Diana Laufenberg: Kaip mokytis? Iš klaidų.

Diana Laufenberg dalinasi 3 nuostabiomis patirtimis, kurias ji sužinojo apie mokymą -- įskaitant esminę įžvalgą apie mokymąsi iš klaidų.

Mokau jau ilgą laiką,

ir tai darydama

įgyjau daug patirties apie vaikus ir mokymąsi,

ir aš norėčiau, kad daugiau žmonių suprastų

apie tai, ką sugeba mokiniai.

1931-aisiais, mano močiutė -

jums ji apačioje kairėje štai čia -

baigė aštuonias klases.

Ji į mokyklą ėjo gauti informacijos,

nes būtent mokykla buvo informacijos šaltinis.

Ji buvo knygose; ji buvo mokytojo galvoje;

ir jai reikėjo ateiti čia, norint gauti informacijos,

nes būtent taip buvo mokomasi.

Žygiuokime pirmyn per vieną kartą:

tai yra vieno kambario mokykla, Oak Grove,

kur mano tėtis ėjo į vieno kambario mokyklą.

Jis vėlgi turėjo eiti į mokyklą,

kad gautų informacijos iš mokytojos,

jis saugojo informaciją vienintelėje turimoje nešiojamoje atmintyje, t.y. savo paties galvoje,

ir nešiojosi ją su savimi,

nes būtent tokiu būdu informacija buvo perduodama

mokytojų mokiniams ir vėliau panaudojama pasaulyje.

Kai aš buvau vaikas,

namuose turėjome enciklopedijų rinkinį.

Jis buvo nupirktas tais metais, kai aš gimiau,

ir jis buvo ypatingas,

nes man nereikėjo laukti, kol nueisiu į biblioteką gauti informacijos.

Informacija buvo mano namuose

ir tai buvo nuostabu.

Tai buvo visiškai kitaip

nei tai, ką patyrė bet kuri iš anksčiau buvusių kartų,

ir tai pakeitė mano sąveiką su informacija

nors ir labai mažame lygmenyje.

Bet man informacija buvo labiau pasiekiama.

Aš turėjau priėjimą prie jos.

Per tą laikotarpį,

nuo tada, kai aš buvau vaikas vidurinėje mokykloje

ir, kai pradėjau mokyti,

atsirado internetas.

Kaip tik tada, kai Internetas įsibėgėjo

kaip mokymo priemonė,

aš išvykau iš Wiscosin'o

ir persikėliau į Kansas'ą, mažą miestelį Kansas'ą,

kur turėjau galimybę mokyti

jaukioje, mažo miestelio,

kaimo mokykloje Kansas'o rajone,

kur aš dėsčiau savo mėgstamiausią dalyką,

Amerikos politiką.

Mano pirmieji metai - super gung-ho - ketinau dėstyti Amerikos politiką,

man patiko ši politinė sistema.

Vaikai 12-oje klasėje:

nevisai entuziastingai žiūri

į Amerikos politinę sistemą.

Antrieji metai: išmokau kelis dalykus, kurie pakeitė mano taktiką.

Aš jiems leidau pamatyti, kas yra tikra patirtis,

kuri leidžia jiems mokytis patiems.

Aš jiems nesakiau, ką ir kaip daryti.

Aš jiems pateikiau problemą,

kuri buvo: surengti rinkimų forumą savo bendruomenėje.

Jie gamino reklamines skrajutes. Jie skambino į įstaigas.

Jie tikrino tvarkaraščius. Jie susitikinėjo su sekretoriais.

Jie parengė elektroninį forumo bukletą,

kad visas miestas sužinotų apie jų kandidatus.

Jie visus pakvietė į mokyklą

vakariniam pokalbiui

apie vyriausybę ir politiką,

ir ar gatvės yra pakankamai tvarkingos,

ir tas patirtinis mokymasis buvo tikrai tvirtas.

Vyresni mokytojai - tie, kurie turėjo daugiau patirties -

pažiūrėdavo į mane ir nueidavo,

„Oi, štai ji. Tai taip miela. Ji bando tai padaryti.“

(Juokas)

„Ji nežino, į ką ji įsivėlė.“

Tačiau aš žinojau, kad vaikai ateis,

aš tikėjau tuo,

ir aš sakiau jiems kiekvieną savaitę, ko aš iš jų tikiuosi.

Ir tą naktį, visi 90 mokinių -

tinkamai apsirengę, atliko savo darbą, savo nuosavą darbą.

Man reikėjo tik sėdėti ir žiūrėti.

Tai buvo jų darbas. Darbas, pagrįstas patyrimu. Tai buvo tikra.

Jiems tai kažką reiškė.

Ir jie dar tobulės.

Iš Kansas'o aš persikėliau į puikiąją Arizoną,

kur mokiau Flagstaff 'e keletą metų,

šį kartą vidurinės mokyklos mokinius.

