Aimee Mullins apie bėgimą

Šiame 1998-ųjų TED archyviniame video, parolimpinė trumpų nuotolių bėgikė Aimee Mullins kalba apie jos rekordų kupiną karjerą ir apie nuostabius anglies pluošto kojų protezus (tuomet dar prototipus), kurie jai padėjo kirsti finišo liniją.

Cheryl: Aimee ir aš pagalvojom -- Sveika, Aimee. Aimee Mullins: Sveiki.

Cheryl: Aimee ir aš pagalvojom, jog tiesiog šnektelsim šiek tiek,

ir aš norėjau, jog ji papasakotų jums visiems, kas daro ją tokia išskirtine atlete.

AM: Na, tiems iš jūsų, kurie jau matė nuotrauką trumpoje biografijoje,

ko gero, ji išdavė paslaptį.

Man amputuotos abi kojos ir aš gimiau be šeivikaulių jose.

Amputacija buvo atlikta, kai buvau vienerių metų,

bet aš bėgioju lyg pašėlusi nuo to laiko ir manęs visur pilna.

Cherly: Na, kodėl tau jiems nepapasakojus, kaip patekai į Džordžtauną?

Kodėl mums nepradėjus nuo to?

AM: Aš esu Džordžtauno paskutinio kurso studentė, Užsienio tarnybų kursas.

Tik baigusi vidurinę mokyklą laimėjau pilną akademinę stipendiją.

Jie kiekvienais metais pasirenka tris studentus iš visos šalies,

kuriuos įtraukia į tarptautinius reikalus,

taip aš laimėjau nemokamą kelionę į Džordžtauną

ir ten esu jau ketveri metai. Man labai patinka.

Cheryl: Kai Aimee ten pateko,

ji nusprendė, jog nori daugiau sužinoti apie lengvąją atletiką,

tad nusprendė kam nors paskambinti ir paklausinėti.

Taigi, kodėl tau nepapasakojus tos istorijos?

AM: Taip. Na, ko gero, man visada patiko sportas.

Augdama penkerius metus žaidžiau mažąjį beisbolą.

Vidurinėje mokykloje nuolat dalyvaudavau slidinėjimo varžybose,

ir koledže pasidariau kiek nerami,

nes metus ar dvejus neužsiėmiau jokiu sportu.

Matote, niekada nerungtyniavau kaip neįgalioji.

Visada rungtyniavau su kitais įgaliais sportininkais.

Tai buvo vienintelis dalykas, kurį aš kada nors žinojau.

Išties, tai nebuvau sutikusi kito žmogaus, patyrusio amputaciją, iki man sukako septyniolika.

Sužinojau, kad organizuojami bėgimo susitikimai neįgaliesiems bėgikams,

ir pamaniau, oi, na nežinau,

bet prieš pasmerkiant tai, leiskite man ten nueiti ir pažiūrėti kaip ten viskas vyksta.

Taigi, 1995-ais, devyniolikos, užsisakiau skrydį į Bostoną,

ir, be abejo, buvau tamsusis arkliukas šiose lenktynėse. Niekada nebuvau to dariusi anksčiau.

Išėjau į žvyro takelį keletą savaičių prieš šį susitikimą

patikrinti, kiek toli aš galiu nubėgti,

ir apie 50 metrų, puškuojant ir dūstant, man buvo gana.

Mano kojos buvo padarytos tarsi iš

medžio ir plastiko mišinio, pritvirtintos Velcro dirželiais --

apmautos didelėmis, storomis, penkių sluoksnių vilnonėmis kojinėmis --

žinote, ne pats patogiausias dalykas, bet nieko kito aš nebuvau bandžiusi.

Ir štai aš esu ten, Bostone, prieš žmones,

naudojančius kojas, pagamintas iš anglies grafito

ir, žinote, amortizatoriais ir visokiais kitokiais dalykais jose,

ir jie visi žiūri į mane lyg galvotų:

gerai, mes žinome, kas šių varžybų nelaimės.

