Jane McGonigal: Kompiuteriniai žaidimai gali sukurti geresnį pasaulį

Tokie žaidimai kaip World of Warcraft suteikia žaidėjams galimybę gelbėti pasaulius bei skatina mokytis herojų įpročių. Kas nutiktų, jei galėtume panaudoti kompiuterinių žaidimų žaidėjų galią tikroms problemoms spręsti? Jane McGonigal sako, kad galime bei paaiškina kaip.

Esu Jane McGonigal. Žaidimų dizainerė.

10 metų kuriu tinklo žaidimus.

Mano kito dešimtmečio tikslas yra

pamėginti padaryti realaus pasaulio

gelbėjimą tokį pat paprastą

kaip interneto žaidimuose.

Taigi, aš turiu tam planą,

kuris reikalauja įtikinti daugiau žmonių,

įskaitant ir visus jus, praleisti daugiau laiko

žaidžiant didesnius ir geresnius žaidimus.

Dabar mes praleidžiame tris milijardus valandų per savaitę

žaisdami tinkle.

Kai kurie iš jūsų turbūt galvojate:

„Tai velniškai daug laiko, praleisto žaidimams.“

Gal ir per daug, žinant

kiek daug neatidėliotinų problemų mes turime išspręsti realiame gyvenime.

Tiesą sakant, remiantis mano tyrimu

atliktu Institute Ateičiai (The Institute For The Future),©

nors ir keista, yra visiškai kitaip.

Trys milijardai valandų per savaitę žaidžiant toli gražu nėra pakankamai,

kad išspręstume svarbiausias pasaulio problemas.

Tiesą sakant, tikiu, kad jei norime išgyventi

šioje planetoje dar šimtmetį,

turime žaisti tinkle žymiai daugiau.

Suskaičiavau, kad iš viso

tinkle turėtų būti žaidžiama 21 milijardą valandų kiekvieną savaitę.

Taigi, tikriausiai idėja atrodo kiek nelogiška,

tad aš ją pakartosiu, kad įstrigtų.

Jei norime išspręsti problemas kaip badas,

skurdas, klimato kaita, pasauliniai konfliktai, nutukimas,

tikiu, kad turime siekti,

jog tinkle būtų žaidžiama

bent 21 milijardą valandų per savaitę

dar iki šio dešimtmečio pabaigos. (Juokas)

Ne. Kalbu rimtai. Tikrai.

Štai kodėl. Ši nuotrauka iš esmės

atspindi, kodėl, mano nuomone, žaidimai yra būtini

žmonių rasės tolimesniam išlikimui. (Juokas) Rimtai.

Tai fotografo Phil'o Toledano daryta nuotrauka.

Jis norėjo užfiksuoti žaidimo tinkle emociją.

Taigi, jis pritaisė kamerą priešais žaidžiančiuosius tinkle.

Ir štai pavyzdinė žaidėjo emocija.

Taigi, jei nesate internetinių žaidimų žaidėjas,

galite nepastebėti kelių nuotraukos niuansų.

Tikriausiai matote atkaklumą,

truputį baimės, bet nepaprastą susikaupimą,

koncentravimąsi į sudėtingų problemų sprendimą.

Jeigu žaidžiate tinkle, pastebėsite

kelis niuansus: raukšlė virš akių ir aplink lūpas -

optimizmo ženklas.

Pakilę antakiai rodo nustebimą.

Tai žaidėjas, esantis ties vadinamojo

epinio laimėjimo riba.

(Juokas)

O, Jūs apie tai girdėjote. Puiku.

Taigi tarp mūsų yra tinklo žaidimų žaidėjų.

Epinis laimėjimas - rezultatas,

kuris yra toks geras,

kokio net negalėjote įsivaizduoti, kol nepasiekėte.

Jis buvo beveik už vaizduotės ribų.

Ir kai rezultatas pasiektas, Jus sukrečia

suvokimas, ką iš tiesų galite. Tai yra epinis laimėjimas.

