Demaskuoti 10 mitų apie psichologiją

Kiek neteisinga yra to, ką galvojate apie savo protą? Šiame greitame paneigto mokslo ture Ben Ambridge praeina dešimt populiarių idėjų apie psichologiją, kurios buvo įrodytos, kaip neteisingos – ir atskleidžia kelias stebinančias tiesas, kaip iš tikrųjų veikia mūsų smegenys.

Jūs girdėjote apie IQ,
intelekto koeficientą,

bet koks jūsų Psi-Q?

Kiek žinote apie tai,
kas jus motyvuoja

ir kiek gerai jūs nuspėjate
kitų žmonių elgesį

ar net savo paties?

Ir kiek daug to, ką jūs žinote
apie psichologiją, yra klaidinga?

Išsiaiškinkime aptardami
top 10 psichologijos mitų.

Tikriausiai girdėjote sakant,
kad kai kalbame apie jų psichologiją,

tai beveik kaip, vyrai kilę iš Marso,
o moterys – iš Veneros.

Bet kiek tikrai skiriasi
vyrai ir moterys?

Kad išsiaiškintume,
iš pradžių pažiūrėkime,

ką vyrai ir moterys daro skirtingai,

ir nubrėžkime psichologinius
lyčių skirtumus toje pačioje lentelėje.

Viena, ką skirtingai
daro vyrai ir moterys,

kaip toli jie gali
numesti kamuoliuką.

Jei pažiūrime vyrų duomenis,

matome vadinamą normalią kreivę.

Keli vyrai gali numesti labai toli
ir keli – visiškai netoli,

bet dauguma įveikia vidutinį atstumą.

Ir moterys dalinasi vienodais duomenimis,

bet čia slypi didelis skirtumas.

Tiesa, vidutinis vyras
numeta kamuoliuką toliau,

nei 98 proc. visų moterų.

Pažiūrėkime, kaip atrodo
psichologiniai lyčių skirtumai

toje pačioje lentelėje.

Bet kuris psichologas pasakys,

kad vyrai geriau
suvokia erdvę, nei moterys –

pavyzdžiui, suprasti žemėlapius –
ir tai tiesa,

bet pažiūrėkime į šio skirtumo dydį.

Jis mažutis, linijos arti viena kitos,
kad beveik sutampa.

Faktas, vidutinė moteris yra geresnė,
nei 33 proc. visų vyrų,

ir, žinoma, jei tai būtų 50 proc.,

tada abi lytys būtų visiškai lygios.

Verta įsiminti, kad šis skirtumas ir
kitas, kurį jums parodysiu,

ko gero yra didžiausi
psichologiniai lyčių skirtumai

atrasti psichologijoje.

Taigi kitas skirtumas.

Bet kuris psichologas pasakys,
kad moterys imlesnės

kalboms ir gramatikai, nei vyrai.

Čia matote standartizuoto
gramatikos testo rezultatus.

Taip pasirodė moterys. Taip – vyrai.

Moterys vidutiniškai pasirodo geriau,
bet linijos taip arti viena kitos,

kad 33 proc. vyrų yra geresni,
nei vidutinė moteris

ir vėl, jei tai būtų 50 proc.,

būtų visiška lyčių lygybė.

Taigi tai netinka Marso ir
Veneros atvejui.

Tai labiau tinka „Mars“ ir „Snickers“:

praktiškai tas pats, bet vienas kiek
labiau riešutinis.

Nesakysiu, kuris.

Na, jūs jau apšilote.

Padarysime jūsų psichoanalizę
su populiariu Roršacho testu.

Tikriausiai jūs matote du, nežinau,
dvi meškas ar du žmones, ar kažką kita.

Bet ką, jūsų nuomone, jie daro?

Pakelkite rankas, jei manote,
kad jie sveikinasi.

Nelabai daug žmonių. Gerai.

Pakelkite rankas, jei manote,
kad jie duoda penkis.

Gerai. O jei jie mušasi?

Tik keli žmonės.

Gerai, jeigu manote, kad jie
sveikinasi ar duoda penkis,

tai reiškia, jūs esate draugiškas žmogus.

Jei manote, kad jie mušasi,

jūs esate truputį
grėsmingas, agresyvus asmuo.

