Sugrąžinkime gauruotąjį mamutą!

Kiekvienas vaikas pasaulyje svajoja pamatyti didįjį žvėrį vėl vaikštantį šia Žeme. Ar įmanoma -- ar turėtume -- šią svajonę įgyvendinti? Hendrik Poinar pateikia informatyvią kalbą apie sekantį tikrai didelį reikalą: užduotis -- suprojektuoti būtybę, kuri atrodytų labai panašiai į mūsų kailinį bičiulį, gauruotąjį mamutą. Pirmasis žingsnis, mamuto genetinio kodo atgaminimas, yra beveik baigtas. Tai rimta! (Filmuota TEDxDeExtinction metu.)

Kai buvau mažas berniukas,

per tėvo mikroskopą spoksodavau

į vabzdžius, įstrigusius gintare, kuris buvo namuose.

Jie buvo labai gerai išsilaikę,

struktūriškai tiesiog neįtikėtini.

Ir mes mėgdavome įsivaizduoti, kad kada nors

jie atgis,

išropos iš sakų

ir, jei įmanoma, nuskris.

Jeigu prieš 10 metų manęs būtumėte paklausę ar

būtų įmanoma atkurti išnykusių gyvūnų genomą,

būčiau jums atsakęs, kad ne, nemanau.

Jeigu būtumėte paklausę, ar įmanoma

atkurti išnykusias rūšis,

būčiau atsakęs, kad tai tik paika svajonė.

Neįtikėtina, bet šiandien aš stoviu čia

jums pasakyti, kad ne tik įmanoma atkurti

išnykusius genomus, tai iš tiesų šiandienos realybė,

bet išnykusių rūšių atkūrimas yra pasiekiamas ranka,

galbūt ne vabzdžių iš gintaro, --

tiesa, šis uodas

įkvėpė „Juros periodo parko“ kūrėjus --

bet gauruotųjų mamutų, iš gerai išsilaikiusių

gauruotojo mamuto liekanų amžinajame įšale.

Gauruotieji yra ypač įdomūs,

nes jie yra esminis ledynmečio laikotarpio simbolis.

Jie buvo dideli. Jie buvo gauruoti.

Jie turėjo dideles iltis ir mes su jais turime

ypatingą ryšį, kaip ir su drambliais.

Galbūt dėl to, kad drambliai

su mumis turi daug bendra.

Jie laidoja mirusiuosius. Jie moko atžalas.

Jie turi glaudžius socialinius ryšius.

Galbūt dėl to, kad mus sieja laikas,

nes dramblių ištakos, kaip ir mūsų, yra Afrikoje,

prieš maždaug 7 milijonus metų,

besikeičiant gyvūnijai ir aplinkai,

mes, kaip ir drambliai, migravome

į Europą ir Aziją.

Taigi, pirmasis žinomas didelis mamutas

yra meridionalis, kuris buvo 4 metrų aukščio,

svėrė apie 10 tonų ir buvo miškingų vietovių gyventojas,

paplitęs nuo Vakarų Europos iki Centrinės Azijos,

nuo Beringo sąsiaurio

iki Šiaurės Amerikos.

O tada, kai keitėsi klimatas, kaip ir visada,

ir pradėjo rastis naujos nišos,

pasirodė rūšis, prisitaikiusi gyventi stepėse,

pavadinimu trogontherii mamutas, Centrinėje Azijoje.

Ji išstūmė meridionalis mamutus iš Vakarų Europos.

Šiaurės Amerikoje atsivėrė savanos pievos,

ir tai nulėmė Kolumbijos mamuto atsiradimą,

didelės, beplaukės rūšies Šiaurės Amerikoje.

Ir tik po 500 000 metų

pasirodė gauruotasis mamutas,

rūšis, kurią geriausiai žinome ir mylime,

paplitusi nuo gimtojo Rytų Beringo kyšulio

iki Centrinės Azijos, išstumdama trogontherii mamutą

per Centrinę Europą,

ir per šimtus tūkstančių metų

migruodamas pirmyn ir atgal per Beringo sąsiaurį

atšalimo laikotarpių metu,

tiesiogiai susitikdamas su

gimininga Kolumbijos rūšimi, gyvenančia pietuose,

ir ten jie išgyveno daugiau nei šimtus tūkstančių metų

per ekstremalius klimato pasikeitimus.

Taigi, turime labai lankstų gyvūną, gebantį ištverti didelius temperatūros

ir aplinkos pasikeitimus, labai labai ištvermingą.

Ir ten jie išgyveno iki maždaug prieš 10,000 metų,

ir, stebėtinai, ant mažų Sibiro salelių,

ir Aliaskoje iki maždaug prieš 3000 metų.

