas.

Politikos ir demokratijos,
ir, žinoma, laisvės,

dorovingumas ir produktyvumas

priklauso nuo mūsų siekio jas užtvirtinti
su nusižeminimu ir užsispyrimu,

ir kenčiant apmaudą,
kai kas nepavyksta.

Ačiū už galimybę pabūti su jumis
šią popietę.

(Plojimai)