Dan Gilbert klausia, Kodėl mes laimingi?

Dan Gilbertas, knygos "Suklupant ant laimės" autorius, nesutinka su nuomone, jog negavę ko norime, būsime nelaimingi. Mūsų "psichologinė imuninė sistema" leidžia mums jaustis išties laimingais net tada, kai reikalai pakrypsta netikėta linkme.

Kai turi 21 minutę kalbai,

du milijonai metų atrodo tikrai ilgas laikas.

Bet evoliucijoje du milijonai metų yra niekas.

Ir vis dėlto, per du milijonus metų žmogaus smegenų masė beveik patrigubėjo,

nuo 0.57 kilogramo svorio smegenų šio mūsų protėvio, Habilis,

iki beveik pusantro kilogramo mėsos gabalo, kurį kiekvienas mūsų turi tarp savo ausų.

Tačiau ką reiškia tos didelės smegenys, kurias gamta taip troško visiems mums duoti?

Pasirodo, smegenims padidėjus tris kartus,

jos ne tik pasunkėja, bet ir įgyja naujų struktūrų.

Ir viena pagrindinių smegenų padidėjimo priežasčių - nauja smegenų dalis,

pavadinta frontaline skiltimi. Konkrečiau, ši dalis pavadinta prefrontaline žieve.

Taigi, ką prefrontalinė žievė mums suteikia, kas pagrįstų

tą evoliuciškai staigų architektūrinį žmogaus smegenų pakitimą?

Pasirodo, prefrontalinė žievė svarbi dėl daugybės dalykų,

bet vienas svarbiausių yra tai,

kad ji yra patirties simuliatorius.

Skrydžių pilotai praktikuojasi skrydžių simuliatoriuose,

kad nepadarytų klaidų tikruose lėktuvuose.

Žmonės turi šį žavingą adaptacijos mechanizmą,

dėl kurio jie gali išgyventi patirtis savo galvose,

prieš išbandydami jas realiame gyvenime.

Tai triukas, kurio niekas iš mūsų protėvių negalėjo padaryti,

ir ko joks kitas gyvūnas negali atlikti taip, kaip galime mes. Tai žavinga adaptacija.

Tai ten, viršuje, su priešingais nykščiais ir stovi stačias ir kalba

kaip vienas iš dalykų, kurie išvedė mūsų rūšį iš medžių

į prekybos centrus.

Taigi -- (Juokas) -- visi jūs tai darėt.

Turiu galvoje, žinote,

Ben & Jerry‘s neturi kepenų ir svogūnų skonio ledų.

Ne dėl to, kad jie pagamino, pabandė ir tarė „fu“.

Tai dėl to, kad nepalikdami savo kėdžių,

jūs galite simuliuoti tą skonį ir pasakyti fu prieš juos padarant.

Pažiūrėkime, kaip veikia jūsų patirties simuliatoriai.

Atlikime trumpą diagnozę, prieš man tęsiant kalbą.

Štai dvi skirtingos ateites vizijos, kurias jus skatinu apmąstyti,

ir jūs galite susimuliuoti jas ir pasakyti, kurios iš jų pageidautumėte.

Viena iš jų yra laimėjimas loterijoje. Maždaug 314 milijonų dolerių.

O kita – abiejų kojų paralyžius.

Taigi, tiesiog pamąstykite minutėlę.

Greičiausiai jums atrodo, kad minutė apmąstymams nereikalinga.

Įdomu, kad egzistuoja duomenys apie šias dvi grupes žmonių,

duomenys apie tai, kiek laimingi jie yra.

Ir tai yra būtent tai, ko tikėjotės, ar ne?

Bet tai netikri duomenys. Aš juos padirbau!

Tai tikrieji duomenys. Susimovėte, nors vargiai praėjo bent penkios paskaitos minutės.

Nes iš tiesų praėjus metams po gebėjimo valdyti kojas praradimo,

ir metams po loterijos laimėjimo, loterijos laimėtojai ir neįgalieji

yra lygiai taip pat patenkinti savo gyvenimais.

Nesigraužkite per daug, kad susimovėte pirmojoje viktorinoje,

nes visi visada susimauna visose viktorinose.

