Yvas Beharas kuria daiktus, pasakojančius istorijas

Dizaineris Yvas Beharas prisimena savo kūrybingumo šaknis kalbėdamas apie savo sukurtus ispūdingus daiktus (lempą Leaf, laisvų rankų įrangą Jawbone). Tada pažvelgia į sąmojingus, netikėtus, elegantiškus daiktus, kuriuos kuria šiuo metu, tarp jų ir nešiojamasis kompiuteris "už 100 dolerių".

Iš vaikystės, kai keturiomis ropojau po namus,

atsimenu turkiškus kilimus,

su scenomis, kovos, meilės scenomis.

Štai. Gyvūnas bando apsiginti nuo šio kareivio

ieties.

Tai mano mama praėjusią savaitę nufotografavo

kilimus, kuriuos aš atsimenu iki šiol.

Buvo dar kitas daiktas, toks iškilus baldas

su gyviais, chimeromis, nuogaliais --

mažam vaikui gana baisiais dalykais.

Dabar iš viso to prisimenu, kad daiktai pasakoja istorijas,

tad mano darbą labai įtakoja istorijų sekimas.

Buvo ir kitokia įtaka.

Paauglystėje, 15 ar 16 metų, kaip ir visi,

norėjau daryti tai, ką mėgau ir kuo tikėjau.

Taigi,

sujungiau du mėgiamiausius dalykus,

slidinėjimą ir burlentes.

Su šiais gera pabėgti nuo pilko Šveicarijos oro.

Taigi šitaip sujungiau tuos du daiktus:

slides ir burlentę, įtaisiau ten stiebo pagrindą,

įtvarus kojoms, metalinius pelekus,

ir galėjau lekioti po sušalusius ežerus.

Mirtinas prietaisas. Na, jis buvo puikus,

veikė puikiai, bet buvo labai pavojingas.

Tada supratau, kad turiu mokytis dizaino.

(Juokas)

Jūs tik pažiūrėkite kokie piešiniai.

(Juokas)

Tad įstojau į dizainą,

baigiau 90-ųjų pradžioje,

ir Silicio Slėnyje pamačiau vykstant kažką neįtikėtino,

norėjau ten būti,

mačiau, kad kompiuteriai buvo pakeliui į mūsų namus.

Bet kad patektų į namus, jie turėjo pasikeisti.

Taigi aš įsidarbinau konsultantu,

ir mes ėjome į susitikimus,

ir vadybininkai užėję

mums sakydavo:

"Tai, ką čia padarysime, yra labai svarbu."

Jie suteikdavo projektams slapyvardžius,

dažniausiai iš Žvaigždžių Karų: C3PO, Yoda, Luke.

O aš, jaunas nekantraujantis dizaineris

kambario kampe, pakeldavau ranką

ir užduodavau klausimus.

Dabar matau, kad kvailus,

pavyzdžiui, "Ką daro tas Caps Lock?"

ar "Ką daro tas Num Lock? Na štai šitas?"

Na, ar žmonės juo naudojasi?

Ar jiems jo reikia? Ar nori jį turėti namuose?

(Juokas)

Supratau, kad jie nenorėjo keisti

esminių dalykų, kompiuterio vidaus.

Norėjo, kad mes, dizaineriai, sukurtume išorę,

padailintume išorinius įrenginius.

O aš nenorėjau būti dažytoju.

Ne to norėjau.

Nenorėjau būti toks stilistas.

Tada radau citatą:

"Reklama yra kaina, kurią įmonės moka už neoriginalumą."

(Juokas)

Tad teko pradėti pačiam. Nuvykau į San Franciską

ir įkūriau mažą įmonę, Fuseproject.

Norėjau dirbti su svarbiais dalykais.

Ne tik dirbti su išore,

bet ir su visa žmogaus patirtimi.

Pirmieji projektai buvo kuklūs,

bet galbūt jie pavertė technologijas daiktais,

kuriuos žmonės naudotų naujai,

galbūt rastų naujų funkcijų.

Šį laikrodį sukūrėme Mini Cooper automobilių įmonei,

pačioje pradžioje,

tai pirmasis laikrodis, kurio ekranas

iš horizontalaus virsta vertikaliu.

Tad aš galiu nepastebimai pažvelgt į laikmatį

nesulenkdamas alkūnės.

Ir kiti projektai buvo susiję su transformacija,

žmonių poreikio atitikimu.

Štai nedidelis baldas italų gamintojui,

pristatomas visai plokščias,

ir išlankstomas į staliuką ar kėdę.

Štai kiek labiau eksperimentinis daiktas:

tai Swarovski šviestuvas,

kuris keičia formą.

Iš apskrito tampa apvalus, kvadratinis, aštuoniukė,

jūs piešiate ant mažos planšetės,

ir šviestuvas tampa jūsų norimos formos.

Pagaliau, Hermanui Milleriui sukūrėme lempą-lapą.

Tai buvo sudėtingas procesas,

jis truko puspenktų metų.

Norėjau sukurti unikalų šviesos pojūtį,

naują šviesos patirtį.

