Kaip turėtų skambėti elektrinės mašinos?

Elektrinės mašinos yra ypač tylios, siūlančios malonią tylą mūsų miestuose. Jos taip pat atneša naujus pavojus, mat gali netikėtai priartėti prie nieko neįtariančių pėsčiųjų. Kokį garsą turėtų skleisti elektrinės mašinos, kad apsaugotų žmones? Sužinokite kaip gali skambėti ateitis akustikos inžinieriui ir muzikantui Renzo Vitale rodant kaip jis kuria elektrinių mašinų balsą.

Pradėkime nuo tylos.

Tyla yra viena iš brangiausių būsenų
žmonėms,

nes ji leidžia pajusti
mūsų būties gylį.

Tai viena iš priežasčių
kodėl elektrinių mašinų pasirodymas

suteikė tiek daug entuziazmo žmonėms.

Pirmą kartą galime sujungti
mašinos sąvoką

ir tylos potyrį.

Pagaliau mašinos gali būti tylios:

ramybė gatvėse,

tyli revoliucija miestuose.

(Ūžimas.)

Bet tyla gali būti ir problema.

Iš tikrųjų, kalbant apie mašinas,
garso stygius

gali būti gana pavojingas.

Pagalvokite apie akluosius,

kurie negali pamatyti artėjančios mašinos.

O dabar, jei mašina elektrinė,
jie negali jos išgirsti.

Pagalvojite apie kiekvieną iš mūsų
vaikščiojančius mieste,

mes paskęstame savo mintyse
ir nutolstame nuo to, kas yra aplink mus.

Tokiose situacijose garsas gali tapti
mūsų brangiu pagalbininku.

Garsas yra viena nuostabiausių
visatos dovanų.

Garsas yra emocija,

garsas yra taurumas,

o kai kalbame apie mašinas,
garsas taip pat yra informacija.

Tam, kad apsaugotų pėsčiuosius

ir suteiktų garsinį
grįžtamąjį ryšį vairuotojams,

valdžios institucijos visame pasaulyje
sukūrė keletą nuostatų,

kurios nurodo elektriniams automobiliams
skleisti garsus,

tiksliau, jos nurodo
minimalų garso lygį

tam tikru dažniu,

iki pasiekiamo 30km/h greičio.

Be greičio garso,

natūralus mašinos skleidžiamas garsas
yra laikomas pakankamu.

Tokie nuostatai
sukėlė skirtingas reakcijas,

tarp jų ir palaikantieji garsus,
ir bijantys per daug

triukšmo miestuose.

Tačiau aš tai vertinu ne kaip
mašinos keliamą triukšmą.

Aš tai vertinu kaip mašinos balsą.

Tai vienu metu yra ir vienas
didžiausių mano iššūkių, ir privilegijų.

Aš kuriu elektrinių mašinų balsus.

Visi žinome kaip skamba
vidaus degimo variklis,

taip pat žinome kaip skamba elektrinės
mašinos variklis.

Pagalvokite apie elektrinį tramvajų.

Vos jam pajudėjus

jis sukuria kylantį
aukšto dažnio garsą,

kurį mes vadiname „švilpimu“.

Tačiau, jei mes tiesiog padidintume
šį garsą,

mes vis tiek nesugebėtume atitikti
teisinių reikalavimų.

Dar ir dėl to turime
sukurti naują garsą.

Tai kaip gi mes tai darome?

Daugumoje miestų eismas
jau yra labai chaotiškas

ir mums nereikia daugiau chaoso.

Bet XXI amžiaus gatvės
yra puiki vieta tyrinėjimui.

Jos knibždėte knibžda trumpalaikiškumas,
nesutarimas ir netvarka.

Tai suteikia puikią galimybę

kurti naujus sprendimus
chaoso mažinimui.

Aš sukūriau naują būdą, kuris
bando mažinti chaosą

įvedant harmoniją.

Kadangi daug žmonių nežino
kokį garsą gali skleisti elektrinė mašina,

iš pradžių turiu apibrėžti
naują garsų pasaulį,

kažką, kas nepriklauso
mūsų ankstesnei patirčiai,

bet kuria nuorodą ateičiai.

Kartu su maža komada
mes sukuriame daug akustinių struktūrų,

kurios gali perduoti emocijas.

Kaip dailininkas su spalvomis

mes galime sujungti
jausmus ir dažnius

taip, kad žmogus prisiartinęs prie mašinos

pajaustų emociją,

kuri, be to, kad atitinka
teisinius reikalavimus,

taip pat praneša ir apie mašinos
pobūdį ir tapatybę.

Aš tai vadinu „garso genetika“.

Su garso genetika, aš, visų pirma,
apibūdinu estetinę garso erdvę

ir, tuo pačiu metu,
aš ieškau naujų, inovatyvių metodų

dar nežinomų garsovaizdžių kūrimui.

Garsovaizdžių, kurie leis
įsivaizduoti abstrakčius pasaulius,

paversti juos juntamais ir girdimais.

Garso genetika yra paremta
trimis žingsniais.

