Kaip aš slapta dirbau Šiaurės Korėjoje

Suki Kim šešis mėnesius dirbo anglų kalbos mokytoja elitinėje Šiaurės Korėjos mokykloje, kurioje mokėsi ateities lyderiai. Tuo metu ji rašė knygą apie vieną iš žiauriausių režimų pasaulyje. Aiškindama savo mokiniams tiesos ir kritinio mąstymo sąvokas, ji susimąstė ar mokydama ieškoti tiesos nestato jų į mirtiną pavojų.

2011-ais metais, paskutinius šešis
Kim Jong-Il gyvenimo mėnesius,

slapta gyvenau Šiaurės Korėjoje.

Gimiau ir užaugau Pietų Korėjoje,
kurią jie laiko prieše.

Gyvenu Amerikoje,
kitoje jų priešėje.

Šiaurės Korėjoje lankiausi keletą kartų,
2002-aisiais ir vėliau.

Suvokiau, kad norėdama
ją aprašyti prasmingai,

ar suprasti ją geriau
nei per propagandos prizmę,

galiu tik pasinėrusi į šalies gyvenimą.

Todėl apsimečiau mokytoja ir misioniere,

įsidarbinau vyrų universitete Pchenjane.

Pchenjano Mokslų ir Technologijos
Universitetą

įkūrė evangelikai, kurie
bendradarbiauja su režimu,

suteikdami išsilavinimą
Šiaurės Korėjos elito sūnums,

bet jie neakcentuoja religijos,
nes už tai grėstų mirties nuosprendis.

Studentų buvo 270. Jauni vyrai,
tapsiantys ateities lyderiais,

žiauriausioje ir labiausiai izoliuotoje
šių dienų diktatoriškoje šalyje.

Kai atvykau, jie tapo mano mokiniais.

2011-ieji buvo ypatingi metai,

žymintys pirmojo Šiaurės Korėjos
didžiojo vado Kim Il-Sung

100-ąsias gimimo metines.

Šventės proga buvo uždaryti
visi universitetai,

o studentai išsiųsti dirbti į laukus,

kurti plačiai skleidžiamą idealą,

kad Šiaurės Korėja yra galingiausia
ir labiausiai klestinti valstybė.

Mano mokiniai buvo vieninteliai
atleisti nuo tos prievolės.

Šiaurės Korėja yra gulagas,
apsimetantis valstybe.

Ten viskas sukasi apie Didįjį Vadą.

Kiekviena knyga, laikraščio straipsnis,
kiekviena daina, televizijos laida...

visur kalbama tik apie viena.

Gėlės yra vadinamos jo garbei,

ant kalnų raižomi jo šūkiai.

Kiekvienas pilietis nuolatos segi
Didžiojo Vado ženklelį.

Netgi jų kalendorius prasideda
nuo Kim Il-Sung gimimo.

Universitetas, kuriame dirbau, buvo
panašus į griežtai saugomą kalėjimą.

Mokytojai galėjo išeiti tik grupėmis
ir lydimi oficialaus prižiūrėtojo.

Net ir šios išvykos apsiribojo lankymu
šventų nacionalinių monumentų,

šlovinančių Didįjį Vadą.

Studentams nebuvo leidžiama palikti
universiteto miestelio teritoriją

ar susisiekti su tėvais.

Jų dienos buvo nepriekaištingai
suplanuotos, o likęs laisvas laikas

pašvęstas Didžiojo Vado garbinimui.

Šiaurės Korėjos personalas turėjo
patvirtinti paskaitų planus,

kiekviena paskaita buvo įrašinėjama,
apie ją atsiskaitoma. Patalpose buvo blakių,

ir kiekvieno pokalbio buvo klausomasi.

Visos tuščios vietos buvo nukabinėtos
Kim Il-Sung ir Kim Jong-Il portretais,

kaip ir visur Šiaurės Korėjoje.

Mums buvo neleidžiama aptarinėti
išorinio pasaulio.

