Clay Shirky: kodėl SOPA yra niekam tikusi idėja

Ką toks įstaymas kaip PIPA/SOPA reiškia mūsų dalijimusi paremtam pasauliui? TED biure, Clay Shirky pristato tikrą manifestą - kvietimą apginti mūsų laisvę kurti, diskutuoti, jungti ir dalintis vietoje pasyvaus vartotojiškumo.

Aš pradėsiu čia.

Tai ranka rašytas ženklas,

kuris buvo "mom and pop" kepykloje

mano sename rajone Brukline prieš keletą metų.

Parduotuvė turėjo vieną iš tų mašinų,

kuri gali spausdinti ant cukraus lakštų.

Ir vaikai galėjo atsinešti piešinius

ir parduotuvė atspausdindavo cukraus plokštę

jų gimtadienio torto papuošimui.

Deja, bet vienas iš dalykų, kuriuos mėgdavo piešti vaikai

buvo animacinių filmų personažai.

Jie mėgdavo piešti Undinėlę,

jiems patikdavo nupiešti Smurfą, arba Peliuką Mikį.

Bet pasirodo, kad nelegalu

spausdinti vaiko nupieštą Peliuką Mikį

ant cukraus lakšto.

Ir kad tai autorinių teisių pažeidimas.

Ir sužiūrėti autorinių teisių pažeidimus

ant vaikų gimtadienio tortų

buvo toks vargas,

kad ta Koledžo Kepyklėlė pasakė:

"Žinote ką, mes išeiname iš šito verslo.

jei nesi profesionalas,

daugiau negalėsi naudotis mūsų mašina.

Jei nori gimtadienio torto su cukraus antspaudu,

turėsi naudoti vieną iš mūsų paruoštų paveikslėlių -

tik profesionalams."

Taigi, Kongrese dabar yra du aktai.

Vienas vadinasi SOPA, kitas vadinasi PIPA.

SOPA reiškia Internetinio Piratavimo Sustabdymo Aktas

Jis buvo pasiūlytas Senato.

PIPA reiškia APSAUGOKIMIN,

kas yra štai ko trumpinys:

Užkardykim Tikras Internetines Grėsmes

Ekonominiam Kūrybingumui

ir Intelektinės Nuosavybės Vagystes -

nes Kongreso pagalbinis personalas, kuris duoda vardus šiems daiktams

turi labai daug laisvo laiko.

Ir SOPA ir PIPA nori padaryti

štai ką.

Jie nori pakelti kainą, kurią turi mokėti

jei nori laikytis įstatymų,

iki tokio lygio, kur žmonės tiesiog atsisakys verslo, kurio

būtų siūlomos galimybės neprofesionaliems kūrėjams.

Kaip jie siūlo tai padaryti, yra

įvardinti puslapius,

kurie iš esmės pažeidžia autorines teises, -

nors kaip tie puslapiai bus surasti,

niekada tuose aktuose pilnai nepaaiškinama, -

ir jie nori pašalinti tuos puslapius iš domenų vardų sistemos.

Jie nori išimti juos iš domenų vardų sistemos.

Domenų vardų sistema

tai dalykas, kuris paverčia žmonėms suprantamus vardus, kaip Google.com,

į tokius adresus,

kurių tikisi mašinos, -

74.125.226.212.

Šio cenzūros modelio problema yra tai, kad

nustatyti puslapį

ir tada bandyti jį pašalinti iš domeno vardų sistemos

tiesiog neįmanoma.

Ir jūs turbūt manytumėte, kad teisei tai gana didelė problema,

bet, atrodo, kad Kongresas neleido sau tuo per daug rūpintis.

Priežastis, dėl kurios tai neįmanoma,

yra, kad jūs vis tiek galite suvesti 74.125.226.212 naršyklėje,

arba galite sukuri nuorodą, kurią galima paspausti,

ir vis tiek nueisite į Google.

Taigi kontrolės sluoksnis,

suskurtas aplink problemą,

tampa tikra to akto grėsme.

Kad suprastumėt, kaip Kongresas sugalvojo tokį aktą,

kuris negali pasiekti jame deklaruojamų tikslų,

bet kuris sukurs daugybę pražūtingų šalutinių efektų,

turite suprasti šiek tiek apie istoriją slypinčią už viso to.

Ir ta istorija yra tokia:

SOPA ir PIPA, kaip įstatymai,

buvo daugiausiai sudaryti pramogų verslo kompanijų,

kurios susikūrė 20 amžiuje.

