Itay Talgam: Ko vadovai gali pasimokyti iš žymiausių dirigentų

Orkestro dirigentui tenka didžiulis išbandymas – valdyti procesą taip, kad netardamas nė žodžio išgautų tobulą harmoniją. Demonstruodamas skirtingus dirigavimo stilius, būdingus šešiems žymiems XX amžiaus dirigentams, Itajus Talgamas (Itay Talgam) savo žavingoje kalboje pateikia vertingų įžvalgų visiems vadovams ir lyderiams.

Magiškoji dirigento akimirka.

Užlipi ant scenos. Orkestras jau laukia.

Muzikantai ruošiasi, miklina pirštus.

Užlipi ant pakylos –

įžengi į dirigento „minikabinetą",

arba greičiau – kabiną, atvirą kabiną,

iš kurios atsiveria didelė erdvė.

Ir visame tame triukšme

tu padarai vos žymų gestą.

Kažką neįmantraus, nesudėtingo – štai taip.

Ir staiga chaosas virsta tvarka.

Triukšmas virsta muzika.

Tai fantastiškas pojūtis. Ir labai norisi tikėti,

kad šitas virsmas įvyko mano dėka.

(Juokas)

Visiems šitiems puikiems žmonėms, virtuozams,

iš kurių sklido triukšmas, – jiems reikėjo šito mano ženklo.

Nors ne visai. Jei taip būtų,

mano kalba būtų nereikalinga.

Išmokyčiau jus šito gesto,

kad galėtumėte eiti į pasaulį

ir visur, bet kokioje draugijoje, šio gesto dėka

kurtumėte tobulą harmoniją. Tačiau taip nebus.

Pažiūrėkime pirmąjį įrašą.

Tikiuosi, jį pripažinsite kaip puikų harmonijos pavyzdį.

Paskui pakalbėsime, kaip tai vyksta.

(Muzika)

Buvo gražu?

Tai galima vadinti sėkmingu atlikimu.

Kam turėtume dėkoti už sėkmę?

Akivaizdu, kad orkestro muzikantams,

kurie gražiai grojo,

Vienos simfoniniam orkestrui.

Jie dažnai net nežiūrėjo į dirigentą.

Dar buvo plojanti publika,

tapusi gyva muzikos dalimi.

Žinote, Vienos publika dažniausiai neįsiterpia į muziką.

Tai labiausiai primena rytietišką pilvo šokio fiestą,

kokia tik galėtų būti Vienoje.

(Juokas)

Skirtingai nei, pavyzdžiui, Izraelyje, kur publika nuolat kosėja.

Žinote, pianistas Artūras Rubinšteinas (Arthur Rubinstein) sakydavo,

kad, visame pasaulyje žmonės, susirgę gripu, eina pas gydytoją,

o Tel Avive jie eina į mano koncertus."

(Juokas)

Tai tapo tarsi tradicija.

Bet Vienos publika nekosčioja.

Šiame įraše ji elgiasi neįprastai – kad tik galėtų būti proceso dalimi,

orkestro dalimi, ir tai puiku.

Žinote, tokios publikos kaip jūsų

pačios tampa renginio bendraautorėmis.

Bet koks dirigento vaidmuo? Kaip jums atrodo,

ką veikė dirigentas?

Hm, jis buvo laimingas.

Aš tą būseną dažnai demonstruoju aukščiausios grandies vadovams.

Ir žmonės susierzina.

„Atėjai į darbą. Tai kodėl toks laimingas?"

Matyt kažkas ne taip, tiesa? Bet jis spinduliuoja džiaugsmu.

Svarbus dalykas, mano nuomone, yra tai, kad šis džiaugsmingumas

kyla ne vien iš jo vieno, iš jo asmeninės istorijos,

ne vien dėl jo džiugesio klausant muzikos.

Dirigento pasitenkinimas kyla ir iš to, kad jo dėka

galima ir kitų žmonių saviraiška, kad išgirstamos ir jų istorijos.

Orkestras kaip profesinis vienetas turi savo istoriją.

Jūsų publika kaip bendruomenė irgi turi savą istoriją.

Ir kiekvienas žmogus – tiek orkestre,

tiek publikoje – taip pat turi istoriją.

O kur dar kitos, nematomos, istorijos:

žmonių, kurie statė šią nuostabią koncertų salę;

žmonių, kurie sumeistravo tuos stradivarijus ir amačius – visus nuostabius instrumentus.

Ir visos šios istorijos, visi šie balsai girdimi vienu metu –

štai toks yra tikras gyvo koncerto įspūdis.

Svari priežastis išeiti iš namų. Tiesa?

