The Story of Citizens United v. FEC (2011)

http://storyofcitizensunited.org ---- Season Two launches on March 1st with The Story of Citizens United v. FEC, an exploration of the inordinate power that corporations exercise in our democracy.

WANT TO HELP THIS MOVIE REACH NEW AUDIENCES? Visit http://bit.ly/storyofcitizens and support our campaign with LoudSauce to buy ads to do just that!

And, for all you fact checker out there,
http://www.storyofstuff.org/2011/03/13/story-of-citizens-united-v-fec/

Pirmajame „Daiktų istorija“ sezone
žvilgtelėjome į sitemą, kuri

sukuria per daug daiktų, ir per
mažai to, ko mums iš tikrųjų reikia.

Dabar ruošiames pradėti žiūrėti į
istorijas už „Daiktų istorijos“.

Čia rasime būdų kaip šią situaciją apgręžti.

Sveiki atvykę į antrąjį sezoną!

„Blogai jums, blogai Amerikai“.
„Jis mus atstatys į vėžias“.

„Nuvarė valstiją, dabar nori būti jūsų senatoriumi“.
„Atsistokite ir pasakykite „Ne!“

„Atsistokite ir pasakykite „Ne!“ „Blogai jums, blogai Amerikai.“
„Balsuokite už šį vyruką!“ „Balsuokite už šį vyruką“.

Ar jūs dar nepavargote?

Kodėl per kiekvieną rinkimų sezoną tampa
nebeįmanoma išgirsti faktų per tas visas

klaidinančias reklamas?

Ir jei atrodo, kad problema tik blogėja, tai
todėl, nes taip ir yra.

Galime už tai dėkoti JAV Aukščiausiam
teismui už tai.

2010-iais jie nusprendė, kad bus viskas gerai

jei korporacijos galės leisti tiek pinigų, kiek nori,
kad pasakytų mums už ką balsuoti.

Palaukite,

kodėl korporacijos turėtų mums sakyti
už ką balsuoti?

Išsiaiškinkime.

Tai demokratija, žinote, žmonių valdžia?

Aš esu asmuo. Tu asmuo. O „Chevron“?

Ne asmuo.

Taigi, ar rinkimai neturėtų būti apie tai
ko žmonėms reikia?

Geri darbai. Saugūs produktai. Sveikatos
apsauga. Atsakinga vyriausybė.

Švarus oras ir vanduo.

Pasirodo, didžioji dauguma amerikiečių norėtų,
kad daugiau būtų nuveikiama visose šiose srityse.

Bet ko žmonės nori, bus nesvarbu, kol
korporacijos leis milijonus, kad

įstatymų leidėjų rinkimuose.

Naftos kompanijos įtikino politikus blokuoti
įstatymus saugančius klimatą.

Gamintojai prastūmė prekybos susitarimus, kurie pamina
gaminių saugumą ir padeda perkelti darbus į užjūrius.

Draudimo kompanijos tapo pirmosiomis sužinojusios
apie sveikatos reformą ir gigantiškos korporacijos

gavo išpirkimus (angl. bail-outs) ir subsidijas.

Galbūt todėl tiek daug žmonių – respublikonai, demokratai,
nepriklausomybininkai – visiškai pasipiktinę

mūsų vyriausybe.
[Šaukia pikta minia.]

Lengva pykti.

Tačiau laikas susiimti ir suprasti, kad problemos
širdyje ne blogi

įstatymų leidėjai. Demokratija krizėje.

85% amerikiečių mano, kad korporacijos turi
per daug galių demokratijoje

ir žmonės turi per mažai.

85 procentai!

Ei, tai dauguma. Tai susijunkime ir atsiimkime
demokratiją iš korporacijų.

Tai būtų pirmas ir svarbiausias žingsnis darant
tikrą progresą srityse, kurios

žmonėms rūpi labiausiai.

Taigi, kaip pirmiausia „Mes, tauta“ praradome
savo demokratiją?

Grįžkime kelis šimtmečius atgal.

Tuomet buvo tik žmonės.

Vieni turėjo verslus. Kiti jiems dirbo.