Tyrimai, kuriuos vykdė mano laboratorija,

o taip pat – ekonomistai ir psichologai visoje šalyje,

atskleidė kai ką, kas mus išties stulbina.

Kai kas, ką mes vadiname poveikio šališkumu,

kuris yra simuliatoriaus tendencija dirbti blogai.

Simuliatorius verčia jus tikėti, jog skirtingi rezultatai

yra skirtingesni, nei jie tokie yra iš tikrųjų.

Iš įvairiausių lauko ir laboratorinių tyrimų

mes matome, kad laimėti ar pralaimėti rinkimai, atrasta ar prarasta antroji pusė,

gautas ar negautas paaukštinimas, išlaikytas ar neišlaikytas koledžo egzaminas,

ir taip toliau, turi daug mažesnį poveikį, mažesnį intensyvumą ir daug mažesnę trukmę,

nei žmonės tikisi juos turėsiant.

Tiesą sakant, neseniai atliktas tyrimas – tai beveik pribloškė mane –

naujas tyrimas, nagrinėjantis kaip didžiosios gyvenimo tragedijos paveikia žmones

leidžia manyti, kad jei tai įvyko daugiau nei prieš tris mėnesius,

su keletu išimčių,

tai neturi visiškai jokio poveikio tavo laimei.

Kodėl?

Nes laimė gali būti susintetinta.

Seras Tomas Braunas 1642-aisiais rašė: „Aš esu laimingiausias iš visų gyvųjų.

Aš turiu savyje tai, kas gali paversti skurdą turtu, nelaimę gerove.

Aš esu labiau nepažeidžiamas, nei Achilas; fortūna nežino nė vienos vietos, kur galėtų mane sužeisti.“

Kokį nepaprastą mechanizmą šis vaikinas turi savo galvoje?

Na, pasirodo, tai visiškai toks pat mechanizmas, kokį turime mes visi.

Žmonės turi kai ką, ką mes galime laikyti tam tikra psichologine imunine sistema.

Kognityvinių procesų sistema, daugiausiai nesąmoningų kognityvinių procesų,

kurie padeda jiems pakeisti savo požiūrius į pasaulį

tam, kad jie galėtų geriau jaustis ten, kur gyvena.

Kaip seras Tomas, jūs turite šį mechanizmą.

Kitaip nei seras Tomas, jūs, rodos, to nežinote.

Mes sintetiname laimę, bet galvojame, kad laimė yra dalykas, kurį reikia rasti.

Na, įtariu, jums nereikia nurodinėti daug pavyzdžių apie žmones, sintetinančius laimę.

Tačiau aš parodysiu jums keletą eksperimentinių įrodymų,

jų nereikia toli ieškoti.

Kaip iššūkį sau, kadangi tai kartais teigiu savo paskaitose,

aš paėmiau New York Times egzempliorių ir bandžiau surasti atvejų, kai žmonės sintetino laimę.

Ir štai yra trys vyrukai sintetinantys laimę.

„Aš nepalyginamai geriau jaučiuosi fiziškai, finansiškai, emociškai,

mentališkai ir beveik visais kitais atžvilgiais.“ „Aš nesigailiu nė minutės.

Tai buvo nuostabus jausmas." "Aš manau viskas susiklostė nepriekaištingai."

Kas šie veikėjai, kurie taip velniškai laimingi?

Ką gi, pirmasis yra Jim Wright.

Kai kurie iš jūsų yra pakankamai seni, kad prisimintumėte: jis buvo Atstovų rūmų pirmininkas,

ir jis gėdingai atsistatydino, kai šis naujas respublikonas vardu Newt Gingrich

atskleidė jo neaiškų knygų sandorį.

Jis prarado viską. Pats galingiausias demokratų atstovas šalyje,

jis prarado viską.

Jis prarado savo pinigus, savo galią.

Ką jis gali pasakyti apie tai praėjus visiems šiems metams?

„Aš nepalyginamai geriau jaučiuosi fiziškai, finansiškai, protiškai

ir beveik visais kitais atžvilgiais.“

Kokiais kitais atžvilgiais jis dar gali jaustis geriau?

Vegetariškai? Minerališkai? Gyvūniškai? Jis beveik įvykdė ir tai.

Moreese Bickham yra žmogus, apie kurį jūs niekada nesate girdėję.

