Viskas, ką žinote apie priklausomybes – netiesa

Kas iš tiesų sukelia priklausomybę – viskam, nuo kokaino iki išmaniųjų telefonų? Kaip galime ją įveikti? Johann Hari įsitikino, kad mūsų naudojami metodai neveikia, stebėdamas savo mylimus artimuosius, kovojančius su priklausomybėmis. Jis pradėjo svarstyti, kodėl mes būtent taip elgiamės su priklausomaisiais? Ar yra kitas, geresnis būdas? Ypatingai asmeniškoje kalboje Johann Hari pasakoja, kad su šiais klausimais jis apkeliavo pasaulį ir atrado keletą nuostabių ir viltingų minčių apie šią įsisenėjusią problemą.

Vienas ankstyviausių
mano atsiminimų,

kaip bandau žadinti vieną savo artimųjų
ir man nepavyksta.

Buvau mažas vaikas,
tad nelabai supratau kodėl.

Bet, kai paaugau, supratau,

kad šeimoje buvo
priklausomų nuo narkotikų,

įskaitant kokainą.

Pastaruoju metu daug apie tai galvojau.
Iš dalies dėl to, kad šiemet sukanka

lygiai 100 metų nuo tada, kai
pirmąkart buvo uždrausti narkotikai

JAV ir Britanijoje, o vėliau
ir likusiame pasaulyje.

Praėjo visas amžius nuo šio
lemtingo sprendimo

bausti narkomanus, priversti juos kentėti.

Manėme, kad tai juos atbaidys,
duos paskatą liautis.

Pastaraisiais metais žiūriu į
mylimus priklausomus artimuosius

ir bandau suprasti, kaip
galėčiau jiems padėti.

Supratau, kad iškyla daugybė
neįtikėtinai paprastų klausimų,

į kuriuos nežinau atsakymų.

Pvz., kas iš tiesų sukelia priklausomybę?

Kodėl su tuo tvarkomasi būdais,
kurie nepadeda?

O gal yra geresnis būdas,
kurį mums vertėtų pabandyti?

Daug skaičiau apie tai,

bet niekaip negalėjau rasti
atsakymų į šiuos klausimus.

Pamaniau, gerai, imsiu ir susitiksiu
su žmonėmis iš viso pasaulio,

kurie tai patyrė ir studijavo.

Kalbėsiu su jais ir bandysiu
mokytis iš jų.

Nesitikėjau, kad nukeliausiu
daugiau kaip 48 000 km.,

bet nukeliavau ir sutikau daugybę
skirtingų žmonių.

Nuo transseksualo kokaino prekeivio
Bronsvilyje Brukline,

iki mokslininko, kuris leidžia laiką
šerdamas mangustus haliucinogenais,

kad sužinotų, ar jiems patinka.

Pasirodo, jiems patinka, bet
tik ypatingomis aplinkybėmis.

Iki vienintelės šalies, kuri
dekriminalizavo visus narkotikus,

nuo kanapių iki kokaino – Portugalijos.

Supratau kai ką, kas
nunešė man stogą:

beveik viskas, ką manome žinantys
apie priklausomybes, yra netiesa.

Ir jeigu įsisavintume naujus
faktus apie priklausomybes,

pakeistume daug daugiau,
negu savo narkotikų politiką.

Bet pradėkime nuo to, ką manome
žinantys, ką aš maniausi žinąs.

Pagalvokime apie šią vidurinę eilę:

įsivaizduokite, kad visi 20 dienų
vartotumėte kokainą triskart per dieną.

Kai kurie dėl tokios perspektyvos
atrodo geriau nusiteikę nei kiti.

(Juokas.)

Nesijaudinkit,
tai įsivaizduojamas eksperimentas.

Įsivaizduokite, kad taip padarėte.

Kas atsitiktų?

Mes visą šimtmetį laikėmės
vienos teorijos.

Manome, kad heroinas turi
cheminius kabliukus

ir kurį laiką jo pavartojus,

jūsų kūnas pripranta,
užkimba ant tų kabliukų,

atsiranda fizinis narkotikų poreikis.

Tų dvidešimties dienų pabaigoje
visi būtumėte narkomanai. Taip?