Taigi, egiptiečiai stato piramides,

o gauruotieji mamutai vis dar gyvena salose.

O tada jie išnyksta.

Kaip ir 99% visų kada nors gyvenusių gyvūnų,

jie išnyksta dėl klimato atšilimo

ir greitai beplintančių tankių miškų,

kurie plinta į šiaurę,

ir kaip velionis, didis Paul Martin kažkada yra pasakęs,

tikriausiai išmedžioti pleistoceno epochoje,

taigi, juos išnaikino medžiotojai.

Laimei, mes randam milijonus jų liekanų

išsibarsčiusių amžiname įšale, giliai palaidotų

Sibire ir Aliaskoje, ir mes galime ten nuvykti

ir juos iškasti.

O jie išsilaikę,

kaip ir vabdzdžiai gintare, neįtikėtinai gerai.

Taigi, turime dantis, kaulus su krauju,

bent jau atrodo kaip kraujas, turime vilną,

turime sveikus skeletus ir galvas,

kuriose vis dar yra smegenys.

Taigi, išsilaikymas ir DNR išlikimas

priklauso nuo daugelio veiksnių, ir turiu pripažinti,

kad daugumos jų mes vis dar pilnai nesuprantame,

bet priklausomai nuo to, kada gyvūnas miršta,

ir kaip greitai jis yra palaidojamas, palaidojimo gylis,

temperatūros pastovumas toje aplinkoje,

galiausiai nulems DNR išsilaikymo trukmę

geologiškai reikšmingais laiko periodais.

Tikriausiai daugelį jūsų tai nustebins,

bet laikas nėra svarbus,

ne išsilaikymo trukmė.

Svarbiausia yra temperatūros pastovumas.

Taigi, jeigu atidžiai ištyrinėsime kaulus

ir dantis, kurie išsilaikė per fosilizacijos procesą,

DNR, kažkada buvęs nepaliestas, tvirtai apgaubtas

histono baltymų, dabar yra atakuojamas

bakterijų, kurios gyveno simbiozėje su mamutu

visus jo gyvenimo metus.

Taigi, šios bakterijos, kartu su aplinkos bakterijomis,

laisvas vanduo ir deguonis, skaido DNR

į mažesnius ir mažesnius fragmentus,

iki kol lieka dalys, kurios svyruoja

nuo 10 porų iki, geriausiu atveju,

kelių šimtų porų ilgio.

Taigi, didžioji dalis žemės fosilijų

nebeturi jokių organinių pėdsakų,

bet keletas iš jų turi DNR fragmentų,

kurie išgyvena tūkstančius,

ar netgi milijonus metų.

Naudojant naujausias `clean room` technologijas

mes išradom būdą kaip tą DNR išskirti

iš likusios masės,

ir tikriausiai nieko nenustebinsiu sakydamas,

kad jeigu paimsiu mamuto kaulą ar dantį

ir iš jo išskirsiu DNR, gausiu mamuto DNR,

bet taip pat gausiu ir bakterijas, kurios gyveno kartu su juo

ir, prie viso to, gausiu DNR,

kuri išgyveno to meto aplinkoje,

tai reiškia, bakterijas, grybelius ir visa kita.

Todėl nenuostabu, kad mamutas,

išlikęs amžinajame įšale, turės apie

50% mamuto DNR sekos,

tuo tarpu Kolumbijos mamutas,

gyvenęs ir palaidotas šiltesnėje temperatūroje

turės tik 3-10% savo kilmės.

Bet mes radome gudrių būdų

ir galime atskirti, pagriebti ir atskirti

mamuto DNR nuo ne mamuto DNR,

ir su pažangiais DNR sekos analizavimo metodais

mes galime ištraukti ir bioinformatikos metodais

perstatyti šiuos mažus mamuto fragmentus

ir pritvirtinti juos prie azijinio ar afrikinio dramblio

chromosomos grandinės.

Tokiu būdu mes randame visus mažyčius

skirtumus tarp mamuto ir azijinio dramblio,

ir ką mes sužinome apie mamutą?

Mamuto genetinis kodas yra beveik išbaigtas

ir žinom, kad jis išties labai didelis. Tai juk mamutas.

Taigi, hominidų genetinis kodas turi apie 3 milijardus porų,

o dramblio ir mamuto genomas

turi apie 2 milijardais porų daugiau, didžioji jų

dalis sudaryta iš mažų, pasikartojančių DNR,

dėl to yra labai sunku atkurti visą genomo struktūrą.