Moreese Bickham ištarė šiuos žodžius po to, kai buvo paleistas.

Jam buvo 78 metai. Jis praleido 37 metus

Luzianos valstijos sunkiųjų darbų kalėjime už nusikaltimą, kurio nepadarė.

Galiausiai jis buvo atleistas nuo bausmės,

būdamas 78 metų, su DNR įrodymų pagalba.

Ir ką jis galėjo pasakyti apie savo patirtį?

„Aš nesigailiu nė minutės. Tai buvo nuostabi patirtis.“

Nuostabi! Šis vaikinas nesako,

„Na, žinai, ten buvo malonių vyrukų. Jie turėjo sporto centrą.“

Tai „nuostabu“ -

žodis, kurį paprastai pasilaikome apibūdinti tokiems dalykams kaip religinės patirtys.

Harry S. Langerman ištarė šiuos žodžius, ir jį galėjote pažinoti,

bet nepažinojote, nes 1949 metais jis perskaitė mažą straipsnį laikraštyje

apie mėsainių kioską, valdomą tų dviejų brolių McDonalds.

Ir jis pagalvojo, „Tai juk šauni idėja!“

Taigi jis patraukė jų ieškoti. Jie pasakė,

„Mes galime tau suteikti frančizę už 3000 žalių.“

Harry patraukė atgal į Niujorką, paprašė savo brolio, investicijų bankininko,

paskolinti jam 3000 dolerių,

ir jo brolio nemirtingi žodžiai buvo:

„Kvaily, niekas nevalgo mėsainių.“

Jis nepaskolino jam pinigų, ir žinoma po šešių mėnesių

Ray Croc į galvą šovė lygiai ta pati idėja.

Pasirodo, žmonės vis dėlto valgo mėsainius,

ir Ray Croc kuriam laikui patapo turtingiausiu žmogumi Amerikoje.

Ir tada galiausiai – žinote, pats geriausias iš įmanomų pasaulių –

kai kurie atpažįstate šią seną nuotrauką, joje Pete Best,

kuris buvo pirmasis The Beatles būgnininkas,

kol jie, žinote, išsiuntė jį su pavedimu ir slapčia paėmė

Ringo į savo turą.

Ką gi, 1994-aisiais, kai Pete Best davė interviu

– taip, jis vis dar būgnininkas; taip, jis etatinis muzikantas –

jis štai ką pasakė: „Aš esu laimingesnis, nei kad būčiau buvęs su Bitlais.“

Gerai. Yra kai kas svarbaus, ką mes galime išmokti iš šių žmonių,

ir tai yra laimės paslaptis.

Ir štai, pagaliau, ji bus atskleista.

Pirmiausia: sukaupk turtus, galią ir prestižą,

tuomet visą tai prarask (Juokas)

Antra: praleisk kiek įmanoma daugiau savo gyvenimo kalėjime.

(Juokas) Trečia: padaryk ką nors kitą labai, labai turtingą. (Juokas)

Ir galiausiai: niekada niekada nesusidėk su Bitlais. (Juokas)

Gerai. Dabar aš, kaip Ze Frank, galiu nuspėti jūsų sekančią mintį,

kuri yra: „O, taip.“ Nes kai

žmonės sintetina laimę, kaip kad šie džentelmenai padarė,

mes visi šypsomės jiems, bet mes kaip ir vartome savo akis ir šnekame:

„O taip, žinoma, tu niekada išties nenorėjai to darbo.“

„O taip, žinoma. Tu išties neturėjai

kažko ypač bendro su ja,

ir išsiaiškinai tai kaip tik tuo metu,

kai ji metė sužieduotuvių žiedą tau į veidą.“

Mes šaipomės, nes mes tikime, kad sintetinė laimė

yra ne tos pačios kokybės, kaip vadinamoji natūrali laimė.

Kas yra šie terminai?

Natūrali laimė yra tai, ką mes įgyjame kai gauname tai, ko norėjome,

ir sintetinė laimė yra ką mes pasidarome, kai negauname to, ko norėjome.

Ir mūsų visuomenėje, mes turime įsišaknijusį įsitikinimą,

kad sintetinė laimė yra prastesnės rūšies.