Nepaisant visko, buvo tik žmonės. Tuomet
žmonės išradą kažką naujo – korporaciją.

Tos teisinės struktūros egzistuoja nepriklausomai
nuo žmonių, kuriems jos priklauso.

Jei korporacija prisiverda sau košės, savininkai
gali sakyti: „Nekaltinkite mūsų,

kaltinkite korporaciją. Aš tik akcininkas!“

Kai JAV buvo ką tik įsikūrusios,

korporacijas buvo lengviau stebėti.

Tais laikais

vyriausbės suteikdavo joms leidimus tam tikriems
trumpalaikiams projektams, tokiems kaip

tilto ar geležinkelio statybos.

Vos tik jos atlikdavo savo pareigą,
jos buvo paleidžiamos.

Tačiau su laiku įstatymai pasikeitė ir korporacijos
jau nebe išjungiamos vos tik projektai

pabaigiami.

Jos pradėjo gyventi neapibrėžtai,

su daug bendresniu tikslu

pelnu.

Ir taip gimė moderniosios korporacijos.

Šiandienos korporacijos užprogramuotos kažkuo
pavojingu.

Ne taip kaip žmonės, kurie turi įvairiausių
motyvų:

daryti gerus dalykus, mylėti šeimą, šalį,
planetą.

Viešai listinguojamos korporacijos dabar net
pagal įstatymą privalo siekti vieno

vienintelio tikslo –

maksimizuoti akcininkų vertę,

Uždirbti kiek įmanoma daugiau pinigų.

Ne, tikrai viskas. Tai yra tai, ko įstatymas ir
rinkos reikalauja.

Tai viskas.

Įsivaizduokite draugą sakant:
„Man rūpi tik pinigai“.

Nenorėtumėte jam palikti savo vaikų, ar
demokratijos, jei apie tai kalbame.

Taip, žmonės valdo šias korporacijas,

bet jų žmogiškosios motyvacijos yra antraeilės.

Jei jie teiktų prioritetą bet kam kitam, o ne pelnui,
jie būtų išspirti.

Ar gali korporacijų lyderiai daryti gerus dalykus,
pavyzdžiui, aukoti labdarai ar būti žalesniems?

Žinoma. Bet jei tai nesikerta su pelno didinimu.

Nuo jų kuklios pradžios, korporacijos tapo
milžiniškos.

53 iš 100 didžiausių pasaulio ekonomikų
Žemėje šiandien yra korporacijos.

Taigi, korporacijos turi siaurą pelno motyvą.

Jos didžiulės. Ir jų savininkai gali

lengvai išvengti kaltės dėl bet kokios žalos,
kurią jos sukelia.

Dėl to tampa sudėtinga su jomis
gyventi vienoje šalyje.

Jei norime, kad jos tarnautų mums, o ne atvirkščiai,
joms reikia kelių kertinių taisyklių.

Ir čia reikalinga vyriausybė, kuri

kuria taisykles, kad viskas būtų sąžininga, saugu,
ir visuomenė būtų apsaugota nuo

korporacijų siautėjimo.

Jei jų pagrindinis tikslas maksimizuoti pelną,
ar manote, kad korporacijos noriai

laikosi taisyklių?

Ne, žinoma ne.
Jos nori rašyti tas taisykles.

0:05:10.879,0:05:13.639
Bet kas turėtų rašyti taisykles demokratijoje?

Žmonės.

Todėl viena iš korporacijų esminių strategijų
patenkant į mūsų demokratiją, yra

sakymas, kad joms, kaip ir tikriems, gyviems
žmonėms priklauso Pirmosios pataisos teisės.

Ir taip jie laimėjo tą 2010-ųjų JAV
Aukščiausiojo teismo byla, žinomą kaip

„JAV piliečiai prieš FEC“

Šioje byloje penki Aukščiausiojo teismo nariai
nusprendė, kad nekonstitutiška

taikyti ribojimus tam, kiek daug pinigų korporacijos
gali išleisti rinkimų įtakojimui.

