Stebinantys originaliai mąstančiųjų įpročiai

Iš kur kūrybingiems žmonėms kyla puikios idėjos? Organizacinis psichologas Adam Grant tyrinėja „originalus“: mąstytojus, kurie sugalvoja naujas idėjas ir imasi veiksmų jas įgyvendinti. Iš šios kalbos sužinok tris netikėtus originalų įpročius, tarp jų ir nesėkmės priėmimą. „Puikiausi originalai yra tie, kurie daugiausiai klysta, nes jie ir mėgina daugiausiai“, sako Grant. „Reikia krūvos blogų idėjų tam, kad gautum keletą gerų.“

Prieš 7 metus prie manęs priėjo studentas
su pasiūlymu investuoti į jo įmonę.

Jis pasakė: „Aš dirbu su trim draugais

ir mes bandysim sugriauti pramonę
pardavinėdami daiktus internete.“

Aš atsakiau: „Ok.
Jūs tam skyrėt visą vasarą, ar ne?

„Ne, mes stažavomės,
jei visgi šis reikalas neišdegtų.“

„Gerai, bet jūs tam skirsit visą laiką,
kai baigsit studijas.“

„Ne visai.
Mes visi turime atsarginius darbus.“

Praeina 6 mėnesiai,

diena prieš
pradedant įmonės veiklą.

Vis dar nėra veikiančio
interneto puslapio.

„Jūs suvokiat, kad
įmonė yra interneto puslapis.

Tai yra visa esmė.“

Akivaizdu, kad aš
atsisakiau investuoti.

O jie pavadino įmonę „Warby Parker“.

(Juokas.)

Jie parduoda akinius internetu.

Neseniai jie buvo pripažinti
viena inovatyviausių pasaulio įmonių,

vertinama virš milijardo dolerių.

O dabar?
Mano žmona sprendžia, kur investuoti.

Kodėl aš taip stipriai klydau?

Kad sužinočiau, aš tyrinėjau žmones,
kuriuos ėmiau vadinti „originalais“.

Originalai yra individualistai,

žmonės, kurie ne tik turi naujų idėjų,

bet ir imasi veiksmų už jas kovoti.

Tai – žmonės,
kurie yra matomi ir girdimi.

Originalai skatina kūrybiškumą ir
keičia pasaulį.

Tai – žmonės,
už kuriuos gali statyti.

Ir jie neatrodo taip,
kaip aš tikėjausi.

Šiandien noriu jums papasakoti
apie tris ženklus,

kaip atpažinti originalus

ir tapti panašiems į juos.

Taigi, pirma priežastis, kodėl
atsisakiau „Warby Parker“ –

jie taip lėtai viską pradėjo.

Jums visiems gerai pažįstama
atidėliojimo būsena.

Turiu prisipažinti. Man – priešingai,
pažįstama skubotumo būsena.

Taip, toks terminas yra.

Žinot tą paniką, kuri apima
porą valandų iki termino pabaigos,

o tu dar nesi nieko padaręs.

Aš jaučiu tą patį
likus porai mėnesių iki termino.

(Juokas.)

Tai prasidėjo, kai buvau vaikas.
Į Nintendo žaidimus žiūrėjau rimtai.

Atsikeldavau penktą ryto

ir tol žaisdavau, kol jų neįveikdavau.

Tai tapo nebekontroliuojama,
net vietinis laikraštis parašė straipsnį

„Tamsioji Nintendo pusė“,
kurio pagrindinis herojus buvau aš.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Po to, aš iškeičiau plaukus į dantis.

(Juokas.)

Bet tai man padėjo universitete,

nes parašiau baigiamąjį darbą
keturiais mėnesiais anksčiau termino.

Ir dar prieš keletą metų tuo didžiavausi.

Aš turėjau studentę Jihae,
kuri sykį man pasakė:

„Man kyla kūrybiškausios idėjos,
kai aš atidėlioju.“

Aš atsakiau: „Tai žavu, o
kur keturi darbai, kuriuos esi skolinga?“

(Juokas.)

Ne, ji buvo viena
kūrybingiausių studentų,

o kaip organizacinis psichologas
aš tyrinėju tokias idėjas.

Taigi, paskatinau ją
surinkti duomenų.

Ji nuėjo į krūvą įmonių,

paprašė žmonių užpildyti anketas
apie tai, kaip dažnai jie atidėlioja.

Tada paprašė vadovų įvertinti
pavaldinių kūrybingumą.

Žinoma, skubėtojai kaip aš,

kurie metasi ir
viską atlieka anksčiau,

yra vertinami kaip mažiau kūrybingi

nei žmonės, kurie atidėlioja saikingai.