Kodėl mes turime šį įsitikinimą?

Na, tai labai paprasta. Koks ekonomikos variklis

gebėtų suktis,

jei mes tikėtume, jog net negaudami to, ko norime, galime būti tokie pat laimingi, kaip ir gaudami visa tai?

Atsiprašysiu savo draugo Matthieu Ricard,

bet prekybos centras, pilnas Zen vienuolių,

nebus ypatingai pelningas,

nes jie tiesiog nepakankamai nori visų šių gėrybių.

Aš norėčiau patikinti jus, kad sintetinė laimė

yra tiek pat tikra ir patvari,

kaip ir ta laimė, už kurios užkliūvate,

kai gaunate būtent tai, ko siekėte.

Na, aš mokslininkas, todėl aš tai padarysiu be retorikos,

o marinuodamas jus trupučiu duomenų.

Pradžioje leiskite man parodyti jums eksperimentinę paradigmą, kuri yra naudojama

norint pademonstruoti laimės sintetinimą

tarp paprastų tautiečių. Ir ji nėra mano sukurta.

Tai yra 50 metų senumo paradigma, vadinama laisvo pasirinkimo paradigma.

Ji visai paprasta.

Atsinešate, sakykime, šešis objektus,

ir paprašote dalyvio įvertinti juos nuo labiausiai iki mažiausiai mėgstamo.

Šiuo atveju, kadangi eksperimentas, apie kurį ruošiuosi jums papasakoti naudoja juos,

tai bus Monet paveikslų kopijos.

Taigi, kiekvienas gali įvertinti šias Monet kopijas

nuo tos, kurią jie mėgsta labiausiai, iki tos, kurią mėgsta mažiausiai.

Dabar mes duodame jums pasirinkimą:

„Pasirodo, mes turime keletą papildomų kopijų sandėliuke.

Ketiname jums duoti vieną, kaip prizą.

Mes turime numerį trys ir numerį keturi,“

mes paaiškiname dalyviui. Tai gan sudėtingas pasirinkimas,

nes nė vienas iš jų nėra daug geresnis už kitą,

bet žinoma, žmonės yra linkę rinktis numerį trys,

nes jie mėgo jį truputį labiau, nei numerį keturi.

Kiek vėliau – tai galėjo būti ir 15 minučių, ir 15 dienų –

tie patys objektai yra padedami priešais dalyvį,

ir jis yra paprašomas įvertinti objektus iš naujo.

„Pasakyk, kaip juos mėgsti dabar."

Kas nutinka? Stebėkite, kaip laimė yra sintetinama.

Tai rezultatas, kuris buvo vis kartojamas ir kartojamas.

Jūs matote, kaip sintetinama laimė.

Ar norite pažiūrėti dar kartą? Laimė!

“Tas, kurį gavau, yra geresnis nei maniau!

Tas kitas, kurio negavau, yra šlamštas!“

(Juokas) Tai yra laimės sintetinimas.

Na, kokia yra teisinga reakcija į tai? “O taip, žinoma!”

Štai eksperimentas, kurį mes atlikome

ir aš tikiuosi, kad tai įtikins jus, jog

“O taip, žinoma!” nebuvo teisingas atsakymas.

Mes atlikome šį eksperimentą su grupe ligonių,

kurie turėjo anterogradinę amneziją. Jie yra hospitalizuoti pacientai.

Daugelis jų turi Korsakovo sindromą,

polineuritinę psichozę kuri – jie gėrė žymiai per daug,

ir jie negali įgyti naujų atsiminimų.

Gerai? Jie atsimena savo vaikystę, bet jei prieini ir prisistatai,

ir tada palieki kambarį,

tau grįžus jie nebežino, kas esi.

Mes pasiėmėme Monet kopijas į ligoninę.

Ir mes paprašėme šių ligonių įvertinti jas

nuo tos, kurią jie mėgsta labiausiai, iki tos, kurią mėgsta mažiausiai.

Tada davėme jiems pasirinkti tarp trečiojo ir ketvirtojo paveikslų.

Kaip ir visi kiti, jie sakė,

„Ačiū, daktare! Tai puiku! Galėsiu pasinaudoti nauja kopija.

Aš paimsiu trečiąją.“

Mes paaiškinome, kad nusiųsime jiems trečiąjį paveikslą paštu.

