Kodėl aš kovoju už pabėgėlių mergaičių (kaip ir aš) švietimą

Vaikystėje pabėgusi iš karo draskomo Pietų Sudano, Mary Maker Kenijos Kakuma pabėgėlių stovyklos mokykloje rado prieglobstį ir viltį. Dabar, pati mokydama jaunuosius pabėgėlius, švietimą ji laiko pagrindiniu jų įrankiu, iš naujo pradedant gyvenimą, ir suteikia įkvėpimo mergaitėms, kurioms vis dar dažnai užtrenkiamos mokyklų durys. „Vaikui, pabėgusiam iš karo draskomos tėvynės, švietimas praradimo ašaras gali paversti taikos troškimu“, sako Mary.

Mes negalime pasirinkti gimtinės.

Negalime pasirinkti tėvų,

tačiau tai, kaip gyvensime savo gyvenimą
yra mūsų pasirinkimas.

Tai, kad gimiau Pietų Sudane – konfliktų

draskomoje šalyje – ne mano pasirinkimas.

Savo vardo aš taip pat nesirinkau pati –

„Nyiriak“

reiškia „karą“.

Visada kračiausi jo ir

ir jo prasmės.

Noriu, kad mane vadintų Mary.

Būdama mokytoja, esu kalbėjusi 120
mokinių auditorijai,

tad ši scena manęs nė kiek negąsdina.

Mano mokiniai – iš karų draskomų šalių.

Visi jie skirtingi,

bet kai kas juos visus ir sieja:

jiems teko palikti savo namus tam, kad
išgyventų.

Kai kurių iš jų tėvai Pietų Sudane

tiesiog žudo vieni kitus,

nes priklauso skirtingoms gentims ar
išpažįsta skirtingus tikėjimus.

Kai kurie mano mokiniai – iš karo
nuniokotų kitų Afrikos šalių.

Mano pamokoje jie susiranda draugų,

kartu eina namo,

kartu ruošia namų darbus.

Mano pamokoje nėra sąlygų kilti
neapykantai.

Mano pačios istorija panaši į daugybės
kitų pabėgėlių istorijas.

Karas kilo, kai buvau visai maža.

Mano tėvas,

kurio beveik nemačiau visą savo
ankstyvąją vaikystę,

užsiėmė tuo, kuo ir kiti vyrai:

kariavo už savo šalį.

Jis turėjo dvi žmonas ir būrį vaikų.

Mano motina buvo antroji jo žmona,

ištekėjusi už jo būdama šešiolikos.

Kilusi iš neturtingos šeimos, kito
pasirinkimo

ji neturėjo,

kai tuo tarpu mano tėvas buvo turtingas,

laikė daug karvių.

Ginklų šūviai buvo įprasta kasdienybės
dalis.

Mūsų bendruomenė buvo nuolat puldinėjama.

Bendruomenės pjaudavosi tarpusavyje,
semdamos vandenį iš Nilo.

Bet tai dar ne viskas.

Lėktuvai mėtė zvimbiančias, siaubą
varančias bombas,

kurios nurėždavo galūnes.

Vis dėlto, didžiausias visų tėvų siaubas

buvo vaikų grobimas
ir jų vertimas kariais.

Mano motina išsikasė griovį,

kuris netruko tapti mūsų namais.

Tačiau nei jame negalėjome
jaustis saugiai.

Jai teko eiti ieškoti saugesnės vietos.

Man buvo ketveri, jaunesniąjai seseriai –
dveji,

kai prisijungėme prie minios ir

visi kartu pėsčiomis ėjome daugybę dienų,

ieškodami saugios vietos.

Vos tik sustojome pailsėti,

kai vėl buvome užpulti.

Pamenu, kad mano motina tada laukėsi,

ir pakaitom nešė tai mane, tai mano
mažesnę seserį.

Galiausiai kirtome sieną su Kenija.

Tai buvo pati ilgiausia mano gyvenimo
kelionė.

