Latviškumas | Vaira Vīķe-Freiberga | TEDxRiga

Ši kalba buvo pristatyta TEDx renginio metu, kuris organizuotas nepriklausomai nuo TED Conferences.

Vaira Vykė-Freiberga yra socialinė ir politinė aktyvistė, mokslininkė, profesorė ir garbės mokslų daktarė daugybėje universitetų. Sugrįžusi iš išeivijos Kanadoje Vaira Vykė-Freiberga ėmė vadovauti Latvijos institutui, kur ji dirbo iki kol tapo Latvijos prezidente. Jos kalba yra apie latvių tapatybę, kuri vedė ją per šešias skirtingas šalis trijuose žemynuose penkiomis kalbomis iki kol ji sugrįžo ir tapo Latvijos prezidente, nepaisant to, kad paliko Latviją būdama šešerių, o grįžo šešiasdešimties.

Ponios ir ponai,

aš čia atstovauju žemės elementą
ir latviškumą.

Ir vis dėlto, prieš jus stovintis žmogus

paliko savo gimtąją Rygą 6-erių metų

ir sugrįžo tik 60-ties,

ir buvo išrinkta prezidente
po 8 mėnesių.

Šalies prezidentė niekada nepriklausiusi
politinei partijai,

nevykdžiusi rinkiminės kampanijos,

ką mes paprastai laikome normalia
demokratinio proceso dalimi,

neišleidusi nė cento rinkimų išlaidoms,

tai nėra labai įprastas politinis kelias.

Vis dėlto, kelias, kuriuo ėjau,

man davė keletą labai unikalių
įžvalgų ir patirties.

Ir būtent jomis norėčiau
su jumis pasidalinti,

nepaisant to, kad žemė,
kurioje gimiau,

žemė, kurią mano kojos mynė
didžiąją gyvenimo dalį,

nebuvo mano gimta žemė,

bet buvo išmėtyta po 6 skirtingas šalis

trijuose žemynuose,

kur laikui bėgant

turėjau išmokti 5 skirtingas kalbas

ir pamesti kelias, kurių neįvaldžiau.

Kaip šiuo keistu būdu

galėjau tapti šalies prezidente

ir jos tapatybės eksperte,

gali atrodyti kaip paradoksas,

bet, deja, tai vienas iš trijų
tapatybės tipų,

kuriuos išvystė latvių tauta

dėl istorinių įvykių

po Antrojo pasaulinio karo.

Po pirmosios okupacijos
ir Sovietų Sąjungos aneksijos

atėjusi nacių okupacija,

latvių įsitraukimas
į abi kariaujančias puses

pažeidžiant tarptautinius susitarimus,

ir tada susiformavo šie trys tipai.

Kai kurie, kaip mano tėvai
ir mano vyro tėvai,

išvažiavo ir apsigyveno užsienyje
su vaikais, tikėdamiesi sugrįžti,

kada tarptautinė bendruomenė galės
vėl užtikrinti Latvijos nepriklausomybę,

kas, aišku, neįvyko.

Vargšės sielos nebuvo girdėję

apie Molotovo-Ribentropo pakto
protokolus,

ir dar mažiau apie Jaltos ir Teherano,
kur dalyvavo Sąjungininkai.

Antrasis tipas buvo tų,
kurie buvo jėga ištremti į Sibirą.

Jų gyvenimai yra dokumentuoti
meniniuose ir dokumentiniuose filmuose;

jei liekate Latvijoje,
turėsite galimybę pamatyti

per mūsų Dainų Festivalį,
kuris vyks po kelių savaičių.

Galiausiai, žinoma, dauguma žmonių
liko čia, Latvijoje,

bet liko šalyje, kurią užvaldė
totalitarizmas,

kitos šalies okupacija ir kariuomenė,

ir primesta ideologija,
ir ekonominė sistema.

Kalbu, aišku, iš požiūrio taško,

pirmiausia tų, kurie išvyko,

bet ir tų, kurie sugrįžo ir bandė gydyti

įvairias mūsų tautos dalis,

šakas, kurios buvo nupjautos
nuo bendrojo mūsų medžio,

kad primintų jiems visiems, kad jie
išaugę iš tos pačios istorinės dirvos,

tos pačios praeities,
tų pačių kultūrinių tradicijų,

ir šie dalykai yra tai, kas mums
iš esmės suteikia mūsų tapatybę.

