Apkabinimo galia | Jurgita Jurkute | TEDxVilnius

Valstybinio psichinės sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1 000 žmonių. Todėl turime didžiausią polinkį žudytis ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Suicidologai tvirtina, kad apie 10 žmonių, esančių artimi žmogui, kuris bandė nusižudyti, patirai emocinę ir psichologinę traumą. Deja, Jurga patyrė dviejų savo artimų žmonių pasitraukimą iš gyvenimo.
Nutraukusi tylą Jurgita pasakoja žmonėms apie savo likimą ir meta iššūkį tylai, kuri dažnai lydi savižudybę šeimoje. Ji tiki, kad šių jausmų supratimas, užuot juos slėpus, gali padėti sumažinti Lietuvos nerimą keliantį savižudybių skaičių. Tad kokia gali būti išeitis?

Pastarąjį dešimtmetį Jurgita buvo gerai žinoma televizijos laidų vedėja, aktorė, o neseniai tapo socailinė aktivistė. Ji naudojasi savo populiarumu Lietuvoje, kad galėtų kalbėti apie su savižudybėmis susijusius dalykus ir atvirai dalinasi savo asmeniniais jausmais.
Jurgita yra baigusi Aktorinį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat Socialinį darbą Vilniaus universitete.

Jurgita Jurkute agituoja Lietuvos moteris siekti emocinio ir asmeninio augimo keliant savigarbą. Ji atstovauja būtinybei rasti laiko asmeniniams poreikiais ir būti atviroms kitų pagalbai. Jurgita susitelkė su panašiai mąstančiais žmonėmis ir įkūrė socialinę erdvę „Trys seserys“ – naudotų daiktų butiką, kuris pelną skiria moterims galią suteikiantiems seminarams.

Ši kalba buvo perskaityta TEDx renginyje, rengtame vietinės bendruomenės nepriklausomai nuo TED konferencijų. Daugiau informacijos: http://ted.com/tedx

Aš ir vėl scenoje.

Šitoje scenoje buvau daugybę kartų,

kaip aktorė, kaip vedėja,

ir žinote, laukdama savo išėjimo,
jutau tarsi tuoj tuoj

nuskambės trečias skambutis,

pakils uždanga
ir prasidės spektaklis.

Arba, operatorius pamos ranka,

įsijungs raudona lemputė, ir aš

visiems tiesioginiame eteryje pasakysiu –

„Labas vakaras, mieli ponai ir ponios“.

Bet šiandien viskas kitaip.

Šiandien aš ne aktorė
ir ne vedėja.

Šiandien aš tik viena iš... viena iš tų,

kuriai teko patirti artimo žmogaus
savižudybę.

Dalintis šita patirtimi, būsiu atvira,
nėra lengva.

Apskritai, apie tai kalbėti
mūsų visuomenėje vis dar sunku.

Bet giliai širdyje tikiu –

laikas.

Tai buvo nepaprastai gražus, šiltas
vidurvasaris.

2011 metai, liepos 25 diena, pirmadienis.

Aš buvau ką tik grįžusi
iš šokių stovyklos Austrijoje,

ir, pilna naujų minčių, idėjų, energijos
rytą pradėjau repeticija teatre.

O po pietų su vyru apžiūrėjome savo
svajonių namus.

Žinote, aš visada nuo pat vaikystės

turėjau slaptą norą turėti savo namus.

Ir šitą svajonę
paveldėjau iš tėčio.

Todėl su didžiausiu nekantrumu laukiau

kada galėsiu pranešti tą gerą žinią.

Tik vienų kitų darbų spaudžiama
aš kažkodėl to nepadariau iki pat vakaro.

O jam atėjus, susitikau geriausius
draugus mieste,

užsisakiau puodelį arbatos, atsisėdau
ir paskambinau.

Atsiliepė mama ir ji negalėjo
su manim kalbėti.

Iš jos intonacijos ir sklindančios
emocijos

aš pajutau, kad atsitiko kažkas
labai labai blogo.

Tą pačią akimirką mane persmelkė jausmas
kad tėčio nebėra.

Todėl aš be perstojo ėmiau skambinti
ir skambinti,

nes man buvo gyvybiškai svarbu
sužinoti kas atsitiko.

Ir kai aš vėl jai prisiskambinau –

ji negalėjo man pasakyti to žodžio.

Paprašė perduoti telefono ragelį
šalia buvusiam žmogui.

Ir taip, vidury nepaprastai gražaus
ir šilto Vilniaus senamiesčio

aš sužinojau,
kad mano tėtis nusižudė.