Jūs mylėtojas, ar kovotojas, iš esmės.

O kaip apie šitą?

Tikrai nebalsuosime, taigi po
skaičiaus „trys“ šaukite, ką matote.

Vienas, du, trys.
(Auditorija šaukia.)

Išgirdau „žiurkėnas“. Kas pasakė?

Verta susirūpinti.

Vyrukas pasakė „žiurkėnas“.

Gerai, jūs turėtumėte pamatyti
kažkokį dvikojį gyvūną

ir tada veidrodinį jo atspindį čia.

Jei to nematote, reiškia,
jūs turite sunkumų

įveikiant sudėtingas situacijas,
per kurias vyksta daug dalykų.

Išskyrus, žinoma,
tai visiškai to nereiškia.

Roršacho rašalo dėmių testai
iš esmės neturi pagrįstumo,

kai norime nustatyti
žmonių asmenybę,

ir nėra naudojami
dabartinių psichologų.

Faktas, neseniai atliktas tyrimas
nustatė, kad bandant

nustatyti žmonių asmenybes,
naudojant Roršacho testą,

buvo nustatyta šizofrenija

vienai šeštajai išties
normalių pacientų.

Taigi jei jums nelabai tai sekasi,

galbūt nesate itin
vizualaus tipo žmogus.

Padarykime kitą greitą apklausą.

Kai gaminate tortą, jūs renkatės –
pakelkite rankas kiekvienam punktui –

teikiate pirmenybę
receptų knygai su paveikslėliais?

Taip, keli žmonės.

Renkatės draugo pasakojimą proceso metu?

Ar tiesiog darote pats iš akies?

Tik keli žmonės.

Gerai, jeigu jūs pasirinkote A,

tai reiškia, kad esate vizualikas

ir jūs geriausiai išmokstate, kai
informacija pateikiama vizualiu būdu.

Jei rinkotės B, reiškia
jūs esate audialas,

kad išmokstate geriausiai, kai informacija
pateikiama per klausą.

Ir jei pasirinkote C,
jūs esate kinestetikas,

geriausiai mokotės
viską darydamas rankomis.

Išskyrus, žinoma,
kaip tikriausiai numanėte,

nebūtinai yra taip, nes šis
dalykas yra visiškas mitas.

Mokymosi būdai yra sukurti ir neturi
mokslinio pagrįstumo.

Žinome tai, nes itin kontroliuojamose
eksperimentinėse studijose,

kai besimokantys gauna medžiagą išmokti,

arba jiems priimtinu būdu,
arba priešingu būdu,

tai neturi jokios įtakos informacijos
kiekiui, kurį jie įsimena.

Ir jeigu pagalvosite apie tai
bent sekundę,

akivaizdu, kad tai yra tiesa.

Akivaizdu, kad geriausias
pateikimo formatas

priklauso ne nuo jūsų,
o nuo to, ką bandote išmokti.

Ar galėtumėte išmokti vairuoti,
pavyzdžiui,

tik klausydamiesi kito,
pasakojančio ką daryti,

neturėdami kinestetinės patirties?

Ar galite išspręsti lygčių sistemas,

aptardami jas savo galvoje ir
jų neužsirašydami?

Ar pasikartotumėte
architektūros egzaminams

naudodami interpretuotą šokį,
jei esate kinestetikas?

Ne. Ką jums reikia padaryti, tai
pritaikyti mokomąją medžiagą

pateikimo formatui, ne save.

Žinau, dauguma jūsų yra abiturientai,

kurie netrukus gaus savo GCSE rezultatus.

Ir jeigu jūs negausite to,
ko tikėjotės,

tikrai negalite kaltinti
savo mokymosi stiliaus,

bet vienas dalykas, kurį galbūt norėsite
apkaltinti, yra jūsų genai.

Visa tai yra apie neseną tyrimą,
atliktą Londono Universitetinio Koledžo,

jis nustatė, kad 58 proc. variacijos

tarp skirtingų moksleivių ir
jų GCSE rezultatų

buvo nulemtas genetinių faktorių.

Skamba, kaip labai tikslus skaičius,
kaip tai galime pasakyti?

Ką gi, kai norime atskleisti
genų giminystės indėlį

ir aplinką,

galime padaryti dvynių tyrimą.