Ir aš taip maniau.

Tačiau, kai išgirdau daugiau faktų,
susijusių su šia teorija,

supratau, kad kažkas čia ne taip.

Tarkim, po šios paskaitos gatvėje mane
partrenkia mašina, lūžta dubens kaulas.

Mane nuveža į ligoninę
ir suleidžia daug diamorfino.

Diamorfinas yra heroinas.

Iš tikrųjų tai daug geresnis heroinas,
nei galima būtų gauti gatvėje,

nes viskas, ką perkate iš narkotikų
prekeivių yra užteršta.

Iš tiesų, ten labai mažai heroino,

tuo tarpu iš gydytojo
gauni mediciniškai gryną produktą.

Ir gauni pakankamai ilgą laiką.

Daugybė šiame kambaryje esančių žmonių

net nežinote, kad esate suvartojęs
nemažus kiekius heroino.

Ir bet kas, kas žiūrite kažkur pasaulyje –
tai vyksta.

Jei priklausomybė yra tai,
kaip ją įsivaizduojame,

tie žmonės pažeidžiami
tų medžiagų su kabliukais...

Kas turėtų nutikti?
Jie turėtų tapti priklausomais.

Šitai buvo studijuojama
labai atsakingai.

Bet taip nenutinka. Pastebėtumėte, jei
jūsų močiutė po dubenkaulio operacijos

ji netapo narkomane.
(Juokas.)

Kai šitai sužinojau, man
pasirodė keista,

tai pernelyg prieštaravo tam,
ką buvau girdėjęs ir maniausi žinąs.

Galvojau, kažkas čia ne taip, bet tuomet
sutikau Bruce Alexander.

Jis yra psichologijos profesorius
Vankuveryje

ir jis įvykdė neįtikėtiną experimentą,

padedantį suprasti šį reikalą.

Prof. Alexander man paaiškino,

kad ši priklausomybių teorija,
kurią turime įsikalę į galvas,

dalinai kyla iš eilės eksperimentų,

atliktų XX-tam amžiuje.

Jie labai paprasti.

Galite juos atlikti šįvakar namie,
jei esate kiek sadistiškas.

Paimi žiurkę ir įkiši ją į narvelį.
Duodi du buteliukus vandens.

Viename paprastas vanduo, kitame –
vanduo su trupučiu heroino arba kokaino.

Taip padarius, žiurkė beveik visada
pasirinks narkotinį vandenį.

Ir beveik visada greitai nusibaigs.

Tai štai. Galvojame, kad taip
viskas ir vyksta.

Šeštajame dešimtmetyje prof. Alexander
peržiūrėjo šį eksperimentą

ir kai ką pastebėjo.

Jis pastebėjo, kad žiurkę kišame
į tuščią narvelį.

Ji nieko daugiau neturi,
tik tuos narkotikus.

Pabandom kitaip.

Prof. Alexander sukūrė narvą,
pavadino jį „Žiurkių parku“.

Iš esmės tai buvo žiurkių rojus.

Ten buvo daugybė sūrio,
spalvotų kamuoliukų,

visokiausių tunelių.

Svarbiausia – žiurkės turėjo daug draugų.
Ir daug sekso.

Ir turėjo abu vandens buteliukus –
gryno vandens ir narkotinio.

Ir štai nuostabus dalykas:

„Žiurkių parke“ joms nepatiko
narkotinis vanduo.

Jos beveik niekada jo nenaudojo.

Nei viena nevartojo kompulsyviai.

Nei viena neperdozavo.

Izoliuotos jos perdozuodavo beveik
šimtu procentų,

o čia nulis procentų perdozavimo,
kai gyvena laimingai ir drauge.

Primąkart tai pamatęs,
prof. Alexander pamanė,

gal taip būna tik su žiurkėmis,
o jos juk smarkiai skiriasi nuo mūsų.

Gal ne tiek, kiek norėtume,
bet kažkiek skiriasi.

Laimei tuo pat metu,
tokiu pat principu vyko

eksperimentas su žmonėmis.

Jis vadinosi Vietnamo karas.