Čia žaidėjas ties epinio laimėjimo riba.

O tai veido išraiška, kurią reikia pamatyti

milijonuose problemų sprendėjų visame pasaulyje,

mėginant įveikti naujo šimtmečio problemas.

Veidas to, kuris, nepaisant nieko,

yra ties epinio laimėjimo riba.

Šiandien, deja, dažniau matome tokią veido išraišką

kasdienėse situacijose sprendžiant neatidėliotinas problemas.

Tai vadinu "Man nesiseka gyventi" veido išraiška.

Ir čia ji, tiesa sakant, mano veide. Matote? Taip. Gerai.

Čia aš su "Man nesiseka gyventi" veido išraiška.

Čia matote graffiti mano senajame rajone

Berkeley, Kalifornijoje, kur gyniausi daktaro laipsnį

tema: kodėl žaidimuose mums sekasi geriau nei tikrovėje.

Ir su šia problema susiduria daugybė tinklo žaidėjų.

Jaučiame, kad tikrovėje nesame tokie geri kaip žaidimuose.

Ir turiu omeny, daugiau nei vien sėkmę,

nors svarbi ir ji.

Žaidimų pasauliuose mes daugiau pasiekiame. Tačiau

žodžiu "geras" noriu pasakyti ir

paskatintas daryti tai, kas svarbu,

įkvėptas bendradarbiauti ir padėti kitiems.

Ir kai esame žaidimų pasauliuose,

tikiu, daugelis atskleidžiame

geresnę savo pusę: greičiausiai padėsime iškart,

greičiausiai nepaliksime problemos neišspręstos,

po nesėkmės bandysime vėl.

Tikrovėje, kai susiduriame su nesėkme,

kai atsiranda kliūčių, dažnai jaučiamės kitaip.

Jaučiamės bejėgiai.

Jaučiamės priblokšti.

Jaučiamės sunerimę, gal prislėgti, nusivylę ar ciniški.

Žaisdami niekad nejaučiame tokių jausmų,

žaidimuose jų tiesiog nėra.

Tai ir norėjau nagrinėti,

kai baigiau magistro studijas.

Kas žaidimuose neleidžia

jausti, kad kažko negalime pasiekti?

Kaip šiuos jausmus iš žaidimo

perkelti ir pritaikyti tikrovėje?

Taigi, pažvelgiau į tinklo žaidimus kaip World of Warcraft,

kuris tikrai yra ideali problemų sprendimo bendradarbiaujant aplinka.

Ir pastebėjau kelis dalykus,

kurie padaro epinius laimėjimus tokiais tikėtinais tinklo pasauliuose.

Visų pirma, kada bepasirodytum viename iš tinklo pasaulių,

ypač World of Warcraft,

ten yra galybė skirtingų veikėjų,

kurie nori tau iškart patikėti pasaulio gelbėjimo misiją.

Bet ne bet kokią misiją, o tokią, kuri tobulai tinka

Jūsų dabartiniam žaidimo lygiui. Taip?

Taigi, Jūs galite tai atlikti.

Niekada negaunate iššūkio, kurio negalėtumėte įveikti.

Visgi iššūkis yra ties Jūsų galimybių riba. Todėl turite sunkiai padirbėti.

Tačiau bedarbystės World of Warcraft nėra.

Nėra sėdinėjimo grąžant rankas.

Visada reikia atlikti kažką ypatingo ir svarbaus.

Taip pat ten labai labai daug bendradarbiavimo.

Kur beeitum, šimtai tūkstančių žmonių

pasiruošę dirbti kartu

ir įvykdyti epinę misiją.

Tikrovėje nelengvai pasieksi

tą jausmą, kad visai šalia

yra galybė pasiruošusių dirbti kartu ir padėti žmonių.

Taip pat žaidime turime epą, įkvepiančią istoriją,

paaiškinančią, kodėl esame būtent čia ir ką darome.