Tą akimirką aš pasijutau taip...

lyg būčiau palikta ir fiziškai,
ir dvasiškai.

Man atrodė, kad mano skausmo
niekas nesupras,

ir kad tai yra tik mano
ir mano šeimos problema.

Bet šiandien aš žinau, kad aš nesu viena.

Pagal Valstybinius Psichikos
Sveikatos centro duomenis

Lietuvoje kasmet nusižudo
apie 1 000 žmonių.

Suicidologų tvirtinimu,
apie 10 žmonių, artimoje aplinkoje

savižudžio artimoje
aplinkoje yra paveikiami

ir emociškai, ir psichologiškai.

Tai reiškia, kad nuo tų metų,
kai tai įvyko mano šeimoje,

tokių žmonių kaip aš Lietuvoje
jau 50 tūkstančių.

Aš jūsų neapkrausiu tolimesne statistika,

tačiau paprastai tariant tai galėtų
reikšti,

kad visoje šioje auditorijoje

teoriškai galėtų būti
apie 16 mano likimo brolių ir sesių.

Ir tai reiškia, kad ši tema, ši problema

yra daug svarbesnė
nei mes galime įsivaizduoti.

Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva,

kuri 3 kartus viršija
Europos Sąjungos šalių statistiką,

tai yra milžiniški skaičiai.

Ir milžiniška negatyvių
emocijų koncentracija.

Todėl laikas mažinti tylą
ir mažinti šiuos skaičius.

Ką paprastas žmogus jaučia,

išgirdęs apie dar vieną
savižudybės atvejį Lietuvoje?

Aš žinau kaip aš jaučiausi kai nusižudė

kino ir teatro aktorius, televizijos laidų
vedėjas Vytautas Šapranauskas.

Tai buvo man brangiausias
scenos partneris.

Tai buvo mano mokytojas.

Tai buvo žmogus, už kurio talentą

ir išskirtinį humoro jausmą vertino,
mylėjo ir gerbė visų kartų žmonės.

Visoje šioje istorijoje
aš nebuvau šeimos narys,

tačiau aš pajutau begalinę tuštumą,
gėdą, kaltę ir beprasmybę.

Aš neturėjau drąsos kalbėti apie tai,
kaip aš jaučiuosi.

Šiandien aš žinau, kad taip jaučiasi
dauguma likusių artimųjų.

Ir už tą žinojimą iš visos širdies esu
dėkinga psichologei,

habilituotai socialinių mokslų daktarei,
profesorei Danutei Gailienei,

kurios sudarytoje knygoje
„Gyvenimas po lūžio“

radau daugybę atsakymų.

Todėl remdamasi jais ir savo asmenine
patirtimi aš sakau,

kad mūsų visuomenėje vis dar sunku
kalbėti apie savižudybę šeimoje.

Būtent mano paminėtoje knygoje
aprašomas tyrimas,

kurio tikslas išsiaiškinti vengimo
kalbėtis apie savo patirtis

su aplinkiniais priežastis.

Tyrimo metu buvo apklausti 44 žmonės.

23 nusižudžiusiųjų artimieji
ir 21 bandęs nusižudyti asmuo.

Išaiškėjo 3 pagrindinės vengimo kalbėtis
apie savo patirtis priežastys.

Pirmoji iš jų – savikliova.

Tyrimo dalyviai manė, kad jie turi
savarankiškai spręsti savo sunkumus,

negali parodyti savo silpnumo
arba užkrauti kitą savo rūpesčiais.

Ir, žinote, aš juos suprantu.

Aš du kartus savo gyvenime
jaučiau tą patį.

Kol vieną dieną išgirdau
išmintingus kunigo žodžius.

Jis pasakė: „Visai nesvarbu,
ar tu Jurkutė, ar Šapranauskas,

tu turi paminti savo išdidumą ir
paprašyti pagalbos“.

Žinote, tai buvo pirmasis daigas manyje,

kuris leido man leisti sau
būti palūžusia ir silpna.

Ta akimirka man sugrąžino tikėjimą

ir aš po truputėlį pradėjau
jaukintis galimybę

priimti kito žmogaus man siūlomą pagalbą.

Antroji vengimo kalbėtis apie
savižudybę šeimoje priežastis

yra labai glaudžiai susijusi su pirmąja.

Savikliova gimdo
nepasitikėjimą aplinkiniais.

