Nesigailėk, kad gailiesi

Esame mokomi, kad reikia gyventi dėl nieko nesigailint. Tačiau kodėl? Kaip pavyzdį pasitelkusi savo tatuiruotę, Kathryn Schulz pateikia stiprius ir jaudinančius argumentus, kodėl reikia vertinti, kad dėl kažko gailimės.

Čia Džonis Depas, žinoma.

O čia Džonio Depo petys.

O čia garsioji Džonio Depo
peties tatuiruotė.

Galbūt dalis jūsų žino, kad 1990 m.

Depas susižadėjo su Winona Ryder

ir ant savo dešiniojo peties išsitatuiravo

„Winona forever“ („Winona amžinai“).

O po trejų metų,

kas tiesą sakant ir yra amžinai
pagal Holivudo standartus,

jie išsiskyrė

ir Džonis nuėjo šiek tiek pasikoreguoti.

Ir dabar jo petys sako „Wino forever“
(„Amžinai prasigėręs“).

(Juokas.)

Kaip Džonis Depas

ir kaip 25 proc. amerikiečių,

kuriems yra 16-50 metų,

aš irgi turiu tatuiruotę.

Ėmiau galvoti apie tatuiruotę
trečiojo dešimtmečio vidury,

tačiau tyčia labai ilgai delsiau.

Visi žinome žmones,

kurie pasidaro tatuiruotę, kai jiems 17

arba 19 ar 23,

ir sulaukę 30 ima gailėtis.

Man taip nenutiko.

Pasidariau tatuiruotę, kai man buvo 29,

ir pradėjau gailėtis iš karto.

Sakydama „gailėtis“

turiu galvoje, kad išėjau
iš tatuiruočių salono,

kuris yra vos kelios mylios nuo čia,

rytinėje žemutinio Manhatano dalyje,

ir vidury dienos mane ištiko
didžiulis nervinis priepuolis

Rytų Brodvėjaus ir Kanalo gatvių kampe.

(Juokas.)

Tai labai tinkama vieta, nes niekam nerūpi

(Juokas.)

Grįžus namo mane ištiko
dar didesnis nervinis priepuolis,

apie kurį netrukus papasakosiu daugiau.

Man tai buvo gana didelis šokas,

nes iki to momento

didžiavausi,

kad absoliučiai nieko nesigailiu.

Žinoma, padariau daug klaidų

ir priėmiau daug kvailų sprendimų.

Darau tai nuolat.

Tačiau visad jausdavausi, lyg, žinai,

priėmiau geriausią galimą sprendimą,

atsižvelgiant į tai, kas tuo metu buvau,

kokią informaciją turėjau.

Pasimokiau iš tos situacijos.

Ji mane nuvedė ten, kur šiuo metu esu.

Ir gerai, nieko nekeisčiau.

Kitaip sakant, perėmiau mūsų kultūros
filosofiją dėl gailėjimosi,

kad verkti dėl praeityje įvykusių dalykų

yra visiškas laiko švaistymas,

kad visada reikia žiūrėti į priekį
ir nesidairyti atgal

ir kad geriausia, ką galima padaryti,

stengtis gyventi nieko nesigailint.

Šią idėją puikiai atspindi ši citata:

„Nepataisomi dalykai

neturėtų kelti rūpesčio.

Kas padaryta, padaryta.“

Iš pirmo žvilgsnio atrodo,
kad tai puiki filosofija,

po kuria visi sutiktume pasirašyti...

kol pranešiu, kas taip pasakė.

Taip, Ledi Makbet,

kuri iš esmės liepia
savo vyrui nebeverkšlenti,

kad jaučiasi blogai žudydamas žmones.

Tiesą sakant, Šekspyras užčiuopė tiesą,

kaip paprastai.

Kadangi negebėjimas gailėtis

iš tiesų yra vienas iš simptomų,

pagal kuriuos diagnozuojama sociopatija.

Be to, tai tam tikrų
smegenų pažeidimų požymis.

Žmonės, kurių priekinė smegenų žievė

yra pažeista,

nesugeba gailėtis

net dėl labai prastų sprendimų.

Jei norit gyventi dėl nieko nesigailėdami,

yra viena galimybė.

Lobotomija.

Tačiau, jei norite būti pilnaverčiai,

visiškai žmogiški

ir humaniški,

reikia išmokti gyventi
ne be apgailestavimų, o su jais.

Pradžiai apibrėžkime kelias sąvokas.

Kas yra apgailestavimas?

Apgailestavimas yra emocija, patiriama

galvojant, kad dabartinė padėtis

galėtų būti geresnė arba laimingesnė,

jei praeityje kažką būtume padarę kitaip.

Kad apgailestautume reikia 2 dalykų.

