Balsai mano galvoje

Iš pažiūros, Eleanor Longden buvo kaip bet kuris kitas studentas, energingai žengiantis į universitetą be jokių rūpesčių. Taip buvo iki tol, kol jos galvoje nepradėjo girdėtis balsai. Iš pradžių nekenksmingi, šie vidiniai komentatoriai pamažu tapo vis priešiškesni ir valdingesni, paversdami jos gyvenimą košmaru. Su šizofrenijos diagnoze, paguldyta į psichiatrinę ligoninę ir prigirdyta vaistų, Longden buvo nurašyta neveikiančios sistemos, kuri nežinojo, kaip jai padėti. Longden pasakoja jaudinančią istoriją apie kelis metus besitęsiančią jos kelionę atgal į psichinę sveikatą. Ji teigia, kad jos pasveikimas buvo įmanomas tik išmokus įsiklausyti į balsus.

Diena, kai pirmą kartą palikau namus

ir išvažiavau į universitetą buvo šviesi diena,

pilna vilčių ir optimizmo.

Buvau gera mokinė. Iš manęs buvo daug tikimasi,

džiaugsmingai pradėjau studentišką gyvenimą,

paskaitas, vakarėlius, įsitraukiau į studentiškus juokelius.

Išorė, žinoma, gali būti apgaulinga,

ir iš dalies, ta gyva ir energinga asmenybė,

einanti į paskaitas ir daranti studentiškus juokelius tebuvo apgaulinga išorė,

tačiau labai gerai nulipdyta ir įtikinanti.

Viduje jaučiausi labai nelaiminga, nesaugi

ir išsigandusi.

Bijojau kitų žmonių, ateities, nesėkmės

ir tuštumos, kurią jaučiau viduje.

Meistriškai visa tai slėpiau ir iš išorės

atrodžiau kaip žmogus, turintis viską,

ko begalima norėti.

Ta nepažeidžiamumo fantazija buvo tokia išbaigta,

kad net sugebėjau apgauti save,

ir pasibaigus pirmajam senestrui bei prasidėjus antrajam,

niekas nebūtų galėjęs nuspėti,

kas netrukus nutiks.

Išeidinėjau iš seminaro, kai viskas prasidėjo.

Niūniavau sau panosėj, pagriebiau savo krepšį,

taip pat, kaip ir šimtus kartų anksčiau,

kai staiga išgirdau balsą, ramiai tariantį

"Ji išeina iš klasės."

Apsidairiau, nieko aplink nebuvo,

tačiau komentaro aiškumas ir tikrumas

buvo neabejotinas.

Sukrėsta palikau knygas ant laiptų ir nuskubėjau namo,

bet ir vėl išgirdau:

"Ji atidaro duris."

Tai buvo pradžia. Balsas atvyko

ir jis išliko

per dienas ir savaites,

komentuodamas viską trečiuoju asmeniu.

"Ji eina į biblioteką."

"Ji eina į paskaitą."

Jis buvo neutralus, ramus ir netgi, po kiek laiko,

keistai draugiškas ir užtikrinantis.

Nors kartais pastebėdavau, kad

jis atspindėdavo mano neparodytas emocijas.

Pavyzdžiui, kai būdavau pikta ir tai slėpiau,

ir slėpiau dažnai, nes buvau įgudusi,

tuomet balsas būdavo susierzinęs.

Kitais kartais jis nebuvo nei piktas, nei grėsmingas,

net tada buvo aišku, kad jis turėjo

man ką pasakyti

apie mano emocijas, ypač tas emocijas,

kurios buvo giliai užslėptos ir nepasiekiamos.

Tuomet padariau lemtingą klaidą:

pasakiau apie tą balsą draugei ir ji buvo šokiruota.

Po truputį prasidėjo švelnus kalbinimas,

kad normalūs žmonės negirdi balsų

ir faktas, kad jį girdėjau, reiškė, kad su manim kažkas buvo negerai.

Jos baimė ir nepasitikėjimas buvo užkrečiamas.

Staiga balsas nebeatrodė toks nekaltas,

ir kai ji primygtinai reikalavo nueiti pas gydytoją,

galiausiai sutikau ir tai, pasirodo, buvo

mano antroji klaida.

Savo universisteto gydytojui pasakiau apie

problemas, kurios man atrodė esminės:

nerimas, žema savigarba, baimė dėl ateities,

ir visa tai buvo sutikta su nuobodžiaujančiu abejingumu

iki kol paminėjau balsą.