Pirmasis yra akustiško organizmo
apibrėžimas,

antrasis yra akustinių variacijų
apibūdinimas

ir trečiasis yra garso genų
kompozicija.

Akustiškų organizmų apibūdinimas yra
paremtas keleta savybių,

kurias turėtų turėti kiekvienas garsas,
kurį aš kuriu.

[Garsas juda.]

Aš persikeliu į mažų garsų visumą
tokių, kaip automobilio garsas,

muzikos judėjimo galia,

tam, kad garsas galėtų
taip judėti.

[Garsas veikia.]

Ir lygiai kaip šokėjas scenoje,

garsas parodys garso
trajektorijas ore.

[Garsas yra atmintis.]

Ir tai susiję ne tik su
automobilio garsu.

Tai atsiminimas, kaip mano
tėtis grįžta namo.

[Garsas hipnotizuoja.]

Garsas turi galią sukurti
netikėtą stebuklo pojūtį,

kuris hipnotizuoja.

Ir, galų gale,

[Garsas peržengia žmogaus galias]

garsas apima daugiau už žmogaus būvį,

nes leidžia mums peržengti ribas.

Antruoju žingsniu
mes apibrėžiame akustines variacijas.

[Tapatybės prizmė.]

Kaip žmonėse skirtingi kūnai
kuria skirtingus balsus,

taip skirtingų formų automobiliai
turi skirtingas akustines savybes,

kurios priklauso nuo geometrijos
ir medžiagų.

Visų pirma turime žinoti, kaip
mašina skleidžia garsą išorėje

tam pasitelkę akustinius matavimus.

Taip, kaip vienas balsas gali
skleisti skirtingus tonus ir tembrus,

tuo pačiu metu sukuriame
skirtingas akustines variacijas

kurioms užtenka mano įvardytų
aštuonių žodžių.

Keli iš jų man yra labai svarbūs,

Pavyzdžiui, „fantastiškas“ sąvoka,

sąvokos žodžių „elegancija“, „dinamika“,
„apėmimas“.

Ir kai mes apibrėžiame šiuos du aspektus

gauname tai, ką aš vadinu
tapatybės prizme.

Tai kažkas panašaus į
akustinę mašinos tapatybės kortelę.

Trečiuoju žingsniu mes žengiame
į garso dizaino pasaulį,

kuriame yra kuriami garso genai

ir kuriami nauji archetipai.

Dabar leiskite parodyti dar vieną pavyzdį,

kaip aš garso lauką paverčiu melodija.

Įsivaizduokite, kad aš esu
smuikininkas scenoje.

Jei pradėčiau groti smuiku,

aš sukurčau garso lauką,
kuris pasklistų šioje salėje

ir kažkurio memontu garso laukas
atsimuštų į sienas,

bei visur išsibarstytų.

Ir štai kaip tai atrodė.

Šiek tiek anksčiau aš pavaizdavau
keletą būdų kaip garsas atsimuša į sienas.

Pernai buvau paprašytas
Bavarijos radijo simfoninio orkestro

sukurti keletą skambučių melodijų,
kurias jie galėtų pagroti.

Sugalvojau vieną iš jų pradėti
nuo garso lauko.

Paėmiau dalį,

uždėjau ją ant

muzikantų išsidėstymo salėje

Ir sekiau
garso lauko sklidimą,

atsižvelgdamas į tris kriterijus:

laiką, intensyvumą ir dažnį.

Tada surašiau visus visų
instrumentų gradientus

Ir, kaip matote, pavyzdžiui,

kūrinys prasidės nuo styginių
grojančių labai švelniai

o tada vis stiprės, nes prisijungs
variniai pučiami, tada mediniai pučiamieji

ir melodija pasibaigs
arfa ir pianinu

grojančiais aukščiausiame diapazone.

Paklausykime kaip tai skambėjo.

(Lengva muzika.)

(Muzika baigiasi.)

Tiesą sakant, tai mano žadintuvo melodija.

(Juokas.)

O dabar grįžkime prie elektrinių mašinų.

Paklausykime pirmo pavyzdžio,
kurį Jums pagrojau.

(Ūžimas.)

O dabar norėčiau parodyti, kaip
gali skambėti

potencialus elektrinių mašinų garsas
paremtas garso genetika.

(Lengva muzika.)

(Greitėjant automobiliui garsas aukštėja.)

Mašinos yra laiko, atstumo
ir kelionės metafora,

Išvykimo ir grįžimo,

laukimo ir nuotykio metafora.

Bet tuo pačiu metu ir
proto bei sudėtingumo,

žmogaus intuicijos ir pasiekimų metafora.

Ir garsas turi tai šlovinti.

Aš matau mašinas ir kaip
gyvus organizmus,

ir kaip ypač sudėtingai
veikiančią meno instaliaciją.

Garsas, kurį mes įsivaizduojame,
per garso genetiką

leidžia mums ne tik
džiaugtis šiuo sudėtingumu,

bet ir paversti pasaulį
elegantiškesne ir saugesne vieta.

Ačiū.

(Plojimai.)