Ir, turiu omeny, aš ėjau ten tikėdamasi --

nežinau, ko aš tikėjausi --

bet, kai pamačiau vyrą, kuris buvo praradęs visą koją,

šokantį į aukštį, šokantį ant vienos kojos

ir įveikiantį šešių pėdų ir dviejų colių aukštį ...

Dan O'Brien peršoko 5'11'' 1996 -aisiais Atlantoje,

turiu omeny, šis pavyzdys sudaro galimybę palyginti --

žinote, jie yra tikrai daug pasiekę atletai

net nebūdami tinkamais žodžiui ''atletas."

Tad aš nusprendžiau pabandyti ir, žinote, širdžiai daužantis,

aš bėgau savo pirmose lenktynėse ir pralenkiau šalies rekordininką

trimis šimtosiomis sekundės

ir tapau nauja šalies rekordininke per savo pirmąjį bandymą.

Žmonės kalbėjo:

"Aimee, žinai, tu greita -- tu turi įgimtą greitį --

bet neturi jokių įgūdžių ar rafinuotumo bėgant takeliu.

Tu užimi visą taką.

Mes visi matėme, kaip sunkiai tu stengeisi."

Taigi, aš nusprendžiau paskambinti Džordžtauno lengvosios atletikos treneriui.

Ir, dėkui Dievui, tuomet nežinojau, koks šis žmogus yra žymus lengvosios atletikos pasaulyje.

Jis treniravo penkis olimpiečius ir, žinote,

to žmogaus kabinetas, nuo grindų iki lubų yra iškabinėtas

nacionaliniais sertifikatais

visų atletų, kuriuos jis treniravo,

ir jis gana bauginanti figūra.

Aš jam paskambinau ir pasakiau, ''Klausykite, aš dalyvavau vienose varžybose, jas laimėjau, ir ...

(Juokas)

Noriu pasidomėti, ar galėčiau, žinote --

ar galėčiau tiesiog pasėdėti keletoje jūsų treniruočių,

pamatyti, kokius pratimus jūs darote ir panašiai."

Tai buvo viskas, ko aš norėjau -- dviejų užsiėmimų.

Ar galėčiau tiesiog pasėdėti ir pažiūrėti, ką jūs darote?

Ir jis pasakė, ''Na, prieš ką nors nusprendžiant, mums pirmiausia reikėtų susitikti."

Jis greičiausiai mąstė: "Į ką aš įsiveliu?"

Taigi, aš susitikau tą vyrą, įėjau į jo kabinetą

ir pamačiau tuos plakatus ir žurnalų viršelius su žmonėmis, kuriuos jis treniravo.

Mes susėdome, pradėjome šnekėtis

ir užsimezgė nuostabi partnerystė,

kadangi jis niekada iki tol nebuvo treniravęs neįgalaus atleto,

jis neturėjo jokių išankstinių nuostatų

apie tai, ką aš galėjau ir ko negalėjau,

o aš niekada nebuvau turėjusi trenerio prieš tai,

taigi šitai buvo, lyg, nagi -- leiskimės į šią kelionę.

Taigi jis pradėjo skirti man savo pietų pertraukas keturias dienas per savaitę,

savo laisvą laiką, kad aš galėčiau ateiti į bėgimo takelį ir treniruotis su juo.

Tad, štai kaip aš sutikau Frank'ą.

Bet tai buvo 1995-ųjų ruduo ir tada, atėjus žiemai,

jis pasakė: "Žinai, tu esi pakankamai stipri.

Tu gali bėgti mūsų moterų bėgikių komandoje."

O aš pasakiau: "Na, ką jūs."

Ir jis pasakė: "Ne, ne, tikrai. Tu gali.

Tu gali bėgti su mūsų moterų bėgimo komanda."

Taigi, 1996 -ųjų pavasarį, tikėdamasi patekti į JAV Parolimpinę komandą,

sparčiai artėjant gegužės mėnesiui, aš prisijungiau prie moterų bėgimo komandos.

