Kodėl kai kas neturi vieno tikro pašaukimo?

Kuo norėtum būti užaugęs? Na, jei nesi tikras, jog nori daryti vieną vienintelį dalyką visą likusį gyvenimą, tu ne vienas. Šioje akis atveriančioje kalboje rašytoja ir menininkė Emilie Wapnick apibūdina žmones, kuriuos ji vadina „multipotencialitais“ – tai tie, kurie turi daugybę pomėgių ir išmėgina gausybę darbų savo gyvenime. Ar tu – vienas jų?

Pakelkite rankas, jei kada nors
jums uždavė klausimą:

„Kuo norėtum būti užaugęs?“

Ir jei tektų spėti,

kiek jums tuomet buvo metų,
kai buvote paklausti pirmą kartą?

Galite tiesiog iškelti pirštus.

Treji. Penkeri. Treji. Penkeri... Gerai.

Tuomet pakelkite ranką, jei klausimas

„Kuo norėtum būti užaugęs?“

niekuomet nekėlė jums nerimo.

(Juokas.)

Visiškai jokio nerimo.

Aš niekuomet nesugebėjau
atsakyi į šį klausimą

„Kuo norėtum būti užaugęs?“

Matot, problema ne ta, jog
neturėjau nė vieno pomėgio –

aš jų turėjau per daug.

Vidurinėje man patiko anglų kalba
ir matematika, ir menai,

ir kurti internetinius portalus;

taip pat grojau gitara pankroko grupėje
„Nusivylęs telefono operatorius“.

Gal esate apie mus girdėję.

(Juokas.)

Tai tęsėsi ir baigus vidurinę

ir tam tikru metu ėmiau pastebėti
šią savo ypatybę,

jog susidomėjusi tam tikra sritimi,

pasinerdavau į ją ir atiduodavau viską,

ir tapdavau gana gera toje srityje,
kad ir kas tai bebūtų,

o tuomet pasiekdavau tašką,
kai pradėdavo darytis nuobodu.

Dažniausiai bandydavau
tęsti ir toliau,

nes jau būdavau skyrusi tam
tiek laiko ir energijos,

o kartais ir pinigų.

Bet galiausiai nuobodulys,

pojūtis, kad, taip, viskas aišku,
tai daugiau nebėra sudėtinga –

jis tapdavo per stiprus.

Ir tekdavo viską baigit.

Tačiau tuomet aš susidomėdavau
kuo nors kitu,

kuo nors visiškai nesusijusiu,
ir pasinerdavau į tai,

ir atiduodavau viską, ir sakydavau:
„Taip! Radau savo kelią“,

ir vėl pasiekdavau tašką, kuomet
viskas imdavo rodytis nuobodu.

Ir, galiausiai, viską mesdavau.

Bet tuomet atrasdavau ką nors
visiškai naujo

ir pasinerdavau į tai.

Šis įprotis sukėlė man daug nerimo

dėl dviejų priežasčių.

Pirmoji ta, kad nebuvau tikra,

kaip paversti bent vieną
iš pomėgių karjera.

Maniau, jog galiausiai privalėsiu
pasirinkti kažką vieną,

pamiršti visus kitus pomėgius

ir pasmerkti save nuoboduliui.

Kita priežastis, dėl kurios
jaučiau tiek nerimo

buvo kiek asmeniškesnė.

Nerimavau, jog kažkas
su visu tuo negerai,

su manimi taip pat, dėl
negebėjimo išsirinkti kažko vieno.

Nerimavau, jog bijau įsipareigoti

ar kad negaliu susikaupti,
ar kad pati sau kasu duobę,

bijodama savos sėkmės.

Jei mano istorijoje ir būsenose
įžvelgiate save,

norėčiau, kad užduotumėte sau klausimą,

kurį norėčiau būti uždavusi sau anuomet.

Kas jus išmokė, jog daug
pomėgių tolygu

blogam ir nenormaliam?

Aš jums pasakysiu, kur to išmokote:

jus to išmokė jūsų kultūra.

Paprastai pirmą kartą esame klausiami:
„Kuo norėtum būti užaugęs?“

kai mums sukanka penkeri.

Tiesa ta, kad niekam iš tiesų nerūpi,
ką atsakysite būdami to amžiaus.

(Juokas.)

Tai laikoma nepavojingu klausimu,

užduodamu mažiems vaikams
tikintis mielų atsakymų:

„Noriu būti astronautu“ arba
„Noriu būti balerina“,

arba „Noriu būti piratu“.