Būdami mokslo ir technologijų studentais,
daugelis studijavo kompiuteriją,

bet nežinojo, kad egzistuoja internetas.

Jie nebuvo girdėję apie
Mark Zuckerberg ar Steve Jobs.

Facebook, Twitter – šie dalykai
jiems nieko nereiškia.

Ir aš negalėjau jiems papasakoti.

Atvykau ten ieškodama tiesos.

Bet nuo ko pradėti, kai
visos tautos ideologija,

mano mokinių kasdienybė,

ir netgi mano pačios
pareigos universitete –

viskas paremta melu?

Pradėjau nuo žaidimo.

Žaidėme „Tiesa ir melas“.

Savanoris užrašydavo sakinį ant lentos,

o kiti turėdavo atspėti,

ar tai tiesa, ar melas.

Kartą studentas užrašė „Praėjusiais metais
važiavau atostogų į Kiniją“,

ir visi sušuko: „Melas!“

Visi žinojo, kad tai neįmanoma.

Praktiškai niekam neleidžiama
išvykti iš Šiaurės Korėjos.

Netgi keliauti po savo šalį
jiems reikalingas leidimas.

Tikėjausi, kad šis žaidimas atskleis
bent dalį tiesos apie studentus,

nes jie meluoja nuolat ir be pastangų,

tiek apie mitinius
Didžiojo Vado pasiekimus,

tiek keistą tvirtinimą, kad būdami
penktoje klasėje jie klonavo triušį.

Riba tarp melo ir tiesos jiems
kartais atrodo blanki.

Man prireikė laiko suprasti
skirtingas melo rūšis:

jie meluoja, kad apsaugotų savo šalies
sistemą nuo pasaulio,

ir jie yra mokomi melo, kurį vėliau
mechaniškai atkartoja.

Retkarčiais jie meluoja iš įpročio,

bet jei visą gyvenimą juos supa melas,

tai kaip galime tikėtis kitko?

Bandžiau juos išmokyti rašyti
akademinius rašinius.

Bet paaiškėjo, kad tai beveik neįmanoma.

Juos rašant reikia susigalvoti
savo teiginį

ir paremti jį argumentais bei įrodymais.

Bet šiems studentams visada buvo
nurodoma ką galvoti ir kaip,

ir jie paklusdavo.

Jų pasaulyje kritinis mąstymas
buvo neleistinas.

Kiekvieną savaitę namų darbams užduodavau
parašyti asmenišką laišką,

adresuotą bet kam.

Prireikė laiko, bet pagaliau
kai kurie ėmė rašyti

savo motinoms, draugams, merginoms.

Nors tai tebuvo namų darbai,

ir jų turinys niekada nepasiektų adresatų,

jie palengva ėmė atskleisti
laiškuose savo jausmus.

Jie rašė, kad jiems nusibodo
visko vienodumas,

kad jie nerimauja dėl ateities.

Laiškuose jie beveik niekada
neužsimindavo apie Didįjį Vadą.

Visą savo laiką praleisdavau
su šiais jaunuoliais.

Kartu valgydavome,
žaisdavome krepšinį.

Dažnai vadinau juos džentelmenais,
ir jie kikendavo.

Jie rausdavo, kalbėdami apie mergaites.

Aš jais susižavėjau.

Matyti, kaip jie pamažu atsiveria,

buvo jaudinanti patirtis.

Bet taip pat jaučiau,
kad kažkas ne taip.

Tuos mėnesius,
kai gyvenau jų pasaulyje,

dažnai susimąstydavau, ar tiesa
tikrai pagerintų jų gyvenimus?

Taip norėjau jiems pasakyti tiesą

apie jų šalį ir apie išorinį pasaulį,

kuriame arabų jaunimas,
naudodamas socialinius tinklus,

skaldo savo supuvusį režimą,

kur visi, išskyrus juos,
prisijungę prie pasaulinio tinklo,

kuris vis dėlto nėra pasaulinis.

Bet tiesa jiems buvo pavojinga.