Ir joks neįgalus žmogus niekada anksčiau to nedarė -- nebėgo koledžų lygyje.

Taigi, nežinau, tai tapo įdomu.

Cheryl: Na, kodėl tau jiems nepapasakojus, pavyzdžiui -- pakeliui į Olimpines žaidynes --

keleto įsimintinų įvykių iš Džordžtauno.

Kodėl tau tiesiog to nepapasakojus?

AM: Taip, na, žinote, aš laimėjau viską tarp neįgaliųjų,

viską, kur tik dalyvavau -- ir, žinote, treniravimasis Džordžtaune

ir žinojimas, jog aš turėsiu priprasti

matyti visas tų moterų marškinėlių nugaras --

žinote, aš varžausi su naująja Flo-Jo --

ir jos visos žiūri į mane, lyg:

Hm, kas čia vyksta?

Džordžtauno uniformos apsivilkimas

išėjimas ten ir žinojimas, kad

tam, kad tapčiau geresne -- o aš jau esu geriausia šalyje --

žinote, turiu treniruotis su žmonėmis, kurie yra iš prigimties geresni.

Aš išėjau ir patekau į Big East (Didieji Rytai) etapą,

kas buvo lyg ir finalinės varžybos sezono pabaigoje,

ir tikrai, tikrai karštos.

Ir tai pirmas --

Aš buvau ką tik gavusi tas naujas bėgimo kojas, kurias matote toje biografijoje --

ir aš tuomet dar nesuupratau, jog

didelis kiekis prakaito, išlieto kojinėje,

veikia kaip lubrikantas,

todėl protezas pradeda smarkiai judėti.

Ir ties maždaug 85-uoju metru iš mano 100 metrų sprinto, visoje savo šlovės viršūnėje

mano koja išsimovė.

Ji beveik išsimovė, matant maždaug 5000 žmonių.

Ir aš, turiu omeny, tiesiog sustingau iš siaubo --

nes buvau užregistruota ir 200 metrų bėgimui, žinote, o tai turėjo prasidėti už pusvalandžio.

(Juokas)

Aš nuėjau pas trenerį. Aš... "Prašau, neverskite manęs to daryti."

Aš negaliu to daryti prieš visus tuos žmones. Mano kojos nukris.

Ir jei jos nukrito ties 85 metrais, jokiais būdais nenubėgsiu 200 metrų.

O jis sedėjo ten va taip.

Ir žinote, mano prašymai nebuvo išklausyti -- ačiū Dievui --

kadangi jis, na -- žinote, tas žmogus iš Bruklino --

jis didelis žmogus -- jis sako, "Aimee, na ir kas, jei tavo kojos nukris?

Tu jas pakelsi, užsidėsi vėl tuos prakeiktus daiktus

ir pabaigsi prakeiktas lenktynes!"

(Plojimai)

Taip ir padariau. Taigi, žinote, taip jis tarsi išlaikė mane rikiuotėje.

Jis išlaikė mane teisingame kelyje.

Cheryl: Taigi, tada Aimee patenka į 1996-ųjų metų Parolimpines žaidynes,

ir ji labai laiminga. Jos visa šeima atvyksta -- tai didžiulis įvykis.

Ji dabar -- jau du metai, kai bėgote?

AM: Ne, metai.

Cheryl: Metai. Ir kodėl nepapasakojus jiems, kas atsitiko

prieš pat varžybas?

AM: Gerai, na, Atlanta.

Parolimpinės žaidynės, šiek tiek paaiškinsiu,

yra Olimpinės žaidynės žmonėms su fizine negalia --

amputacijomis, cerebraliniu paralyžiumi ir invalidų vežimėliuose --

o Specialiosios Olimpinės žaidynės,

yra skirtos žmonėms su psichine negalia.