Identiški dvyniai dalinasi
100 proc. savo aplinka

ir 100 proc. savo genų,

tuo tarpu neidentiški dvyniai
dalinasi 100 proc. aplinkos,

bet, kaip ir kiti broliai ir seserys,
dalinasi tik 50 proc. genų.

Lygindami, kiek panašūs yra
GCSE rezultatai identiškų dvynių,

lyginant su neidentiškų dvynių,

ir protingai paskaičiavę,

galime suvokti, kiek daug variacijos
ir atlikimo priklauso nuo aplinkos

ir kiek nuo genų.

Ir paaiškėja, kad apie
58 proc. prikauso nuo genų.

Tai nėra skirta pakenkti sunkiam darbui,
kurį įdėjote jūs ir jūsų mokytojai.

Jeigu jūs negausite GCSE rezultatų,
kurių tikitės,

visada galite bandyti kaltinti
savo tėvus, ar bent jau jų genus.

Vieno dalyko neturėtumėte kaltinti, tai

buvimo kairia-smegeniu
ar dešinia-smegeniu mokiniu,

nes vėlgi, tai yra mitas.

Mitas teigia, kad
kairys pusrutulis yra loginis,

jam sekasi spręsti tokias lygtis,

ir dešinys pusrutulis yra kūrybiškesnis,
taigi jam geriau sekasi muzika.

Ir vėl tai yra mitas, nes
praktiškai viskas, ką darote,

įtraukia praktiškai visas
jūsų smegenų dalis,

net ir labiausiai įprastas užsiėmimas,
kaip normalus pokalbis.

Vis dėlto, galbūt viena priežastis,
dėl kurios šis mitas gyvuoja,

yra ta, kad jame yra dalis tiesos.

Susijusi mito versija,

kad kairiarankiai yra kūrybiškesni,
nei dešiniarankiai žmonės,

kas turi prasmės, nes jūsų
smegenys kontroliuoja priešingas rankas,

taigi kairiarankiams

dešinė smegenų dalis
yra labiau aktyvesnė,

nei smegenų pusė kairei rankai,

ir idėja, kad dešinės rankos pusė
yra kūrybiškesnė.

Tai nėra savaime tiesa,

kad kairiarankiai yra kūrybiškesni,
nei dešiniarankiai žmonės.

Tiesa ta, kad abirankiai žmonės

ar žmonės, naudojantys abi
rankas skirtingoms užduotims,

yra kūrybiškesni mąstytojai,
nei vienarankiai žmonės,

nes buvimas abirankiu įtraukia

abiejų smegenų dalių
intensyvų bendravimą,

kas atrodo turėtų būti įtraukta
kuriant lankstų mąstymą.

Mitas apie kūrybingą kairiarankį

kyla iš fakto, kad
buvimas abirankiu

yra labiau paplitęs tarp
kairiarankių nei dešiniarankių,

taigi yra dalis tiesos apie
kūrybingą kairiarankį,

bet nedaug.

Susijęs mitas, kurį
tikriausiai esate girdėję,

yra, kad mes naudojame
tik 10 proc. savo smegenų.

Tai, vėlgi, yra visiškas mitas.

Praktiškai viskas, ką mes darome,
net ir paprasti dalykai,

naudoja beveik visas mūsų smegenis.

Tas pasakymas, žinoma, teisingas,

kad dauguma mūsų nenaudoja savo
intelektinių sugebėjimų taip, kaip galėtų.

Kaip galėtume padidinti savo intelektą?

Galbūt galėtume klausytis Mocarto.

Ar esate girdėję apie Mocarto efektą?

Idėja ta, kad Mocarto klausymasis
daro jus protingesnius

ir pagerina jūsų IQ testo rezultatus.

Įdomu tai,

kad nors tai yra iš esmės mitas,
jame yra dalelė tiesos.

Originalus tyrimas nustatė, kad

dalyviai, kuriems grojo Mocartą
kelias minutes,

geriau išsprendė sekantį IQ testą,

nei dalyviai, kurie sėdėjo tyloje.

Bet vėlesnis tyrimas surinko
dalį žmonių, kuriems patiko Mocartas,

ir kitą grupę žmonių,

kurie buvo Stephen King siaubo
istorijų mėgėjai.