Tačiau ne visi dirigentai vienodi.

Pažiūrėkime į kitą puikų dirigentą,

Rikardo Mutis (Riccardo Muti).

(Muzika)

Labai trumpai. Bet galėjote pastebėti,

kad tai yra visai kitokia figūra. Tiesa?

Jis stulbinantis. Jis toks įsakmus. Taip?

Viskas taip aišku. Gal net per daug aišku.

Ar galime čia atlikti nedidelį bandymą? Ar minutėlę pabūsite mano orkestru?

Prašyčiau padainuoti pirmąją „Don Žuano" gaidą.

Jums reikės dainuoti „Aaaaaa", o aš jus sustabdysiu.

Supratote? Pasiruošę?

Publika: ♫ Aaaaaaa... ♫

Nagi, kartu. Jei tai darysite be manęs,

pasijusiu dar mažiau reikalingas, nei dabar.

Tad prašau, palaukite dirigento.

Pažiūrėkite į mane. „Aaaaaa," o aš jus sustabdysiu. Na gi.

Publika: ♫ ...Aaaaaaaa... ♫

(Juokas)

Ką gi, vėliau apie tai pasišnekėsime.

(Juokas)

Ką gi... Yra laisva vieta...

(Juokas)

...pamatėte, kad orkestrą sustabdyti galima vienu pirštu.

O ką daro Rikardo Mutis? Jis daro kažką tokio...

(Juokas)

O paskui – kažką tokio... (Juokas)

Aiškus ne tik nurodymas,

bet ir sankcijos, kurių bus imtasi, jei nedarysite, kas liepta.

(Juokas)

Ar tai veikia? Taip, tai veikia –

iki tam tikro taško.

Kai Mučio paklausė: „Kodėl jūs taip diriguojate?" –

jis atsakė, „Aš atsakingas."

Atsakingas prieš jį.

Ne, jis neturėjo omenyje Jo. Jis kalbėjo apie Mocartą,

(Juokas) kuris tarsi sėdėtų kažkur trečias nuo vidurio.

(Juokas)

Jis sako: „Jei aš...

(Plojimai)

...jei aš esu atsakingas prieš Mocartą,

šis atlikimo variantas bus vienintelis variantas.

Būtent tai yra Mocartas – kaip jį suprantu aš, Rikardo Mutis."

Žinote, kas nutiko Mučiui?

Prieš trejus metus jis gavo laišką, kurį pasirašė

visi 700 „La Scala" darbuotojų,

muzikos darbuotojų, – kalbu apie muzikantus.

Laiške buvo rašoma: „Jūs esate puikus dirigentas. Mes nenorime su jumis dirbti. Prašome atsistatydinti."

(Juokas)

„Kodėl? Nes jūs neleidžiate mums tobulėti.

Jūs naudojate mus kaip instrumentus, o ne kaip partnerius.

Todėl mūsų muzikos džiaugsmas... ir pan."

Tad jis turėjo atsistatydinti. Ar ne nuostabu?

(Juokas)

Jis puikus. Jis tikrai puikus vaikinas.

Taigi, ar galimas ne toks griežtas valdymas,

arba – kitokio pobūdžio valdymas?

Pažvelkime į kitą dirigentą, Ričardą Štrausą (Richard Strauss).

(Muzika)

Tik nepamanykite, kad kabinėjuosi prie jo dėl to, kad jis senas.

Ne todėl. Kai jis buvo jaunas,

kokių 30-ies, jis parašė vadinamuosius

„Dešimt įsakymų dirigentams."

Pirmasis skelbė: „Jei per koncertą suprakaitavai,

vadinasi darei kažką ne taip."

Toks pirmasis įsakymas. Ketvirtas jums patiks labiau:

„Niekada nežiūrėk į trombonus –

tai juos tik padrąsina."

(Juokas)

Pagrindinė jo mintis yra leisti

viskam vykti savaime.

Nesikišti.

Ir kaip tai vyksta? Ar jūs matėte,

kaip jis verčia partitūros lapus?

Arba jis nusenęs ir nebepamena

savo paties muzikos, – juk kūrinį parašė jis pats.

Arba tiesiog siunčia orkestrui aiškią žinią:

„Bičiuliai, turite groti pagal natas.

Pasakojame ne mano istoriją. Ir ne jūsų istorijas.

Tiesiog atliekame muziką tokią, kokia ji parašyta,

be jokių interpretacijų."

Interpretacija yra tikrų tikriausia atlikėjo istorija.

Šis dirigentas to nenori, ne. Taigi, šis valdymo stilius yra jau kitoks.