Visų pirma reikia įtakos –
pirma turime priimti sprendimą.

O tada reikia vaizduotės.

Turime įsivaizduoti, kaip grįžtame
ir priimame kitą sprendimą,

o tada turime tarsi prasukti
šį įsivaizduojamą įrašą

ir įsivaizduoti, kaip viskas
būtų susiklostę dabartyje.

Iš tiesų kuo daugiau turime šių dalykų –

kuo daugiau įtakos ir vaizduotės –

apgailestavimo atžvilgiu,

tuo stipriau apgailestausime.

Tarkime,

važiuojate į geriausio draugo vestuves

važiuojate į oro uostą ir patenkate
į milžinišką kamštį,

galiausiai atsiduriate prie savo vartų,

bet nespėjote į lėktuvą.

Šioje situacijoje apgailestausite labiau,

jei į lėktuvą pavėlavote tris minutes

nei 20 minučių.

Kodėl?

Nes, jei pavėlavote tris minutes,

labai lengva įsivaizduoti,

kad galėjote priimti kitokius sprendimus,

kurie būtų davę geresnių rezultatų.

„Reikėjo važiuoti per tiltą, ne tuneliu.

Reikėjo pralėkti per tą geltoną šviesą.“

Tai klasikinės apgailestavimo sąlygos.

Apgailestaujame, kai manome,
kad tai mūsų kaltė,

kad sprendimas nenusisekė,

bet beveik galėjo nusisekti.

Pagal šį modelį

galime gailėtis dėl
daugybės skirtingų dalykų.

Šiandienos sesija yra
apie elgsenos ekonomiką.

Dauguma to, ką žinome apie apgailestavimą,

yra iš šios srities.

Yra daugybė literatūros

apie vartotojų ir finansinius sprendimus

ir su jais susijusį apgailestavimą –

iš esmės pirkėjo gailestį.

Bet galiausiai keli tyrėjai
nusprendė atsitraukti

ir pasakė, gerai, bet bendrai,

ko labiausiai gailimės gyvenime?

Štai kaip atrodė atsakymai.

Top 6 dalykai,

kurių labiausiai gailimės gyvenime:

Pirma vieta – išsilavinimas.

33 proc. visų mūsų apgailestavimų

susiję su sprendimais dėl išsilavinimo.

Norėtume būti labiau išsilavinę.

Labiau išnaudoję
mokslo teikiamus privalumus.

Pasirinkę mokytis kitą dalyką.

Kitas aukštas vietas apgailestavimų sąraše

užima karjera, meilė, vaikų auklėjimas,

įvairūs spredimai,
susiję su požiūriu į save

ir tai, kaip leidžiame laisvalaikį,

arba, jei tiksliau,

kaip nemokame leisti laisvalaikio.

Likę apgailestavimai

susiję su šiais dalykais:

pinigais, kitais šeimos klausimais
nei meilė ar vaikai,

sveikata, draugais,

dvasingumu ir bendruomene.

Kitaip sakant, daugiausia,
ką žinome apie apgailestavimą,

žinome iš finansinių tyrimų.

Bet pažiūrėjus, ko bendrai žmonės gailisi,

paaiškėjo, kad finansiniai sprendimai
net nepatenka į sąrašą.

Jie sudaro mažiau nei 3 proc.
visų apgailestavimų.

Tad jei sėdite ir jaudinatės

dėl didelio arba mažo kapitalo,

arba A įmonės ar B įmonės,

arba ar pirkti „Subaru“, ar „Prius“,

žinote, nebesukite galvos.

Labai tikėtina, kad po 5 metų
jums tai neberūpės.

Bet kaip su tais dalykais,
kurie mums tikrai rūpi

ir dėl kurių tikrai gailimės,

koks tai jausmas?

Visi žinome trumpąjį atsakymą.

Tai siaubinga.
Apgailestauti yra baisu.

Bet, pasirodo, tai gali būti baisu

4 labai konkrečiais ir nuosekliais būdais.

Pirmas pastovus apgailestavimo komponentas

iš esmės yra neigimas.

Tą naktį, kai grįžau namo
pasidariusi tatuiruotę,

nemiegojau visą naktį.

Kelias pirmas valandas

mano galvoje sukosi tik viena mintis.

Ta mintis buvo:

„Kad ji išnyktų!“

Tai neįtikėtinai primityvi
emocinė reakcija.

Ji visai šalia „Noriu pas mamytę!“

Nebandome spręsti problemos.

Nebandome suprasti,
kaip problema atsirado.

Tik norime, kad ji dingtų.

Antras apgailestavimo komponentas

yra sumišimas.

Kitas dalykas, apie kurį galvojau
tą naktį savo lovoje, buvo:

„Kaip galėjau taip pasielgti?