Tuomet jis pametė savo rašiklį, pasisuko į mane

ir pradėjo klausinėti su tikru susidomėjimu.

Tuomet beviltiškai siekiau susidomėjimo ir pagalbos,

todėl papasakojau jam apie keistąjį komentatorių.

Kaip būtų buvę gerai, jeigu tas balsas tuomet man būtų pasakęs:

"Ji kasasi sau kapą."

Aš buvau nusiųsta pas psichiatrą, kuris

žvelgė niūriai į balso egzistavimą,

ir dėl to žiūrėjo į visas mano kalbas

per beprotystės objektyvą.

Pavyzdžiui, aš dirbau studentų televizijos stotyje,

kuri transliuodavo žinias universiteto teritorijoje,

ir per vieną užtrukusį pokalbį

pasakiau "Atsiprašau, daktare, man reikia eiti.

Aš skaitau žinias šeštą valandą."

Ir mano mediciniuose įrašuose dabar yra įrašas:

Eleanor tiki, kad ji yra televizijos reporterė.

Nuo to momento buvau

įstumta į įvykių sūkurį.

Buvau nusiųsta į ligoninę,

tuomet gavau šizofrenijos diagnozę,

ir tada, kas blogiausia, mane apėmė nuodingi, kankinantys

beviltiškumo, pažeminimo ir nusivylimo jausmai

dėl savęs ir savo ateities.

Kai buvau padrąsinta žiūrėti į tą balsą

ne kaip į patirtį, bet į simptomą,

mano baimė ir noras priešintis padidėjo.

Tuomet iš esmės pasidariau

agresyvi prieš savo pačios protą,

tai buvo lyg dvasios pilietinis karas,

ir pradėjau girdėti daugiau balsų,

ir tie balsai pasidarė priešiški ir grėsmingi.

Beviltiškai ir bejėgiškai pradėjau trauktis

į košmarišką vidinį pasaulį,

kuriame tie balsai tapo mano

persekiotojais ir vieninteliais draugais.

Pavyzdžiui, jie man sakė, kad jeigu įrodysiu, kad esu to verta,

jie man padės susigrąžinti savo

buvusį gyvenimą

ir davė man eilę keistų užduočių,

visai kaip Herakliui.

Sąrašas prasidėjo nuo menkų užduočių, tokių kaip:

išsitrauk tris plaukus,

bet vėliau jos darėsi vis didesnės

ir priėjo iki įsakymų žaloti save.

Viena iš ypač dramatiškų užduočių:

"Ar matai tą mokytoją?

Ar matai tą stiklinę vandens?

Turi paimti stiklinę ir apipilti mokytoją matant mokiniams."

Ir aš tą užduotį įvykdžiau. Nereikia nė sakyti,

kad tai nepridėjo prie mano gero vardo.

Prasidėjo baimės, vengimo, nepasitikėjimo

ir nesusipratimų užburtas ratas,

ir tai buvo kova, kurioje jaučiausi bejėgė,

nesugebanti rasti nei taikos, nei susitaikymo.

Po dvejų metų mano būklė buvo stipriai pablogėjusi.

Jau turėjau visą beprotišką repertuarą:

bauginančius balsus, absurdiškas haliucinacijas,

keistus, neperkalbamus įsitikinimus.

Mano sveikatos būklė tapo žalia šviesa

diskriminacijai, žodiniams užgauliojimams,

fizinei ir seksualinei prievartai.

Mano psichiatras man pasakė:

"Eleanor, geriau jau turėtum vėžį,

nes jį lengviau išgydyti nei šizofreniją."

Buvau ištirta, prigirdyta vaistų ir nurašyta.

Tuomet buvau taip iškankinta balsų,

kad net bandžiau išgręžti skylę galvoje,

kad jų atsikratyčiau.

Dabar, prisimenant tuos žiaurius beviltiškus metus,

atrodo, lyg kažkas būtų miręs,

bet tuo pačiu kažkas buvo išgelbėtas.

Kelionė buvo pradėta sužlugdyto ir apsėsto žmogaus,

bet žmogus, kuris iš viso to išlipo buvo nugalėtojas

ir galiausiai išaugo į asmenį,

kuriuo man buvo lemta tapti.

Mano gyvenime daugybė žmonių yra mane įskaudinę

ir aš juos visus pamenu,

bet tie prisiminimai nublunka

prieš žmones, kurie man padėjo.