Taigi, mes ten, savaitė po Olimpinių žaidynių, Atlantoje,

ir aš tiesiog apstulbusi nuo fakto, žinote,

jog vos prieš metus aš išėjau į žvyro takelį ir negalėjau nubėgti 50 metrų.

Ir štai aš čia -- niekada nepralaimėjusi.

Pasiekiau naujus rekordus JAV nacionalinėse varžybose -- Olimpinių žaidynių atrankoje -- tą gegužę,

ir buvau tikra, kad grįšiu namo su auksu.

Aš taip pat buvau vienintelė iš tų, ką jie vadina abipusiu BK -- amputuotomis kojomis žemiau kelių.

Aš buvau vienintelė moteris, turėjusi šokti į tolį.

Ir vos atlikus tą šuolį,

vyrukas, neturintis abiejų kojų, priėjo prie manęs ir sako,

"Kaip tu tai darai? Juk mes turėtume turėti plokščią pėdą,

kad atsispirtume nuo linijos."

Aš pasakiau, "Na, aš tiesiog taip darau. Niekas man to nesakė."

Taigi, juokinga -- mano rezultatas - trys coliai iki pasaulio rekordo --

pradėjau nuo tokio rezultato, taigi,

aš esu užsiregistravusi šuoliui į tolį -- užsiregistravusi? --

ne, aš patekau į šuolių į tolį ir 100 metrų bėgimo varžybas.

Ir aš esu tuo tikra, žinote.

Aš patekau į pirmą savo gimtojo miesto laikraščio puslapį,

kurį pati aš išnešiodavau šešerius metus, žinote.

Tai buvo, lyg, mano laikas sužibėti.

Taigi mes esame apšilimo stadione -- treniruojamės apšilimo takelyje,

kuris yra keletas kvartalų nuo Olimpinio stadiono.

Ir tos kojos, kurias aš dėvėjau -- kurias aš išsiimsiu čia pat.

Aš buvau pirmas žmogus pasaulyje su tokiomis kojomis --

buvau bandomasis triušis -- ir, sakau jums,

apie tai visi kalbėjo, kaip apie turistų atrakciją.

Visi fotografavo: "Su kuo ta mergina bėga?"

Ir aš vis žvalgiausi aplink su mintimi, kur mano varžovai?

Tai mano pirmos tarptautinės varžybos.

Stengiausi išgauti iš visų,

žinote, su kuo aš varžysiuos, kas bus mano varžovai?

"Oi, Aimee, mums dar reikės apie tai pakalbėti."

Norėjau sužinoti bėgimo rezultatus.

"Nesijaudink, tau, žinai, tau puikiai sekasi."

Visa tai vyksta 20 minučių iki mano bėgimo Olimpiniame stadione,

ir jie paskelbia bėgimų laikus. Aš nueinu ir žiūriu.

Mano geriausias laikas, pasaulio rekordas, buvo 15.77.

Tada žiūriu -- kitame takelyje, antrame takelyje - 12.8.

Trečias takas 12.5. Ketvirtas takas - 12.2. Aš paklausiau, "Kas vyksta?"

Jie susodino mus visus į maršrutinį autobusą

ir visos ten buvusios moterys neturėjo vienos rankos.

(Juokas)

Taigi, aš, lyg --

Ir jos visos žiūri į mane, lyg, kuri iš čia esančių yra ne tokia kaip kitos, suprantate?

Sėdžiu ten ir "Dieve mano. Dieve mano."

Juk aš niekada nepralaimėjau jokių varžybų,

ar tai būtų stipendija, ar kita, žinote,

aš laimėjau penkis aukso medalius, kai slidinėjau. Visur aš buvau pirma.

Ir Džordžtaunas, suprantat, tai buvo nuostabu.

Aš pralaiminėjau, bet tai buvo geriausia treniruotė, kadangi tai buvo Atlanta.

Štai mes esame čia, tarp geriausių iš geriausių,

ir nėra jokių abejonių dėl to, jog aš skaudžiai pralaimėsiu.

