Amanda Palmer: Prašymo menas

Nebandykite priversti žmonių mokėti už muziką, sako Amanda Palmer: Leiskite jiems. Aistringoje kalboje, prasidedančioje nuo dienų, kuomet ji dirbo gatvėje (įmesk dolerį į kepurę statulai, vardu Aštuonių Pėdų Nuotaka!), ji pasakoja apie naują sąryšį tarp menininko ir gerbėjo.

(Įkvėpia, iškvepia)

Aš nevisada pragyvendavau iš muzikos.

Penkis metus po to, kai baigiau

gerbiamą laisvųjų menų universitetą

mano darbas buvo toks.

Aš buvau savarankiškai dirbanti gyva statula, vadinama „8 pėdų nuotaka“,

ir man labai patinka pasakoti žmonėm apie šį darbą,

nes visi visada nori žinoti

kas šie keistuoliai yra normaliame gyvenime.

Sveiki.

Vieną dieną, baltai nusidažiusi stovėjau ant dėžės,

pasidėjau kepurę ar skardinę sau po kojom,

ir kai kas nors praeidamas įmesdavo pinigų,

atsidėkodavau jiems gėle ir intensyviu akių kontaktu.

Ir jei jie gėlės nepaimdavo,

aš parodydavau liūdesio ir ilgesio gestą

jiems nueinant.

(Juokas)

Taigi, patyriau gilių susidūrimų su žmonėmis,

ypatingai su vienišais žmonėmis, kurie atrodė,

lyg su niekuo nebūtų kalbėjęsi ištisas savaites

ir mes susidurdavome gražioje

pratęsto akių kontakto akimirkoje miesto gatvėje

ir mes tarsi truputį įsimylėdavome vienas kitą.

Ir mano akys sakydavo: „Ačiū, aš tave matau“.

O jų akys:

„Niekas manes niekada nemato. Ačiū“.

Tačiau kartais žmonės priekabiaudavo prie manęs.

Kai kurie šūkaudavo iš pravažiuojančių automobilių.

„Susirask darbą!“

O aš pagalvodavau "Tai ir yra mano darbas".

Bet tai skaudindavo, nes mane gąsdino,

kad tai, ką aš darau nėra panašu į darbą

ir yra gėdinga, neteisinga.

Tuo metu aš nesupratau kokių tobulų žinių apie muzikos verslą tuo metu įgavau,

stovėdama ant šios dėžės.

O visiems ekonomistams,

tikriausiai bus įdomu, kad aš uždirbau pakankamai pastovius pinigus,

kas mane šokiravo

turint galvoje, kad neturėjau pastovių klientų,

bet uždirbdavau daugmaž 60 dolerių antradieniais, 90 dolerių penktadieniais.

Pajamos buvo pastovios.

Ir tuo pačiu metu, aš gastroliavau apylinkėse

ir grodavau naktiniuose klubuose su savo grupe „The Dresden Dolls“.

Čia aš grojau pianinu ir genialus būgnininkas.

Aš rašiau dainas ir galiausiai

mes uždirbome tiek pinigų, kad aš galėjau nustoti dirbti statula,

ir kai mes pradėjome gastroliuoti,

aš labai nenorėjau prarasti

sąryšio su žmonėmis jausmo, nes aš jį įsimylėjau.

Taigi, po kiekvieno pasirodymo mes dalindavome autografus,

glėbesčiuodavomės, kalbėdavome, ir leisdavome laiką su gerbėjais,

taip sukūrėm savotišką meną, kaip prašyti žmonių mums padėti,

prisijungti prie mūsų ir aš surasdavau vietinius muzikantus,

menininkus, jie per mūsų pasirodymus susirinkdavo lauke

ir aplink siųsdavo kepurę,

ir vėliau prisijungdavo prie mūsų ant scenos,

taigi mes turėjom šį besisukantį keistų cirko svečių švedišką stalą

Kol neatsirado „Twitter“,

kuris padarė dar didesnį stebuklą, nes aš akimikrsniu galėjau paprašyti

bet ko ir bet kur.

Taigi, jei man prireikdavo pianino repeticijoms,

po valandos aš jau būdavau kokio nors gerbėjo namuose. Čia – Londonas

Žmonės visame pasaulyje mums atnešdavo naminio maisto

į užkulisius, maitindavo mus ir valgydavo su mumis. Čia – Sietlas.

Gerbėjai, kurie dirbo muziejuose ir parduotuvėse

ar bet kokioje kitoje viešojoje erdvėje, mums mojuodavo

jei aš nuspręsdavau padaryti paskutinės minutės, spontanišką, nemokamą pasirodymą.

Čia – biblioteka Oklande.

Šeštadienį aš per „Twitter“ paprašiau šios dėžės ir kepurės,

nes aš nenorėjau tempti jos iš rytinės pakrantės,

ir jie atsirado, dėka žmogaus, vardu Chris'as

iš Newporto paplūdimio, kuris perduoda linkėjimus.

Kartą per Twitter paklausiau kur Melburne galiu nusipirkti „neti“ puodelį?