Man buvo įdomu, kaip vertinami
chroniški atidėliotojai.

Ji atsakė: „Nežinau,
jie vis dar neužpildė anketų.

(Juokas.)

Ne, štai mūsų rezultatai.

Matote, kad žmonės, kurie atidėlioja
iki paskutinės minutės,

yra taip užimti dykinėjimu,
kad neturi naujų idėjų.

Iš kitos pusės, žmonės,
kurie lekia,

yra tokiame karštligiškame nerime,
kad taip pat neturi naujų idėjų.

Yra toks taškas,
kuriame gyvena originalai.

Kodėl taip yra?

Galbūt originalai tiesiog turi
prastus darbo įpročius.

Galbūt atidėliojimas
neskatina kūrybingumo.

Kad sužinotume, mes sukūrėme eksperimentą.

Paprašėme žmonių sugalvoti
naujų verslo idėjų,

kurios vėliau būtų
nešališkai įvertintos,

kiek kūrybiškos ir naudingos jos yra.

Kai kurių paprašėme
užduotį atlikti iš karto.

Kitus specialiai privertėme
atidėlioti,

suviliodami Minesweeper'iu

penkioms ar dešimčiai minučių.

Ir, žinoma,
saikingi atidėliotojai

yra 16 proc. kūrybingesni
nei kitos dvi grupės.

Minesweeper yra puikus,
tačiau ne jis sukelia tokį efektą,

nes jei žaidi
prieš sužinodamas apie užduotį,

nėra jokio kūrybingumo šuolio.

Jis yra tik tuomet, kai žinodamas užduotį

pradedi atidėlioti,

užduotis sukasi tavo galvoje,

būtent tada pradeda bręsti idėja.

Atidėliojimas suteikia laiko
apsvarstyti skirtingas idėjas,

mąstyti nelogiškai,
netikėtai peršokti prie kitos minties.

Taigi, mums bebaigiant
šiuos tyrimus,

aš buvau pradėjęs
rašyti knygą apie originalus

ir pagalvojau: „Tai puikus metas
išmokti atidėliojimo,

rašant skyrių apie atidėliojimą.“

Taigi, aš metaatidėliojau

ir kaip kiekvienas
save gerbiantis skubėtojas

atsikėliau ankstų rytą

ir sudariau planą,
kaip aš atidėliosiu.

(Juokas.)

O tada stropiai siekiau

savo tikslo nesiekti tikslo.

Pradėjau rašyti skyrių apie atidėliojimą

ir vieną dieną, kai jau buvau įpusėjęs,

atidėjau darbą viduryje sakinio

keliems mėnesiams.

Tai buvo kankynė.

Bet kai sugrįžau,
turėjau įvairių naujų minčių.

Kaip sakė Aaron Sorkin:

„Tu vadini tai atidėliojimu,
aš tai vadinu mąstymu.“

Tuo pačiu suvokiau,

kad daugybė originalų istorijoje
buvo atidėliotojai.

Pavyzdžiui, Leonardas da Vinčis.

Jis 16 metų vargo

su Mona Liza.

Jis jautėsi nevykėliu.

Taip jis rašė savo dienoraštyje.

Bet jo optiniai nukrypimai

pakeitė tai, kaip jis vaizdavo šviesą

ir jis tapo žymiai geresniu dailininku.

O Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis?

Naktį prieš svarbiausią kalbą savo
gyvenime

žygio į Vašingtoną metu,

trečią nakties jis vis dar ją tobulino.

Sėdėdamas su publika,
laukdamas, kol lips į sceną,

jis vis dar paskubomis rašė
ir braukė eilutes.

Užlipęs ant scenos, po 11 minučių kalbos,

jis metė pasiruoštą kalbą

ir ištarė žodžius,
pakeitusius istoriją:

„Aš turiu svajonę.“

To tekste nebuvo.

Iki paskutinio atidėdamas užduotį
pabaigti kalbą,

jis išliko atviras
tūkstančiams įvairiausių idėjų.

Ir kadangi tekstas buvo negalutinis,

jis buvo laisvas improvizuoti.

Atidėliojimas yra yda
siekiant produktyvumo,

tačiau tai – dorybė siekiant kūrybingumo.

Daugeliui originalų būdingas

greitas startavimas,
bet lėtas finišavimas.

Būtent tai pražiopsojau su „Warby Parker“.

Kai šešis mėnesius
jie judėjo kaip vėžliai,

aš jiems pasakiau:

„Daug kitų įmonių pradeda
pardavinėti akinius internete.“

Jie prarado iniciatorių pranašumą.