Be to, turime šitiek gero grįžtamojo ryšio.

Jūs esate girdėję apie lygių kilimą, plius vieną jėgos,

plius vieną intelekto.

Tikrovėje tokio nuolatinio grįžtamojo ryšio negauname.

Kai nulipsiu nuo scenos, negausiu

plius vieno kalbėjimo, plius vieno pašėlusios idėjos,

plius 20 pašėlusios idėjos.

Tokio grįžtamojo ryšio tikrovėje negaunu.

Šiandien problema, susijusi su tinklo bendruomenėmis,

tokiomis kaip World of Warcraft,

yra ta, kad tai yra taip malonu

būti ties epinio laimėjimo riba visą laiką,

kad nusprendžiam praleisti visą laiką žaidimų pasauliuose.

Ten tiesiog geriau nei tikrovėje.

Kol kas kartu visi World of Warcraft žaidėjai

praleido 5,93 milijonus metų

spręsdami virtualias Azeroth'o problemas.

Ir tai nebūtinai blogas dalykas.

Tai gali skambėti tarsi blogas dalykas.

Bet pridėkime kontekstą:

Prieš 5,93 milijonus metų

pirmieji primatai žmogaus protėviai atsistojo ant dviejų kojų.

Tai buvo pirmieji primatai, vaikščioję stačiomis.

Gerai, kai kalbame, kiek laiko investuojame

žaisdami žaidimus, tik vienu aspektu prasminga

net galvoti apie tai ir tai yra kalbėti apie laiką

žmonijos evoliucijos reikšmėje,

o tai nepaprasta.

Kartu tai ir tikslu. Nes paaiškėjo,

kad šitiek laiko praleidus žaidžiant,

mes keičiame tai, ką

sugebame būdami žmonėmis.

Mes evoliucionuojame į bendruomeniškesnes ir nuoširdesnes būtybes.

Tai tiesa. Tikiu tuo.

Taigi, apžvelkime tikrai įdomią statistiką.

Neseniai Carnegie Mellon Universiteto tyrėjas paskelbė,

kad statistinis nūdienos jaunuolis,

gyvenantis tinklo žaidimus mėgstančioje šalyje,

praleis 10000 valandų tinklo žaidimams,

dar iki 21 gimtadienio.

10000 valandų yra

labai įdomus skaičius dėl 2 priežasčių.

Pirma, Jungtinėse valstijose vaikas

10 080 valandų

praleidžia mokykloje

nuo penktos klasės iki baigimo,

jei lanko visiškai visas pamokas.

Tad turime visą

lygiagrečiai egzistuojantį lavinimą,

kur jaunuoliai mokosi tiek pat apie tai,

kaip tapti geru tinklo žaidėju,

kaip ir apie visą kita mokykloje.

Ir kai kurie tikriausiai jau skaitėte

Malcom Gladwell'o naują knygą "Pašaliniai".

Tad tikriausiai ir girdėjote jo sėkmės teoriją,

10000 valandų sėkmės teoriją.

Ji paremta puikiu kognityvinio mokslo tyrimu,

kad jei praleistume 10000 valandų

įtemptoms studijoms bet kurioje srityje,

21 metų būtume srities žinovai.

Bet kurioje srityje būtume tokie įgudę,

kaip geriausi srities ekspertai.

Taigi dabar matome,

kad turime visą kartą jaunuolių,

kurie yra tinklo žaidimų virtuozai.

Ir pagrindinis klausimas kyla:

"Kokius įgūdžius taip nuostabiai išlavina žaidėjai?

Nes jei tai suprastume,

galėtume naudoti dar neregėtą

žmogiškąjį išteklių.

Šitiek žmonių

kasdien bent valandą žaidžia žaidimus tinkle.

Čia - žaidimo virtuozai.

500 milijonų žmonių, kurie nepaprastai įgudę kažkurioje srityje.