Pažvelkime į kitą superdirigentą,

vokiečių superdirigentą Herbertą fon Karajaną (Herbert von Karajan).

(Muzika)

Kas skiriasi? Ar matėte akis? Užmerktos.

Ar matėte rankas?

Ar matėte šį judesį? Leiskite jums padiriguoti. Du kartus.

Pirmą kartą kaip Mutis, ir jūs (Suploja) suplokite, tik vieną kartą.

O antrą kartą – kaip Karajanas. Pažiūrėkime kas gausis. Gerai?

Kaip Mutis. Pasiruošę? Nes Mutis...

(Juokas) Supratote? Pasiruošę? Pradėkim.

(Publika suploja)

Hm... Dar kartą.

(Publika suploja)

Gerai. O dabar – kaip Karajanas. Kadangi jūs jau viską mokate,

leiskite man susikaupti, aš užsimerkiu. Na gi.

(Publika suploja) (Juokas)

Kodėl ne kartu? (Juokas)

Nes jūs nežinojote, kada įsijungti.

Pasakysiu jums – net Berlyno simfoninis orkestras

nežino, kada pradėti groti.

(Juokas)

Pasakysiu, kaip jie elgiasi. Be pašaipos.

Štai vokiečių orkestras.

Jie pažiūri į Karajaną. O paskui pažiūri vienas į kitą:

(Juokas)

„Ar supranti, ko jis nori?"

Ir po viso to jie jau žiūri

vieni į kitus, ir pirmieji orkestro atlikėjai

tampa vedančiaisiais, kuriais ir remiasi visas orkestras.

Kai Karajano paklausė apie jo dirigavimo stilių,

jis atsakė: „Didžiausia žala,

kurią galiu padaryti savo orkestrui –

tai duoti jiems aiškius nurodymus.

Nes tai suardytų darną,

muzikantai neįsiklausytų vieni į kitus,

kas orkestre yra labai svarbu."

Puiku. O kaip dėl akių?

Kodėl akys užmerktos?

Yra nuostabi istorija apie Karajano dirigavimą Londone.

Jis štai taip sumosavo fleitininkui.

Šis nenutuokdamas, ką daryti, klausia: (Juokas)

„Maestro, su visa pagarba, kada aš turiu įstoti?"

Kaip manote, koks buvo Karajano atsakymas? Kada turiu įstoti?

Jis atsakė: „Įstok, kai jau nebegalėsi ilgiau laukti."

(Juokas)

Tai reiškia, kad muzikantas negali nieko pakeisti.

Tai mano muzika. Tikroji muzika yra vien Karajano galvoje.

O jūs turite skaityti mano mintis. Jaučiate milžinišką įtampą,

iš manęs negaudami aiškių nurodymų,

ir vis dėlto turite sugebėti atspėti mano mintis.

Šis stilius kitoks: su dideliu dvasingumu,

bet ir su griežta kontrole.

Ar galimas kitoks būdas? Aišku.

Grįžkime prie pačio pirmojo dirigento –

jo vardas Karlosas Kleiberis (Carlos Kleiber). Kitą filmuką, prašau.

(Muzika)

(Juokas) Taip.

Skirtumas yra. Bet ar tai nėra valdymas tokiu pat būdu?

Ne, nėra. Kadangi jis nesako atlikėjams, ką daryti.

Kai jis taip užsimoja, tai nereiškia

„Čiupkite savo stradivarijus ir kaip Džimis Hendriksas

trenkite juos į grindis." Ne tai.

Jis sako: „Tai muzikos gestas.

Aš jums suteikiu erdvę,

kurioje galite sukurti

papildomas interpretacijas."

Tai kitoks stilius.

Bet kaip pavyksta viską sujungti į visumą,

jei neduodami nurodymai?

Tai panašu į amerikietiškus kalnelius.

Ir čia negaunate jokių nurodymų,

bet dėl veikiančių jėgų būnate ten, kur ir turite būti.

Panašiu principu dirba ir jis.

Įdomiausia tai, kad tų kalnelių, žinoma, nėra.

Tačiau kalba eina ne apie fizinius dalykus. Viskas vyksta atlikėjų galvose.

Būtent dėl to jie priversti tapti partneriais.

Turi galvoje planą

ir žinai, ką daryti, net jei Kleiberis tau nediriguoja.

Vienaip ar kitaip žinai, ką daryti.

Tu tampi amerikietiškų kalnelių – garso prasme –

bendraautoriumi, –

tuo pačiu metu juos ir kuri, ir jais skrieji.

Atlikėjai patiria didžiulį jaudulį,

po kurio jiems reikia dviejų savaičių poilsio sanatorijoje.