Teko sukurti ir šviestuvą, ir lemputę.

Sakyčiau, nepakartojama dizaino galimybė.

O ta nauja patirtis, kurios ieškojau,

tai galimybė vartotojui rinktis

nuo šilto, nuotaikingo švytėjimo

iki ryškios šviesos darbui.

Ši lemputė tai gali.

Ji leidžia žmogui perjungti

ir sumaišyti tuos du atspalvius.

Ir tai daroma itin paprastai:

tik palietus šviestuvo pagrindą,

vienoje pusėje galima keisti ryškumą,

o kitoje -- šviesos atspalvį.

Tad visi tie projektai yra humanistiniai,

manau, kaip dizaineriai turime galvoti

apie tai, kaip pakeisti santykius

tarp mūsų darbo ir pasaulio,

ar tai būtų verslas,

ar, kaip parodysiu, pilietinis projektas.

Nes, manau, visi sutinkame, kad dizaineriai suteikia

vertės verslui, vertės vartotojams,

bet manau, kad į projektus įdėtos vertybės

galiausiai sukuria didesnę vertę.

O mūsų vertybės

gali būti susijusios su aplinkosauga,

tvarumu, mažesniu energijos vartojimu.

Gali būti susiję su nauda ir grožiu,

ar su verslo strategija.

Bet dizaineriai -- tai klijai,

kurie sujungia tuos dalykus.

Jūs pažįstate Jawbone projektą,

tai humanistinė technologija.

Jis jaučią jūsų odą, liesdamas ją,

žino, kada jūs kalbate.

Ir žinodamas, kada jūs kalbate,

jis panaikina kitus jam žinomus garsus,

aplinkos garsus.

Kitas žmogiškas Jawbone bruožas yra,

kad mes nusprendėme pašalinti visas techno-dalis,

visas nuobodžias dalis,

ir padaryti jį kaip galima gražesnį.

Pagalvokite:

kruopštumas renkantis akinius, papuošalus

ar aksesuarus itin svarbus,

tad ant veido negalime turėti negražaus daikto.

Tai yra mūsų motyvacija.

Bet ypač unikalus yra mūsų darbo metodas.

Pažiūrėkite, čia kairėje

plokštė, viena iš vidinių dalių,

dėl kurių veikia ši technologija.

Štai koks dizaino procesas:

kažkas keičia plokštę,

tikrina, keičia schemų vietas,

o šalia dirba dizaineriai.

Nebekeičiame vien technologijos išorės.

Dizainas vyksta iš vidaus į išorę.

O kitoje kambario pusėje

dizaineriai daro mažus pakeitimus,

piešia ranka škicus, įveda į kompiuterį,

štai ką vadinu vadovavimusi dizainu.

Taip, yra mechanika,

bet dizainas padeda formuoti

visą patirtį iš vidaus į išorę.

Be to, žinoma, dizainas nesibaigia.

Ir tai irgi unikalus ir naujas

mūsų darbo bruožas -- jis nesibaigia,

tenka daryti visa kita.

Įpakavimą, svetainę, reikia toliau

paliesti vartotoją daugeliu būdų.

Bet kaip išlaikyti žmogų, kai darbas nesibaigia?

Hosainas Rahmanas, Aliph Jawbone direktorius,

gerai suvokia, kad reikia naujos struktūros.

Iš dalies tai reiškia, kad esame partneriai,

galime dirbti sau,

pasišvęsti projektui,

ir visiems pasidalinti atpildą.

Štai dar vienas partneryste pagrįstas projektas.

Tai Y vanduo,

tai toks Tomas Arndtas iš Los Andželo,

austras, atėjo pas mus,

norėdamas sukurti sveiką gėrimą,

natūralų gėrimą savo vaikams,

kad pakeistų pilnus cukraus gėrimus,

kurių jis bando jiems neduoti.

Tad mes sukūrėm butelį,

kuris simetriškas iš visų pusių.

Taip butelis virsta žaidimu.

Juos galima jungti

ir kurti įvairias figūras.

(Juokas)

(Plojimai)

Ačiū.

(Plojimai)

Kol tai darėme,

apverstas butelis priminė mums Y raidę,

ir mes pagalvojome, klausimai "kodėl" (why) ir "kodėl ne"

yra turbūt svarbiausi vaikams.

Pavadinome tai Y vandeniu. Čia yra

eilinis atvejis, kai viskas sujungta viename:

trimatis dizainas, idėjos, prekės ženklas,

viskas jungiasi.

Taip pat šiame projekte

mes siūlome intelektualią nuosavybę,

siūlome marketingo metodą,

siūlome daug ką, bet svarbiausia,

siūlome šias vertybes,

kurios kuria bendrovių, su kuriomis dirbame, sielą.

Yra labai smagu, kai tavo dizaino darbas

tampa kūrybingomis pastangomis,

kur kiti gali kūrybingai į tai pažvelgti.

Štai dar vienas projektas

su šia mintimi.

Tai kompiuteris kiekvienam vaikui, laptopas už $100.