Ir, žinot, aš tiesiog galvojau,

"O, Dieve mano, mano visa šeima susėdo į automobilį

ir atvyko čia iš Pensilvanijos."

Ir aš juk buvau vienintelė JAV moteris sprinterė.

Taigi, įsivaizduokit, jie mus iškviečia, ir

"Damos, jūs turite vieną minutę."

Ir kai aš buvau beužsidedanti savo kojas ir tiesiog jaučiausi persigandusi,

kadangi ten girdėjosi ūžesys, sklindantis iš minios,

tarp tų, kurie buvo pakankamai arti, kad matytų starto liniją.

O aš tarsi, "Žinau! Žiūrėkit! Taip neteisinga."

Ir aš sau galvoju, mano paskutinė galimybė čia,

bent jau, žinote, jei ir nenugalėsiu šių merginų,

aš bent jau sujauksiu jų protus?

(Juokas)

Turiu omeny, tai buvo tarsi Rokis IV scena, aš prieš Vokietiją

ir, žinote, visi kiti -- Estija ir Lenkija -- buvo šiame bėgime.

Ir pistoletas iššovė ir vienintelis dalykas, kurį prisimenu, buvo

tai, kad finišavau paskutinė, žinote,

kovojau su nusivylimo ašaromis ir jaučiau tą neįtikėtiną

pažeminimą.

Ir turėjau galvoti, kodėl aš tai dariau, žinote,

jei laimėjau visas kovas, ir kokia viso to prasmė?

Tiek treniravausi ir pertvarkiau savo gyvenimą.

Aš tapau koledžo atlete, žinote. Aš tapau olimpine atlete.

Ir tai mane tikrai privertė pagalvoti apie tai, kad

pasiekimas buvo patekti ten.

Turiu omeny, tai, kad aš išsikėliau sau tikslą vos prieš metus ir tris mėnesius

tapti olimpine atlete ir sakydama,

štai mano gyvenimas teka šia kryptimi,

ir aš noriu trumpam pakreipti jį čia

ir tiesiog pamatyti, kiek daug galiu pasiekti.

Ir tai, jog aš prašiau pagalbos -- kiek žmonių sutiko?

Kiek žmonių skyrė savo laiką ir patirtį,

ir savo kantrybę, žinote, užsiimti manimi?

Ir tai buvo, tarsi, ši kolektyvinė šlovė --

kad ten buvo penkiasdešimt žmonių už mano nugaros,

kurie susivienijo šioje kelionėje į Atlantą.

Taigi, turiu omeny, aš dabar taikau štai tokią filosofiją

viskam, ką aš darau, tai

pažiūrėti iš šalies ir pamatyti progresą,

kiek toli aš nuėjau iki šios dienos, kad pasiekčiau šį tikslą.

Yra svarbu koncentruotis ties tikslu, manau, bet

kartu ir pamatyti pažangą pakeliui iki tikslo

ir kiek užaugai kaip asmenybė.

Tai yra pasiekimas, aš manau. Tai yra tikrasis pasiekimas.

Cheryl: Kodėl jums jiems neparodžius savo kojų?

AM: O, žinoma.

Cheryl: Žinote, parodyk mums daugiau nei vieną kojų komplektą.

AM: Na, šios yra mano gražiosios kojos.

(Juokiasi)

Ne, šios kojos yra mano kosmetinės kojos, iš tikrųjų,

ir jos yra nuostabiai gražios.

Jums reikia ateiti ir pamatyti jas.

Ant jų yra plaukų folikulų, ir aš galiu lakuoti savo kojų nagus.

Ir, rimtai, aš galiu avėti aukštakulnius.

Jūs žmonės nesuprantate, kas tai yra

galėti nueiti į batų parduotuvę ir įsigyti kokius tik nori batus.

Cheryl: Jūs galėjote pasirinkti savo ūgį?

AM: Aš galėjau pasirinkti savo ūgį, tiesą pasakius.