Bet mano pačios tapatybės formavimasis
jokiu būdų nebuvo lengvas kelias,

ir dėl to aš praleidau daug laiko

– šalia, aišku, savo akademinės karjeros

kaip ištikima, prisidedanti ir pakankamai
sėkminga Kanados akademikė –

aš daug laiko praleidau stengdamasi
auginti savo vaikus,

latvių požiūriu gimusius užsienyje,

gimusius Montrealyje, ir dėl to
gimusius kanadiečiais,

ir kitus:

daugelio kitų latvių vaikus
skirtinguose žemynuose –

Pietų Amerikoje, Australijoje, Europoje,
Jungtinėse Valstijose, Kanadoje –

bandydama įskiepyti juose

supratimą, ką reiškia būti latviu
ir kokios to priežastys.

Ir aš priėjau prie išvados,
kad tapatybė yra sudėtingas procesas,

kur buvimas latviais,

ar vokiečiais, ar amerikiečiais,
ar kinais, ar bet kuo kitu,

yra tik vienas iš sluoksnių
tavo, tarsi svogūnas, sąmonėje,

kur kiekvienas mūsų, kiekvienas jūsų

yra daugybės grupių nariai,

konglomeratų, asociacijų, tapatybių.

Mes priklausome daugeliui tautų,

su kuriomis galime tapatintis
daugybe būdų.

Mes turbūt panašesni į lelijos svogūnėlį,
nei svogūną.

Lelijos turi skirtingas skilteles,

ir šios atspindi skirtingas mūsų asmenybės
puses.

Bet yra keletas esminių tapatybės
elementų, kurie išlieka nepakitę.

Vieną jų vadinu automatiškuoju.

Natūralioji tapatybė, kurią vaikai
įgauna užaugdami,

bendraudami su šeima,
juos supančia aplinka,

giminėmis, jei turi,

vėliau darželis, mokykla,

kiti vaikai gatvėje, visuomenė bendrai,

ir šiandien vis labiau

elektroninės medijos
ir įvairios bendravimo formos.

Vaikas išsiugdo tapatybės suvokimą.

Kiekvienas vaikas pažiūri į veidrodį
ir kažkada pasako:

„A, tai mažoji Annie“,
ar mažoji Susie, ar mažasis Tomukas.

Jie supranta, kad save atpažįsta,

ir įgauna suvokimą, kas jie tokie.

Bet gerokai vėliau prisirišimo jausmas,

prisirišimo prie mamos ar tėčio,
močiutės, ar senelio,

ar, kad gyveni tam tikroje gatvėje,
ar tam tikroje apylinkėje,

išsivysto didesnei grupei.

Ir tai nutinka anksčiau ar vėliau,
priklausomai nuo aplinkybių.

Mano kartai, kaip tremties vaikams,

kai pirmąkart sutikome vaikus,
kurie yra kitų tautybių,

išsivystėme kai ką, ką aš pavadinau
reaktyvia tapatybe.

Kai kas nors į tave rodo pirštu

ir pavadina purvinu kitataučiu,
ar purvinu lenku, ir tu sakai:

„Ei, aš ne lenkas, aš latvis“,

supranti, kas esi,
nesvarbu tai tau patinka ar ne.

Kartais patinka,

nes jie mielai su tavimi žaidžia
ir yra gan draugiški,

o kartais ne,

nes jie pasiruošę tave apmėtyti akmenimis,

vytis tave ir bandyti sumušti.

Ir supranti, kad ne visi žmonės lygūs,

ir tiek stipriai, kaip ir tarp tavo
žmonių, pavyzdžiui,

– aš pati ėjau į latvių mokyklą
pabėgėlių stovykloje Vokietijoje –

vieni yra draugiškesni už kitus,
taip ir su kitataučiais.

Bet kai susidraugavau su mergaite
iš Estijos,

kuri turėjo įdomią mažą nertą kepurėlę

su geometrinėmis formomis,
kone karūna viršuje,

– kažkas panašaus į Anne Boleyn,
jei galit įsivaizduoti jos portretus –

tik su kepure su geometriniais raštais,

pamaniau, kad ji graži ir paklausiau:
„Iš kur tu turi tokią kepurę,

ir matau, kad visos estės
nešioja tokias kepures?“

Man jos buvo gražios.

Ji atsakė: „Na, estai tokias nešioja“.

Ir kai paklausiau savo mamos,
ar galėčiau tokią gauti,

ji atsakė: „Estai tokias nešioja,
o latviai ne“.

Tiesiog taip,
kad ir kaip man toji kepurė patiko,

man buvo pasakyta: „Tu ne estė,

tai tik estėms, latvės tokių nenešioja“.

Vėliau, keliaujant per žemynus,

nes pabėgėlių stovyklos Vokietijoje
buvo uždaromos,

buvo daug kone tragiškų istorijų,
bent jau tikrai liūdnų,

kai mažos mergaitės eina į mokyklą,
tarkim, centrinėje Amerikoje,

ir joms mamos sako,

kad geros mergaitės į mokyklą

turi eiti su ilgomis kasomis su kaspinais

ir dėvėti baltus rūbus su rankogaliais.