Skatindama juos ieškoti,
stūmiau juos į pavojų:

tiek persekiojimo,

tiek širdgėlos.

Kai tau neleidžiama kalbėti atvirai,

įgyji gebėjimą skaityti tarp eilučių.

Viename iš laiškų, skirtų man,
studentas teigė supratęs,

kodėl vadinu juos džentelmenais –
švelniais žmonėmis.

Pasak jo, taip norėjau jiems palinkėti
gyvenime būti švelniais.

Paskutinę mano vizito dieną,
2011-ųjų gruodį,

kai buvo paskelbta apie
Kim Jong-Il mirtį,

jų pasaulis sugriuvo.

Turėjau išvykti neatsisveikinusi.

Bet manau, kad jie žinojo,
kaip liūdėjau dėl jų.

Kartą, mano viešnagės pabaigoje,
studentas man pasakė:

„Dėstytoja, mes nemanome, kad
jūs skiriatės nuo mūsų.

Mūsų aplinkybės skiriasi, bet
jūs esate tokia pati, kaip mes.

Norime, kad jūs žinotumėte,
mes išties priimame jus kaip savą.“

Šiandien, jei galėčiau laišku
atsakyti savo studentams,

kas, aišku, yra neįmanoma,

pasakyčiau jiems štai ką:

„Mano mielieji džentelmenai,

nuo tada, kai jus mačiau,
praėjo daugiau nei treji metai.

Dabar jums turbūt 22-eji,
gal net 23-eji.

Per paskutinę pamoką paklausiau,
ar ko nors norite.

Vienintelis noras, kurį išreiškėte,
vienintelis dalykas, kurio paprašėte

per visus kartu praleistus mėnesius:

pasikalbėti su jumis korėjietiškai,

bent vieną kartą.

Atvykau mokyti jus anglų kalbos,

žinojote, kad tai draudžiama.

Bet aš supratau, kad jūs norėjote pajusti
ryšį, kuriuo mus sieja gimtoji kalba.

Vadinau jus džentelmenais,
švelniais žmonėmis,

bet nežinau, ar būti švelniu Kim Jong-Un'o
negailestingoje Šiaurės Korėjoje

yra gera mintis.

Nenoriu, kad jūs sukeltumėte revoliuciją,

leiskite tai padaryti kitiems jaunuoliams.

Likęs pasaulis gali skatinti,
ar net tikėtis

kokio nors Šiaurės Korėjos pavasario.

Bet nenoriu, kad jūs rizikuotumėt,

nes žinau, kad jūsų pasaulyje
esate nuolatos stebimi.

Nenoriu bandyti įsivaizduoti,
kas jums gali nutikti.

Jei mano mokytojavimas
sužadino jumyse kažką naujo,

geriau pamirškite mane.

Tapkite savo Didžiojo Vado kariais,
ir nugyvenkite ilgus, saugius gyvenimus.

Kartą paklausėte manęs, ar laikau
Pchenjaną, jūsų miestą, gražiu.

Negalėjau jums pasakyti tiesos,

bet žinau kodėl to klausėte.

Žinau, kad jums buvo svarbu išgirsti,
kad aš, jūsų mokytoja,

kuriai buvo leista pamatyti pasaulį,
uždraustą jums,

paskelbiu jūsų miestą gražiausiu.

Žinau, kad išgirdus tai, jūsų gyvenimai
taptų labiau pakenčiamais.

Bet ne, nemanau,
kad jūsų sostinė yra graži.

Ne dėl to, kad ji monotoniška ir betoninė,

bet dėl to, ką ji simbolizuoja:

monstrą, kuris minta likusia šalimi,

kurioje piliečiai yra kariai ir vergai.

Matau vien tamsą.

Bet tai – jūsų namai, todėl
negaliu miesto nekęsti.

Tiesiog tikiuosi, kad jūs,
mano mieli jauni džentelmenai,

vieną dieną padėsite padaryti jį gražiu.

Ačiū.

(Plojimai.)