Laimei, man nereikėjo jų mokyti Amerikos politikos.

Galėjau jiems dėstyti žymiai įdomesnę discipliną - geografiją.

Vėlgi, buvo „malonu“ mokytis.

Bet įdomiausia

šioje pozicijoje, kurioje atsidūriau būdama Arizonoje,

buvo tai, kad aš turėjau tikrai

nuostabią eklektišką vaikų grupę, su kuria dirbau

tikroje valstybinėje mokykloje.

Mūsų gyvenime turi būti tokios akimirkos, kai atsiranda tokios galimybės.

Viena iš tokių galimybių

buvo tai, kad mes turėjome susitikti su Paul Rusesabagina,

tai yra su tuo džentelmenu,

kurio istorija yra pagrįstas filmas „Ruandos viešbutis“.

Jis planavo kalbėti šalia mūsų esančioje vidurinėje mokykloje.

Mes galėjome ten nueiti pėsčiomis. Mums net nereikėjo mokėti už autobusus.

Nebuvo jokių išlaidų. Puiki ekskursija.

Problema tada tapo tai:

kaip nusivesti septintos-aštuntos klasės mokinius į pokalbį apie genocidą

ir kaip nagrinėti šį klausimą

atsakingai ir su pagarba,

ir taip, kad jie žinotų, ką šiuo klausimu reikia daryti.

Taigi, mes nusprendėme pažvelgti į Paul Rusesabagina

kaip į džentelmeno,

kuris savo gyvenimą išnaudojo siekdamas padaryti kažką pozityvaus, pavyzdį.

Tada aš pasiūliau vaikams rasti kažką savo gyvenime,

ar savo pačių istorijoje, savo pačių pasaulyje,

ką jie galėtų sutapatinti padarius kažką panašaus.

Aš paprašiau jų sukurti trumpą filmuką apie tai.

Tai buvo pirmas kartas, kai mes tai darėme.

Iš tiesų niekas nežinojo, kaip kurti tokius trumpus filmukus kompiuteryje,

tačiau jie tai padarė. Ir dar jų paprašiau jame įrašyti savo pačių balsus.

Tai buvo pats nuostabiausias atsiskleidimo momentas -

kai tu paprašai vaikų panaudoti savo pačių balsus

ir paprašai jų kalbėti už save,

kuo jie nori pasidalinti.

Paskutinis užduoties klausimas:

kaip tu toliau planuoji gyventi ir savo gyvenimu

daryti teigiamą poveikį kitiems žmonėms?

Tai, ką pasako vaikai,

kai tu paprašai to ir skiri laiko juos išklausyti

yra nuostabu.

Žygiuokime pirmyn į Pennsylvania, kur esu šiandien.

Aš dėstau Mokslo Lyderiavimo Akademijoje,

kuri yra Franklin Instituto

ir Filadelfijos mokyklų rajono mokykla partnerė.

Esame valstybinė 9-12 klasių mokykla,

tačiau mes mokome kitaip.

Aš persikėliau čia pirmiausia dėl to,

kad būčiau tokios mokymosi aplinkos dalimi,

kuri patvirtina būtent tokį mokymosi būdą, kurį aš išpažįstu,

ir aš iš tiesų norėjau ištirti,

kas yra įmanoma,

kai tu esi pasiruošęs paleisti

keletą praeities paradigmų,

informacijos stoką, kai mano močiutė mokėsi mokykloje,

kai mano tėtis mokėsi mokykloje ir net, kai aš mokiausi mokykloje,

ir kai šiuo metu mes turime informacijos perteklių.

Taigi, ką jūs darote, kai visa informacija yra aplink jus?

Kodėl leidžiate vaikus į mokyklą,

jei jiems jau nereikia eiti ten gauti informacijos?

Philadelphijoje, mes turime nešiojamų kompiuterių kiekvienam programą,

todėl vaikai kiekvieną dieną atsineša su savimi nešiojamuosius kompiuterius,

nešasi juos namo, turi priėjimą prie informacijos.

Ir tai, su kuo reikia išmokti susigyventi,

kai tau suteikiamas įrankis,

kurio pagalba mokiniai gali gauti informaciją,

yra tai, kad tu turi susitaikyti su mintimi,

kad vaikams turi būti leidžiama klysti,

ir tai yra mokymosi proceso dalis.

Šiuo metu švietime mes turime reikalų

su aklu susižavėjimu

vieno atsakymo kultūra,

atsakymo, kurį galima tinkamai įrašyti į vidutinį kelių pateikčių testą,

ir aš esu šiandien čia, norėdama pasidalinti su jumis šia žinia -

tai nėra mokymasis.

Yra absoliučiai klaidinga prašyti,

sakyti vaikams, kad jiems niekada nevalia klysti.

Prašydami jų visada turėti teisingą atsakymą

neleidžiame jiems mokytis.

Todėl mes įgyvendinome šį projektą,

ir tai yra vienas projekto produktų.