Ir medicinos sesuo iš ligoninės man jį atvežė

į tą pačią kavinę, kurioje tuo metu buvau,

ir aš jai nupirkau kokteilį

ir mes sėdėjome ir kalbėjomės apie slaugą ir mirtį.

Aš tiesiog myliu tokį netikėtą artumą,

ir man labai pasisekė, nes dažnai miegu ne savo namuose.

Dvaruose, kur visi mano draugai gauna po savo kambarį,

bet nėra belaidžio interneto, ir pankų skvotuose,

kur visi miega ant žemės viename kambaryje be tualetų,

bet su bevieliu internetu, kas, žinoma, man yra priimtinesnis variantas.

(Juokas)

Mano draugai kartą įtempe mūsų autobusiuką

į labai neturtingą Majamio rajoną,

ir mes supratom kad mūsų nakvynės šeimininkė

yra aštuoniolikametė mergaitė, vis dar gyvenanti su tėvais,

ir jos šeima yra neregistruoti imigrantai iš Hondūro.

Ir tą naktį, visa jos šeima

miegojo ant sofų, o mergaitė miegojo su savo mama,

kad mes galėtume miegoti jų lovose.

Ir aš gulėjau ten galvodama:

„Šie žmonės turi tiek mažai.

Ar tai teisinga?“

O ryte, jos mama išmokė mus

gaminti tortilijas ir norėjo man duoti Bibliją,

tada išsivedus mane laukan, savo laužyta anglų kalba man pasakė:

„Tavo muzika labai padėjo mano dukrai.

Ačiū, kad pernakvojote čia. Mes labai dėkingi“.

Ir aš pagalvojau, kad taip, tai yra teisinga.

Tai yra tai.

Po kelių mėnesių, aš buvau Manhetene,

ir Twitter'yje paprašiau vietos nakvynei, o vidurnaktį,

skambindama į Lower East Side buto duris,

staiga supratau, kad niekada nesu to dariusi būdama viena.

Aš visada būdavau su savo grupe ar draugais.

Tai štai kaip elgiasi kvaili žmonės? (Juokas)

Ar taip kvaili žmonės ir miršta?

Ir prieš man persigalvojant – atsiplėšia durys.

Ji – menininkė. Jis – Reuters finansų tinklaraštininkas,

ir jie pila man man raudono vyno taurę

ir siūlo man išsimaudyti,

ir aš esu praleidusi tūkstančius naktų ir kaip ši, ir kaip anoji.

Taigi, aš dažnai „nardau“ per žmonių sofas, bet taip pat dažnai „nardau“ ir į minią.

Manau, kad "nardymas" per sofas, ir per rankas

yra daugmaž tas pats

tu krenti į publiką

ir pasitiki vienas kitu.

Kartą paprašiau apšildančios grupės

ar jie nenorėtų eiti į minią ir persiųsti kepurę

ir taip užsidirbti sau papildomų pinigų, ką aš dažnai darydavau.

Ir kaip visada, grupė buvo užsidegusi,

tik vienas vyrukas iš grupės

pasakė man, kad tiesiog negalėjo prisiversti išeiti į minią

Tai jam buvo per daug panašu į elgetavimą.

Ir aš supratau, jog jis bijo vertinimų „ar tai teisinga?“ ir „susirask darbą“.

Tuo metu mano grupė vis labiau garsėjo.

Mes pasirašėm sutartį su didele įrašų kompanija.

Mūsų muzika yra kabareto ir pankroko hibridas.

Ji patinka ne visiems.

Na, bet tikriausiai patinka jums.

Taigi, mes pasirašome sutartį ir kyla didžiulis šurmulys, iš kurio išplaukia mūsų sekantis įrašas.

Jį išleidus, parduodami 25 tukstančiai kopijų per kelias pirmąsias savaites,

o studija tai laiko nesėkme.

Aš nustebau: „25 000, ar tai ne labai daug?“

O jie atsako: „Ne, pardavimai krenta, albumas nepasisekė“.

Ir jie mus palieka.

Tuo pat metu aš pasirašinėju autografus ir glėbesčiuojuosi po pasirodymo,

prie manęs prieina žmogus,

duoda man dešimties dolerių kupiūrą,

ir sako:

„Atsiprašau, aš įsirašiau jūsų kompaktinį diską iš draugo“.

(Juokas)

„Bet aš skaitau jūsų blogą, žinau, kad nekenčiat savo įrašų kompanijos.

Tiesiog norėjau, kad turėtumėt šiuos pinigus“.

Ir tai pradeda vykti nuolat.

Aš pati tapau kepure po savo pasirodymų,

bet aš turėjau pati fiziškai stovėti ir priimti pagalbą iš žmonių,

ir priešingai nei žmogus iš apšildančios grupės,

aš turėjau daug stovėjimo patirties.

Ačiū.

Ir tuo momentu aš nusprendžiau,

kad nuo šiol atiduosiu savo muziką už dyką,

internetu, kada tik įmanoma,

Taigi čia Metallica, Napster ir blogis;

Amanda Palmer čia, ir aš remsiu

piratavimą, siųntimąsi, dalybas, bet aš prašysiu pagalbos,

nes mačiau, kad tai veikia gatvėje.