(Juokiasi)

Patrick'as Ewing'as, kuris rungtyniavo Džordžtaune devintame dešimtmetyje,

sugrįžta ten kiekvieną vasarą.

Ir aš nuolat juokiausi iš jo treniruočių kambaryje,

kadangi jis ateidavo traumuotomis kojomis.

Aš, "Nusiimk! Nesirūpink dėl to.

Tu gali būti aštuonių pėdų ūgio. Tiesiog nusiimk jas."

(Juokiasi)

Šiaip ar taip, jam tai nepasirodė taip juokinga, kaip man.

Gerai, štai šitos yra mano bėgimo kojos, pagamintos iš anglies grafito,

kaip ir sakiau, ir aš privalau įsitikinti, kad turiu reikiamą įmovą .

Ne, aš turiu tiek daug kojų čia.

Šios yra -- ar jūs norėtumėte jas palaikyti, tiesą sakant?

Tai dar viena koja, kurią aš naudoju tenisui ir mažąjam beisbolui.

Ji turi amortizatorių ir skleidžia tokį šaunų garsą ,,šššš",

kai šokinėjate su ja. Gerai.

Ir štai čia yra silikoninis daiktas, kurį aš apverčiu,

silikoninis apvalkalas, kurį aš apverčiu, nes kai prakaituoju,

žinote, aš išsistumiu iš jo.

Cheryl: Ar jūsų ūgis skirtingas?

AM: Su šiomis?

Cheryl: Su šiomis.

AM: Aš nežinau. Aš nemanau. Aš nemanau.

Galbūt aš esu kiek aukštesnė. Iš tikrųjų, aš galiu jas abi užsidėti.

Cheryl: Ji iš tikrųjų negali pastovėti ant šitų kojų. Ji turi judėti, taigi....

AM: Taip, aš būtinai turiu judėti,

ir balansavimas jose yra tarsi menas.

Bet, kadangi neturiu silikoninės kojinės, aš tiesiog pasistengsiu įsmukti į jas.

Aš bėgioju su šitomis ir jau šokiravau pusę pasaulio.

(Plojimai)

Šios yra skirtos atkartoti tikrą bėgančio sprinterio formą.

Jei jūs kada matėte sprinterį,

tik priekinė pėdos pusė liečia takelį,

tad, kai aš stoviu su šiomis kojomis,

mano pakinklinės sausgyslės susitraukia

tarsi aš turėčiau pėdas ir stovėčiau pasistiebusi.

(Publika: Kas jas pagamino?)

AM: Kompanija iš San Diego pavadinimu Flex-Foot.

Ir aš buvau bandomasis triušis, ir tikiuosi toliau būti

kiekvienų naujų protezinių galūnių, kokios tik pasirodo.

Bet, iš tikrųjų, šios, kaip ir sakiau, yra dar tik prototipas.

Man reikėtų įsigyti keletą naujų, kadangi, paskutiniame susitikime, kuriame buvau,

tai lyg didžiulis.... Tai grižo į pirminę padėtį.

Moderatorius: Aimee ir jų projektuotojas pasirodys TED Med 2,

ir mes pasikalbėsime apie jų dizainą.

AM: Taip, taip ir padarysime.

Cheryl: Taip, štai.

AM: Taigi, šios yra bėgimo kojos, ir aš galiu užsidėti savo kitą...

Cheryl: Ar jūs galėtumėte pasakyti kas suprojektavo jūsų kitas kojas?

AM: Taip. Šias aš gavau vietovėje, kuri vadinasi Bournemouth, Anglijoje,

apie dvi valandos kelio į pietus nuo Londono,

ir aš esu vienintelis žmogus JAV turinti šitas kojas,

ir tai yra nusikaltimas, nes jos tokios gražios.

Ir aš neturiu omenyje dėl kojų nagų ar panašiai --

tai yra man, nors ir esu tokia rimta atletė ant bėgimo takelio,

aš noriu būti moteriška ne ant takelio, ir manau, kad labai svarbu

nebūti ribojamai jokiais būdais,

ar tai būtų, žinote, jūsų mobilumas ar net mada.