Mano kojų pėdos degė nuo atvirų žaizdų.

Mūsų nuostabai,

stovykloje sutikome šeimos narius, kurie
anksčiau už mus pasiekė stovyklą,

kurioje čia visi esate –

Kakuma stovyklą.

Prašau visų visiškos tylos –

ar girdite?

Tylos garsas.

Jokių ginklų šūvių.

Pagaliau – taika.

Toks mano pirmasis prisiminimas, atvykus
į šią stovyklą.

Kai iš karo zonos

patenki į saugią vietą, kaip kad Kakuma –

tai jau didelis pasiekimas.

Stovykloje praleidau vos trejus metus.

Tėvas, kurio beveik visą mano ankstyvąją
vaikystę nebuvo šalia,

staiga grįžo į mano gyvenimą.

Jis suorganizavo mano perkėlimą į dėdės
namus

Nakuru.

Ten jau gyveno tėvo pirmoji žmona su

mano netikromis seserimis ir broliais.

Pradėjau lankyti mokyklą.

Pamenu pirmąją dieną joje – vėl galėjau
dainuoti ir juoktis.

Žinoma, pamenu ir savo pirmąją mokyklinę
uniformą.

Viskas buvo puiku,

kol supratau,

kad mano dėdei nepatiko faktas, kad
lankau mokyklą,

nes esu mergaitė.

Mano netikri broliai jam buvo svarbesni.

Dėdė sakydavo, kad mergaičių švietimas –
laiko švaistymas.

Praleidau daug pamokų,

nes niekas už jas nemokėdavo.

Tada įsikišo mano tėvas

ir išsiuntė mane mokytis į pensioną.

Pamenu, kaip jis įkvėpė man pasitikėjimo
ateinantiems keleriems metams, sakydamas:

„Mokslas – kaip žveris, kurį turi
prisijaukinti.

Išgyvensi, jei busi išsilavinusi.

Mokslas bus tavo pirmuoju vyru.“

Tokiais žodžiais pirmą kartą pajutau jo
globą.

Jaučiausi laiminga!

Vis dėlto, kai ko man trūko:

motinos.

Ji liko stovykloje

ir nuo tada jos nebuvau mačiusi.

Šeši nesimatymo metai – be galo daug.

Buvau viena

mokykloje,

kai sužinojau, kad ji mirė.

Pietų Sudane matydavau daug

mirštančiųjų.

Iš kaimynų girdėdavau,

kaip jie netenka sūnų, vyrų,

vaikų.

Tik niekada nebuvau pagalvojusi, kad taip
atsitiks ir man.

Mėnesį prieš tai pasimirė mano pamotė,

kuri man buvo be galo gera namuose Nakuru.

Po truputį suvokiau, kad, pagimdžiusi
keturias dukteris,

mano motina pagaliau susilaukė to,

kas ją būtų padarę pilnaverte bendruomenės
nare –

sūnaus,

mano broliuko.

Deja, jis taip pat

mirė.

Skaudžiausia buvo tai, kad

negalėjau dalyvauti savo motinos
laidotuvėse.

Man buvo uždrausta.

Man buvo pasakyta, kad jos giminės manė
netinkama,

jos vaikams – visos buvo
mergaitės – dalyvauti laidotuvėse,

nes jos – mergaitės.

Raudodami jie man pasakė:

„Mary, užjaučiame dėl netekties.

Kaip gaila, kad tavo tėvai taip ir
nesusilaukė vaikų.“

Tai mane privertė susimąstyti:

tai kas tada mes tokios?

Nejaugi mes – ne vaikai?

Mano bendruomenėje įprasta,

kad tik berniukas laikomas vaiku.

Supratau, kad man – galas.

Betgi buvau vyriausioji duktė

ir privalėjau pasirūpinti seserimis.

Privalėjau užtikrinti jų išsilavinimą.

Man buvo trylika.