Ką sau galvojau?“

Jaučiamės svetimi tai savo daliai,

kuri priėmė sprendimą, dėl kurio gailimės.

Negalime susitapatinti su ta dalimi.

Nesuprantame tos dalies.

Ir tikrai negalime įsijausti į tą dalį,

o tai paaiškina trečią
apgailestavimo komponentą,

tai yra didelį norą save nubausti.

Todėl, kai apgailestaujame,

nuolat sakome:
„Reikėjo sau įkrėsti proto.“

Ketvirtas komponentas yra tas,

kad apgailestavimas
yra tarsi konservantas.

Užkonservuoti reiškia liguistai
ir nuolat sutelkti dėmesį

vis į tą patį dalyką.

Konservavimo poveikis yra tas,

kad visus tris apgailestavimo komponentus

uždarome į nesibaigiantį ratą.

Tą naktį nesedėjau savo miegamajame

galvodama: „Kad ji išnyktų.“

Sėdėjau ir galvojau:

„Kad ji išnyktų. Kad ji išnyktų.

Kad ji išnyktų. Kad ji išnyktų.“

Psichologinėje literatūroje

tai keturi pastovūs apgailestavimą
apibrėžiantys komponentai.

Tačiau manau, kad yra ir penktasis.

Laikau jį

tam tikru egzistenciniu žadintuvu.

Tą naktį savo bute,

aptalžiusi save ir taip toliau,

ilgai gulėjau lovoje

ir galvojau apie odos persodinimą.

Tada galvojau,

kaip kelionių draudimas
nepadengia gamtos nelaimių,

mano sveikatos draudimas
greičiausiai nepadengs kvailysčių.

Tiesą sakant, joks draudimas
nepadengia kvailysčių.

Kvailysčių esmė ir yra ta,

kad esi visiškai neapdraustas,

susiduri su pasauliu

ir su savo paties
pažeidžiamumu ir klaidingumu

visiškai abejingos visatos akivaizdoje.

Žinoma, tai neįtikėtinai
skausminga patirtis.

Manau, tai ypač skausminga mums Vakaruose,

gniaužtuose to, ką mėgstu vadinti

„Control-Z kultūra“.

„Control-Z“, kaip kompiuterio komanda

„atšaukti“.

Esame neįtikėtinai pripratę
prie to, kad nereikia

susidurti su sunkia gyvenimo realybe.

Manome, kad problemas išspręsime pinigais

arba technologijomis.

Galime atšaukti, išmesti iš draugų

ir nebesekti.

Problema ta, kad gyvenime
yra tam tikrų dalykų,

kuriuos beviltiškai norime pakeisti,

tačiau negalime.

Kartais vietoj „Control-Z“

iš tiesų neturime jokios kontrolės.

Mėgstantiems viską kontroliuoti
ir perfekcionistams,

o aš žinau, apie ką kalbu,

tai labai sunku,

nes norime viską padaryti patys
ir padaryti tai teisingai.

Yra rimtų priežasčių,
kodėl kontroliuotojai

ir perfekcionistai
neturėtų darytis tatuiruočių,

aš prie to dar sugrįšiu netrukus,

Bet pirma noriu pasakyti,

kad intensyvumas ir atkaklumas,

kurie lydi šiuos emocinius
apgailestavimo komponentus,

akivaizdžiai priklauso

nuo konkretaus dalyko, dėl kurio gailimės.

Pavyzdžiui, vienas mano mėgstamiausių

automatinių apgailestavimo generatorių
šiuolaikiniame gyvenime.

(Juokas.)

Tekstas: „Atsakyti visiems“.

Nuostabu, kad ši klastinga

technologinė naujovė

net visiškai viena

gali sukelti mums didžiulį apgailestavimą.

Galite netyčia nuspausti
el. laišką „atsakyti visiems“

ir sužlugdyti draugystę.

Arba tiesiog praleisti
neįtikėtinai gėdingą dieną darbe.

Arba paskutinę dieną darbe.

Ir tai net nesusiję

su tikrai giliais apgailestavimais.

Nes, žinoma, kartais priimame sprendimus,

kurių padariniai neatšaukiami ir baisūs

arba mūsų, arba kitų žmonių

sveikatai, laimei, pragyvenimo šaltiniui,

o blogiausiu atveju net gyvybei.

Akivaizdu, kad tokie apgailestavimai

yra neįtikėtinai skaudūs ir ilgalaikiai.

Net kvaili „atsakyti visiems“
apgailestavmai

gali priversti mus kankintis
nepakeliamoje agonijoje dienų dienas.

Tai kaip mums su tuo gyventi?

Manau, kad yra trys dalykai,

kurie padeda susitaikyti su apgailestavimu.

Visų pirma,

pasiguosti šio reiškinio universalumu.