Kodėl? Jie sako, kad ribojimai pažeidžia
Pirmąją pataisą, garantuojančią laisvą žodį.

Akivaizdu, mūsų įkūrėjai, kurie parašė Pirmąją
pataisą siekė apsaugoti

žmonių laisvą žodį.

Bet šis sprendimas pasikliauja pamišusiu teiginiu, kad
korporacijos nusipelno tokio paties elgesio

ir teisių kaip ir žmonės!

Tai reiškia, kad korporacijos gali leisti tiek
kiek nori, kada nori, papirkti ir prispausti

kandidatus, kurie neparankūs jų interesams,

ir remti kandidatus, kurie darys tai, kas prašoma.

Geros naujienos korporacijoms nusiraškyti
įstatymų leidėjus, kurių darbas

jas stebėti.

Esu visiškai už laisvą žodį!

Jei kiekvienas „Exxon“ akcininkas ir darbuotojas
nori asmeniškai remti kokį nors naftos lobistą

kandidatuojantį į Senatą – tai jų teisė.

Yra milijonai žmonių, kurie parems kitą
kandidatą.

Taip veikia demokratija!

Bet dabar „Exxon“, ar bet kuri kita korporacija,
gali nuspręsti išleisti neribotas sumas

iš savo didžiulių iždų, kad įtakotų rinkimus,

net nepasikonsultavusios su akcininkais.

Tai rimtas reikalas.

Jei 100 dižiausių korporacijų nuspręstų
išleisti vos 1% jų pelno rinkimams,

jos aplenktų visus Prezidento, Atstovų rūmus ir
Senato rinkimų kandidatus kartu sudėjus!

Sekmės su laisvu žodžiu!

Taigi, ar šliuzų atidarymas iš tikrųjų
sukėlė potvynį?

Visiškai taip.

2010-iais

tam tikros „nepriklausomos“ grupės, kurias
korporacijoms leidžiama remti

išleido 300 milijonų USD.

Tai daugiau nei visi rinkimai nuo
1990 metų kartu sudėjus!

Taigi korporacijos skandina mūsų balsus,

gaudamos tai ko nori,
ir mūsų demokratija bėdoje.

Bet mes dar turime visus šansus
ją išgelbėti!

Žmonės taip pasipiktinę Aukščiausiojo teismo
sprendimu, kad kyla didžiulis atsakas.

Tokia milžiniška problema reikalauja
milžiniško sprendimo.

Ir mes tokį turime –

tai nauja konstitucinė pataisa.

Ši pataisa yra protinga ir aiški. Ji sustabdo mūsų
demokratijos katastrofą išaiškindama, kad

Pirmoji pataisa nėra skirta korporacijoms.

Suprantu, kad konstitucijos pataisymas yra
didelis ir ambicingas tikslas.

Bet tai nėra neįmanoma.

Dideli teigiami pokyčiai šioje šalyje buvo padaromi,

nes žmonės svajojo plačiai, siekė aukštai,
ir nusistatė ambicingus tikslus.

Laikas taip elgtis dabar,

nes kalbame apie demoktratijos gyvybę.

Viešas kampanijų finansavimas būtų sekantis
didelis žingsnis.

Kongresas dirba prie pasiūlymo šiuo metu, kad
būtų galima leisti kandidatams

būti išrinktiems be korporacijų dolerių.

Atminkime, 85% amerikiečių mano, kad
korporacijos turi per daug įtakos

mūsų demokratijoje.

To pakanka, kad įvyktų pokytis,

jei sentimentus paversime veiksmais.

Pažvelkite, korporacijos nepasitrauks iš demokratijos
kol mes, tauta, jos neatsiimsime.

Taigi tęsime kovoti už atsinaujinančią energetiką,
žalius darbus, sveikatos apsaugą, sveikus produktus,

ir kokybišką viešąjį švietimą.

Bet pasilikite energijos mūsų gyvenimo kovai.

Kovai, kuri gali atverti duris į visų
šių problemų sprendimus.

Laikas korporacijoms grįžti į savo vietą,
ir žmonėms vėl imtis demokratijos.

