Svamis Dayananda Saraswati: Didinga kelionė į atjautą.

Svamis Dayananda Saraswati, pasakodamas apie skirtingus žmogaus savivokos etapus: nuo bejėgės kūdikystės iki bebaimio rūpinimosi kitais žmonėmis, atskleidžia skirtingus kelius, kaip žmogus pasiekia brandą ir išsiugdo tikrąją jautrumą ir atjautą.

Kai gimsta kūdikis,

jis gana ilgai

būna vartotoju.

Sąmoningai jis negali pasirinkti aukotojo, arba davėjo, vaidmens.

Kūdikis bejėgis.

Jis nežino net kaip išgyventi,

nors yra apdovanotas išlikimo instinktu.

Kad išgyventų, jam reikia motinos arba įmotės.

Jis negali suabejoti žmogumi, kuris juo rūpinasi.

Turi juo visiškai pasikliauti.

Panašiai jums tenka pasikliauti anesteziologu.

Kūdikis irgi turi visiškai pasikliauti kitais.

Tai reiškia didelį pasitikėjimą.

Įsitikinimą, kad asmuo, kuriuo pasitiki,

to pasitikėjimo nesulaužys.

Kai vaikas auga,

jis pradeda suprasti,

kad žmogus, kuriuo jis pasitiki, tą pasitikėjimą pažeidžia.

Nors vaikas net nežino žodžio „pažeisti".

Todėl jis ima kaltinti save.

Jį apima kaltės jausmas,

kurį labai sunku išsklaidyti,

nes jis neišreikštas žodžiais.

Vaikas bręsta ir tampa suaugusiuoju.

Iki tol jis buvo vartotojas,

bet žmogaus brandumą rodo

jo gebėjimas įnešti savo indėlį,

būti davėju.

Žmogus negali duoti tol, kol jis nesijaučia saugus,

kol nepasijunta didelis,

kol nesuvokia, jog jam visko užteks.

Būti jautriu ir atjausti kitus - ne juokai.

Tai nėra labai paprasta.

Žmogus turi sukaupti tam tikrą „svorį".

Turiu galvoje vidines žmogaus savybes,

o ne jo pinigų kiekį,

ne turimą valdžią,

ne visuomeninį statusą,

o tam tikrą žmogaus brandumą.

Savęs kaip žmogaus suvokimo brandumą.

Tasai „svoris", tasai pilnatviškumas turi atsirasti iš vidinio brandumo,

antraip atjauta ir užuojauta bus tik žodžiai ar svajonės.

Retkarčiais galima pajusti šį jausmą,

bet labiau dėl empatijos,

o ne dėl dėl atjautos.

Ačiū Dievui, mes esame empatiški (įsijaučiame į kito žmogaus būseną - vert. past.).

Galime pajusti kito skausmą.

Wimbledon'o teniso turnyras. Lemiamas setas.

Du vaikinai stoja vienas priešais kitą.

Kiekvienas iš jų turi po du laimėtus setus.

Dabar laimėti gali ir vienas, ir kitas.

Iki šiol jie išliejo daug prakaito, bet dabar tai neturi reikšmės.

Vienas nugali.

Pagal teniso etiketą, abu žaidėjai susitinka prie tinklo

ir paspaudžia vienas kitam ranką.

Laimėtojas šokinėja iki dangaus

ir bučiuoja žemę,

meta savo marškinėlius, tarsi kažkas jų lauktų.

(Juokas)

Ir šitam vyrukui reikia prieiti prie tinklo.

Kai jis prieina prie tinklo,

galite matyti, kaip pasikeičia jo veidas.

Tarsi apgailestautų, jog laimėjo.

Kodėl? Dėl empatijos.

Dėl žmogiškosios širdies.

Kiekviena žmogaus širdis apdovanota empatija.

Jokia religija per jokią indoktrinaciją negali to sunaikinti.

Jokia kultūra, jokia valstybė, joks nacionalizmas,

niekas negali to pakeisti,

nes tai yra empatija.

Tasai gebėjimas pajusti kitą

yra tarsi vartai, pro kuriuos jūs išeinate į kitus žmones,

padarote kažką tokio, kas pakeičia jų gyvenimą.

Pasakydami žodį, skirdami laiko.

Jautrumas kitiems ir atjauta reiškiasi įvairiai.

Nėra indiškos atjautos.

Nėra amerikietiškos atjautos.

Atjauta yra aukščiau už tokias savybes kaip tautybė, lytis, amžius.

Kodėl? Nes ji yra kiekviename iš mūsų.

Žmonės ją patiria ...retkarčiais.

O paskui jau kalba neina

apie „retkartinį" gailiaširdiškumą.

Jis jau negali būti „retkartinis".

Negali žmogui įsakyti, kad šis kažkam pajustų užuojautą ar atjaustų.

Negali pasakyti: „Prašau mane mylėti."

Meilė yra tai, ką pats atrandi.

Tai nėra veiksmas,

nors anglų kalboje tai reiškia ir veiksmą.

Prie to grįšiu vėliau.

Taigi, žmogus turi atrasti tam tikrą pilnatvę.

Norėčiau pakalbėti apie tokią galimybę – gyventi pilnatvėje,

kuri pasiekiama kiekvienam.