Ši nuotrauka nuostabi.

Nigerijoje žmonės brangiausius daiktus nešiojasi ant galvų.

Ši mergaitė į mokyklą ant galvos nešasi laptopą.

Man tai tiek daug reiškia.

Bet kai Nikolas Negroponte,

kuris daug kalbėjo apie šį projektą,

yra jo įkūrėjas, atėjo pas mus

prieš pustrečių metų,

jis turėjo aiškių idėjų.

Norėjo pasiūlyti švietimą ir technologiją,

tai jo gyvenimo kolonos,

bet ir "kompiuterio kiekvienam vaikui" kolonos.

Bet trečia jo paminėta kolona buvo dizainas.

Tada aš nelabai dirbau su kompiuteriais.

Nelabai norėjau po pirmojo nuotykio.

Bet jis pasakė kai ką reikšmingo,

kad dizainas lems, jog vaikai

pamėgs šį gaminį.

Padarysime jį pigų, tvirtą,

ir jis pažadėjo, kad atsisakysime Caps Lock klavišo...

(Juokas)

...ir Num Lock taip pat.

Mane įtikino. Mes sukūrėme jį atpažįstamą,

kitokį, vaikišką, bet ne žaislinį.

Ir čia integruotos

tos puikios jums žinomos technologijos:

belaidis internetas, kad vaikai bendrautų,

ekranas, atsparus saulės šviesai,

guminė klaviatūra,

apsaugota nuo aplinkos.

Juk visos šios technologijos kyla

iš aistros, ir iš

LKV narių ir inžinierių.

Jie kovojo su tiekėjais,

su gamintojais.

Kovojo kaip žvėrys,

kad šis daiktas liktų koks yra.

Ta valia lemia tokius projektus,

neleidžia procesui

sunaikinti pradinės idėjos.

Manau, tai itin svarbu.

Dabar matau nuotraukas:

atsikeli ryte ir matai vaikus Nigerijoje,

matai juos Urugvajuje

ir Mongolijoje su kompiuteriais.

Atsisakėme blankių spalvų --

jis spalvingas, smagus.

Matote, kiekvienas logotipas kitoks.

Nes mums pavyko

gamybos proceso metu taikyti

20 spalvų raidėms X ir O,

tai kompiuterio pavadinimas,

o sumaišius spalvas gamykloje

gaunasi 20 kartų po 20,

tai 400 variantų.

Iš tų vaikų galima pasimokyti

ir pritaikyti tai besivystančiame pasaulyje.

O čia mano sūnėnas Antonis, Šveicarijoje,

jis turėjo tą kompiuterį pusdienį,

ir man teko jį atimti. Buvo sunku.

(Juokas)

Tai buvo prototipas. O po šešių savaičių

aš grįžau į Šveicariją,

ir štai jis žaidžia jau su nuosavu.

(Juokas)

Kaip popierius, popierius ir kartonas.

Pabaigsiu dar vienu projektu,

čia žaidimai vyresniems.

(Juokas)

Gal girdėjote apie Niujorko prezervatyvus.

Tai vos prasidėjo, tik Valentino dieną,

vasario 14-ą, prieš 10 dienų.

Į mus kreipėsi Niujorko sveikatos apsaugos departamentas,

jiems reikėjo išplatinti

36 mln prezervatyvų nemokamai Niujorko gyventojams.

Nemažai. Mes kūrėme dalytuvus:

štai jie. Draugiška forma.

Panašu į hidranto kūrimą,

turi būti lengvai naudojama:

turi žinoti, kur jis, ir ką daro.

Sukūrėme ir pačius prezervatyvus.

Buvau Niujorke per atidarymą,

aplankiau vietas, kur jie įtaisyti.

Čia puertorikiečių nedidelė krautuvėlė,

Christopher Street baras, biliardo salė.

Juos tvirtina visur benamių klinikose.

Aišku, klubuose ir diskotekose.

Štai viešas skelbimas dėl šio projekto.

(Muzika)

(Juokas)

Pasiimkite.

(Plojimai)

Čia dizainas tikrai gali

pradėti pokalbį.

Buvau tose vietose, ir žmonės

tikrai į tai įsitraukė. Jie džiaugėsi.

Pralaužėme ledą,

įveikėme tabu,

dizainas tai gali.

Pirma norėjau

čia pasimėtyti tais prezervatyvais,

bet nežinau, ar čia taip priimta.

(Juokas)

Gerai, gerai. Turiu tik kelis.

(Juokas)

(Plojimai)

Turiu ir daugiau, galite vėliau paprašyti.

(Juokas)

O jei kas paklaus, kam nešiojatės prezervatyvą,

sakykit, kad patiko dizainas.

(Juokas)

Pabaigai viena mintis:

jei kartu kursime vertę,

bet galvosime apie mūsų darbo vertybes,

galime pakeisti savo darbą.

Galime pakeisti tas vertybes, tas bendroves, kur dirbame,

pagaliau, kartu galime pakeisti pasaulį.

Ačiū.

(Plojimai)