Ali Carr-Chellman: mokymosi džiaugsmą berniukams gali sugrąžinti žaidimai

TEDxPSU forume Ali Kar-Čelman (Ali Carr-Chellman) nurodo tris priežastis, kodėl tiek daug berniukų nusisuka nuo mokyklos. Ji pateikia drąsų planą, kaip berniukus sudominti mokymusi: mokykloje gerbti jų kultūrą ir sukurti naujas taisykles, leidžiančias berniukams būti berniukais, taip pat kurti kompiuterinius žaidimus, jungiančius pramogą ir pamoką.

Čia atvykau jums pasakyti,

kad turime problemą dėl berniukų,

ir ši problema rimta.

Mokyklose neatsiranda vietos berniukų kultūrai.

Ketinu pateikti ir pasiūlymų,

kaip galėtume šią problemą išspręsti.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad štai čia yra berniukas,

o čia mergaitė.

Tai galbūt stereotipiškas įsivaizdavimas,

kokie yra berniukai ir kokios yra mergaitės.

Bet jeigu dabar detaliau nagrinėčiau lyčių skirtumus,

tuomet išleistume iš akių dalyko esmę.

To nedarysiu, nes tai šioje kalboje netikslinga.

Čia yra kitoks berniukas ir kitokia mergaitė.

Žodžiu, ne visi berniukai

atitinka mūsų supratimą,

kokie turi būti tipiški berniukai ir mergaitės.

Ir ne visos mergaitės atitinka tą įsivaizduojamą taisyklę,

kokios, mūsų nuomone, turi būti mergaitės.

Tačiau tikrovėje iš tiesų daugumai berniukų būdingi tam tikri polinkiai,

ir daugumai mergaičių būdingi tam tikri polinkiai.

Noriu pasakyti, kad dabar mokyklos menkai atitinka

berniukų gyvenimo būdą

ir jų kultūrą.

Iš ko taip sprendžiame?

„100 mergaičių projektas"

pateikia tikrai įdomios statistikos.

Pavyzdžiui, „iškritusių" iš mokyklos vaikų statistikoje

100-ui mergaičių tenka 250 berniukų.

Išmestų iš mokyklos vaikų statistikoje

100-ui mergaičių tenka 335 berniukai.

100-ui mergaičių su specialiojo ugdymo poreikiais

tenka 217 berniukų.

Kiekvienam 100-ui mergaičių, turinčių mokymosi sunkumų,

tenka 276 berniukai.

Kiekvienam 100-ui mergaičių,

kurioms diagnozuoti emociniai sutrikimai,

tenka 324 berniukai.

Beje, šie skaičiai dar labiau išaugtų,

jeigu kalba eitų apie juodaodžius,

apie nepasiturinčius,

apie perpildytas mokyklas.

Jeigu esate berniukas,

yra keturis kartus didesnė tikimybė,

kad jums diagnozuos ADHD –

dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromą.

Yra ir kita šio reikalo pusė.

Svarbu pripažinti,

kad moterims mokykloje vis dar trūksta pagalbos,

kad atlyginimai vis dar žymiai mažesni,

palyginti su kitomis profesijomis,

kad mergaitėms vis dar sunkiai sekasi mokytis

matematikos ir gamtos mokslų.

Visa tai tiesa.

Tačiau mes vis tiek privalome

atkreipti dėmesį į specialius berniukų raštingumo lavinimo poreikius,

kai jų amžius – nuo 3 iki 13 metų.

Tad ir atkreipkime.

Ką galėtume padaryti, tai pasimokyti iš gerosios patirties,

kada buvo įgyvendintos fantastiškos

iniciatyvos ir programos,

skirtos moterims mokytis

gamtos mokslų, inžinerijos ir matematikos.

Šiose srityse mergaičių labui

nuveikta daug gero.

Turėtume pagalvoti, kaip galėtume

panašiai padėti ir berniukams

jų ankstyvame amžiuje.

Nes netgi vyresniame amžiuje

anksčiau atsiradusios problemos išlieka.