20-tas amžius buvo puikus metas pramogų verslo kompanijoms,

nes stygius užtikrintai buvo tavo pusėje.

Jei kurei TV laidą,

ji neturėjo būti geresnė, nei visos kitos kada nors sukurtos TV laidos.

Ji tik turėjo būti geresnė,

nei dvi kitos laidos,

kurias rodo tuo pačiu metu, -

kas yra labai nedidelis

konkurencijos sudėtingumo lygis.

Tai reiškė,

kad jei pasiūlydavai vidutinį turinį,

trečdalį JAV auditorijos gaudavai nemokamai, -

dešimtis milijonų vartotojų

tiesiog už tai, kad padarei kažką,

kas nebuvo labai siaubinga.

Tai kaip turėti licenziją spausdinti pinigams

kartu su statine nemokamo rašalo.

Bet technologija nuėjo tolyn, kaip technologijai įprasta.

Ir lėtai lėtai, 20 amžiaus pabaigoje,

tas stygius ėmė nykti, -

ir aš neturiu galvoje, kad tik dėl skaitmeninių technologijų.

Aš manau, kad ir dėl analoginių technologijų.

Kasečių grotuvai, video kasečių grotuvai,

net kuklioji Xerox mašina,

sukūrė naujas galimybes

mums elgtis tokiais būdais,

kurie pribloškė pramogų verslą.

Paaiškėjo,

kad mes ne tik namisėdos.

Mums nepatinka tik vartoti.

Mums patinka vartoti,

bet kiekvieną kartą, kai pasirodo vienas iš tų naujų dalykų,

paaiškėjo, kad mes taip pat mėgstame kurti,

ir mėgstame dalintis.

Ir tai mirtinai išgąsdino pramogų verslus, -

tai juos mirtinai gąsdino kiekvieną kartą.

Džekas Valenti, kuris buvo pagrindinis

Amerikos Kino Pramonės Asociacijos lobistas,

vieną kartą prilygino nuožmųjį video kasečių grotuvą

Džekui Skerdikui,

o vargšą bejėgį Holivudą,

tai vienai namuose likusiai moteriai.

Toks buvo retorikos lygis.

Ir pramogų pramonė

maldavo, tvirtai prašė, reikalavo,

kad Kongresas ką nors darytų.

Ir Kongresas kai ką padarė.

Anksti 90-taisiais Kongresas išleido įstatymą,

kuris pakeitė viską.

Tas įstatymas vadinosi Garso Namuose Įrašymo Aktu,

priimtas 1992.

Štai, ką pasakė 1992-ųjų Garso Namuose Įrašymo Aktas:

žiūrėkit, jei žmonės įrašinėja kažką iš radijos

ir tada įrašo rinkinių kasetes draugams,

tai nėra nusikaltimas. Čia viskas gerai.

Įrašyti ir miksuoti ir

dalintis su savo draugais yra gerai.

Jei gamini daugybę aukštos kokybės kopijų ir jas parduoti,

tai jau negerai.

Bet šitas įrašinėjimo reikalas,

gana, palikit tai ramybėje.

Ir jie manė, kad jie išsprendė problemą,

nes jie nustatė aiškią ribą

tarp legalaus ir nelegalaus kopijavimo.

Bet tai nebuvo tai, ko norėjo pramogų verslas.

Jie norėjo, kad Kongresas

uždraustų kopijavimą ir taškas.

Taigi kai 1992 buvo priimtas Garso Namuose Įrašymo Aktas,

pramogų verslas nurašė legalaus ir nelegalaus

kopijavimo atskyrimo idėją,

nes buvo aišku,

kad jei Kongresas veikia pagal savo mandatą,

jie net gali padidinti piliečių teises

dalyvauti mūsų nuosavoje medijų aplinkoje.

Taigi, jie pasirinko planą B .

Suformuluoti planą B jiems užtruko šiek tiek laiko.

Planas B savo pirmoje pilnai išvystytoje formoje

pasirodė 1998 m,

kaip kai kas, ką vadiname Skaitmeninio Tūkstantmečio Autorių Teisių Aktu.

Tai buvo sudėtingas įstatymas su daugybe judančių dalių.

Bet pagrindinis to akto smūgis

buvo, kad tapo legalu pardavinėti

nekopijuojamus skaitmeninius produktus,-

išskyrus, kad tokio dalyko kaip nekopijuojamas skaitmeninis produktas nėra.

Tai būtų, kaip Edas Feltonas karta pasakė,

"Kaip dalinti vandenį,

kuris nėra šlapias."