Nepaisant gyvenimo dramatiškumo,

žmogus patiria džiaugsmo akimirkų – nors ir ne taip dažnai.

Tasai, kuris džiaugsmingas,

nors jeigu juokiasi tik iš grubaus pokšto,

priima save tokį, koks jis yra, o kartu ir savo situaciją.

O tai reiškia, kad kartu jis priima ir visą visatą,

su visais žinomais ir nepažintais dalykais.

Priima juos visus besąlygiškai,

nes savyje surandą pilnatvę.

Subjektas, aš,

ir objektas, situacija,

susilieja į bendrą vienumą,

į tokią, būseną, kurioje būdamas negali pasakyti, kad tau ko nors trūktų,

ir tokią būseną gali patirti visi be išimties.

Tokia būsena patvirtina, kad, nepaisant viso jūsų ribotumo,

neišsipildžiusių norų ir troškimų, kreditinių kortelių,

laikino ar ilgalaikio nedarbo,

pagaliau – nepaisant netgi plinkančio pakaušio,

jūs galite būti laimingi.

Pagal šią logiką nereikia,

kad išsipildytų jūsų troškimas būti laimingu.

Jūs jau esate toji laimė ir pilnatvė, kurių siekiate.

Vienareikšmiškai.

Tai tik patvirtina tiesą,

kad pilnatvė negali būti atskirta nuo jūsų,

ji negali egzistuoti be jūsų.

Ji turi būti jumis.

Negali taip būti, kad pilnatvę patirtumėte

patys būdami tik iš dalies pilnatviški.

Šią tiesą patvirtina jūsų išgyvenamos džiaugsmo akimirkos –

šį suvokimą, šį supratimą.

Galbūt aš pilnatviškas?

Galbūt Swamis teisus?

Galbūt Swamis teisus. Ir pradedate naują savo gyvenimą.

Tada viskas įgauna prasmingumo.

Nelieka jokio pagrindo kaltinti save.

Jeigu žmogus nori save kaltinti, tam jis ras milijoną plius n priežasčių,

bei jeigu aš nuspręsiu nepaisyti savo fizinio ribotumo,

juk jei odos spalva juoda, tai negali būti balta, o jei balta – tai negali būti juoda,

tad fizinės galimybės yra ribotos.

Jūsų žinios ribotos, sveikata ribota,

jėgos ribotos,

ir linksmumas ne begalinis.

Tad ir jautrumas bei atjauta turi būti riboti.

Tačiau visos ribos gali išnykti.

Tikrąjį širdies jautrumą ir atjautą patirsite tada,

kai patys tapsite beribiai, o to niekas negali padaryti –

toks arba esate, arba ne. Taškas.

Tačiau negali būti ir taip, kad nebūtumėte beribiai.

Jūsų pačių patirtys atskleidžia, kad nepaisant visų ribotumų ir sąlygotumų, jūs esate pilnatviški.

Ir jūsų sąveika su pasauliu

vyksta jums esant pilnatvės būsenoje.

Toji sąveika visų pirma yra meilė.

Dinamiška pilnatvės išraiška

jūsų santykyje su pasauliu yra tai,

ką vadiname meile.

Ir ji savaime virsta jautrumu ir gailiaširdiškumu,

kai tai susiję su meilės objektu.

Šitokios būsenos išraiška - davimas, dalijimasis.

Žmogus šitaip elgiasi iš jautrumo, kito pajautos.

Norint atrasti atjautą, reikia ją patirti.

Norint atrasti sugebėjimą duoti ir dalintis,

reikia tai daryti.

Nėra trumpesnio kelio. Tai tarsi plaukimas.

Plaukti mokotės plaukdami.

Negalite ant čiužinio išmokti plaukti, o paskui šokti į vandenį.

(Juokas)

Plaukti mokotės plaukdami. Važiuoti dviračiu – važiuodami dviračiu.

Gaminti valgį – gamindami valgį

ir turėdami geraširdžių žmonių,

kurie valgys viską, ką pagaminate.

(Juokas)

Kaip aš sakau,

per imitaciją – į realizaciją.

(Juokas)

Turite tai daryti.

Mano pirmtakas būtent tai turėjo omenyje.

Turite tai daryti.

Turite atjausti.

Žodis „atjauta" neturi veiksmažodžio (anglų k. - vert. past.),

bet turi prieveiksmį.

Man tai įdomu.

Elgtis atjaučiančiai.

Bet kaip galima taip elgtis neturint atjautos?

Štai čia erdvė imitacijai.

Per imitaciją – į realizaciją. Tokia Jungtinių Amerikos valstijų mantra.

(Juokas)

Per imitaciją – į realizaciją.

Elgiatės atjaučiančiai, tarsi turėdami atjautą,

suspaudę dantis,

pasitelkdami visą pastiprinimo sistemą

ir jeigu žinote kaip melstis, melsdamiesi.

Prašykite atjautos:

„Padėk man subrandinti atjautą."

Darykite tai.

Atrasite ją.

Iš pradžių sąlygišką, o paskui,

iš lėto, galbūt, jei rasite teisingą mokymą,

suvoksite, kad atjauta yra jūsų pačių –

nedalomos vienovės ir pilnatvės, kuria jūs esate –

dinamiškas reiškimasis.

Sulig šiais žodžiais baigiu ir dėkoju jums.

(Plojimai)