Universitetuose 60 procentų

studentų, baigiančių bakalauro studijas, yra moterys,

ir tai yra ryškus pasikeitimas.

Iš tiesų universitetų administracija

dėl to šiek tiek sutrikusi,

nes šis skaičius artėja prie 70-ies,

t.y. tokią studentų dalį sudaro merginos.

Nerimą universitetų administracija jaučia dėl to,

kad merginos nelinkusios mokytis ten, kur nėra vaikinų.

Matome, kad jau kuriasi

vyrų centrai ir vyrų studijos,

kurie nagrinėja, kaip sudominti

vaikinus studijomis universitetuose.

Fakultete jums pasakytų:

„Na, jie žaidžia kompiuterinius žaidimus,

ištisus vakarus sėdi internete,

žaidžia „World of Warcraft".

Dėl to nukenčia

jų akademiniai pasiekimai".

Bet žinote ką?

Kompiuteriniai žaidimai nėra priežastis.

Šie žaidimai yra simptomas.

Nuo mokymosi šie vaikinai nusisuko daug anksčiau,

negu pradėjo žaisti žaidimus.

Todėl pakalbėkime apie tai, kodėl jie nusisuko nuo mokslų,

kai buvo 3-13 metų amžiaus.

Manau, kad yra trys priežastys,

kodėl berniukai nepritampa

prie mokyklos kultūros.

Pirmoji yra netoleracija.

Viena pažįstama darželio auklėtoja pasakojo,

kad jos sūnus visus savo žaislus atidavė darželiui,

bet paskui ji turėjo visus žaislus perrinkti -

išimti visus plastikinius šautuvėlius.

Darželyje negalima turėti

jokių plastikinių peilių, kirvių

ir panašių žaislų.

Ir ką gi tokio baisaus gali padaryti tasai berniukas su tokiu ginklu?

Aš rimtai klausiu.

Tasai vaikas yra tarsi gyvas liudijimas,

kad žaidimų aikštelėje negalima šėlti.

Neginu peštukų.

Nesiūlau leisti mokyklose

turėti šautuvus ar peilius.

Tačiau kai sakome,

kad vyresniųjų klasių mokinys skautas,

laikantis peilį savo užrakintame automobilyje,

stovinčiame automobilių aikštelėje,

turi būti išmestas iš mokyklos,

tuomet, manau, mūsų netolerancija nuėjo per toli.

Kitas būdas, kaip reiškiasi netolerancija, yra berniukų rašyba.

Daugelyje mokyklų šiandien

neleidžiama rašyti apie tai, kas vadinama žiaurumu.

Neleidžiama rašyti apie viską,

kas susiję su kompiuteriniais žaidimais – šios temos uždraustos.

Berniukas grįžta namo ir sako:

„Nekenčiu rašybos".

„Kodėl tu jos nekenti, sūnau? Kas blogai su rašyba?"

„Turiu rašyti apie tai, apie ką ji man liepia rašyti".

„O ką ji liepia rašyti?"

„Eilėraščius. Turiu rašyti eilėraščius.

Savo gyvenimo akimirkas.

Nenoriu."

„Gerai. O apie ką nori rašyti? Apie ką?"

„Noriu rašyti apie kompiuterinius žaidimus. Apie lygių perėjimą.

Noriu rašyti apie pasaulį, kuris tikrai įdomus.

Noriu rašyti apie tornadą, kuris įsisuka į mūsų namus,

išbarškina visus langus,

sulaužo baldus ir visi mes žūstame".

„Ką gi. Gerai."

Visa tai papasakojate mokytojai,

ir ji labai rimtai pasiteirauja:

„Gal jūsų vaiką nusiųsti pas psichologą?"

Atsakymas yra „ne"; tiesiog jis yra berniukas.

Jis tik mažas berniukas.

Šiandien mokykloje apie tokius dalykus

negalima rašyti.

Tai yra pirmoji priežastis –

netolerancija, turinti daugybę veidų.