Aš beveik niekada jų nerodau viešai,

būtent dėl nesėkmės idėjos problemos.

Mano mokiniai sukūrė šiuos info-grafikus,

kaip skyriaus apibendrinimą, kurį mes nusprendėme padaryti metų pabaigoje

reaguodami į naftos išsiliejimą.

Aš paprašiau jų imti pavyzdžius, kuriuos mes matėme

info-grafikoje, kurią galima buvo rasti

daugelyje žiniasklaidos priemonių,

ir žvilgtelėti į jos įdomiąsias sudedamąsias dalis

bei patiems sukurti info-grafiką,

atspindintį kitą žmogaus sukeltą nelaimę Amerikos istorijoje.

Jie turėjo tam tikrus kriterijus, kaip tai padaryti.

Jiems tai buvo šiek tiek nepatogu,

nes mes niekada to anksčiau nedarėme ir jie nežinojo, kaip būtent tai padaryti.

Jie moka kalbėti - labai sklandžiai

ir jie moka labai, labai gerai rašyti,

bet paprašius jų pristatyti idėjas kitaip,

jiems pasidarė šiek tiek nejauku.

Bet aš jiems daviau laisvę, kaip tai padaryti.

Eikite ir kurkite. Eikite ir išsiaiškinkite.

Pažiūrėkime, ką mes galime nuveikti.

Ir tas mokinys, kuris nuolatos

pateikia geriausius vizualinius produktus, nenuvylė.

Tai buvo baigta per dvi ar tris dienas.

Ir tai yra darbas to mokinio, kuris tai darė nuosekliai.

Ir kai aš paprašiau mokinių atsisėsti ir paklausiau,: „Kieno darbas geriausias?“

Jie tuoj pat atsakė: „Štai jis.“

Nieko neskaitę. „Štai jis.“

O aš pasakiau: „Na, kodėl jis toks puikus?“

Jie atsakė: „Oi, geras dizainas, tinkamos spalvos.

Tada ...“ Ir garsiai perėjo per viską, ką mes svarstėme.

Aš pasakiau: „Skaitykite.“

Jie atsakė: „Šis nebuvo toks nuostabus.“

Tada mes perėjome prie kito -

jis nebuvo gerai vizualiai išreikštas, tačiau jame buvo pateikta puiki informacija.

Mes praleidom valandą kalbėdami apie mokymosi procesą,

nes kalba nėjo apie tai, ar darbas buvo puikus, ar ne,

ir nebuvo apie tai, ar tai yra tai, ką aš galėčiau sukurti.

Kalba ėjo apie tai, kad jie turi sukurti patys,

ir apie tai,kad čia galima buvo klysti,

dalyvauti procese, mokytis.

Ir kai mes kitą kartą tai darysime mano pamokose šiais metais,

šį kartą jie tai padarys geriau,

nes mokymasis

turi apimti šiek tiek nesėkmės,

nes nesėkmė yra mokymasis

procese.

Turiu milijonus nuotraukų,

kurias galėjau čia įkelti,

ir turėjau atidžiai rinktis - tai viena iš mano mėgstamiausių -

nuotraukų, kurioje mokiniai mokosi,

kaip gali atrodyti mokymasis

ten, kur mes išleidžiame idėją,

dėl kurios vaikai turi ateiti į mokyklą, norėdami gauti informacijos,

bet užuot tai darius, paklauskite jų, ką jie gali su ja padaryti.

Klauskite jų, išties, įdomių klausimų.

Jie tikrai nenuvils.

Paprašykite jų nueiti į tam tikras vietas,

pasiūlykite jiems patiems pamatyti tai,

jei jie nori iš tikrųjų patirti mokymąsi,

prašykite jų žaisti, klausti.

Tai viena mano mėgstamiausių nuotraukų,

nes ji buvo nufotografuota antradienį,

kai aš paprašiau mokinių nueiti į rinkimus.

Tai Robbie ir tai buvo jo pirma balsavimo diena

ir jis norėjo pasidalinti tuo su kiekvienu, ir padarė tai.

Bet čia taip pat mokymasis,

nes mes paprašėme jų nueiti į tikras erdves.

Svarbiausia

yra tai, kad jei mes toliau žiūrėsime į švietimą,

kaip į ėjimą į mokyklą,

kur reikia ieškoti informacijos,

o ne apie patirtinį mokymą,

įgalinantį mokinį kalbėti ir leidžiantį klysti,

mes nepataikysime į taikinį.

Ir viskas, apie ką visi šiandien šneka,

yra neįmanoma, jei švietimo sistema ir toliau bus tokia,

kuri nevertina šių savybių,

nes mes ten nenueisime standartizuotų testų pagalba,

ir mes ten nenueisime vieno teisingo atsakymo kultūros pagalba.

Mes žinome, kaip tai padaryti geriau

ir jau laikas daryti geriau.

(Plojimai)