Susirinkome savo reikmenis ir išėjome iš kambario,

su kitais žmonėmis iš visos širdies,

Sugrįžę į kambarį, mes sakome „Sveiki, mes grįžome.“

Pacientai, dievaži, sako „Oi, daktare, atsiprašau,

aš turiu problemų su atmintimi, dėl to ir esu čia.

Jei ir esu jus sutikęs anksčiau, nebeprisimenu.“

„Tikrai, Džimai, tu neprisimeni? Aš ką tik čia buvau su Monet kopijomis?“

„Atsiprašau, daktare, aš net neįsivaizduoju.“

„Ne problema, Džimai. Viskas, ko iš tavęs noriu, tai kad įvertintum šituos

nuo mėgstamiausio iki mažiausiai mėgstamo.“

Ką jie daro? Ką gi, pirma patikrinkime ir įsitikinkime,

ar jie tikrai neprisimena. Mes paklausiame šių

netekusių atminties pacientų, kurį paveikslą

jie išsirinko anąkart, kuris yra jų.

Ir ką mes matome, tai kad pacientai tiesiog spėja.

Tai yra normali kontrolė, tuo tarpu jei aš padaryčiau tai su jumis,

visi iš jūsų žinotų, kurį paveikslą buvote pasirinkę.

Bet jei aš tai padarau su amnestikais pacientais,

jie neturi supratimo. Jie negali išsirinkti savo kopijos iš eilės.

Štai ką normali kontrolinė grupė daro: jie sintetina laimę.

Teisybė? Tai yra mėgstamumo rezultato pasikeitimas,

skirtumas tarp pirmo ir antro įvertinimo.

Normali kontrolė rodo

– tai buvo magija, kurią jums rodžiau,

dabar rodau tai grafine išraiška –

„Tas, kurį turiu, geresnis, nei maniau. Tas, kurio neturiu,

tas, kurį palikau, ne toks geras kaip maniau.“

Amnestikai daro lygiai tą patį dalyką. Pagalvokite apie šį rezultatą.

Šie žmonės mėgsta labiau tas kopijas, kurios yra jų,

bet jie nežino, kad tai yra jų.

„O taip, žinoma“ yra neteisingas atsakymas!

Ką šie žmonės padarė, kai susintetino laimę,

tai jie išties, iš esmės pakeitė

savo emocinę, hedonistinę, ir estetinę reakcijas į tą plakatą.

Jie nesako to vien dėl to, kad tai yra jų,

nes jie to nežino.

Kai psichologai rodo jums diagramas,

jūs žinote, kad jie jums rodo vidurkius iš daugybės žmonių.

Ir visgi, visi mūsų turi šią psichologinę imuninę sistemą,

šį sugebėjimą sintetinti laimę,

bet kai kurie mūsų atlieka šį triuką geriau nei kiti.

Ir kai kurios situacijos leis bet kam tai padaryti efektyviau

nei kitose situacijose.

Pasirodo, kad laisvė

– gebėjimas apsispręsti ir pakeisti apsisprendimą –

yra natūraliosios laimės draugas, nes nes ji leidžia pasirinkti

tarp visų šių nuostabių ateičių ir atrasti tą, kuria labiausiai mėgausitės.

Tačiau pasirinkimo laisvė

– keistis ir apsispręsti – yra sintetinės laimės priešas.

Ir aš jums parodysiu, kodėl.

Dilibert'as jau žino, savaime suprantama.

Jūs stebite filmuką man kalbant.

"Dogbert'o techninis aptarnavimas. Kaip galėčiau jus apgauti?"

„Mano spausdintuvas spausdina tuščią lapą po kiekvieno dokumento.“

„Kodėl skundžiatės, gaudami nemokamo popieriaus?“

„Nemokamo? Ar tik neduodate man mano paties popieriaus?“

„Dievaži, žmogau! Pažiūrėk į šio nemokamo popieriaus vertę,

palyginus su tavo apgailėtinu įprastu popierium!

Tik visiškas kvailys arba melagis pasakytų, kad jie atrodo vienodai!“

„A! Dabar, kai paminėjote, jis atrodo kiek švelnesnis!“

“Ką tu darai?”