O kitą dešimtmetį

turėsime dar vieną milijardą žaidėjų,

kurie bus ypač geri, tame kažkame.

Jei dar nežinote, tai ateina.

Žaidimų pramonė kuria prietaisus,

kurie taupiai vartoja energiją ir naudoja belaidį ryšį,

o ne plačiajuostį internetą,

taigi tinklo žaidėjai visame pasaulyje,

ypač Indijoje, Kinijoje, Brazilijoje, gali prisijungti.

Tikimasi dar vieno milijardo žaidėjų per kitą dešimtmetį.

Turėsime pusantro milijardo tinklo žaidėjų.

Tad pradėjau mąstyti, ko gi šie žaidimai

išmoko mus taip gerai.

Ir radau keturis dalykus. Pirmasis - atkaklus optimizmas.

Gerai. Galvokite apie taip kaip apie ypatingą savimotyvaciją.

Atkaklus optimizmas - troškimas veikti nedelsiant

ir įveikti kliūtis,

bei tikėjimas,

kad sėkmės tikimybė reali.

Tinklo žaidėjai visada tiki, kad epinis laimėjimas yra įmanomas,

kad visada verta bandyti, ir bandyti dabar.

Jie nesėdinėja.

Tinklo žaidėjai yra virtuoziški stipraus bendruomenės audinio audėjai.

Daugybė įdomių tyrimų rodo,

kad kartu pažaidę, žaidimo draugus mėgstame labiau,

net jei jie mus smarkiai aplošė.

O priežastis - reikia daug pasitikėjimo,

kad galėtum su kažkuo žaisti.

Tikime, kad jie su mumis leis laiką,

kad žais pagal tas pačias taisykles,

vertins tą patį tikslą, žais iki galo.

Taigi, žaidimas kartu iš tiesų kuria ryšius ir

pasitikėjimą, ir bendradarbiavimą.

Ir iš tiesų, to pasekmė - tvirtesni socialiniai santykiai.

Palaimingas produktyvumas. Dievinu tai.

Jūs suprantate, kad yra priežastis, dėl kurios vidutinis WoW žaidėjas

žaidžia 22 valandas per savaitę,

kaip ir pusę etato.

Taip yra, nes kai žaidžiame, žinome,

kad esame laimingesni

sunkiai dirbdami, o ne ilsėdamiesi ar tiesiog leisdami laiką.

Suprantame, kad mums, žmonėms, geriausia

dirbti sunkų prasmingą darbą.

Ir žaidėjai pasiruošę sunkiai dirbti

visą laiką, jei jiems duodamas tinkamas darbas.

Galiausiai, epinė prasmė.

Žaidėjai dievina būti susiję su įtraukiančiomis ir įkvepiančiomis misijų

į žmonių pasaulius istorijomis.

Tad dar viena smulkmena ir pamatysime kontekstą.

Visi žinote Vikipediją, didžiausią "wiki" pasaulyje.

Antra pagal dydį, turinti beveik 80 000 straipsnių,

yra World of Warcraft "wiki".

Penki milijonai žmonių ją naudoja kiekvieną mėnesį.

Jie surinko daugiau informacijos apie World of Warcraft

Internete, nei apie bet kokį kitą

dalyką, aprašomą bet kurioj pasaulio "wiki".

Jie kuria epą.

Jie kuria didingą žinių šaltinį

apie World of Warcraft.

Gerai, tad šios yra keturios superjėgos, kurios sudaro vieną.

Žaidėjai - super-įgalinti, vilties kupini individai.

Tai žmonės, kurie tiki, kad jie asmeniškai gali

pakeisti pasaulį.

Ir vienintelė problema ta, kad jie tiki,

jog gali keisti virtualius pasaulius,

o ne tikrovės pasaulį.

Šią problemą ir bandau išspręsti.

Yra ekonomistas, vardu Edward'as Castranova.