Taigi iškovojau laisvę nuo įrašų kompanijos ir kitam projektui

su savo nauja grupe, „Grand Theft Orchestra“,

aš kreipiausi į publikos finansavimą,

ir „įkritau“ į tūkstančius pažinčių, kurias sukūriau,

ir paprašiau savo publikos sugauti mane.

Tikslas buvo 100 000 dolerių.

Gerbėjai man surinko daugiau nei 1,2 milijono,

kas buvo didžiausias kada nors sukurtas publikos finansuojamas projektas.

(Plojimai)

Ir čia matote kiek žmonių man padėjo.

Beveik 25 000 žmonių

Žiniasklaida klausė: „Amanda,

muzikos verslas miršta, o tu skatini piratavimą.

Kaip tu privertei tiek žmonių mokėti už muziką?“

Iš tikrųjų aš jų neverčiau. Aš jų paprašiau.

Ir vien prašydama žmonių,

aš sukuriu ryšį su jais,

ir kai sukuri ryšį su žmonėmis, jie nori tau padėti.

Tai yra visiškai priešinga daugelio menininkų įsitikinimams.

Jie nenori nieko prašyti.

Bet tai nėra lengva. Prašyti nėra lengva.

Dauguma menininkų tam prieštarauja.

Prašydamas tampi pažeidžiamu.

Ir aš gavau daug kritikos internetu

po to, kai mano „Kickstarter“ projektas taip pasisekė

už tai, kad tęsiau savo beprotišką publikos finansuojamą veiklą

ypač už tai, kad paprašiau muzikantų,

kurie yra gerbėjai, ar jie norėtų prisijungti prie mūsų ant scenos

kelioms dainoms mainais į meilę, bilietus

ir alų, ir ši redagavimo programomis sukurta nuotrauka

iškilo prieš mane internetiniame puslapyje.

Šis skausmas buvo labai pažįstamas.

Žmonės sakantys: „Tau nebegalima

prašyti tokios pagalbos“,

priminė man tuos, kurie iš mašinų šaukdavo „Susirask darbą“.

Nes jie nebuvo su mumis ant šaligatvio,

jie nematė tų mainų

kurie vyko tarp manęs ir mano publikos,

apsikeitimas, kuris mums buvo labai teisingas, bet jiems atrodė svetimas.

Šis paveikslėlis šiek tiek necenzūrinis.

Tai – mano „Kickstarter“ projekto pabaigos vakarėlis Berlyne.

Pabaigoje jo, aš nusirengiau ir leidau visiems piešti ant mano kūno.

Leiskit pasakyti, kad jeigu kada norėtumėte patirti

instinktyvų pasitikėjimo nepažįstamaisiais pojūtį,

aš tai rekomenduoju,

ypatingai jei tie nepažįstamieji – girti vokiečiai.

Tai buvo nindzės–profesionalo lygio gerbėjų sąjunga,

nes iš tikrųjų aš tuo metu sakiau:

„Aš taip jumis pasitikiu.

Ar aš turėčiau? Parodykit man“.

Didžiąją žmonijos istorijos dalį,

muzikantai ir menininkai buvo bendruomenės dalis,

palaikantys ryšį, bei jį sukuriantys, o ne nepaliečiamos žvaigždės.

Būti žvaigžde reiškia, kad daugelis tave myli per atstumą,

bet internetas ir informacija

kuria mes jame galime laisvai dalintis,

grąžina mus atgal.

Tai – keli žmonės, mylintys tave iš arti,

ir tų žmonių pakanka.

Taigi, daugumą žmonių ši idėja glumina,

kuomet nėra lipduko su pastovia kaina.

Jie laiko tai neprognozuojama rizika, bet po dalykų, kuriuos aš padariau,

po „Kickstarter“ projekto, gatvės, durų skambučio,

aš nelaikau tokių dalykų rizikingais.

Aš laikau juos pasitikėjimu.

Dabar, internetiniai įrankiai, skirti mainytis

taip paprastai ir instinktyviai kaip gatvėje,

jau yra kuriami.

Bet tobulų įrankių neužtenka,

jei mes negalime drąsiai atsigręžti vieni į kitus,

imti ir duoti be baimės,

bet, dar svarbiau,

sugebėti prašyti be gėdos.

Mano muzikinė karjera buvo praleista

bandant susitikti su žmonėmis iš interneto,

tokiu pačiu būdu kaip tai darydavau ant dėžės –

rašant tinklaraščio ir Twitter'io įrašus ne vien tik apie savo turų datas

ir naująjį vaizdo klipą, bet ir apie mūsų darbą ir meną,

mūsų baimes, pagirias, klaidas,

ir taip mes pamatome vieni kitus.

Ir aš manau, kad kai mes iš tikrųjų matome vieni kitus,

mes norime vieni kitiems padėti.

Aš manau, kad žmonės buvo persekiojami neteisingo klausimo,

kuris yra „Kaip priversti mokėti už muziką?“

O jeigu mes paklaustume:

„Kaip mes galime leisti žmonėms mokėti už muziką?“

Ačiū.

(Plojimai)