“Aš padedu žmonėms priimti dalykus, kurių jie negali pakeisti.” Išties.

Psichologinė imuniteto sistema geriausiai veikia,

kai mes esame visiškai įstrigę, esame akligatvyje.

Tai – skirtumas tarp susitikinėjimo ir vedybų, ar ne?

Turiu galvoje, skiri vaikinui pasimatymą,

o šis ima krapštyti nosį; daugiau su juo nebeeini.

Esi ištekėjusi už vaikino, ir jis krapštosi nosį?

Taip, jis turi auksinę širdį;

neliesk vaisinio torto. Tiesa? (Juokas)

Randi būdą, kaip būti patenkintam tuo, kas įvyko.

Ką noriu jums pasakyti,

tai kad žmonės nežino šio fakto apie save,

ir to nežinojimas gali nulemti didžiausiai mūsų nenaudai.

Štai eksperimentas, kurį atlikome Harvarde.

Mes sukūrėme fotografijos kursą, juodai baltos fotografijos kursą,

ir leidome studentams ateiti bei mokytis, kaip naudoti tamsųjį kambarį.

Taigi davėme jiems fotoaparatus, jie vaikščiojo po universiteto teritoriją

ir padarė 12 fotografijų – savo mėgstamiausių profesorių, bendrabučių kambarių, ir savo šunų,

ir visų kitų dalykų, kuriuos norėjo turėti kaip atsiminimą apie Harvardą.

Jie atneša mums kamerą, mes grąžiname jiems fotojuostelę,

jie išsirenka dvi geriausias nuotraukas,

ir dabar mes praleidžiame šešias valandas, pasakodami jiems apie tamsiuosius kambarius,

ir jie išryškina dvi iš jų,

ir jie turi du nuostabias 8 x 10 žvilgančias nuotraukas

su jiems prasmingais dalykais, ir mes sakome,

„Kurios iš jų norėtumėte atsisakyti?“

Jie klausia, „Aš turiu vieną atiduoti?“

„O, taip. Mums reikia vienos kaip patvirtinimo apie šį projektą.

Taigi turite vieną atiduoti man. Jūs turite pasirinkti.

Jums lieka viena, ir man lieka viena.“

Yra dvi galimos situacijos šiame eksperimente.

Vienu atveju studentams yra pasakoma, „Bet žinai,

jei nori apsigalvoti, aš visada turėsiu tą kitą nuotrauką čia,

ir per sekančias keturias dienas, prieš man išsiunčiant ją vyriausiajai valdybai,

aš mielai – (Juokas) – taip, „valdybai“ –

aš mielai tau ją pakeisiu. Tiesą sakant,

aš ateisiu į tavo bendrabutį ir atnešiu ją

– tik parašyk man e-laišką. Dar geriau, aš susisieksiu su tavimi.

Pasikeitus nuomonei, nuotrauką galėsim grąžinti.

Kitai pusei studentų yra pasakoma visiškai priešingai:

„Pasirink. Ir, beje,

paštas išeina, dieve, po dviejų minučių, į Angliją.

Tavo nuotrauka skris virš Atlanto.

Niekada daugiau jos nebepamatysi.“

Taigi, pusė studentų kiekvienoje šių situacijų

yra paprašomi spėti, kiek

jie pradės mėgti nuotrauką, kurią jie pasilaiko

ir nuotrauką, kurią atiduoda.

Kiti studentai tiesiog nusiunčiami atgal į savo mažus bendrabučių kambarėlius

ir yra tiriama per sekančias 3-6 dienas,

kiek jie mėgsta ir yra patenkinti savo nuotraukomis.

Ir pažiūrėkite, ką mes sužinojome.

Pirmiausia, štai ką studentai galvoja, kad nutiks.

Jie mano, kad galbūt jie ims mėgti pasirinktąją nuotrauką

truputį labiau nei tą, kurios atsisakė.

bet tai nėra statistiškai reikšmingi skirtumai.

Tai labai nedidelis padidėjimas, ir nėra skirtumo,

ar jie yra atkeistinoje ar neatkeistinoje situacijoje.

Neteisingai. Prasti simuliatoriai. Nes štai kas iš tiesų nutinka.