Kita priežastis yra ta, kad berniukų kultūra yra tolima nuo mokyklos kultūros:

čia labai mažai vyrų mokytojų.

Visi, kam daugiau nei 15 metų, nežino, ką tai reiškia,

nes per pastaruosius 10 metų

vyrų mokytojų pradinėse mokyklose

sumažėjo perpus.

Nuo 14 procentų

iki 7 procentų.

Tai reiškia, kad 93 procentai mokytojų,

tenkančių pradinukams,

yra moterys.

Kuo tai blogai?

Moterys yra puiku. Tikrai taip.

Tačiau kur vyriškumo pavyzdžiai berniukams,

sakantys, kad būti sumaniu ir protingu yra puiku –

dėdės, pastoriai,

skautų vadai –

juk šešias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę

berniukai praleidžia klasėje.

O dauguma klasių dažniausiai yra tokia vieta,

kur vyrai negali egzistuoti.

Todėl berniukas ir sako: „Man atrodo, kad ši vieta ne vyrams.

Tai vieta mergaitėms.

Aš ne mergaitė,

todėl geriau eisiu žaisti

kompiuterinių žaidimų, sportuoti arba kažką panašaus,

nes man čia tikrai ne vieta.

Vyrams čia ne vieta, savaime aišku."

Galbūt labai tiesmukai parodžiau tai,

ką matome vykstant.

Kalbant ne taip tiesmukai,

ką reiškia vyrų stoka kultūroje:

mokytojų kambaryje

vyksta pokalbis

apie Džėjų ir Džoną, kurie žaisdami susimušė.

„Ką darysime su šitais berniukais?"

Atsakymas priklauso nuo to, kas sėdi už stalo.

Ar sėdi vyrų?

Ar sėdi tų berniukų mamos?

Tolesnis pokalbis priklauso

nuo to, kas sėdi už stalo.

Trečioji priežastis, kodėl šiandien berniukai nepritampa mokykloje,

yra ta, kad darželis – tai vieta, kuri anksčiau vadinosi antra klase, bičiuliai.

Mokymo programa labai perkrauta.

Jeigu jums treji, verčiau savo vardą rašykite be klaidų,

antraip būsite palaikytas sulėtėjusio vystymosi.

Kai ateisite į pirmąją klasę,

turėtumėte skaityti ištisas pastraipas,

su paveikslėliais ar be jų,

25-30 puslapių knygoje.

Jeigu nesugebėsite, mums gali tekti įrašyti jus

į specialią skaitymo programą Nr.1.

Programos Nr.1 mokytojos pasakys,

kad pradinėse klasės pagal šią programą mokosi beveik vien berniukai:

vienai mergaitei tenka vidutiniškai keturi-penki berniukai.

Problemą sudaro ir tai,

kad berniukai turi priimti sąlygą,

kad jie „visuomet turi daryti tai,

ką daryti liepia mokytoja".

Mokytojos alga priklauso

nuo mokymosi rodiklių,

atsiskaitymo, patikrinimų

ir kitų panašių dalykų.

Todėl ji turi rasti būdą,

kaip visus berniukus išmokyti pagal programą –

mergaites taip pat.

Ši perkrauta programa yra bloga

judriems vaikams.

Štai kas atsitinka –

mokytoja sako: „Sėdėk,

būk ramus, daryk kas tau sakoma, laikykis taisyklių,

nešvaistyk laiko, susikaupk,

būk mergaite".

Štai ką ji sako jiems.

Netiesiogine prasme.

Tai labai rimta problema. Iš kur ji kyla?

Ji kyla iš mūsų.

(Juokas)

Mes norime, kad mūsų vaikai mokėtų skaityti jau būdami šešių mėnesių.

Ar nematote reklamų?

Norime gyventi Lake Wobegon,

kur kiekvieno vaiko mokymosi vidurkis aukštesnis nei vidutinis.

Bet iš tikrųjų mūsų vaikams tai nėra į sveikatą.

Natūraliai brandai tai nebūdinga,

ir toks spaudimas daro ypač blogą poveikį berniukams.