Jo darbai nuostabūs. Jis tiria, kodėl

žmonės įdeda šitiek laiko ir energijos,

ir pinigų į žaidimų pasaulius.

Ir jis sako: "Stebime skaičius, ne mažesnius

nei masinė emigracija

į virtualius pasaulius ir žaidimų aplinkas".

Ir jis ekonomistas. Taigi jis racionalus.

Ir jis sako.. (Juokas)

Ne kaip aš - aš žaidimų kūrėja, aš nenustygstanti.

Bet jis sako,

kad tai visiškai logiška,

nes žaidėjai gali pasiekti daugiau virtualiuose pasauliuose, o ne tikrovėje.

Jie jaučia stipresnius bendruomenės ryšius

žaidimuose, o ne tikrovėje.

Jie gauna daugiau grįžtamojo ryšio ir apdovanojimų

žaidimuose nei tikrovėje.

Tad, jis sako, kad dabar labai logiška

žaidėjams praleisti daugiau laiko tinklo pasauliuose nei tikrovėje.

Šiandien ir aš sutinku, kad tai racionalu. Kol kas.

Bet tai, jokiu būdu, nėra optimali situacija.

Turime pradėti daryti tikrovę panašesnę į žaidimą.

Taigi, įkvėpimo sėmiausi iš kai ko, atsitikusio

prieš 2500 metų.

Tai senoviniai lošimo kauliukai iš avies sąnario. Tiesa?

Prieš nuostabius žaidimo pultelius

turėjome avies sąnarius.

O čia - pirmoji žmonių sukurta

žaidimo įranga.

O jei esate susipažinę su senovės graikų istoriko

Herodoto darbu, galbūt žinote šią istoriją.

Kuri yra pasakojimas apie tai,

kodėl ir kas išrado žaidimus.

Herodotas sako, kad žaidimai, ypač kauliukais,

buvo išrasti Lydijos karalystėje

bado metu.

Tikriausiai badas buvo toks siaubingas,

kad Lidijos karalius turėjo imtis kažko beprotiško.

Žmonės kentėjo. Žmonės kariavo.

Situacija buvo nepavydėtina. Jiems reikėjo

ypatingo sprendimo.

Taigi, anot Herodoto, jie sukūrė kauliukų žaidimus

ir karalystės mastu įvedė politiką.

Vieną dieną visi valgys.

O kitą dieną visi žais žaidimus.

Ir jie taip įsitrauks į kauliukų žaidimą,

nes žaidimai taip sudomina

ir įtraukia į palaimingą pamaloninantį produktyvumą,

kad jie pamirš, kad neturi maisto valgymui.

Ir kitą dieną jie žais.

O dar kitą dieną - valgys.

Ir, pasak Herodoto,

taip jie praleido 18 metų,

išgyveno badmečiu

valgydami vieną dieną ir žaisdami kitą.

Taip, mano nuomone,

mes žaidimus naudojame ir šiandien.

Mes naudojame žaidimus, kad pabėgtume nuo kančių tikrovėje.

Naudojame žaidimus, kad pabėgtume nuo to, kas sugedę

tikroje aplinkoje, visko, kas nuvilia gyvenime,

ir tai, ko reikia, pasiimame iš žaidimų.

Bet nebūtina taip visko užbaigti.

Tai tikrai jaudina.

Pasak Herodoto, po 18 metų,

badas nesitraukė.

Taigi karalius nusprendė, kad reikia sužaisti paskutinę partiją.

Karalystė buvo padalinta perpus.

Jie žaidė vieną kauliukų lošimą,

ir laimėtojai turėjo keliauti į įspūdingą nuotykį.

Jie turėjo palikti Lydiją

ir keliauti ieškoti naujos vietos gyventi.

palikdami tik tiek žmonių,

kiek galėtų išgyventi su turimais ištekliais,

bei, jei pasiseks, plėsti civilizaciją

kažkur, kur jie klestės.