Jei į Google įvesite
„gailėtis“ ir „tatuiruotė“,

gausite 11,5 mln. rezultatų.

(Juokas.)

Amerikos maisto ir vaistų tarnyba nustatė:

iš visų tatuiruotes turinčių amerikiečių

17 proc. gailisi, kad jas pasidarė.

Tai Džonis Depas, aš

ir 7 mln. mūsų draugų.

Tai tik apgailestavimas dėl tatuiruotės.

Šioje situacijoje visi esame drauge.

Antras būdas susitaikyti su apgailestavimu

yra pasijuokti iš savęs.

Mano atveju tai nebuvo problema,

nes iš tikro labai lengva
pasijuokti iš savęs,

kai tau 29 ir nori pas mamytę,

nes tau nepatinka tavo nauja tatuiruotė.

Bet tai gali atrodyti gana žiaurus
pasiūlymas arba tik tušti žodžiai,

kai kalbame apie
rimtesnius apgailestavimus.

Nors nemanau, kad tai tipiška.

Visi, kurie kada nors gailėjosi

patirdami tikrą skausmą ir sielvartą,

supranta, kad humoras ir
netgi juodasis humoras

yra esminis dalykas, padedantis išgyventi.

Jis vėl sujungia mūsų gyvenimo polius,

teigiamąjį ir neigiamąjį,

ir vėl paleidžia nedidelę gyvenimo srovę.

Trečias būdas, kaip galime
susitaikyti su apgailestavimu,

yra bėgant laikui,

kuris, kaip žinome, užgydo visas žaizdas.

Išskyrus tatuiruotes, kurios yra amžinos.

Taigi praėjo keleri metai

nuo to laiko, kai pasidariau tatuiruotę.

Norite ją pamatyti?

Gerai.

Žinote, turiu jus perspėti,

kad nusivilsite.

Nes iš tiesų ne tokia ji jau baisi.

Neišsitatuiravau Marilyn Mansono veido

kokioje nekuklioje kūno vietoje ar pan.

Kai kiti pamato mano tatuiruotę,

dažniausiai ji jiems patinka.

Bėda ta, kad man ji nepatinka.

Kaip jau sakiau, esu perfekcionistė.

Bet vis tiek leisiu jums ją pamatyti.

Štai mano tatuiruotė.

Numanau, ką kai kurie iš jūsų galvoja.

Leiskite nuraminti jus.

Kai kurie dalykai, dėl kurių gailitės,

taip pat nėra tokie baisūs,
kaip galvojate.

Pasidariau šią tatuiruotę,

nes didžiąją dalį trečiojo dešimtmečio

gyvenau užsienyje ir keliavau.

Kai po to grįžau ir įsikūriau Niujorke,

bijojau, kad pamiršiu

svarbiausius dalykus,
kurių per tą laiką išmokau.

Du dalykai, kuriuos sužinojau apie save,

kurių labiausiai nenorėjau užmiršti,

buvo kaip svarbu nuolat tyrinėti

ir tuo pačiu metu kaip svarbu

nenuleisti akių nuo savo šiaurės krypties.

Man patiko šis kompaso atvaizdas,

nes man atrodė, kad jis sujungia

abi šias idėjas
viename paprastame atvaizde.

Maniau, kad jis man
nuolat ką nors primins.

Taip ir nutiko.

Tik, pasirodo, jis man
primena ne tai, ko tikėjausi.

Jis man nuolat primena kai ką kita.

Tiesą sakant, jis man primena

svarbiausią pamoką,
kurią gali išmokti apgailestaudamas,

kuri taip pat yra viena
svarbiausių pamokų gyvenime.

Ironiška, tai turbūt vienintelis
svarbiausias dalykas,

kurį galėjau išsitatuiruoti ant savo kūno,

iš dalies kaip rašytoja,

bet ir kaip tiesiog žmogus.

Štai kas –

jei turime tikslų

ir svajonių

ir norime pasiekti geriausių rezultatų,

jei mylime žmones

ir nenorime jų įskaudinti ar prarasti.

mums turi skaudėti,
kai kas nors būna blogai.

Tikslas nėra gyventi
dėl nieko nesigailint.

Tikslas yra neteisti savęs
už tai, kad gailimės.

Pamoka, kurią gavau pasidariusi tatuiruotę

ir kurią noriu perduoti jums,

yra tokia:

Turime išmokti pamilti

netobulus, turinčius trūkumų dalykus,

kuriuos sukuriame,

ir atleisti sau už tai, kad juos sukūrėme.

Tai, kad gailimės, nerodo,
kad kažką padarėme blogai.

Tai rodo, kad žinome,
kad galime padaryti geriau.

Ačiū.

(Plojimai.)