Aš nesupratau,
kad visą tą laiką jie skyrė tam,

kad sugalvotų ką daryti, kad žmonės

perkantys akinius internetu
jaustųsi patogiai.

Pasirodo, kad iniciatoriaus pranašumas
yra mitas.

Pasižiūrėkit į klasikinį
50 produktų kategorijų tyrimą,

lyginantį iniciatorius,
sukūrusius rinką,

ir tobulintojus, pasiūliusius
kažką kitokio ir geresnio.

Matome, kad iniciatorių nesėkmės laipsnis
yra 47 procentai,

o tobulintojų – tik 8 procentai.

Pažiūrėkit į Facebook,
sukūrusį socialinį tinklą,

tik po Myspace ir Friendster.

Pažiūrėkit į Google, laukusį kelis metus
po Altavista ir Yahoo.

Žymiai lengviau tobulinti
kažkieno kito idėją,

nei sukurti kažką nuo pat pradžios.

Aš supratau, kad norint būti
originaliu nebūtina būti pirmu.

Tereikia būti kitokiu ir geresniu.

Bet tai nebuvo vienintelė priežastis,
kodėl atsisakiau „Warby Parker“.

Jie buvo pilni abejonių.

Jie turėjo atsarginius planus

ir tai privertė mane abejoti,
kad jiems užteks drąsos būti originaliems,

nes tikėjausi, kad originalai
atrodys maždaug taip.

(Juokas.)

Taigi, iš išorės

dauguma originalų
atrodo pasitikintys savimi,

tačiau, iš tiesų,

jie taip pat bijo ir abejoja,
kaip ir mes visi.

Tiesiog jie su tuo
tvarkosi kitaip.

Leiskit jums parodyti paveikslą,

kaip daugumai mūsų
vyksta kūrybinis procesas.

(Juokas.)

Savo tyrime pastebėjau, kad
egzistuoja dviejų rūšių abejonės.

Yra saviabejonė ir
abejonė idėja.

Abejojimas savimi paralyžiuoja.

Jis jus sustingdo.

O abejojimas idėja
suteikia energijos.

Jis skatina tikrinti,
bandyti, tobulinti,

kaip darė M.L.Kingas.

Atsakymas į tai, kaip būti originalu,

yra paprastas:

„Išvenk šuolio nuo trečio
prie ketvirto žingsnio.“

Vietoj „Aš esu šlamštas“

sakykit „Pirmi keli variantai
visada būna šlamštas,

aš dar nepasiekiau savo.“

Tai kaip pasiekti savo?

Pasirodo, užuomina yra

jūsų naudojama interneto naršyklė.

Mes galim nuspėti
jūsų darbo atlikimą ir atsidavimą

tik iš naudojamos interneto naršyklės.

Kai kuriems jūsų
šio tyrimo rezultatai nepatiks.

(Juokas.)

Bet yra svarių įrodymų, kad
Firefox ir Chrome naudotojai

žymiai geriau atlieka darbą nei
Internet Explorer ir Safari naudotojai.

Jėga!

(Plojimai.)

Taip pat, jie 15 proc. ilgiau
išlaiko darbo vietas.

Kodėl? Tai – ne techninis pranašumas.

Visų interneto naršyklių naudotojai
spausdina panašiu greičiu

ir jų kompiuterinio raštingumo
lygis panašus.

Esmė tame, kaip gavai naršyklę.

Jei naudoji Internet Explorer
ar Safari,

kurios jau buvo instaliuotos kompiuteryje,

tu priimi tai,
kas buvo nustatyta iš anksto.

Jei tu norėjai Firefox ar Chrome,
reiškia suabejojai išankstiniu nustatymu

ir paklausei, ar yra kitoks pasirinkimas,

o tada pasitelkei išradingumą
ir parsisiuntei naują naršyklę.

Kai žmonės išgirsta apie šį tyrimą,
jie klausia:

„Puiku, tai pakanka pasikeisti naršyklę
ir pagerės mano rezultatai?“

(Juokas.)

Ne, kalbame apie buvimą tokiu žmogumi,

kuris suabejoja išankstiniu nustatymu

ir ieško geresnio varianto.

Ir jei jūs tai darysite gerai,

jūs atsiversite dalykui,
priešingam dežavu jausmui.

Tam yra pavadinimas – vužade.

(Juokas.)

Vužade jaučiat, kai žiūrit
į tūkstančius kartų matytą dalyką

ir pamatot jį naujai.

Tai scenaristas,
skaitantis filmo scenarijų,

kuriam nepritariama
daugiau nei 50 metų.

Kiekvienoje ankstesnėje versijoje
pagrindinė herojė yra piktoji karalienė.