Vietname 20 proc. amerikiečių kareivių
vartojo daugybę heroino

ir jei žvilgtelėtumėte
į to laikmečio naujienas,

jose didelis susirūpinimas,
kad, Dieve, juk kai baigsis karas,

JAV gavėse bus šimtai tūkstančių
narkomanų!

Tai atrodė logiška.

Taigi, tie heroiną vartoję kareiviai
namuose buvo stebimi.

Bendrosios psichologijos archyvai
atliko detalius tyrimus.

Kas jiems nutiko?

Pasirodo, jiems neprireikė reabilitacijos.
Jie nepatyrė abstinencijos.

95 proc. tiesiog liovėsi.

Jei tikėtume cheminių kabliukų teorija,

tai visai nelogiška,
bet prof. Alexander ėmė svarstyti,

galbūt egzistuoja kita
priklausomybių teorija.

Jis sakė, ką, jei priklausomybė atsiranda
ne dėl cheminių kabliukų?

Ką, jei priklausomybė atsiranda dėl narvo?

Ką, jei priklausomybė tai
prisitaikymas prie aplinkos?

Svarstant šiuos klausimus,

Olandijoj atsirado kitas profesorius
Peter Cohen, kuris sakė,

kad galbūt mes neturėtume
to vadinti priklausomybe.

Gal reiktų tai vadinti prisirišimu.

Žmonės turi įgimtą poreikį prisirišti.

Jei esame sveiki ir laimingi,
megsime ryšius ir prisirišime tarpusavyje.

Bet jei negalime to padaryti,

jei esame sužeisti, izoliuoti,
ar gyvenimo nuskriausti,

prisirišime prie ko nors kito,
kas suteikia palengvėjimo jausmą.

Tai gali būti lošimai,
gali būti pornografija,

gali būti kokainas,
gali būti kanapės.

Bet mes mezgam ryšius ir prisirišam,
nes tai įgimta.

Tai mūsų žmogiški norai.

Pradžioje man buvo sunku tai suvokti.

Bet kai kas man padėjo svarstant apie tai.

Matote, prie mano kėdės yra
buteliukas vandens.

Ir matau, kad daug kas turite
vandens buteliukus.

Pamirškim narkotikus, narkotikų karus.

Tai galėtų būti degtinės buteliai,
būtų visiškai legalu.

Visi čia galėtume prisigerti.
Aš gal ir prisigersiu po to. (Juokas.)

Bet mes negeriame.

Jūs sumokėjote „bumbilijoną“ svarų,
kad patektumėt į TED.

Spėju, kad galėtumėte sau leisti

gerti degtinę ateinančius šešis mėnesius.

Netaptumėte benamiais.

Bet jūs to nedarote.
Ir nedarote to ne todėl,

kad kažkas jus stabdo.

Nedarote, nes turite ryšių
ir prisirišimų.

Norite dalyvauti.

Turite darbą, kuris jums patinka,
turite mylimų žmonių.

Turite sveikus santykius.

Priklausomybės esmė,

mano manymu,
o tai kyla iš įrodymų,

yra ta, kad pasidaro nebepakeliama
dalyvauti savo gyvenime.

Iš to galima padaryti svarbių išvadų.

Svarbiausios išvados būtų
Karui su narkotikais.

Arizonoje susitikau su grupe moterų.

Jas vertė dėvėti marškinėlius su užrašu:
„Aš buvau narkomanė“.

Jos atlikinėjo viešuosius darbus, kasė
kapo duobes, aplinkiniai nužiūrinėjo jas.

Tos moterys išeis iš kalėjimo
su teistumo įrašais.

Tai reiškia, jos niekada
nebedirbs legaliai.

Žinoma, tai kraštutinis pavyzdys
su tais viešaisiais darbais.

Bet beveik visur pasaulyje

su priklausomais asmenim
elgiamasi panašiai.

Juos baudžiame, gėdiname,
įrašome į teistųjų sąrašus.

Sukuriame barjerus sugrįžimui.

Kanadoje buvo nuostabus žmogus –
Dr. Gabor Maté.

Jo žodžiais, jei norėtume sukurti
sistemą priklausomybėms skatinti,

tai būtų ši sistema.

Yra šalis, kuri nusprendė
pasielgti atvirkščiai.