Tyrimo dalyviai išsakė netikintys
galimybe gauti pagalbą iš aplinkinių,

nes manė, kad jie nėra nusiteikę,
arba nenori padėti.

O galbūt bijo susidurti su
kenčiančio žmogaus rūpesčiais.

Žinote, per tuos metus
aš išgyvenau ilgus metus

kančios, nusivylimo, gėdos,
kaltės ir beprasmybės.

Aš atsiribojau ne tik nuo savo darbų
bet ir nuo viešo gyvenimo.

Aš pradėjau bijoti žmonių ir
negebėjau jais pasitikėti.

Bet yra laikas gedėti, kuris kiekvienam
yra individualus laiko tarpas.

Ir yra laikas
vėl stotis ant kojų,

priimti gyvenimą tokį, koks jis yra

ir su pasitikėjimu priimti kito pagalbą.

Todėl aš esu be galo dėkinga šiai dienai

savo geriausiai draugei ir
savo vyrui, kurie buvo budrūs.

Jie pasitarė, rado tinkamą momentą
ir atvežė į namus psichiatrą.

Tas pokalbis buvo mano naujo
gyvenimo pradžia.

Man taip palengvėjo,
nes aš sulaužiau tylą.

Ir yra trečia priežastis dėl ko
mums yra sunku apie tai kalbėti.

Ji liečia visą mūsų visuomenę
ir jos požiūrį į savižudybę.

Savižudiškas elgesys yra laikomas
neigiama socialine žyme.

Tyrime dalyvavę žmonės
akivaizdžiai pasakė,

kad visuomenės nuomonė turi
didžiulę įtaką jų jausmų slopinimui.

Visuomenės nuomonė
skatina gėdos ir kaltės jausmus.

Todėl labai daug artimųjų slepia faktą,
kad šeimoje įvyko savižudybė.

Tačiau slepiamas ne tik šis faktas,
slepiami ir jausmai.

Tai darydami mes užkertame galimybę
ryšiui su kitu žmogumi.

Ankščiau ar vėliau užslopinta emocija
gali virsti destruktyvia energija,

agresija, nukreipta prieš patį save
arba kitą žmogų.

Iš kur mes viso šito išmokome?

Nepaprasta savižudybių statistika
susiformavo Sovietinio režimo metais,

kada lyginant su nepriklausomos
Lietuvos laikotarpiu

savižudybių skaičius išaugo 8-10 kartų.

Tačiau visi duomenys buvo įslaptinti,
kalbėti apie tai buvo tabu.

Sovietmečiu buvo teigiama, kad nusižudyti
gali tik psichiškai nesveikas žmogus.

Tai yra ne kas kita, o stigmatizacija.

Tačiau Lietuva jau
nepriklausoma 26 metus.

Ir mes turėtume būti laisvi
apie tai kalbėti ir laisvi jausti.

Deja, tyrimas parodė, kad
buvo labai sunku rasti žmonių,

kurie būtų pasiruošę
atskleisti savo jausmus.

Todėl dabar, aš tikiu,
yra laikas mums visiems susivienyti,

kalbėti ir kalbėtis apie tai.

Laikas mažinti tylą ir
šiuos milžiniškus skaičius.

Tai nėra tik statistika tyrimų lentelėse.

Šie savižudybių mastai ir Lietuvoje,
ir visame pasaulyje rodo,

kad šalia mūsų yra per daug
kenčiančių žmonių,

kurie pasitiki tik savimi,
vengia pasitikėti aplinkiniais,

yra sukaustyti gėdos ir stigmos jausmų.

Ką toks žmogus spinduliuoja
šalia esančiam?

Kokį psichologinį klimatą
tai kuria mūsų visuomenėje?

Todėl jeigu jūs esate toks kaip aš,
raskite drąsos pripažinti sau,

kad savikliova,
nepasitikėjimas aplinkiniais,

arba specialistais yra vedantis
tik į dar didesnę savidestrukciją,

arba galbūt savižudybę.

Būtent specialistai teigia, kad rizika
tokiose šeimose padidėja,

ir ypač vaikų tarpe.

Jeigu jūs esate policininkas,
atvykęs į įvykio vietą,

būkite jautrus savižudžio artimiesiems.

Jeigu jūs gydytojas, būkite empatiškas
savo srities specialistas.

Jeigu jūs žurnalistas,
rašykite apie tai taip atsakingai,

lyg tai būtų padaręs jums artimas žmogus.

Jeigu jūs kunigas,
aš iš visos širdies tikiu,

jūs rasite gailestingumo
ir atjautos sklidinus žodžius.