Kaip galėjau tą padaryti?

Grįžau į stovyklą rūpintis seserimis.

Jaučiausi visiškai įstrigusi,

kai staiga viena iš mano tetų – tetulė
Okoi,

nutarė pasiimti mano seseris.

Tėvas iš Juba atsiuntė pinigų, kad vėl
pradėčiau mokytis.

Pensionas pasirodė kaip rojus, bet iš
kitos pusės buvo labai sunku.

Pamenu lankymo dienas, kuomet tėvai
suvažiuodavo į mokyklą,

o manasis nepasirodydavo,

bet kai galiausiai atvažiavo,

pakartojo, kad tiki manim.

Šįkart tokiais žodžiais:

„Mary, negali iškrypti iš kelio,

nes nuo tavęs priklauso tavo seserų
ateitis.“

Tada, 2012 metais,

gyvenimas iš manęs atėmė vienintelį mano
ramstį –

mirė tėvas.

Mano pažymiai suprastėjo,

o kai reikėjo laikyti baigiamuosius
egzaminus 2015 metais,

buvau sugniuždyta, gavusi C.

Pati pabrėžiu savo pamokose, kad

tikslas – ne aukščiausias pažymys,
o pastangos,

bet tik ne šiuo atveju.

Buvau užsispyrusi,

norėjau iš naujo perlaikyti egzaminus.

Deja, nebeturėjau tėvų,

nebuvo kam manimi rūpintis,

kam sumokėti mokestį.

Jaučiausi beviltiškai,

kol staiga viena iš mano artimiausių
draugių –

nuostabi kenietė Esther Kaecha –

paskambino šiuo sunkiu momentu, sakydama:

„Mary, esi užsispyrusi.

Aš kai ką sugalvojau. Viskas
bus gerai, pamatysi.“

Tokiais momentais esame pasiryžę viskam,
ar ne?

Ji sumokėjo už mūsų kelionę

į Anester Victory vidurinę mokyklą
mergaitėms.

Puikiai pamenu tą dieną.

Į direktoriaus kabinetą įžengėme
šlapios

kaip du lietaus permerkti viščiukai.

Mums pažiūrėjus į jį,

jis paklausė, ko mes norim.

Nekaltai žvelgdamos į jį, pasakėme,

kad norime vėl mokytis.

Patikėsit, ar ne, bet jis sumokėjo ne tik
mokestį už mūsų mokslą,

bet ir už mūsų uniformas
bei kišenpinigius.

Jis nusipelno plojimų.

(Plojimai)

Baigusi vidurinę,

buvau pirmūne.

Perlaikius baigiamuosius egzaminus.

Gavau B su minusu. Galite paploti.

(Plojimai)

Ačiū.

Noriu padėkoti Anester Victory mokyklai,
ponui Gatimu

ir visai Anester bendruomenei už man
suteiktą antrąjį šansą.

Retkarčiais

mano giminės pradeda reikalauti, kad
mudvi su seseria ištekėtume,

kad būtų, kas mumis pasirūpina.

Kartais jie mums praneša,

kad rado jaunikį.

Negaliu pakęsti minties, kad buvome
laikomos daiktais, o ne vaikais.

Kartais jie juokauja,

kad kuo daugiau mokomės, tuo labiau

krenta mūsų rinkos vertė.

Deja, tiesa tokia, kad

bendruomenę gąsdina išsilavinusi moteris.

Aš jiems paaiškinau, kad man to nereikia.

Nenoriu susilaukti vaikų, būdama
šešiolikos, kaip mano motina.

Mano gyvenimas – ne toks.

Kad ir labai sunku man ir mano seserims,

šis kelias – tikrai ne mums.

Istorijos aš nekartosiu.

Išsilavinusios mergaitės taps lygiateisės
ir stabilios visuomenės pagrindu,

o išsilavinę pabėgėliai kada nors padės

atstatyti savo šalis.