Nukeliavau pažiūrėti,
kaip tai veikia.

2000-aisiais narkomanija Portugalijoje
buvo viena didžiausių Europoje.

Vienas procentas gyventojų buvo
priklausomi nuo heroino – nesuvokiama.

Jie vis bandė ir bandė pritaikyti
amerikietišką metodą.

Baudė žmones, stigmatizavo, gėdino juos.

Kasmet problema didėjo.

Vieną dieną premjeras susėdo
su opozicijos lyderiu.

Ir tarė: klausykit,

negalime leisti, kad šalyje
vis daugėtų priklausomų nuo heroino.

suburkime mokslininkų
ir gydytojų komandą,

kuri rastų veikiantį problemos sprendimą.

Suburtai komandai vadovavo nuostabus
žmogus Dr. João Goulão.

Jie peržiūrėjo visus duomenis

ir tarė:

dekriminalizuokime visu narkotikus
nuo kanapių iki kreko, bet

– ir tai yra esminis žingsnis –

paimkime visus tuos pinigus, kuriuos
išleisdavome izoliuodami

ir atribodami narkomanus,

ir išleiskime juos integruodami tuos
žmones atgal į visuomenę.

Mes ne visai taip įsivaizduojame
gydymą nuo narkotikų

JAV ir Britanijoje.

Turime reabilitacijas,

turime psichologinę terapiją,
tai vertinga.

Bet pagrindinis dalykas, ką jie padarė,
tai visiška priešybė mūsų veiksmams:

Didelė darbo vietų kūrimo
priklausomiems programa

ir mikropaskolų sistema
verslo kūrimui priklausomiems.

Tarkim, jūs buvote mechanikas.

Kai esate pasiruošęs, jie nueina į
dirbtuves ir sako:

Įdarbinkit šitą bičą metams
ir mes mokėsime pusę jo atlyginimo.

Jų tikslas buvo, kad kiekvienas
narkomanas Portugalijoje

turėtų dėl ko keltis ryte.

Kai nuvažiavau į Portugaliją ir susitikau
su priklausomais asmenim,

jie sakė, kad jie atgavo prasmę,

jie atkūrė ryšius su visuomene.

Šis eksperimentas pradėtas
prieš 15 metų.

Rezultatai tokie:

leidžiamų narkotikų vartojimas
Portugalijoje nukrito,

remiantis Britų kriminologijos žurnalu,

50 %, penkiom dešimtim procentų.

Perdozavimų žymiai sumažėjo.
ŽIV infekuotų žymiai sumažėjo.

Priklausomybių sumažėjo
pagal visus rodiklius.

Vienas iš rodiklių, kad tai veikia –
niekas Portugalijoje

nenori grįžti prie senos sistemos.

Tai politinės implikacijos.

Manau, kad šie tyrimai reikšmingi

ir kitom prasmėm.

Gyvename kultūroje, kur žmonės jaučiasi
vis labiau pažeidžiami

įvairių rūšių priklausomybių.
Tai būtų išmanieji telefonai,

apsipirkimai ar valgymas.

Prieš prasidedant kalboms,
jūs tai žinote,

mums buvo pasakyta
išsijungti išmaniuosius.

Turiu pasakyti, dauguma jūsų
atrodėte kaip priklausomi,

kurie suvokė, kad jų narkotikų
prekeivis bus nepasiekiamas

ateinančias kelias valandas. (Juokas.)

Daugelis mūsų taip jaučiamės
ir gali skambėti keistai,

kalbėjau, kad atsiribojimas –
pagrindinis priklausomybės variklis.

Keista sakyti, kad jis auga,

nes, regis, esame daugiausiai ryšių
turinti visuomenė.

Bet vis dažniau galvoju, kad tie ryšiai,
kuriuos mes turime,

ar manome, kad turime,
iš tiesų tėra žmogiško ryšio parodija.

Jei ištinka krizė gyvenime,
pastebėsite vieną dalyką.

Ranką jums išties ne
Twitter pasekėjai.

Ne Facebook draugai padės
išlipti iš duobės.

Tai bus jūsų tikri draugai,
su kuriais turite gilius,

įviariapusiškus, margus
santykius akis į akį.

