Ben Saunders: Kodėl reikia išvykti iš namų?

Tyrinėtojas Ben Saunders nori išeiti į lauką! Ne todėl, kad ten visada malonu ir linksma, bet todėl, kad tai yra gyvenimo prasmė, „sultys, kurias galime iščiulpti iš savo valandų ir dienų“. Kokia Saunders'o kita išvyka? Pabandyti būti pirmu pasaulyje, kuris nueis pėsčiomis nuo Antarktidos iki pietų ašigalio ir atgal.

Iš esmės aš tempiu roges pragyvenimui,

taigi man nereikia daug, kad mane protiškai sugluminti,

bet aš perskaitysiu šį klausimą,

iš interviu, vykusio šiais metais:

„Filosofiškai, ar pastovus informacijos teikimas

pavagia iš mūsų gebėjimą įsivaizduoti

arba pakeičia mūsų svajones kažką pasiekti?

Šiap ar taip, jei taip kažkas iš kažkur daro,

ir mes galime dalyvauti virtualiai šiame procese,

tai kam vargintis ir kelti koją iš namų?“

Aš dažnai pristatomas kaip ašigalio tyrinėtojas.

Nesu tikras, kad tai vienas iš greičiausiai besivystančių 21 amžiaus

darbų, tačiau dabar aš praleidžiu daugiau nei 2 procentus

viso savo gyvenimo palapinėje, kažkur Šiaurės poliaratyje,

taigi aš truputėli išlendu iš namų.

Aš esu vienas iš tokių žmonių, kurie labiau daro dalykus

negu į juos žiūri ar stebi,

ir tai yra ta priešprieša, ta bedugnė tarp idėjų ir veiksmų,

kurią aš trumpai apžvelgsiu.

Esminis atsakymas į klausimą „Kodėl?“,

kuris manęs vengė pastaruosius 12 metų,

žinoma, buvo priskirtas šiam vyrukui, pasileidusios išvaizdos džentelmenas,

stovintis gale, antras iš kairės,

George Lee Mallory'as. Daugelis iš jūsų žinote šį vardą.

Paskutinį kartą jis buvo matytas 1924, kai pradingo debesyse,

arti Everesto kalno viršūnės.

Jis galbūt buvo pirmas žmogus, o gal ir ne, įlipęs į Everestą,

daugiau nei 30 metų prieš Edmund'ą Hillary.

Niekas nežino, ar jis pasiekė viršūnę. Tai vis dar mįslė.

Bet jam buvo priskirta jo sugalvota frazė „Todėl kad tai ten.“

Aš nesu tikras, kad jis tikrai ją pasakė.

Yra labai mažai įrodymų, kad tai patvirtinti, bet ką jis sakė

yra kur kas gražiau.

Aš tai atsispausdinau taigi vėl paskaitysiu.

„Pirmas klausima,s kurį norėsite paklausti

ir kurį aš privalau pasistengti atsakyti, yra šis:

Kokia nauda yra įlipti į Everestą?

Ir mano atsakymas iškart yra toks - nėra jokios naudos.

Nėra nei mažiausios perspektyvos kažką gauti.

Mes galime išmokti apie elgesį

žmogaus kūno dideliame aukštyje,

arba medicinos žmonės galėtų priversti mus

kaip nors susieti tai su aviacija,

bet kitaip nieko iš to neišeis.

Mes neparnešime nei gabalėlio aukso ar sidabro,

ir nei vieno perlo, nei anglies ar geležies.

Mes nerasime papėdės žemėje, kurią galima apsėti

augalais auginti maistui. Taigi tai nenaudinga.

Jei tu negali suprasti, kad kažkas yra žmoguje tokio,

kas atsako į iššūkį kalnui

ir susitinka su juo, ta kova,

yra ta kova su gyvybe, kuri sako į viršų, ir visada į viršų,

jei tu jos nematai, tai tu nesuprasi, kodėl mes einame.

Ką mes gauname iš šio nuotykio, tai tik vien džiaugsmas

ir džiaugsmas, vis dėl to yra gyvenimo galas.

Mes negyvename tam, kad valgyti ir uždirbti pinigus.

Mes valgome ir uždirbame pinigus, kad galėtume džiaugtis gyvenimu.

Štai, ką reiškia gyvenimas ir štai, dėl ko gyvename.“

Mallory'io argumentas yra tas, jog išėjus iš namų,

pradedant šiais didžiais nuotykiais, yra linksma ir smagu,

tačiau, tai nesutampa visiškai su mano patirtimi.

Toliausiai, kiek buvau nuėjęs nuo savo durų

buvo 2004-ųjų pavasarį. Vis dar tiksliai nežinau

kaip man tai šovė į galvą, bet mano planas buvo įgyvendinti

vienam ir be jokios pagalbos pereiti Arkties vandenyną.