Bitus galima kopijuoti. Tai ir daro kompiuteriai.

Tai jų normalių operacijų šalutinis efektas.

Taigi, kad imituoti galėjimą

pardavinėti nenukopijuojamus bitus,

STAT aktas legalizavo galimybę

priversti jus naudoti sistemas,

kurios sugadina jūsų prietaisų kopijavimo funkciją.

Kiekvienas DVD grotuvas ir žaidimų konsolė,

ir televizorius ir kompiuteris, kurį parsinešėte namo, -

nesvarbu ką manėte, kad gaunate, kai jį pirkote, -

galėjo būti sugadintas turinio gamintojų,

jei jie tai norėjo nustatyti kaip sąlygą jų turinio pirkimui.

Ir kad užtikrintų, kad jūs nesuprastumėte

ar nepanaudotumėte jų, kaip bendros

paskirties kompiuterių galimybių,

jie taip pat padarė nelagaliais

jūsų bandymus atstatyti

to turinio kopijavimo galimybes.

STAT aktas žymi momentą,

kai pramogų pramonė

nurašė teisinę sistemą

legalaus ir nelegalaus kopijavimo atskyrimui

ir tiesiog pabandė nutraukti kopijavimą

techninėmis priemonėmis.

Taigi, STAT aktas turėjo ir vis dar turi daug sudėtingų pasekmių,

bet šioje vienoje srityje, dalijimosi ribojime,

jis beveik nesuveikė.

Ir pagrindinė priežastis, kodėl jis nesuveikė,

yra, kad internetas pasirodė esąs daug populiaresnis ir daug galingesnis,

nei kas nors įsivaizdavo.

Rinkiniai kasetėse, fanų žurnalai

buvo niekai palyginti su tuo, ką matome dabar

Internete.

Mes esame pasaulyje,

kur dauguma Amerikos piliečių,

vyresnių nei 12,

dalijasi vienas su kitu virtualioje erdvėje.

Mes dalijamės dokumentais, dalijamės paveikslėliais,

dalijamės garsu, dalijamės filmais.

Kai kas iš to, kuo dalijmės, sukurta mūsų pačių.

Kai ką, kuo dalijamės, mes tiesiog radome.

Kai kas, kuo dalijamės,

yra padaryta iš to, ką radome,

ir visa tai kelia siaubą tai pramonei.

Taigi, PIPA ir SOPA

yra antras raundas.

Bet ten kur STAT aktas buvo chirurgiškas, -

mes norime įeiti į tavo kompiuterį,

mes norime patekti į tavo televizorių, į tavo žaidimų konsolę

ir uždrausti jiems daryti tai,

kas buvo pasakyta, kad jie darys parduotuvėje, -

PIPA ir SOPA yra radioaktyvūs,

ir jie sako: mes norime nuvykti į bet kurį pasaulio tašką

ir cezūruoti turinį.

Ir mechanizmas, kaip tai padaryti, kaip ir sakiau,

reikia pašalinti bet ką, kas

nukreipia į tuos IP adresus.

Reikia pašalinti juos iš paieškos sistemų,

reikia juos išimti iš internetinių katalogų,

reikia pašalinti juos iš vartotojų sąrašų.

Ir todėl, kad didžiausi turinio Internete gamintojai

nėra Google ir Yahoo,

o mes,

tai mes tie žmonės, kurie kontroliuojami.

Nes galų gale,

tikra PIPA ir SOPA

įgyvendinimo grėsmė

yra mūsų galėjimas dalintis vienas su kitu.

Taigi, ką PIPA ir SOPA rizikuoja padaryti

yra paimti šimtmečių senumo teisinę koncepciją,

nekaltas, kol neįrodyta priešingai,

ir apsukti ją -

kaltas kol neįrodyta priešingai.

Negalite dalintis,

kol mums neįrodysit,

kad nesidalijate kuo nors,

kas mums nepatinka.

Staiga legalumo ir nelegalumo įrodinėjimo pareiga

tvirtai nukrenta ant mūsų

ir ant paslaugų,

kurios galėtų mums pasiūlyti naujų galimybių.

Ir jei tai kainuos nors centą,

kontroliuoti vartotoją,

tai sugniuždys paslaugą

kuria naudojasi šimtai milijonų vartotojų.

Tai štai internetas, kurį jie įsivazduoja.

Įsivaizduokit šitą ženklą visur,-

išskyrus, kad paveikslėlis sako ne Koledžo kepykla,

įsivaizduokite, jis sako YouTube

ir Facebook ir Twitter.