(Juokas)

Tai alina.

Tačiau muzikai šis būdas yra geriausias.

Žinoma, ne viską lemia požiūris

ir atiduodamos fizinės energijos kiekis.

Būtinas aukštas profesionalumas.

Dar kartą pažiūrėkime į Kleiberį.

Kitas trumpas įrašas.

Žiūrėkite, kas nutinka, kai muzikantas suklysta.

(Muzika) Vėl matote nuostabią kūno kalbą.

(Muzika)

Ir štai trimitininkas

sugroja ne taip, kaip reikėtų.

Stebėkite. Pažiūrėjo.

Matote, antrą kartą pažiūrėjo į tą patį atlikėją.

(Juokas) Ir štai trečią kartą į tą patį atlikėją.

(Juokas)

„Palauk manęs po koncerto.

Turiu tarti tau žodelį."

Taigi, prireikus valdžia atsiranda. Tai labai svarbu.

Bet valdžios negana, kad žmonės virstų partneriais.

Pažiūrėkime kitą ištrauką, kas čia vyks.

Kadangi Kleiberį regėjote hiperaktyvų,

šis įrašas gali jus nustebinti.

Čia jis diriguoja Mocartą.

(Muzika)

Groja visas orkestras.

(Muzika)

Šįkart jis elgiasi kitaip.

(Muzika)

Matote? Jis įsijautęs visu šimtu procentų,

bet nenurodinėja, nesako, ką daryti.

Veikiau mėgaujasi solisto atlikimu.

(Muzika)

Kitas solo. Ką naujo pastebėsime?

(Muzika)

Pažvelkite į akis.

Regėjote?

Visų pirma, tai tarsi komplimentas, apie kurį kiekvienas gali svajoti.

Tai ne grįžtamasis ryšys. Tai ekstazė. Kylanti iš vidaus.

Nuostabus dalykas.

Antra,

tai rodo, kad procesas yra valdomas,

bet labai ypatingu būdu.

Kai Kleiberis padaro taip – ar matėte jo akis,

kylančias į viršų?

Ar žinote, kas tada nutinka? Nebelieka gravitacijos.

Kleiberis sukuria ne tik procesą,

bet sąlygas pasaulyje,

kuriomis šis procesas galėtų vykti.

Pavyzdžiui, obojininkas yra

visiškai autonomiškas,

tačiau džiaugiasi ir didžiuojasi savo darbu,

kūrybiškai dalyvauja procese.

Kleiberio vadovavimas yra visiškai kito lygmens.

Čia nėra priešpriešos lauko.

Vienas valdo tą, kitas valdo aną – ir viską sujungus į visumą

gaunama pati geriausia muzika.

Taigi, Kleiberis orientuojasi į procesą.

Kleiberis kuria pasaulyje tinkamas sąlygas.

Tačiau prasmei sukurti reikalingas ir procesas, ir turinys.

Leonardas Bernšteinas (Lenny Bernstein) – mano maestro –

kadangi buvo didis mokytojas,

Leonardas Bernšteinas visuomet pradėdavo nuo prasmės. Prašau pažiūrėti.

(Muzika)

Ar pamenate Mučio veidą pradžioje?

Jo veido išraiška buvo nuostabi – bet tik viena.

(Juokas)

Ar matėte Leonardo išraišką?

Žinote, kodėl? Nes ši muzika reiškia skausmą.

Nes jūs grojate skausmo gaidas.

Jūs matote Leonardą kenčiantį.

Bet kančia ne tokia, kad norėtumėte imti ir viską sustabdyti.

Ši kančia tarsi gėrėjimasis savimi žydišku būdu, kaip sako žydai.

(Juokas)

Tačiau jo veide matyti muzika.

Pastebėjote, kad batutos rankoje nebėra. Daugiau jokios batutos.

Pagrindine figūra tapai tu, atlikėjas,

pasakojantis istoriją.

Susikeitėme. Tu pasakoji istoriją. Ir tu pasakoji istoriją.

Nors ir trumpam, tu tampi pasakotoju,

kurio klausosi bendruomenė, – visa bendruomenė.

Ir Bernšteinas suteikia sukuria tam sąlygas. Ar ne nuostabu?

Taigi, jeigu su kažkuo bendrai atliekate darbus, apie kuriuos pasakojote,

o galbūt ir daugiau, – jūs galite pasiekti

tą nuostabų tašką, kada galėsite daryti nedarydami nieko.

Geriausias pavadinimas paskutiniam įrašui būtų

mano draugo Peterio posakis:

„Jei kažką myli – paleisk." Taigi, pažiūrėkime įrašą.

(Muzika)

(Plojimai)