Kiti nugalėtojai, žmonės girdintys balsus,

sąjungininkai ir bendraminčiai;

mama, kuri niekada manęs nepaliko,

kuri žinojo, kad vieną dieną aš grįšiu,

ir kuri buvo pasiryžusi laukti tiek, kiek reikės;

gydytojas, kuris su manim dirbo tik trumpai,

bet sustiprino tikėjimą, kad pasveikti

buvo ne tik įmanoma, bet neišvengiama,

ir per mano atkrytį gydytojas pasakė

mano išsigandusiai šeimai: "Nepraraskite vilties.

Aš tikiu, kad Eleanor gali iš viso to išlipti.

Kartais sninga iki pat gegužės,

bet vasara visuomet ateina."

14 minučių nepakanka išvardinti

visus gerus ir dosnius žmones,

kurie kovojo kartu su manimi ir už mane,

ir kurie manęs laukė išeinančios iš

tos kankinančios ir vienišos vietos.

Kartu jie sudarė drąsos,

kūrybiškumo, sąžiningumo ir tvirto tikėjimo mišinį,

kuris padėjo mano sudužusiai asmenybei išgyti ir tapti vientisai.

Sakydavau, kad šie žmonės mane išgelbėjo,

bet dabar žinau, kad iš tikro jie

padarė kai ką svarbesnio: jie suteikė man galios

išgelbėti save

ir kas svarbiausia - jie padėjo man suprasti tai,

ką visuomet žinojau:

mano balsai buvo prasmingas atsakymas

į traumuojančius gyvenimo įvykius, ypač vaikystėje,

todėl jie buvo ne mano priešai,

o įžvalgų šaltinis apie išsprendžiamas emocines problemas.

Iš pradžių buvo labai sunku tuo patikėti,

nes balsai atrodė priešiški ir grėsmingi,

buvo būtinas pirmas žingsnis -

išmokti atskirti metaforinę reikšmę

nuo pažodinės reikšmės, kuria prieš tai pasitikėjau.

Pavyzdžiui, balsai, kurie grasino užpulti mano namus,

išmokau juos interpretuoti kaip savo pačios baimę

ir nesaugumą pasaulyje, o ne tikrą pavojų.

Iš pradžių jais tikėdavau.

Prisimenu, pavyzdžiui, vieną naktį sėdėjau

už tėvų miegamojo durų, kad juos apsaugočiau

nuo, kaip man tada atrodė, tikro balsų grasinimo.

Dėl to, kad turėjau savęs žalojimo problemą,

dauguma įrankių buvo paslėpti,

todėl buvau apsiginklavus plastikine šakute,

kaip iš pikniko ir sėdėjau už durų,

spausdama ją ir laukdama, kada galėsiu veikti, jeigu kas atsitiktų.

Tai buvo lyg: "Neprasidėk su manim.

Turiu plastikinę šakutę, ar matai?"

Strategiška.

Bet vėliau pradėjau reaguoti daug praktiškiau

ir ėmiau analizuoti informaciją, kuri slepiasi už žodžių,

todėl, kai balsai mane įspėdavo neiti iš namų,

aš jiems padėkodavau, kad atkreipė mano dėmesį

į mano nesaugumo jausmą -

nes kai apie jį žinojau, galėjau kažką padaryti teigiamo --

todėl užtikrindavau juos ir save,

kad esame saugūs ir nereikia nieko bijoti.

Aš nustačiau balsams ribas,

bendravau su jais tvirtu tonu,

bet pagarbiai, pamažu kuriant

bendradarbiavimo ryšį,

mes išmokome dirbti kartu ir vienas kitą palaikyti.

Per visa tai supratau, kad

kiekvienas balsas atspindėjo

vieną iš mano asmenybės aspektų ir kad kiekvienas iš jų

turėjo stiprias emocijas, kurių niekada

pilnai nesuvokiau ir neišsprendžiau.

Prisiminimai apie seksualinę prievartą,

pyktis, gėda, kaltės jausmas, žema savigarba.

Balsai užėmė skausmo vietą

ir davė jam žodžius,

didžiausias atradimas man buvo tai, kad

priešiškiausi ir agresyviausi balsai

iš tikro buvo mano dalys,

kurios buvo labiausiai pažeistos,

dėl to šiems balsams

reikėjo daugiausiai užuojautos ir rūpesčio.

Visa tai žinodama galiausiai

sulipdžiau savo daleles.

Kiekvienas fragmentas turėjo savo balsą.

Po truputį atsisakiau visų vaistų

ir grįžau į psichiatrijos sritį, bet iš kitos pusės.