Įsivaizduokit, jis sako TED,

nes komentarai negali būti sukontroliuoti

už jokią priimtiną kainą.

Tikros SOPA ir PIPA pasekmės

bus kitokios nei siūlomos pasekmės.

Tiesą sakant, grėsmė

yra šitas įrodinėjimo pareigos apsukimas,

kai mes staiga

visi būsim laikomi vagimis

tą pačią sekundę, kai mums bus duodama laisvė kurti,

gaminti arba dalintis.

Ir tie žmonės, kurie mums suteikia tas galimybes, -

YouTube, Facebook, Twitter ir TED, -

patenka į situaciją, kad

jie arba turi mus kontroliuoti,

arba bus užkabinti dėl prisidėjimo prie pažeidimo.

Yra du dalykai, kuriuos galite padaryti,

kad padėtumėt tai sustabdyti:

paprastas dalykas ir sudėtingas dalykas,

lengvas dalykas ir sunkus dalykas.

Paprastas dalykas, lengvas dalykas yra toks:

jei esate Amerikos pilietis,

paskambinkite savo atstovui, savo senatoriui.

Kai pažvelgiame į žmones,

kurie pasirašė po SOPA aktu,

žmones, kurie pasirašė po PIPA,

matome, kad jie bendrai paėmus gavo

milijonų milijonus dolerių

iš tradicinės pramogų verslo pramonės.

Jūs neturite milijonų dolerių,

bet galite paskambinti savo atstovams

ir galite priminti jiems, kad jūs balsuojate,

ir galite paprašyti, kad nebūtumėt laikomi vagimi,

ir galite pasiūlyti, kad pageidautumėte,

kad internetas nebūtų sugadintas.

Ir jei nesate Amerikos pilietis,

galite susisiekti su pažįstamais Amerikos pileičiais

ir paskatinti juos padaryti tą patį.

Nes tai tik atrodo kaip nacionalinė problema,

bet iš tikrųjų nėra.

Šios industrijos nebus patenkintos

tik sugadinę mūsų internetą.

Jei jos jį sugadins, tai sugadins visiems.

Tai lengvasis dalykas.

Tai paprastas dalykas.

Sunkus dalykas yra tai:

pasiruoškit, nes bus ir blogiau.

SOPA tai tik pakeistas COICA,

kuris buvo pasiūlytas praėjusiais metais, bet nebuvo priimtas.

Ir visa tai galima atsekti iki

STAT Akto nesėkmės bandant

uždrausti dalijimąsi techninėmis priemonėmis.

Ir STAT istoriškai susijęs su Garso Namuose Įrašymo Aktu,

kuris sukėlė siaubą tai pramonei.

Nes visas tas reikalas,

iš tikrųjų nurodyti, kad kažkas pažeidinėja įstatymą,

ir tada surinkti įrodymus, kad tai pagrįstum,

tai pasirodo yra labai nepatogu.

"Mums būtų patogiau to nedaryti,"

sako turinio pramonė.

Ir jie nori, kad jiems to nereikėtų daryti.

Jie nenori teisinio atskyrimo,

tarp legalaus ir nelegalaus dalijimosi.

Jie tiesiog nori kad dalijimasis liautųsi.

PIPA ir SOPA nėra keistenybės, tai nėra anomalijos,

tai ne pavieniai įvykiai.

Jie yra dar vienas šio specialaus varžtelio pasukimas,

kuris sukamas jau 20 metų.

Ir jei mes nugalėsime šį kartą, kaip aš ir tikiuosi,

bus ir daugiau.

Nes tol, kol mes neįtikinsime Kongreso,

kad tinkamas būdas tvarkytis su autorinių teisių pažeidimais,

yra tas būdas, kuris buvo naudotas tvarkantis su Napster, su YouTube,

tai yra, surengti teismą su visų įrodymų pristatymu,

aptarti faktus, įvertinti priemones,

kas ir vyksta demokratinėse visuomenėse.

Tai yra tinkamas būdas tvarkytis.

O tuo tarpu,

tas sunkusis dalykas yra būti pasiruošus,

nes tai ir yra tikroji PIPA ir SOPA žinutė.

Time Warner pareiškė savo nuomonę,

ir jie nori, kad grįžtume atgal ant sofų,

ir tik vartotume, -

negamintume, nesidalintume, -

ir mums reikia pasakyti "Ne."

Ačiū.

(Plojimai)