Turėdami šią informaciją mes galime atsakyti

vieną įdomiausių klausimų apie ryšį

tarp mamuto ir jo dabar gyvenančių giminaičių,

Afrikos ir azijinio dramblio,

kurie prieš 7 milijonus metų turėjo bendrą protėvį,

bet mamuto genetinis kodas rodo, kad jis

turėjo artimiausią bendrą giminaitį su azijiniu drambliu

prieš 6 milijonus metų,

todėl mamutas yra artimesnis azijiniam drambliui.

Su senovinės DNR technologijos pažanga,

mes galime pradėti atkurti

kitų išnykusių mamuto rūšių formas, kurias minėjau anksčiau,

norėjau pakalbėti tik apie dvi iš jų,

gauruotąjį ir Kolumbijos mamutą,

abu jie gyveno šalia vienas kito,

per atšalimo laikotarpius,

taigi, kai Šiaurės Amerika buvo smarkiai apledėjus,

gauruotieji mamutai buvo įstumti į prieledyninę eko atmosferą

ir susitiko su pietuose gyvenančiais giminaičiais,

kartu jie dalinosi prieglobsčiu

ir, pasirodo, truputį daugiau nei prieglobsčiu.

Panašu į tai, kad jie kryžminosi,

ir tai nėra retas atvejis,

straublinių šeimoje, nes pasirodo,

kad dideli savanų dramblių patinai laimi kovą dėl

patelių prieš mažesnius miškinius dramblius.

Taigi, dideli, beplaukiai Kolumbijos mamutai

laimėjo kovą prieš mažesniuosius gauruotuosius patinus.

Nelaimei, tai primena mokyklą.

(Juokas)

Tai nėra smulkmena, turint galvoje, kad mes norim

atgaivinti išnykusią rūšį, pasirodo, kad

Afrikos ir azijinis drambliai

gali kryžmintis ir turėti atžalų,

tai yra netyčia įvykę realybėje zoologijos sode

Česteryje, Didžiojoje Britanijoje, 1978 metais.

Tai reiškia, kad mes galim paimti Azijinio dramblio chromosomas,

šiek tiek jas pakeisti pagal mums

dabar jau žinomą mamuto genetinį kodą,

galime jį įdėti į ląstelę su pašalintu branduoliu,

paversti jas į kamienines ląsteles,

paskui galbūt paversti jas į spermą,

tuomet dirbtinai apsėklinti azijinio dramblio kiaušinėlį,

ir tuomet, po ilgos sunkios procedūros,

atgaivinti kažką tokio.

Tai nebūtų tiksli kopija,

nes trumpos DNR sekos, apie kurias anksčiau kalbėjau,

kliudo mums atkurti tikslią struktūrą,

bet tai būtų kažkas labai panašaus į

gauruotąjį mamutą.

Kiekvieną kartą, kai kalbame apie tai su draugais,

dažnai galvojame, kurgi jį laikytume?

Kur būtų galima apgyvendinti mamutą?

Nėra nei tinkamo klimato, nei teritorijos.

Iš tikro, tai visai ne problema.

Pasirodo, yra teritorijos

šiaurės Sibire ir Jukone,

kur būtų galima apgyvendinti mamutą.

Prisiminkime, kad tai labai lankstus gyvūnas,

kuris išgyveno didelius klimato pasikeitimus.

Taigi, šioje teritorijoje būtų paprasta jį apgyvendinti,

ir turiu pripažinti, kad manyje yra vaikas,

berniukas, kuris labai norėtų pamatyti

šias didingas būtybes vėl einančias per amžinąjį įšalą

šiaurėje, bet turiu prisipažinti,

kad suaugusysis manyje kartais dvejoja,

ar turėtume tai padaryti.

Labai dėkoju.

(Plojimai)

Ryan Phelan: Dar nepabėk.

Palikai neatsakytą klausimą.

Esu tikras, kad jis iškilo daugeliui. Kai sakai "ar turėtume?"

atrodo, lyg iš tikro to nenorėtum,

o mums davei viziją, kad tai iš tikro yra įmanoma.

Dėl ko abejoji?

Hendrik Poinar: Tai ne abejonė.

Aš tiesiog manau, kad mums reikia gerai pagalvoti

apie galimas mūsų veiksmų pasekmes,

ir kol vyksta geros, gilios diskusijos,

tokios kaip dabar, manau,

kad galime prieiti gerą sprendimą, kodėl tai verta padaryti.

Tik noriu būti tikras, kad skirsime laiko

apmąstymams, kodėl tai darome.

RP: Nuostabu. Puikus atsakymas. Labai tau ačiū, Hendrik.

HP: Ačiū jums. (Plojimai)