Taigi, skamba beprotiškai, tiesa?

Tačiau neseniai DNR tyrimai

parodė, kad etruskai,

kurie veda į Romos imperiją,

tikrai turi tą pačią DNR kaip ir senovės lydai.

Tad neseniai mokslininkai iškėlė mintį,

kad beprotiška Herodoto istorija yra tiesa.

Ir geologai rado įrodymų

apie pasaulinį atšalimą, trukusį

beveik 20 metų, kuris galėtų paaiškinti badą.

Tad ši beprotiška istorija gali būti tiesa.

Jie iš tiesų galėjo

išgelbėti savo kultūrą žaisdami žaidimus,

pabėgdami į žaidimus 18-kai metų,

o vėliau būti taip įkvėpti,

ir puikiai žinodami, kaip susiburti per žaidimus,

jie iš tiesų išgelbėjo visą civilizaciją šiuo būdu.

Gerai, mes tiek galim.

Žaidžiame Warcraft nuo 1994.

Tada atsirado pirmasis realaus laiko strateginis žaidimas

iš World of Warcraft serijos. Prieš 16 metų.

Jie kauliukais žaidė 18 metų,

mes Warcraft žaidžiam 16 metų.

Sakyčiau, esame pasiruošę mūsų epiniam žaidimui.

Jie išsiuntė pusę civilizacijos

ieškoti naujo pasaulio.

Tad šitaip aš gaunu 21 milijardą valandų per savaitę žaidimui.

Susitarkim, kad pusė

per dieną praleis valandą žaisdami,

kol išspręsime tikras pasaulio problemas.

Žinau, kad klausiat, "Kaip išspręsim tikrovės bėdas žaisdami

žaidimus?" Na, tam ir paskyriau savo darbą

paskutinius kelis metus

Ateities institute (The Institute For The Future).

Mes turim tokį plakatą biuruose Palo Alto

ir jis išreiškia mūsų požiūrį, kaip turime susisieti su ateitimi.

Mes nenorime mėginti nuspėti ateitį.

Ko mes norime - sukurti ateitį.

Norime įsivaizduoti geriausią įmanomą variantą

ir norime įgalinti žmones

paversti tą variantą realybe.

Norime įsivaizduoti epinius laimėjimus

ir tada duoti žmonėms įrankius jiems pasiekti.

Ketinu labai trumpai parodyti tris mano kurtus žaidimus,

kuriais stengiamasi duoti žmonėms galimybę

kurti epinius laimėjimus savo ateičiai.

Čia Pasaulis be naftos (World Without Oil).

Sukūrėme šį žaidimą 2007.

Tai tinklo žaidimas, kuriame mėginate išgyventi

naftos trūkumą.

Naftos trūkumas tariamas,

bet tinkle pateikiame pakankamai turinio,

kad tikėtumėte, kad tai tikra, ir gyventumėte tikrovėje

tarsi mums baigėsi nafta. Tad, kai prisijungiate prie žaidimo,

pasakote mums, kur jūs gyvenate.

Tada duodame jums realaus laiko žinių video,

informacijos srautą, kuris rodo,

kiek tiksliai kainuoja nafta,

kas neprieinama, kaip paveiktas maisto tiekimas,

kaip paveikta transporto sistema,

ar mokyklos uždarytos, ar vyksta riaušės.

Ir jūs turite sugalvoti, kaip išgyventumėte,

jei visa tai būtų tiesa. Tada prašome aprašyti tai bloge,

įkelti filmukų, nuotraukų.

Išbandėme žaidimą su 1700 žaidėjų 2007.

Vėliau trejus metus sekėme juos.

Ir galiu teigti, kad tai pakeičianti patirtis.

Niekas nenori keisti to, kaip jie gyvena,

tik todėl, kad tai gerai pasauliui, ar todėl, kad mes turėtume.

Bet jei panardinsi juos į epinį nuotykį

or pasakysi: "Mums baigėsi nafta".