Taigi, ką daryti?

Turime priimti juos tokius, kokie jie yra.

Turime įsijausti į berniukų kultūrą.

Turime pakeisti požiūrį į tai,

kaip reikia elgtis su berniukais pradinėse mokyklose.

Maža to, galime žengti daugiau konkrečių žingsnių.

Galime sukurti geresnių kompiuterinių žaidimų.

Dauguma šiandienos mokomųjų žaidimų

tėra kortelės su paveiksliukais.

Jie yra odė pratimams.

Juose nėra erdviškumo, patrauklaus siužeto,

kurie būdingi tikrai įtraukiantiems žaidimams,

ir kurie berniukams yra įdomiausi.

Taigi, turime kurti geresnius žaidimus.

Turime kalbėtis su mokytojais ir tėvais,

su mokyklų tarybų nariais, su politikais.

Turime įsitikinti, jog žmonės žino, kad mokyklose reikia daugiau vyrų.

Turime atidžiau pažvelgti į savo netolerantiškumą.

Ar jis iš tiesų duoda naudą?

Turime apmąstyti,

kaip supaprastinti mokymo programą, jeigu galim,

kad berniukams sugrąžintume erdvę,

kurioje jie jaustųsi saugiai ir jaukiai.

Apie tai būtina kalbėti.

Yra puikių pavyzdžių

mokyklose –

laikraštis „New York Times" neseniai rašė apie vieną tokią mokyklą.

„Naujosios mokyklos" žaidimų dizaineris

sukūrė puikią videožaidimų mokyklą.

Tačiau jos naudą gauna mažai vaikų.

Taigi, mastas gana ribotas.

Turime pakeisti politikų ir mokyklų tarybų narių

kultūrą ir požiūrį į tai,

kas priimtina

šiandienos mokykloje.

Turime surasti daugiau lėšų žaidimams kurti.

Nes geri žaidimai, tikrai geri žaidimai, yra brangūs,

ir „World of Warcraft" biudžetas yra gana didelis.

Daugumos mokomųjų žaidimų biudžetai nėra dideli.

Mes pradėjome nuo to –

mano kolegos Mike Petner, Shawn Vashaw ir aš –

pradėjome nuo mokytojų požiūrio tyrimo,

norėjome išsiaiškinti, ką jie iš tiesų galvoja apie žaidimus,

ką apie juos kalba.

Išsiaiškinome,

kad apie savo mokyklos vaikus,

kurie kalbasi apie žaidimus,

jos atsiliepia gana nepalankiai.

Jos sako: „O taip. Jie tik apie juos ir kalba.

Kalbasi apie savo žaidimų veikėjus,

savo laimėjimus ar gautus garbės ženklus,

ar kažką kita ką gauna.

Apie tai tik ir kalba".

Mokytojos apie tai kalba tarsi taip ir turėtų kalbėti.

Bet jeigu jos taip kalbėtų apie jūsų kultūrą,

pagalvokite, kaip pasijustumėte.

Labai nejauku klaustytis

tokio kalbėjimo.

Jas erzina beveik viskas,

kas nors kiek susiję su žiaurumu,

nes čia vyrauja netolerantiškumas.

Jos įsitikinusios, kad tėvai ir administratoriai niekuomet niekam nepritars.

Tad mums iš tiesų reikia įdėmiau įsižiūrėti į mokytojo požiūrį

ir surasti būdų, kaip jį pakeisti,

kad mokytojai taptų daug atviresni

ir kad klasėse būtų priimtina berniukų kultūra.

Jeigu taip nebus,

tuomet baigę pradinę mokyklą berniukai galvos:

„Man atrodo, kad čia vieta tik mergaitėms,

bet tik ne man.

Todėl aš arba žaisiu, arba sportuosiu".

Jeigu mūsų požiūris keisis, jeigu nenumosime ranka,

jeigu iš naujo sudominsime berniukus mokymusi,

tuomet iš pradinės mokyklos jie išeis sakydami: „Esu kietas riešutėlis".

Ačiū.

(Plojimai)