Ir tada leido žmonėms
muziką arba istorijas.

Žmonės, kurie mėgo Mocarto
muziką, ne istorijas,

gavo didesnį IQ nuo
Mocarto, nei nuo istorijų,

bet žmonės, kuriems labiau
patiko siaubo istorijos,

gavo didesnį IQ klausydamiesi
Stephen King istorijų,

nei Mocarto muzikos.

Tiesa ta, kad klausymas to,
kas jums patinka,

truputį jums padeda ir
suteikia trumpalaikį IQ padidėjimą

siauro diapazono užduotims.

Tai nėra pasiūlymas, kad
Mocarto klausymasis

ar išties Stephen King istorijos

ilgainiui leis jums tapti protingesniu.

Kita Mocarto mito versija,

kad Mocarto klausymasis padės ne tik
tapti protingesniu, bet ir sveikesniu.

Deja, tai nėra tiesa,

žmogus, kuris kasdien klausėsi
Mocarto muzikos,

pats Mocartas,

kentėjo nuo gonorėjos,
raupų, artrito,

ir, kaip dauguma žmonių mano,
pagaliau jį pražudė sifilis.

Tai pataria, kad Mocartas
ko gero turėjo atsargiau

rinktis savo seksualinius partnerius.

Bet kaip mes pasirenkame partnerį?

Mitas, kuris, turiu pasakyti,
kartais platinamas sociologų,

yra tas, kad mes teikiame pirmenybę
romano partneriui pagal savo kultūrą,

kad jie yra kultūriškai specifiški.

Faktas, kad to nepatvirtina duomenys.

Žinomas tyrimas apklausė žmones iš
37 skirtingų pasaulio kultūrų,

nuo amerikiečių iki zulų,

ko jie ieško savo partneryje.

Ir kiekvienoje atskiroje
pasaulio kultūroje

vyrai daugiau vertino fizinį
partnerės patrauklumą,

nei moterys,

ir taip pat kiekvienoje kultūroje

moterys daugiau dėmesio skyrė ambicijoms
ir aukštam uždarbiui, nei vyrai.

Taip pat visose kultūrose

vyrai teikė pirmenybę
už juos jaunesnėms moterims,

vidurkis buvo, manau, 2,66 metų,

ir taip pat

moterys teikė pirmenybę
už jas vyresniems vyrams,

vidurkis – 3,42 metai,

štai todėl gaunasi
„Kiekvienai reikia turtingo tėtuko“.

Taigi judant toliau nuo bandymo
laimėti partnerį

iki bandymo laimėti krepšinyje
ar futbole, ar kitoje sporto šakoje.

Mitas teigia, kad sportininkai turi
kaip amerikiečiai sako, karštą ranką,

arba geriausią vietą,
kartais sakome Anglijoje,

kada jie tiesiog negali nepataikyti,
kaip šis vaikinas.

Bet faktas, kas nutinka,
jei analizuotume pataikymus

ir prametimus statistiškai,

pasirodo, tai beveik visada
nutinka atsitiktinai.

Jūsų smegenys sukuria modelius
pagal atsitiktinumą.

Jeigu mesite monetą,

herbas ar skaičius iškris
atsitiktiniais kartais,

ir kadangi smegenys mėgsta
matyti dėsningumus ten, kur jų nėra,

žiūrime į pasikartojimus
ir priskiriame jiems reikšmę

ir sakome: „Taip, jis šiandien
geros formos“,

nors išties gautųsi
taip pat,

jei skaičiuotum pataikymus
ir nepataikymus atsitiktinai.

Kad ir kaip būtų, to išimitis
yra baudinių serijos.

Nesenas futbolo
baudinių serijos tyrimas

rodo, kad žaidėjai, atstovaujantys šalims

su labai blogais
baudinių rezultatais,

kaip, pavyzdžiui, Anglija,

linkę greičiau spirti baudinį,
nei šalių su geresniais rezultatais,

ir, galimas daiktas, dėl to
jie nepataiko.

Tai kelia klausimą,

ar yra būdas pagerinti
žmonių veiklą.