Iš esmės planavau eiti nuo šiaurės pakrantės Rusijoje

iki šiaurės ašigalio ir tęsti žygį iki Kanados šiaurės pakrantės.

Niekas nėra to bandęs. Aš buvau 26-erių tuo metu.

Daug ekspertų sakė, jog tai neįmanoma

ir, žinoma, mano mama nebuvo labai patenkinta šia idėja.

(Juokas)

Kelionė nuo mažos meteorologinės stotelės šiaurės pakrantėje

Sibire iki pat mano galutinio pradžios taško,

ledo krašto, Arkties vandenyno pakrantėje,

užtruko apie 5 valandas, ir jei kas nors žiūrėjote bebaimį

Felix'ą Baumgartner'a kylantį, vietoje to kad besileidžiantį,

jūs suprasite tą baimės jausmą,

sėdėdamas sraigtasparnyje skriejančiu į šiaurę,

tas jausmas, atrodo lyg jauti artėjančia baimę.

Aš sėdėdamas galvojau, kur po galais aš įsivėliau.

Jaučiau truputį malonumo ir truputį džiaugsmo.

Buvau 26-erių. Prisimenu, sėdėjau ten,

žiūrėdamas žemyn į savo roges. Buvau pasiruošęs slides,

turėjau palydovinį telefoną, šratinį šautuvą,

jeigu būčiau užpultas baltosios meškos.

Prisimenu, kai pamačiau pro langą antrą sraigtasparnį.

Abu jie skriejo per šią neįtikėtiną Sibiro aušrą,

ir dalis manęs pasijautė kaip Jason'as Bourn'as

ir Wilfred'as Thesinger'is. Dalis manęs

didžiavosi savimi, bet didžioji dalis buvo visiškai išsigandusi.

Ta kelionė truko 10 savaičių, 72 dienas.

Aš nieko nemačiau. Padariau šią nuotrauką šalia sraigtasparnio.

Po to, nemačiau nieko 10 savaičių.

Šiaurės ašigalis yra tiesiai per jūros vidurį,

taigi aš keliauju per užšalusį Arkties vandenyną.

NASA apibūdino šias oro sąlygas kaip prasčiausias per visą istoriją.

Tempiau 180 kilogramų maisto ir degalų, ir kitų išteklių,

apie 400 svarų. Vidutinė temperatūra visas 10 savaičių

buvo -35. -50 buvo šalčiausia.

Taigi nebuvo labai daug džiaugsmo ar malonumo, kurį galėjau patirti.

Viena iš stebuklingų akimirkų per šia kelionę buvo

ta, kad aš einu per jūrą,

einu per plūduriuojantį, slenkantį, judantį ledo gabalą,

kuris plūduriuoja ant Arkties vandenyno, tai

aplinka, kuri pastovioje kitimo būsenoje.

Ledas visada juda, daužosi, slenka,

ir tirpsta, taigi reginys, kurį mačiau artimiausius 3 mėnesius,

man atrodė unikalus. Niekas kitas niekada nebuvo

to matęs, tokio reginio, kurį mačiau 10 savaičių.

Ir tai, galbūt yra geriausias argumentas, išeiti iš namų.

Galiu mėginti nupasakoti kaip viskas vyko,

bet jūs nepajusite to tikro jausmo,

ir kuo daugiau stengiuosi paaiškinti, kad jaučiausi vienišas,

aš buvau vienintelis žmogus, 5.4 milijonų kvadratinių mylių spinduliu,

buvo šalta, beveik -75 su šaltu vėju, blogą dieną,

nerandu žodžių kaip apipasakoti šią istoriją teisingai.

Ir man atrodo,kad kažko darymas,

suprantate, noras kažką patirti, užsiimti kažkuo, dėl kažko stengtis

negu žiūrėti ir galvoti, štai kur

tikra gyvenimo prasmė slypi,

sultys, kurias galime iščiulpti iš savo valandų ir dienų.

Ir aš pridėčiau pamokančią pastabą, tačiau.

Mano patirtyje, slypį kažkokia priklausomybė

apie gyvenimo skonį ir tokius dalykus, kas žmogiškai įmanoma.

Aš turiu omenyje ne

„kvailai drąsaus“ Edvardo laikų stiliaus mačo,

bet turiu galvoje srityse, tokiose kaip kasos vėžys,

tai turi kažkokią priklausomybę, ir mano atveju,

manau, poliarinės ekspedicijos nėra labai skirtingos

nuo kreko priklausomybės.

Aš negaliu tinkamai to paaiškinti, kol jūs nesatę to bandę,

bet tai turi tokią gebą, sudeginti visus pinigus kiek tik galiu turėti,

sugadinti visus santykius, kokius esu turėjęs,

taigi būkite atsargūs svajodami.