Turiu galvoje, man patinka faktas, jog aš galiu nuvykti bet kur

ir pasirinkti, ką aš noriu ir batus, kokių aš noriu, ir sijonus, kurių aš noriu,

ir aš tikiuosi atvežti juos čia

ir padaryti taip, kad jie būtų prieinami daugeliui žmonių.

Jie taip pat yra silikoniniai.

Tai yra tarsi tikrai elementari, elementari protezinė galūnė.

Tai lyg Barbės pėda po šituo.

(Juokiasi)

Tai yra. Turiu omeny, ji tiesiog nustatyta šioje pozicijoje,

taigi aš turiu devėti dviejų colių aukščio kulniukus.

Ir, turiu omeny, tai yra iš tikrųjų -- leiskite man tai nusiimti, kad jūs galėtumėte pamatyti.

Aš nežinau, kaip gerai jūs galite matyti, bet tai iš tikrųjų yra.

Štai venos pėdose, ir tada mano kulnai rausvi,

ir mano Achilo sausgyslė -- ji šiek tiek juda.

Ir tai yra iš tikrųjų nuostabus modelis. Aš gavau jas prieš metus ir dvi savaites.

Ir tai tik silikoninė oda.

Turiu omeny, atsitiko tai, kad prieš du metus

toks žmogus Belgijoje sakė, žinote, Dieve,

jei aš galėčiau nuvykti į Madam Tussauds vaškinių figūrų muziejų

ir pamatyti Jerry Hall, nukopijuotą iki pat jos akių spalvos,

atrodančią tokia tikroviška, lyg ji kvėpuotų,

kodėl jie negali pagaminti galūnės kam nors,

kuri atrodytų kaip koja arba ranka, ar plaštaka?

Turiu galvoje, jie gamina ausis nudegimų aukoms.

Jie daro nuostabius dalykus iš silikono.

Cheryl: Prieš dvi savaites, Aimee buvo Arthur'o Ashe ESPY apdovanojimuose.

Ir ji atvyko į miestą, tvarkėsi reikalus

ir tada pasakė, "Aš turiu įsigyti naujų batų!"

Buvo valanda prieš apdovanojimus,

ir ji galvojo, jog ji įsigijo dviejų colių aukščio kulniukus,

bet iš tikrųjų ji nusipirko trijų colių.

AM: Ir tai man sukelia problemą,

kadangi tai reiškia, kad aš turėsiu vaikščioti taip visą vakarą.

Cheryl: 45 minutes, mes cha -- laimei, viešbutis buvo nuostabus.

Jie surado kažką, kas ateitų ir nupjautų kulniukus.

(Juokiasi)

Aš pasakiau administratoriui, turiu omeny, man tai nedavė ramybės ir Cheryl buvo šalia.

Aš pasakiau, "Klausykite, gal čia yra kas nors, kas galėtų man padėti,

kadangi aš turiu šią problemą?''

Žinote, pirmiausia jie buvo beatstumiantys mane, tarsi,

klausykit, žinote: jei jums nepatinka jūsų batai, atsiprašome. Per vėlu.

"Ne, ne, ne. Mano pėdos ypatingos, gerai,

joms reikia dviejų colių kulno. O mano kulnas yra trijų colių.

Man reikia kiek nupjauti."

Gerai. Žinote, jie net nenorėjo prasidėti.

Jie net nenorėjo prisiliesti prie to. Bet jie tiesiog tai padarė.

Ne, šios kojos yra nuostabios.

Iš tikrųjų, po kelių savaičių aš sugrįšiu

keletui patobulinimų.

Aš noriu įsigyti kojas kaip šios, pagamintas plokščiai pėdai,

kad aš galėčiau devėti sportinius batelius, kadangi aš to negaliu su šitomis.

Taigi... Moderatorius: Tai viskas.

Cheryl: Tai Aimee Mullins.

(Aplodismentai)