Praėjus 10 metų po to, kai pasirodė pirmasis balsas, pagaliau baigiau universitetą,

šįkart su aukščiausiu psichologijos laipsniu,

kokio universitetas niekada nebuvo davęs ir vėliau

aukčiausiu magistro laipsniu. Sakyčiau neblogai,

kaip pamišusiai moteriai.

Tiesą sakant, vienas iš balsų man diktavo atsakymus

į egzamino klausimus, kas techniškai gali būti palaikyta apgaudinėjimu.

(Juokas)

Jei atvirai, kartais man patikdavo jų dėmesys.

Kaip Oscar Wilde yra pasakęs, vienintelis blogesnis dalykas už

apkalbas yra apkalbų nebuvimas.

Tai tave išmoko slapto klausymosi,

nes gali klausytis dviejų pokalbių vienu metu.

Ne viskas yra blogai.

Dirbau psichiatrinių paslaugų sferoje,

kalbėjau konferencijose,

išleidau knygų skyrius ir akademinius straipsnius.

Aš stengiuosi įteigti

vieną svarbią idėją:

psichiatrijoje svarbiausias klausimas

neturėtų būti "kas su tavimi negerai?",

bet "kas tau atsitiko?"

Visą laiką klausausi savo balsų, su kuriais

galiausiai išmokau taikiai ir pagarbiai sutarti.

Jie darosi vis

gailestingesni, labiau pritariantys ir pagarbūs man.

Prisimenu jaudinančią ir nepaprastą akimirką,

kai padėdama kitai jaunai moteriai, kuri buvo kankinama balsų,

pirmą kartą pilnai suvokiau,

kad aš taip nebesijaučiu

ir galiu padėti kažkam kitam.

Dabar didžiuojuosi būdama Intervoice nare,

organizacijos, kuri yra International Hearing Voices Movement dalis.

Jos įkūrimas buvo įkvėptas prof. Marius Romme

ir dr. Sandra Escher darbų.

Ji mato balsus kaip išlikimo strategiją,

sveiką reakciją į beprotiškas aplinkybes,

o ne nukrypimą ir šizofrenijos simptomą, kurį reikia kęsti.

Tai sudėtinga, prasminga ir svarbi patirtis,

kurią reikia bandyti suprasti.

Kartu mes įsivaizduojame ir kuriame visuomenę,

kuri supranta ir gerbia balsų girdėjimą,

padeda žmonėms, kurie girdi balsus

ir vertina juos kaip pilnaverčius piliečius.

Tokia visuomenė yra ne tik įmanoma,

ji jau tampa realybe.

Perfrazuojant Chavez žodžius, prasidėjus socialiniams pasikeitimams,

nebegali jų perversti atgal.

Neįmanoma pažeminti žmogaus, kuris save gerbia.

Negali engti žmonių,

kurie nebejaučia baimės.

Hearing Voices Judėjimo pasiekimai

man yra priminimas, kad empatija, draugystė,

teisingumas ir pagarba nėra tik žodžiai;

tai įsitikinimai,

įsitikinimai, kurie gali pakeisti pasaulį.

Per pastaruosius 20 metų, Hearing Voices Judėjimas

įkūrė balsų girdėjimo tinklą

26 šalyse, penkiuose žemynuose.

bendru darbu skatindamas orumo jausmą ir vienybę,

suteikdami galios žmonėms, kurie yra varginami psichinių problemų,

kurdami naują kalbą ir elgseną, suteikiančią viltį,

kuri iš esmės grindžia kelią nepalaužiamam tikėjimui

asmens galia.

Kaip Peter Levine yra pasakęs, žmogus

yra unikali būtybė,

apdovanota instinktyviu gabumu save išgydyti

ir intelektualine galia išnaudoti šį įgimtą gabumą.

Šiuo atžvilgiu, visuomenės nariams

nėra didesnės garbės ar privilegijos

už galimybę padėti kitiems jų išgijimo procese,

būti to liudininkais ir ištiesti ranką,

dalintis kančios našta

ir suteikti viltį išgyti.

Ir tie, kas išgyveno kančias ir nelaimes,

prisiminkime, kad neprivalome gyventi

kaip blogų praeities įvykių aukos.

Mes esame ypatingi. Mes nepakeičiami.

Tai, kas slypi mūsų viduje, niekada negali būti pajungta,

iškreipta ir atimta.

Šviesa niekada neužgęsta.

Kaip vienas nuostabus gydytojas man kažkada yra pasakęs,

"Nepasakok man to, ką kiti žmonės yra apie tave pasakę.

Papasakok man apie save."

Ačiū.

(Plojimai)