Idėjos Helovyno kostiumams.

(Juokas.)

Tačiau šį klausimą skirtingomis
formomis vis išgirstame

augdami, pavyzdžiui, abituriento
gali paklausti

ką jis studijuos universitete.

Kažkuriuo metu

„Kuo norėtum būti užaugęs?“

iš mielo pratimo, kuriuo kažkada
buvo, virsta tuo,

kas neleidžia užmigti naktimis.

Kodėl?

Vaikus šis klausimas įkvėpia svajoti,
kuo jie galėtų būti, tačiau

jis neįkvepia jų svajoti apie tai,
kiek galimybių jie iš tiesų turi.

Išties, jis verčia galvoti
visiškai priešingai,

nes kai kas nors paklausia,
kuo norėtum būti,

negali atsakyti 20 skirtingų dalykų,

nors gerą menantys suaugusieji
greičiau sukikens ir pasakys:

„Miela, bet tu negali gaminti
smuikų ir būti psichologu.

Turi pasirinkti.“

Tai Dr. Bob Childs –

(Juokas.)

jis smuikadirbys ir psichologas.

Čia Amy Ng – žurnalo redaktorė,
tapusi iliustratore, verslininke,

mokytoja ir kūrybos vadove.

Bet retas vaikas girdi
apie tokius žmones.

Visa, ką jie girdi,

kad jie privalės pasirinkti.

Bet juk viskas ne taip.

Vienakrypčio gyvenimo sąvoka

itin romantizuota mūsų kultūros.

Likimo ar vieno tikrojo
pašaukimo idėja,

mintis, jog esame pajėgūs
vienam didžiam dalykui,

kurį mums skirta atlikti
savo laiko Žemėje metu

ir tu privalai išsiaiškinti,
kas yra tas dalykas

ir skirti savo gyvenimą jam.

Bet ką daryti, jei esi iš tų,
kurie funkcionuoja kitaip?

Kas, jei yra daugybė dalykų,
kurie kelia tau smalsumą,

daugybė tų, kuriuos norėtum daryti?

Na, tau šioje struktūroje, nėra vietos.

Dėl to gali pasijusti vienas.

Gali jaustis, tarsi būtum be paskirties.

Tarsi kažkas su tavimi ne taip.

Tau viskas gerai.

Tu esi multipotencialitas.

(Juokas.)

(Aplodismentai.)

Multipotencialitas yra tas, kuris turi
daug pomėgių ir kūrybinių siekių.

Sunkoka ištarti.

Gali būti lengviau išskaidžius
į tris dalis:

multi, potencia ir litas.

Taip pat galima vartoti kitus terminus,
reiškiančius tą patį,

kaip polimatas ar renesanso žmogus.

Tiesą sakant, Renesanso epochoje,

idealu laikytas žmogus, turintis
išsilavinimą skirtingose disciplinose.

Barbara Sher mus vadina „skaitytuvais".

Naudokite patinkantį terminą,
ar sugalvokite savąjį.

Prisipažinsiu – man atrodo žavu,
jog kaip bendruomenė

negalime sutarti dėl vienos tapatybės.

(Juokas.)

Lengva suklysti, manant, kad
multipotencialumas

yra apribojimas ar yda,
kurią reikia įveikti.

Bet tai, ką aš sužinojau,
kalbėdamasi su žmonėmis

ir rašydama apie tai
savo tinklalapyje,

yra, jog šiame „trūkume“
slypi neįtikėtina stiprybė.

Štai trys multipotencialitų

super galios.

Pirmoji: idėjų sintezė.

T. y., gebėjimas jungti dvi ar daugiau
disciplinų

ir sukurti kažką naujo ten, kur
jos susikerta.

Sha Hwang ir Rachel Binx, pasinaudojo
savo bendrais pomėgiais

kartografijai, duomenų vizualizacijai,
kelionėms, matematikai ir dizainui,

įkurdami Meshu.

Meshu – kompanija, kurianti individualius
geografijos įkvėptus papuošalus.

Sha ir Rachel ši unikali
idėja toptelėjo

ne nepaisant, bet dėl jų ypatingo
gebėjimų ir patirčių mišinio.

Inovacijos gimsta sankirtoje.

Čia atsiranda naujos idėjos.

O multipotencialitai
su visa savo patirtimi

turi prieigą prie daugybės
šių sankirtos taškų.

Antroji multipotencialitų stiprybė –

spartus mokymasis.

Kai multipotencialitus
kas nors sudomina,

mes atsiduodame visiškai.