Tiek prieš pat apkeitimą, tiek po penkių dienų

žmonės, kurie negali pasikeisti nuotraukos,

kurie neturi pasirinkimo,

kurie negali persigalvoti, labai jį pamėgsta!

Ir žmonės, kurie svarsto: „Gal turėčiau ją grąžinti?

Ar pasirinkau teisingą? Galbūt ši nėra gerasis?

Galbūt aš praleidau geriausią? – užmuša save.

Jie nemėgsta savo nuotraukos, ir, tiesą sakant,

netgi kai laikas pakeisti nuotrauką pasibaigia,

jie vis dar jos nemėgsta. Kodėl?

Nes atkeistina situacija yra nelaidi

laimės sintetinimui.

Taigi štai paskutinė eksperimento dalis.

Mes surenkame visiškai naują grupę nieko nežinančių Harvardo studentų,

ir sakome: „Žinai, mes darome fotografijos kursą,

ir mes galime jį organizuoti dviem būdais.

Mes galime padaryti taip, kad kai pasigaminsi dvi nuotraukas,

turėsi keturias dienas apsispręsti,

arba taip, kad padaręs dvi nuotraukas

turi iškart apsispręsti

ir negalėsi apsigalvoti. Kuriame kurse norėtum dalyvauti?“

Duh! 66 procentai studentų, du trečdaliai,

norėtų būti kurse, kur jie turi galimybę apsigalvoti.

Alio? 66 procentai sudentų pasirenka kursą, kuriame galiausiai jie bus

giliai nusivylę savo nuotrauka.

Nes jie nežino sąlygų, kurioms esant sintetinė laimė auga.

Bardas viską pasakė geriausiai, žinoma, jis išreiškė ir mano mintį,

bet kiek perdėtai:

„Nėra nieko gero ar blogo / Tik mūsų galvojimas sukuria tai.“

Graži poezija, bet tai negali būti visiškai teisinga.

Ar tikrai nėra nieko gero ar blogo?

Ar tikrai tulžies pūslės operacija ir kelionė į Paryžių

yra tas pats dalykas? Tai atrodo lyg vieno klausimo intelekto testas.

Jie negali būti visiškai tokie patys.

Labiau pompastiškoje prozoje, bet artimesnei prie tiesos,

kurioje šiuolaikinio kapitalizmo tėvas Adam'as Smith'as taip pasako.

Verta apie tai pasvarstyti:

„Didysis kančios ir nerimo šaltinis žmogaus gyvenime

atrodo kyla dėl skirtumo tarp vienos ir kitos

ilgalaikės situacijos pervertinimo ...

Kai kurios iš šių situacijų, be abejonės, yra vertos būti pageidautinomis,

bet nė viena iš jų nėra verta būti siekiama

su tuo aistringu užsidegimu, kuris verčia mus pažeisti

sveiko proto ar teisingumo normas, arba suteršti mūsų proto skaidrumą ateityje,

gėdintis atminimų apie savo pačių kvailystes

arba graužiant sąžinei dėl mūsų padarytų skriaudų.“

Kitais žodžiais: taip, kai kurie dalykai yra geresni, nei kiti.

Mes privalome turėti pageidavimus, kurie vestų mus į geresnę ateitį.

Bet kai šie pageidavimai veja mus pernelyg stipriai ir greitai,

pervertinus skirtumą tarp vienokios ir kitokios ateites vizijos,

mes atsiduriame pavojuje.

©Kai mūsų ambicijos apribojamos, tai leidžia mums dirbti džiaugsmingai.

Kai mūsų ambicijos neribojamos, tai verčia mus meluoti, sukčiauti, vogti, skriausti kitus,

aukoti dalykus, turinčius tikrą vertę. Kai mūsų baimės yra ribojamos,

esame išmintingi, apdairūs, mąstantys.

Kai mūsų baimės neribojamos ir perdėtos,

mes negailestingi, mes bailūs.

Pamokymas, kurį noriu jums duoti kartu su šiais duomenimis

yra tai, kad mūsų troškimai ir mūsų nerimastavimai yra ganėtinai perdėti,

kadangi mes turime savyje gebėjimą generuoti tą produktą,

kurio nuolat vaikomės, rinkdamiesi išgyvenimus.

Ačiū.