Iš rašytojo Bill McKibben sužinojau
apie tyrimus,

kurie daug sako apie tai.

Jis peržiūrėjo, kiek vidutinis amerikietis
turi artimų draugų,

kuriems galėtų paskambinti nelaimėje.

Šis skaičius nuolat smunka
nuo 1950-ųjų.

Plotas, tenkantis vienam asmeniui namuose

nuolat auga.

Manau, tai tarsi metafora

mūsų padaryto kultūrinio pasirinkimo.

Iškeitėme draugus į būsto dydį,
iškeitėme ryšius į daiktus,

o rezultatas tas, kad esame viena
vienišiausių visuomenių istorijoje.

Bruce Alexander, atlikęs
„Žiurkių parko“ eksperimentą, sako:

kalbėdami apie priklausomybes nuolat
turime omenyje asmeninį sveikimą

ir apie tai kalbėti teisinga,

bet turime daugiau kalbėti apie
bendruomeninį sveikimą.

Kažkas negerai su mumis,
ne su asmenybėm, bet su grupe.

Sukūrėme visuomenę, kur daugumai

gyvenimas atrodo lyg ribojantis narvas,

visiškai nepanašus į „Žiurkių parką“.

Sąžiningai kalbant, ne dėl to
įsivėliau į visa tai.

Nesiėmiau to dėl politinių,
ar socialinių reikalų.

Norėjau sužinoti, kaip padėti
mylimiems žmonėms.

Ir grįžęs iš šios ilgos kelionės,
sužinojęs visa tai,

žiūrėjau į priklausomus žmones
savo gyvenime,

kalbant atvirai,
sunku mylėti priklausomą žmogų,

daugybė žmonių šiame kambaryje tai žino.

Dažnai tu būni piktas.

Turbūt dėl to ši diskusija
tokia emocinga.

Tai eina per širdį kiekvienam
iš mūsų, ar ne?

Kiekvienas mūsų kartais žiūrėdami į
priklausomą žmogų mąstome:

norėčiau, kad kas nors tave sustabdytų.

Scenarijai, kaip reikėtų tvarkytis su
priklausomybėm mūsų gyvenime,

mano manymu yra suformuoti

realybės šou „Intervencija“,
gal esat kas matę?

Manau, kad viskas mūsų gyvenime
įtakota realybės šou,

bet tai jau kita TED kalba.

Jei esat matę šou „Intervencija“,

jo mintis labai paprasta.

Imam priklausomą asmenį,
surenkam visus žmones jo gyvenime,

surengiam akistatą ir jie visi pareiškia –
jei nesusiimsi,

mes atsiribojam nuo tavęs.

Taigi, jie grąsina ryšiams
su priklausomuoju,

versdami jį elgtis taip,

kaip jie nori.

Aš pradėjau suprasti, pradėjau matyti,
kodėl šis būdas neveikia.

Pradėjau galvoti, kad mes tarsi
perkeliame Karą su narkotikais

į savo gyvenimus.

Pradėjau mąstyti,
kaip galėčiau tapti portugalu.

Ir ką pradėjau bandyti daryti,
negaliu pasakyti, kad darau tai nuolat,

galiu pasakyti, kad tai nelengva,

tai sakyti priklausomiesiems
mano gyvenime,

kad noriu gilinti ryšį su jais,

sakyti, kad myliu juos,
vartoja jie ar ne.

Myliu, nesvarbu, kokioje būsenoje
jūs bebūtumėte,

ir jei jums manęs reikia,
aš pabūsiu su jumis,

nes aš jus myliu ir nenoriu,
kad būtumėte vieni,

ar jaustumėtės vieniši.

Manau, kad šios žinutės esmė –

jūs nesate vienas, mes mylime jus –

turėtų būt juntama visuose
santykiuose su priklausomaisiais,

socialinėj politikoj ir asmeniškai.

Jau šimtą metų mes dainuojame
karo maršus priklausomiesiems.

Manau, mes turėtume jiems dainuoti
meilės dainas.

Nes priešingybė priklausomybei –
tai ne blaivybė.

Priešingybė priklausomybei yra ryšys.

Ačiū.

(Plojimai.)