O mokykloje tos mergaitės
išsigąsdavo pamačiusios,

kad visi į jas rodo pirštais

ir jos apsirengę visiškai kitaip,
nei kiti vaikai.

Kai jos mamoms pasakė,
kad mergaitės amerikietės rengiasi kitaip,

jų mamos atsakydavo: „bet tu ne
amerikietė, tu latvė.“

Ir vargšai vaikai turėdavo rinktis,

ar likti kitokiais ir paklusti mamai,

ir likti latvių bendruomenėje,

ar maištauti, vos tik leidžia amžius,

atsukti nugarą latvių bendruomenei,
latvių tapatybei,

ir pamiršti tai kaip įmanoma greičiau.

Savo gyvenimą praleidau

bandydama įtikinti jaunus
latvių kilmės žmones,

pradedant savo pačios vaikais,

bet ir, kai augau pati, įtikinti save

– nes užaugau užsienyje ir ne savo
gimtoje šalyje –

kad buvo ir trečia tapatybės rūšis,
kurią galėjome laisvai pasirinkti.

Ir tai yra supratimas,
kad priklausyti tam tikrai grupei,

ar tai būtų etninė grupė,
kultūrinis paveldas, kalbinė grupė,

galite apibrėžti kitaip, bet svarbu tai,
kad tasai priklausymas

atveria duris, kurios kitu atveju
būtų uždarytos.

Kad mokytis latvių kalbos

– galbūt sakysite, ja pasaulyje
kalba tiek nedaug žmonių,

ir jums praktine prasme, aišku,
geriau mokytis kinų –

bet jūsų tapatybei ir jūsų gerbūviui,

kad jūsų šaknys jums būtų pasiekiamos,

tam jausmui, kad priklausote bendruomenei,

kur turite prigimtines teises,
– priklausydami per gimimą –

tai yra kažkas tokio, ko niekas kitas
negali pakeisti.

Galite tapti nauju kanadiečiu,

amerikos kultūros žmogumi,

galite nuvykti į daug šalių
ir puikiai gyventi,

susituokti su vietiniu ir pritapti.

Ir aš sutikau daug latvių, kurie sakė:

„Vedžiau amerikietę, pamilau ją,

bet jai nepatiko, kad su kitais latviais

einu į latvių renginius,

ji norėjo, kad jiems atsukčiau nugarą,
ir pagalvojau,

kad ji pati atsuka nugarą į mano tapatybę.

Ji atsuka nugarą į mane.“

Bet kas esu aš, ne taip lengva apibrėžti.

Vienas iš dalykų, kurie, manau,
apibrėžia mane tautine prasme,

aišku, yra tautinis paveldas,

kalbos žinios, istorijos žinios,

mūsų atveju folkloro žinios

– nes tai didelė mūsų paveldo dalis –

šie turtai atsiveria tiems,

kurie nenusisuka nuo buvimo
latvių tautos dalimi,

laisvai ir be prievartos.

Būnant kitokiu nei kiti,
labai lengva pritapti.

Jei tu latvis,

gali puikiai įsilieti į daugybę šalių,

niekas į tave pažiūrėjęs nesužinos,

kad tu latvis ar esi latvių kilmės.

Bet gali išlaikyti

– ir tuo bandžiau įtikinti

jaunimą iš skirtingų šalių, su kuriuo
bendravau –

gali tai išlaikyti savo, tarytum,
slaptuoju sodu:

savo paties latviškumu.

Ir aišku mes labai mielai

pasidalintumėme tuo su pasauliu,

jei kaip kaip nors galėtume padėti
peržengti kalbos barjerą

ir jie galetų pamatyti, ką tai gali
pasiūlyti.

Savo atveju aš tai irgi atlikau.

Pati padariau savo mažytį įnašą

rašydama mokslinius straipsnius
ir knygas

apie latvių paveldą, latvių identitetą,

ir ypač apie tai, kuo latvių
liaudies dainos

yra tokios ypatingos, neįprastos,

kodėl su jomis verta susipažinti,
jas analizuoti,

ir įtraukti jas į tarptautinį
nematerialų paveldą,

kurį UNESCO pripažįsta jau kelis metus.

Tiems, kurie ateinančias kelias savaites
bus Latvijoje,

rekomenduoju apsilankyti
Latvių dainų festivalyje,

pamatyti jį per televizorių
ar kaip vaizdo įrašą.

Latvių dainų festivalyje galime pamatyti

tai, kas įkūnyja dainavimo tradiciją,

kas latviams yra esminė tapatybės dalis

daugelį amžių,

prieš Latvijai tampant šalimi.

19-ame amžiuje,

kai dauguma latvių dar buvo
priespaudoje,

jie pradeda dainuoti choruose.