Stebime viską, kas tik
pasitaiko akiratyje.

Taip pat esame pratę
būti pradedančiaisiais,

nes buvome jais jau
gausybę kartų,

o tai reiškia, jog mažiau bijome
išmėginti kažką naujo

ir išeiti iš komforto zonos.

Be kita ko, daugybė įgūdžių
bendri skirtingoms disciplinoms,

o mes viską, ką jau mokame,
naudojame ir naujiems siekiams,

tad retai kada pradedame nuo pagrindų.

Nora Dunn – keliautoja pilnu etatu
ir laisvai samdoma rašytoja.

Maža, būdama pianiste, ji
ištobulino neįtikimą savybę

vystyti raumenų atmintį.

Dabar ji spausdina greičiausiai
iš visų, kuriuos pažįsta.

(Juokas.)

Prieš tapdama rašytoja,
Nora buvo finansų patarėja.

Privalėjo perprasti
pardavimų mechaniką

pradėdama privatų verslą,

šis įgūdis pasitarnauja rašant
patrauklius pašmaikštavimus redaktoriams.

Retai kada siekis išmėginti tai,
kas traukia,yra laiko švaistymas,

net jei galiausiai tai mestum.

Įgytas žinias galima panaudoti
visiškai kitoje srityje,

būdais, kurių nė negalėjai tikėtis.

Trečioji multipotencialitų galia –

gebėjimas prisitaikyti,

t.y., gebėjimas persikūnyti
į bet ką, kuo reikia tapti

esamoje situacijoje.

Abe Cajudo kartais yra vaizdo režisierius,
kartais – interneto dizaineris,

kartais – verslo konsultantas,
kartais – mokytojas,

o kartais, pasirodo, James Bond.

(Juokas.)

Jis vertingas, nes savo darbą
atlieka puikiai.

Jis dar vertingesnis, nes gali
prisiimti įvairius vaidmenis,

priklausomai nuo kliento poreikių.

Fast Company žurnalas
įvardijo gebėjimą prisitaikyti

pačiu svarbiausiu įgūdžiu, siekiant
tobulėti norint suklestėti

XXI amžiuje.

Ekonomikos pasaulis keičiasi
taip greitai ir nenuspėjamai,

jog indvidai ir organizacijos,
galintys prisitaikyti

prie rinkos poreikių,
iš tiesų suklestės.

Idėjų sintezė, spartus mokymasis
ir gebėjimas prisitaikyti –

trys įgūdžiai, kuriuose
multipotencialitai yra nepralenkiami,

trys įgūdžiai, kurių jie gali netekti,
spaudžiami susiaurinti dėmesio lauką.

Kaip visuomenei, mums naudinga
skatinti multipotencialitus

būti savimi.

Šiuo metu pasaulyje gausu sudėtingų,
įvairialypių problemų,

tad mums reikia kūrybingų,
nesukaustytų mąstytojų, kurie jas įveiktų.

Sakykim, kad tu širdyje
esi specialistas.

Gimei žinodamas, jog nori būti
smegenų chirurgu pediatru.

Nesijaudink, tau taip pat
viskas gerai.

(Juokas.)

Tiesą sakant, vienos geriausių
komandų susideda iš specialisto

ir multipotencialito, dirbančių drauge.

Specialistas gali įsigilinti ir
įgyvendinti idėjas,

o multipotencialitas suteikia
žynių platumą projektui.

Tai žavinga sąjunga.

Tačiau mes visi turėtume kurti
gyvenimus ir karjeras

pagal tai, kokie esame.

Deja, multipotencialitai
dažniausiai skatinami

tiesiog būti tokiais, kaip jų
bendraamžiai specialistai.

Taigi, jei iš šios kalbos
įsiminsite vieną dalyką,

viliuosi, jog tai šis:

priimk save tokį, koks esi,
kad ir koks bebūtum.

Jei širdyje esi specialistas,

bet kokia kaina specializuokis.

Čia tu geriausiai atskleisi save.

Bet čia esantiems multipotencialitams,

net ir tiems, kurie ką tik suprato,
tokiais esantys

per pastarąsias 12 minučių –

(Juokas.)

jums aš sakau:

priimkite savo daugybę aistrų.

Sekite savo smalsumu į triušio urvą.

Tyrinėkite savąsias sankirtas.

Priimdami save tokius, kokiais esame,
tampame laimingesni, tikresni.

Ir, matyt, svarbiausia –

multipotencialitai, pasauliui mūsų reikia.

Ačiū.

(Plojimai.)