Malloris teigė, jog kažkas yra žmoguje tokio,

kas sukelia norą mesti iššūkį kalnui,

man įdomu, ar tai vienas iš tų atvejų kur

kažkas slypi pačiame iššūkyje, pačiame mėginime ir ypač

dideliuose, neužbaigtuose, iššūkiuose su kuriais susiduria žmonija,

kurie mus iškviečia, iš mano patirties tai tikrai šis atvejis.

Yra dar vienas nebaigtas išbandymas,

kuris mane šaukė didžiąją dalį mano gyvenimo.

Daugelis iš jūsų žinosite šią istoriją.

Ši nuotrauka yra kapitono Scotto ir jo komandos.

Scottas užsibrėžė, kažkur prieš šimtą metų, pabandyti

būti pirmu žmogumi, kuris pasieks pietų ašigalį.

Niekas nežinojo kas ten yra. Tai buvo visai nepažymėta žemėlapyje

tuo metu. Mes žinojome daugiau apie mėnulio pagrindą,

nei apie Antarktidos širdį.

Scottas, kaip daugelis iš jūsų žinote, buvo įveiktas

Roald'o Amundsen'o ir jo norvegų komandos,

kurie naudojo šunis ir roges. Scotto komanda judėjo pėsčia,

visi penki apsijuosę diržais ir tempdami roges.

Ir jie atkeliavo į ašigalį, rasdami norvegų vėliavą,

įsivaizduoju jog jie jautėsi karčiai ir morališkai nusivylę.

Visi penki apsisuko ir pradėjo eiti atgal pakrante,

ir visi penki žuvo kelionėje atgal.

Šiomis dienomis yra susidariusi klaidinga nuomonė, kad

visa tai buvo daroma vien tik dėl tyrinėjimo ir nuotykių.

Kai aš kalbu apie Antarktidą, žmonės dažnai sako:

„Argi nežinai, tai įdomu,

ar tas Blue Peter'is pranešėjas, nedarė to ant dviračio?“;

ar: „Tai miela. Žinai mano močiutė keliauja

su kruizu į Antarktidą kitais metais. Kaip manai.

Ar yra šansas, kad tu ją ten pamatysi?“

(Juokas)

Bet Scott'o kelionė lieka neužbaigta.

Niekas, niekada nebuvo perėjęs nuo Antarktidos pakrantės

iki šiaurės ašigalio ir atgal.

Tai, be abejonės, pats rizikingiausias siekis,

nuo pat Edvardo aukso amžiaus tyrinėjimų,

ir man pasirodė pats laikas, turint omenyje

ką mes išsiaiškinome per šitmetį nuo

nieko iki saulės kolektorių, kad jau pats laikas

atlikti kažkam šį darbą iki galo.

Taigi tai yra būtent, ką aš noriu padaryti.

Šiuo metu, kitais metais, Spalį, vesiu komandą iš trijų.

tai mums turėtų užtrukti 4 mėnesius iki grįžimo.

Tai toks mastas. Raudona linija yra aiškiai per vidurį ašigalio.

Mes turime apsisukti ir grįžti atgal.

Aš puikiai suprantu ironiją, sakant tai jums, jog mes

rašysime į dienoraštį ar Twiter'į. Jūs galėsite gyvai

ir virtualiai išgyventi per šią kelionę,

taip kaip niekas nėra to daręs.

Ir tai man bus 4 mėnesių šansas pagaliau

sugalvoti stiprų atsakymą į klausimą „Kodėl?“.

Mūsų gyvybės yra saugesnės ir daug patogesnės

nei kada nors buvo. Nėra daug žmonių atsidavusių

tyrinėjimui šiomis dienomis. Mano karjeros patarėjas mokykloje

niekad neužsiminė, kad yra tokia galimybė.

Jei norėjau žinoti, pavyzdžiui,

kiek žvaigždžių yra Paukščių take,

kokio senumo yra tos senos galvos Velykų saloje, kur

daugelis iš jūsų gali sužinoti dabar pat

net neatsistoję.

Jei ką ir išmokau per 12 metų, tai

tempti sunkius dalykus, šaltose vietose,

tai tiesa, tikras įkvėpimas ir augimas

ateina iš patirtų nelaimių ir iššūkių,

išeinant iš to, kas patogu ir artima

ir žengiant į nežinomybę.

Gyvenime mes visi patiriame audrų ir pereiname per ašigalius,

ir manau, metaforiškai šnekant, bent jau,

mes visi galime rasti naudos išėję iš namų

truputėlį dažniau, jei tik galėtume sukaupti drąsos.

Aš labai prašau jūsų atidaryti duris, bent truputėlį plačiau

ir pažiūrėti, kas slypi už jų.

Ačiū jums labai.

(Plojimai)