Čia tiek mergaitės, tiek moterys atlieka
tokios pačios svarbos vaidmenį,

kaip ir vyrai.

Mano šeimoje yra ir mane palaikančių
vyrų –

tai mano netikri broliai. Mane skatina
ir netikros seserys.

Baigusi vidurinę,

apgyvendinau savo seseris Nairobyje su
mano įsesere –

name, kuriame gyvena 17 žmonių.

Užuojautos mums nereikia.

Svarbiausia – kad jos įgytų gerą
išsilavinimą.

Šiandien laimi tas,

kuris pralaimėjo vakar,

bet nenuleido rankų.

Tai – apie mus,

mane ir mano seseris.

Tuo be galo didžiuojuosi.

Didžiausias mano įnašas į gyvenimą –

(Plojimai)

tai mano seserų išsilavinimas.

Išsilavinimas visiems suteikia vienodas
ir teisingas galimybes išgyventi.

Aš asmeniškai išsilavinimo neprilyginu
tvarkaraščio laikymuisi.

Išsilavinimas – tai draugystė.

Tai savųjų talentų atpažinimas,

savojo likimo atskleidimas.

Pavyzdžiui, niekada nepamiršiu pirmųjų

muzikos pamokų suteikto džiaugsmo –
dainavimas

iki šiol yra mano aistra.

Šio džiaugsmo niekur kitur

nebūčiau gavusi.

Pati būdama mokytoja, į savo pamokas
žvelgiu kaip į laboratoriją,

kur auginami ne tik įgūdžiai ir pažinimas,

bet ir supratimas bei viltis.

Pažiūrėkime į medį.

Galima nukirsti jo šakas,

bet jį palaisčius, jis išsiaugins naujas.

Vaiko iš karo nualintos šalies

praradimo ašaras mokslas gali paversti
taikos troškimu.

Dėl šios priežasties niekada nenusisuku
nė nuo vieno savo mokinio.

(Plojimai)

Mokslas turi gydančią galią.

Mokyklinė aplinka

padeda susikaupti ateityje.

Pažiūrėkime šitaip:

sprendžiant matematikos lygtis

ar mokantis eilėraštį

pamiršti smurtą, matytą gimtinėje.

Tai – mokslo galia.

Švietimas sukuria taikią aplinką.

Kakuma – pilnut pilnutėlė mokinių:

stovyklos mokyklose mokosi virš 85 000
mokinių –

tai 40% visų papėgėlių.

Jų tarpe yra vaikų, kurie praleido ne
vienerius mokslo metus dėl karo jų šalyse.

Noriu jūsų paklausti:

jei švietimas augina vilties teikiančią
kartą,

kodėl mano klasėje turi susigrūdę sėdėti
net 120 mokinių?

Kodėl tik 6% pradinukų

turi galimybę patekti

į vidurines mokyklas, nes nėra vietų
klasėse?

Kodėl vos 1% baigusiųjų mokyklą

įstoja į universitetus?

Pradėjau savo kalbą nuo to, kad esu
mokytoja,

tačiau ir pati vėl tapau mokine –

kovo mėnesį persikėliau į Ruandą

pagal stipendijų programą
„Tiltas į Ruandą“.

Ši programa ruošia mokslo universitetų
dėstytojus.

Jie turi galimybę patekti ir į užsienio
universitetus.

Pati dabar turiu mokytojus, kurie man
duoda užduotis,

o ne atvirkščiai.

Žmonės vėl deda savo viltis į mane.

Visų jūsų noriu paprašyti suteikti
galimybę jauniems pabėgėliams.

Prisiminkite medį, apie kurį kalbėjome.

Mūsų karta turi jį pasodinti,

kad naujoji karta galėtų jį laistyti,

o karta, kuri pakeis pastarąją mėgausis
jo suteikiamu pavėsiu.

Tai jie skins vaisius,

saldžiausias iš kurių –

ilgalaikis švietimas.

Ačiū.

(Plojimai)