Tai taps nepaprasta istorija ir nuotykiu, kuris tęsis.

Mesk sau iššūkį ir pažiūrėk, kaip išgyventum.

Daugelis žaidėjų išsaugojo įpročius,

išmoktus žaidime.

Kitam pasaulio gelbėjimo žaidimui

nusprendėme pateikti sudėtingesnę, didesnę problemą nei nafta.

Sukūrėme žaidimą "Superstruct"

Ateities institute.

Įžanga buvo: superkompiuteris apskaičiavo,

kad žmonėms liko 23 metai planetoje.

Superkompiuteris pavadintas "Pasaulinio išnykimo

perspėjimo sistema", žinoma.

Kvietėme žmones prisijungti tinkle

beveik kaip Džerio Brukheimo filme.

Žinote Džerio Brukheimo filmus, jūs kuriate svajonių komandą.

Gaunate astronautą, mokslininką, buvusį kalinį

ir jie visi prisideda gelbėdami pasaulį.

(Juokas)

Bet mūsų žaidime vietoj tik penkių žmonių

svajonių komandoje, mes sakome,kad visi yra svajonių komanda,

ir tai jūsų darbas išrasti energijos ateitį,

maisto ateitį, sveikatos ateitį,

saugumo ateitį ir socialinės apsaugos tinklo ateitį.

8000 žmonių žaidė šį žaidimą aštuonias savaites.

Jie sukūrė 500 nesveikai kūrybingų sprendimų,

kuriuos galite pamatyti tinkle per Google paieškoję "Superstruct".

Galiausiai, paskutinis žaiimas.

Jį paleidžiame kovo trečią. Vykdome kartu su Pasaulio banko institutu.

Jei užbaigsite žaidimą, gausite sertifikatą

iš Pasaulio banko instituto

kaip Socialinis novatorius, 2010 laida.

Dirbama su universitetais Afrikoje žemiau Saharos

ir kviečiame juos mokytis socialinio novatoriškumo.

Turime pieštą pasakojimą. Turime kilimą

įgūdžių kaip vietinė įžvalga, žinių tinklo kūrimas,

tvarumas, vizija ir atsižvelgimas į išteklius.

Norėčiau visus pakviesti

pasidalinti šiuo žaidimu su jaunais žmonėmis,

visur pasaulyje, ypač besivystančiose srityse,

kurie galėtų laimėti iš būrimosi draugėn

ir mėginti pradėti įsivaizduoti savo pačių

socialines iniciatyvas, gelbstinčias pasaulį.

Tad trumpai apibendrinsiu.

Noriu paklausti.

Kaip manote, kas toliau?

Turime visus tuos nepaprastus žaidėjus,

turime žaidimus-pradininkus to, ką galime sukurti,

bet jie dar neišgelbėjo realaus pasaulio.

Na, aš tikiuosi, jūs sutiksite su manimi,

kad žaidėjai - žmogiškosios pajėgos,

kurias galime naudoti darbui tikrame pasaulyje,

kad žaidimai - galinga platforma pokyčiams.

Mes turime šitiek nepaprastų supergalių,

džiaugsmingą produktyvumą, galimybę

austi tankų bendruomenės audinį,

užplūstančio optimizmo jausmas ir didingos prasmės ieškojimas.

Tikrai tikiu, kad galime susitelkti

ir žaisti svarbius žaidimus, kad šioje planetoje išgyventume dar šimtmetį.

Ir viliuosi, kad jūs prisijungsite

kuriant ir žaidžiant tokius žaidimus.

Laukdama kito dešimtmečio

tvirtai žinau du dalykus:

kad galime sukurti ateitį, kokią tik įsivaizduojame

ir kad galime žaisti žaidimus, kokius tik norime.

Tad, sakau tegu pasaulį keičiantys žaidimai prasideda.

Ačiū.

(Plojimai)