Galbūt pagalvosite apie vieną dalyką,

tai žmonių baudimą už nepataikymus,
ir žiūrėsime, ar tai juos pagerins.

Ši idėja, kad baudimas gali
pagerinti rezultatus,

buvo, ką dalyviai
manė, kad jie testuoja

žinomame Milgram mokymosi
ir baudimo eksperimente,

apie kurį turbūt girdėjote,
jei esate psichologijos studentas.

Istorija pažymi, kad dalyviai
buvo pasiruošę duoti

ką jie manė esant mirtiną
elektros šoką kitiems dalyviams,

kai jie atsakydavo neteisingai,

tik todėl, kad kažkas baltu
chalatu jiems taip pasakė.

Bet ši istorija yra mitas
dėl trijų priežasčių.

Pirmiausia ir žiauriausia,
chalatas buvo ne baltas, o pilkas.

Antra, dalyviams buvo pasakyta
prieš tyrimą

ir primenama bet kuriuo metu,
kai jie sunerimdavo,

kad elektrošokas buvo skausmingas,
bet nemirtinas

ir iš tikrųjų nekėlė jokios
ilgalaikės žalos.

Ir trečia, dalyviai
nedavė elektrošoko

tik dėl to, kad kažkas
su chalatu jiems pasakė.

Kai juos apklausė
po tyrimo,

visi dalyviai sakė,
kad jie labai tikėjo,

kad mokymosi ir baudimo tyrimas
pasitarnavo aukštam mokslo tikslui,

kuris turėtų
ilgalaikę naudą mokslui,

palyginus su laikinu ir nemirtinu
diskomfortu, sukeltu dalyviams.

Gerai, kalbu jau 12 minučių

ir jūs tikriausiai sėdite
čia klausydamiesi manęs,

analizuodami mano kalbos būdą
ir kūno kalbą,

ir bandydami suprasti, ar turėtumėte
bent ką įsidėmėti iš to, ką sakau,

ar aš sakau tiesą,
o gal meluoju,

jei taip, tikriausiai
jūs visiškai susimovėte,

nes, nors ir manome,
kad galime pažinti melagį

iš jo kūno kalbos ar
kalbos būdo,

šimtai psichologinių testų
per ilgą laiką parodė,

kad mes visi, įskaitant
policininkus ir detektyvus,

iš esmės neturime šansų, kai
reikia nustatyti melą iš kūno kalbos

ar kalbos būdo.

Įdomu tai, yra viena išimtis:

TV dingusių giminaičių paieškos.

Gana lengva nuspėti,
kai giminaičiai yra dingę

ir kai ieškotojai patys yra
nužudę savo giminaičius.

Apsimetėliai ieškotojai yra linkę
purtyti galvas, žvalgytis į šonus

ir painiotis savo kalboje,

kai tuo tarpu tikrieji ieškotojai

labiau išreiškia viltį, kad
ieškomas saugiai grįš

ir vengia brutalios kalbos.

Pavyzdžiui, jie gali sakyti
„pagrobtas iš mūsų“, o ne „nužudytas“.

Kalbant apie tai,
jau laikas baigti šią kalbą,

bet prieš tai noriu pateikti
per 30 sekundžių

svarbiausią psichologijos mitą.

Mitas yra tai, kad psichologija tėra
rinkinys įdomių teorijų,

kurios visos turi kažką naudingo
ir turi ką pasiūlyti.

Tikiuosi, per kelias
minutes parodžiau jums,

kad tai nėra tiesa.

Mums reikia įvertini
psichologines teorijas

pagal tai, kokius spėjimus jos daro,

ar tai būtų, kad Mocarto klausymasis
daro jus protingesnius,

ar kad mokotės geriau, kai informacija
pateikiama pagal jūsų mokymosi stilių,

ar kas tai bebūtų, visa tai yra
testuotini empiriniai spėjimai

ir daryti pažangą galime tiktai

testuodami šiuos
spėjimus prieš duomenis

itin kontroliuojamais
eksperimentiniais tyrimais.

Ir tik taip galime
tikėtis atrasti,

kuri iš šių teorijų
yra puikiai paremta,

ir kurios, kaip tos, apie kurias
kalbėjau šiandien, yra mitai.

Dėkoju.

(Plojimai.)