O jeigu jūs draugas, bičiulis
ar artimasis, būkit budrus,

nebijokite prieiti prie tokio žmogaus.

Vienos stebuklingos frazės nėra,
nebijokite suklysti.

Žinote, yra sakoma, kad
mes ateiname į šį pasaulį vieni,

ir išeiname iš jo vieni.

Bet kol esame čia, mes
reikalingi vieni kitiems.

Net ir tada, kai
netyčia susitinkame gatvėje.

Ta diena mano gyvenime
primena ir vieną nepaprastai šiltą,

jautrų ir tikrą momentą.

Buvo vos kelios dienos
po tėčio laidotuvių,

kai visai atsitiktinai eidama gatve
aš susitikau pažįstamą žmogų.

Jis man nepasakė nė vieno žodžio,

tiktai stipriai stipriai apkabino.

Ir tą akimirką
jis man suteikė tokią stiprybę,

kurios man taip trūko.

Žmogiška šiluma, supratimas,
atjauta ir empatija nieko nekainuoja.

Per pastaruosius metus
aš pati tai išbandžiau daugybę kartų

su žmonėmis, kuriems jaučiau
reikalingas tylus supratimas ir parama.

Į stiprų emocinį ir psichologinį
sukrėtimą reaguoja ne tik mūsų psichika,

bet ir visas kūnas.

Mūsų odoje yra daugybę receptorių,

kurie tuojau sureaguoja
į kito žmogaus prisilietimą.

Smegenys gauna impulsus,
kurie padeda kūnui nurimti,

padeda sumažinti įtampą, stresą ir nerimą.

Todėl net ir paprastas rankos palaikymas,

galvos paglostymas, arba,
kaip šiuo atveju, apkabinimas

gali turėti gydantį ir jokio
šalutinio poveikio neturintį efektą.

Jeigu jūs tai darysite iš širdies į širdį,

jūs pajusite kaip iš pradžių virpa
visas apkabinto žmogaus kūnas,

koks jo širdies plakimas,
koks jo alsavimo tempas,

ir kaip galiausiai
jūsų glėbyje jis atsipalaiduoja.

Bet už vis svarbiausia,
jūs jausite, kad padėjote.

(Plojimai.)

(angliškai)
Markus Orlovsky: Koks tai jausmas?

Jurgita Jurkute: Sunku.

M.O.: Mes kalbėjome anksčiau
apie šią kalbą,

kurią sakysi.

Ir tu nervinaisi.
J.J.: Taip.

M.O.: Kad esi žinoma.
J.J.: Taip.

M.O.: Ir ką apie tave pagalvos žmonės.

J.J.: Tai yra žinomumo trūkumas.

M.O.: Norėčiau paklausti.

Ar galvojate daugiau ar mažiau

po šios kalbos?

Auditorija: Daugiau.

J.J.: Ačiū. Ačiū.

(Plojimai.)

M.O.: Ir tu sakei anksčiau,

kad spėji, jog dalis čia esančių

bus paliesti

savižudybės ar bandė žudytis,
ar susidūrė

su pagalbos prašymu.
J.J.: Taip.

M.O.: Leiskite jūsų paklausti.

Tai jokiu būdu ne nuosprendis.

Kiek jūsų žino ką nors,

kas buvo paliestas tokio tipo įvykio?

Pakelkite rankas aukštyn.

Gerai.

Ar tai yra staigmena?

J.J.: Aš blogai suskaičiavau.

Tai daugiau, nei tikėjausi.

M.O.: Tai yra realybė.

J.J.: Tai žiauri realybė.

M.O.: Kodėl, ar manote, kad spauda
nesistengia padėti žmonėms

būti atviriems, apkabintiems draugų,
kalbėti apie tai?

J.J.: Spauda? Turite omeny spaudą, kaip..

M.O.: The press. Why is the press
not helping people talk about this?

J.J.: Well, I really hope, and I do believe
that after today they will help.

M.O.: But you have a fear that the press
might exploit what you are saying

as using it in a negative way.

J.J.: Maybe not in a negative way.

But, you know, we all know
what kind of headlines

we have, right, in our country sometimes.

So, I just really hope, that,
you know, that after today

we can make a change in that.

M.O.: Do you think as a result of this
you might help people be more open?

J.J.: I think that was my mission

to show with my example
that openess fights stigma.

This is the only weapon
that I used and it worked for me.

Because the moment you start talking

you are free. Thank you.

M.O.: Thank you very much.

(Plojimai.)