Bet Jennifer Lee suabejoja,
ar tai logiška.

Ji perrašo pirmą veiksmą,

perkuria piktadarę į
besikankinančią heroję

ir „Ledo šalis“ tampa visų laikų
sėkmingiausiu animaciniu filmu.

Ši istorija siunčia paprastą žinutę.

Kai abejoji, nesakyk „Tebūnie“.

(Juokas.)

O kaip baimė?

Originalai irgi bijo.

Jie bijo nesėkmės,

bet nuo likusiųjų juos skiria tai,

kad dar labiau jie bijo nebandyti.

Jie žino, kad gali nepasisekt
ir pradėtas verslas bankrutuos

arba gali nepasisekti apskritai pradėti.

Jie žino, kad galų gale
dažniausiai gailimasi ne savo veiksmų,

bet neveikimo.

Dalykai, kuriuos norėtume
perdaryti mokslo sityje

yra neišnaudoti šansai.

Neseniai Elon Musk man pasakė,
kad nesitikėjo Tesla sėkmės.

Jis buvo įsitikinęs, kad
pirmi keli SpaceX paleidimai

nepasieks orbitos,
jau nekalbant apie grįžimą atgal,

bet tai buvo per daug svarbu,
kad iš vis nebandytų.

O daugelis mūsų,
turėdami svarbią idėją,

nepasivarginame pabandyti.

Bet aš turiu jums gerų žinių.

Jūs nebūsit vertinami
už savo blogas idėjas.

Dauguma mano, kad taip nutiks.

Jei pažiūrėtumėt į industrijas

ir paklaustumėt žmonių apie jų
didžiausią idėją, svarbiausią pasiūlymą,

85 proc. tylėjo vietoj to,
kad pasisakytų.

Jie bijojo būti pažeminti, apsikvailinti.

Žinot ką? Originalai
turi daugybę blogų idėjų,

tiesą sakant, tūkstančius.

Imkim vaikiną, kuris išrado tai.

Ar jums svarbu, kad jis sukūrė
tokią baisią kalbančią lėlę,

kad jos bijojo ne tik vaikai,
bet ir suaugę?

Ne. Jūs gerbiat Tomą Edisoną
už lemputės išradimą.

(Juokas.)

Jei žiūrėsit į visas sritis,

didieji originalai yra tie,
kuriems daugiausiai nesiseka,

nes būtent jie bando daugiausiai.

Imkim geriausius iš geriausių
klasikos kompozitorių.

Kodėl vieniems skiriama daugiau
enciklopedijos puslapių nei kitiems

ir kodėl jų kūriniai įrašinėjami dažniau?

Vienas iš atsakymų yra

gryna jų sukurtų kūrinių apimtis.

Kuo daugiau produkcijos prigamini,
tuo daugiau įvairovės gauni

ir pagerini šansus netikėtai rasti
kažką iš tiesų originalaus.

Net trys klasikinės muzikos grandai -
Bachas, Bethovenas, Mocartas –

turėjo sukurti šimtus šimtų kūrinių,

kad gautų žymiai mažesnį šedevrų skaičių.

Jūs galbūt svarstote,

kaip šis vaikinas tapo didžiu,
beveik nieko nedarydamas?

Nežinau, kaip tai pavyko Vagneriui.

Bet dauguma mūsų,
jei norime tapti originalesniais,

turime prigalvoti daug idėjų.

„Warby Parker“ įkūrėjai, ieškodami
pavadinimo savo įmonei,

norėjo kažko rafinuoto, unikalaus,
be negatyvių asociacijų.

Tam, kad sukurtų
mažmenos įmonę,

jie išbandė virš 2 000 galimybių,

kol galų gale sudėjo

Warby ir Parker.

Apibendrinus, matome,
kad originalai

nelabai skiriasi nuo mūsų.

Jie bijo ir abejoja.
Jie atidėlioja.

Jie turi nevykusių idėjų.

Ir kartais, ne nepaisant jų,
o būtent dėl jų

jiems pasiseka.

Kai pamatot visą tai,
nekartokit mano klaidos.

Nenurašykit jų.

O kai tai esi tu,
nenurašyk ir savęs.

Žinok, kad greitas startas,
bet lėtas finišavimas

gali paskatinti kūrybingumą,

kad gali save skatinti,
suabejodamas savo idėja

ir pasinaudodamas baime
nepabandyti,

ir kad reikia daug blogų idėjų,
kad turėtum kelias puikias.

Būti originaliu nėra lengva,

bet štai kuo neabejoju:

tai puikiausias būdas pagerinti
mus supantį pasaulį.

Ačiū.

(Plojimai.)