Kai chorai pradėjo rinktis regionuose
ir organizuoti dainų festivalius,

jie suprato,

kad viena dukra gimus Rygoje,
o kita Valmieroje,

bet jos dainuoja tą pačią dainą,

ir jos savęs paklausė, kuris užduotas
vienoje liaudies dainoje:

„Ar jos tos pačios motinos dukros?“

Ir išties, jos yra tos pačios
motinos dukros,

latvių tautos dukros.

Dainavimas ir susitikimas buvo
vienas elementas, kuris leido joms

įsisąmoninti latvių tapatybę.

Tai leido joms pastebėti tuos
kultūrinius turtus,

kuriuos tapatybė joms atvėre,

priešingai nei niekinimas,

ir, iš tiesų, nuvertinimas, kurį jos
dažnai patyrė

iš tų, kurie buvo užėmę aukštesnius
visuomenės sluoksnius

įvairiose okupuojančiose jėgose
per šimtmečius.

Latviai atkūrė galėjimą
didžiuotis savimi,

o ne tik savęs kaip tautos suvokimą.

Ir per tą susivokimą jie suprato,

kad jie kaip tauta turi teises,

kurios priklauso viso pasaulio tautoms.

Ir daugeliu būdų šis suėjimas
ir dainavimas

leido atsirasti mintims
apie latvių nepriklausomybę,

nepriklausomos latvių tautos sukūrimą,

ir tradicijos, kuri sugebėjo išlikti
per įvairias okupacijas,

per įvairiausias primestas ideologijas,

sugebėjo išgyventi Australijoje,
Amerikoje ir kitur Europoje,

už Geležinės uždangos, kitoje pusėje,

tradicijos, kuri padėjo mums išlaikyti

ryšį su mūsų šaknimis, su praeitimi,

paveldėjimo ir turėjimo jausmą,

kurį mums suteikė latviškumas.

Aišku šis teisės turėjimas taip pat
padaro mus pilnai europiečiais.

Būtent todėl būdama prezidente
taip sunkiai dirbau,

kad Latvija taptų Europos Sąjungos nare.

Ir todėl palikdama prezidentės poziciją

buvau tokia aktyvi kovotoja
už Europos vienybę.

Bet turiu pasakyti, kad taip pat

per savo prezidentavimo patirtį

aš įgavau įžvalgų, kurios įdomios
ir kitur pasaulyje,

ir esu narė bent trijų skirtingų klubų
ir daugybės organizacijų,

kurios turi tarptautinę svarbą,

kurios rūpinasi moterų sąlygomis,

rūpinasi perėjimu į demokratinę santvarką
įvairiose šalyse,

ir dabar save pastebiu su savo latviškumu,

dirbančią Dievo vynuogynuose,

kurie iš tikrųjų yra pasaulio piliečio.

Todėl grįžusi, kaip Ulisas,
į savo gimtinę,

galėjusi pilnai išreikšti savo
latviškumą

taip, kaip gimus čia turėtų būti
nulemta iš anksto,

pastebiu, kad taip pat tampu
aistringa europiete,

bet dar labiau manau,
kad visi šie dalykai,

kuriuos patyrė mano tauta,
patyriau aš kaip individas,

ir mano tautiečiai, kurie kentė
trėmimus ir kitokią priespaudą,

visos tos kančios,

kurias išgyveno tautos Europoje
ir kitur,

visais atvejais padėjo vystytis

mūsų pačių žmogiškumo suvokimui.

Ir norėčiau palikti jus su mintimi,

kad ir kokia būtų jūsų tapatybė,

ji turi prasidėti su jūsų esminės
ir neatimamos vertės supratimu,

kaip asmens, kaip žmogaus,

kaip pasaulio piliečio,

kaip žmonijos nario.

Būtent šis priklausymas, šis brolybės
ar seserystės jausmas

su žmonėmis, kurie gali atrodyti
visai kitaip nei jūs,

kurie kartais vadovausis
kitokiais principais

ir tikrai bus išgyvenę
skirtingas patirtis,

bet kurie, vis dėlto, turi tokį pat
gyvenimo kelią, kaip bet kuris žmogus.

Nuo gimimo sekęs augimas,

karjera, potyriai, džiaugsmai ir skausmas,

ir tada, aišku, paliekame sceną,
kaip sako Šekspyras,

pabuvę aktoriais scenoje.

Norėčiau palinkėti jums visiems
praleisti savo gyvenimus

ieškant stiprios žemės po savo kojomis,

būtent tai, ką ir suteikia tapatybė.

Ir atminkite, jūs neturite tik vienos,
jų turite daug,

ir per visą savo gyvenimą
jūs vis galėsite rinktis.

Jūs galite sukurti, kas esate,
ir kas norite būti.

Sėkmės jums visiems!

(Plojimai.)