[Oliver Jeffers]

[Odė gyvenimui Žemėje]

Sveiki.

Aš manau, kad man
dar nepabaigus šio sakinio,

girdėdami, kaip aš kalbu,

jūs suprasite, kad aš esu kilęs
iš vietovės vardu

planeta Žemė.

Žemė yra nuostabi.

Ji yra namai mums.

Ir mikrobams.

Šitie [pyp] kol kas yra antram plane,

nes, patikesit ar ne,
jie nėra vientinteliai veikėjai.

Ši planeta taip pat yra namai
automobiliams, briuselio kopūstams,

keistiems žuvies padarams
su lempomis ant galvų;

menui, ugniai,

ugnies gesintuvams,

įstatymams, balandžiams, alaus buteliams,

citrinoms ir lemputėms,

Pinot noir ir paracetamoliui,

vaiduokliams, uodams, flamingams, gėlėms,

ukalelei, liftams ir katėms,

kačių filmukams, internetui,

geležies sijoms,
pastatams, baterijoms,

visam išradingumui ir idėjoms,
visoms gyvoms būtybėms...

ir daugybei kitų dalykų.

Viskam ką mes žinome
ir apie ką esame girdėję.

Beje, tai mano mėgstamiausia vieta.

Ši maža sfera,

plūduriuojanti šaltoje ir vienišoje
visatos dalyje.

Beje, mano akcentas yra is Belfasto,
kuris yra...

čia.

Maždaug.

Jūs tikriausiai manote,
kad pažįstate šią planetą Žemę,

nes jūs iš čia kilę.

Tačiau tikėtina,

kad kurį laiką nesusimąstėte
apie pagrindus.

Aš maniau, kad aš ją pažįstu.

Aš net maniau,
kad aš esu ekspertas.

Iki tol, kol neprireikė
paaiškinti viso pasaulio

ir kaip jis veikia

tam, kuris niekada nėra čia buvęs.

Ne tai ką jūs galvojate,

nors mano tėtis visad sakydavo

kad tikras protingų būtybių 
visatoje ženklas

yra tai, kad jie net nebando
su mumis susisiekti.

Iš tiesų tai mano naujagimis sūnus,
kuriam aš bandžiau viską paaiškinti.

Mes nauji tėvai,

mano žmona ir aš,

taigi mes jam, kaip ir visiems svečiams,
apsilankantiems pirma karta,

aprodėme namus.

Štai kur tu gyveni, sūnau.

Šitam kambary mes gaminame maistą.

Šitam kambary kolekcionuojame kėdes,
ir taip toliau.

Įdomu aiškinti,

kaip veikia planeta
nulio metų vaikui.

Tačiau po juokavimų,

ir po suvokimo, kad nauji žmonės
nežino absolučiai nieko

ir kaip mažai tu pats žinai,

paaiškinti visą planetą 
pasidaro pakankamai sudėtinga.

Bet aš vistiek pabandžiau.

Tomis pirmomis savaitėmis

pasakodamas apie pasaulį
tokį, koks jis man atrodė,

aš pradėjau žymėtis
visus pasakytus kvailus dalykus.

Šios pastabos po truputį virto laišku,

skirtu mano sūnui,
kai jis išmoks skaityti.

O tas laiškas tapo knyga

apie pagrindinius principus
ką reiškia būti žmogumi

gyvenančiu Žemėje 21-ame amžiuje.

Kai kurie dalykai yra tikrai akivaizdūs.

Pvž., planeta yra sudaryta
iš dviejų dalių:

žemės ir jūros.

Kai kurie mažiau akivaizdūs,
kol nepradedi apie jus galvoti.

Pavyzdžiui, laikas.

Kartais Žemėje dalykai juda lėtai.

Bet dažniau jie juda greitai.

Taigi laiką leiskite protingai,
nes jis baigsis net nepastebėjus.

Arba žmonės.

Žmonių būna visokių formų,
dydžių, ir spalvų.

Mes visi atrodom skirtingai,

elgiamės skirtingai, kalbam skirtingai,

bet neapsigaukite.

Mes visi žmonės.

Aš suvokiu,
kad iš visų visatos vietų,

žmonės gyvena tik Žemėje,

gali gyventi tik Žemėje.

Ir netgi čia,
tik ant kelių sausų vietų.

Žemėje yra tik labai
maža paviršiaus dalis

tinkama žmonių gyvybei,

ir čia, susispaudę,
gyvename mes visi.

Lengva pamiršti,
kai esi taip arti žemės,

akmenų, lapų, cemento,

kokia iš tiesų suvaržyta
yra ši erdvė.

Žiūrint nuo pat žemės paviršiaus,

horizontas, atrodo, tęsiasi amžinai.

Juk mes nepratę kasdien galvoti,

kurioj vietoj ant planetos rutulio
mes esame

ir kurioje visatos vietoje
tas rutulys yra.

Aš nenorėjau pasakoti
savo sūnui tų pačių istorijų,

kurias pasakojo mums
augant Šiaurės Airijoje.

Kad mes kilę
iš mažos parapijos,

kur gyvenimas už jos ribų
yra visai nevarbus.

Aš norėjau pabandyti pajusti,
ką reikštų suvokti mūsų planetą

kaip vieną sistemą,
vieną objektą,

kabantį visatoje.

Tam,

man prireiktų iškeisti
plokščius knygų piešinius

į 3D skulptūras skirtas gatvėms,

ir man reiktų beveik 200 pėdų,

Niujorko miesto kvartalo,

pastatyti didelio masto modelį
vaizduojantį mėnulį,

Žemę ir mus.

Šis projektą pavyko įgyvendinti
Niujorko miesto High Line parke

praeitą žiemą,

per Apollo 11 misijos aplink Mėnulį
50-tąjį jubiliejų.

Po šios instaliacijos,

man ir mano sūnui
teko užsidėti astronauto šalmą

ir leistis, kaip Apolo 11, 
prieš pusę šimtmečio,

link Mėnulio.

Mes apsukom aplink

ir pažvelgėm atgal į mus.

Aš pajaučiau,

kaip vieniša ten tamsoje.

Ir aš tik įsivaizdavau.

Mėnulis yra vienintelis objektas

bent kiek arčiau mūsų.

Šito projekto mastu,

kur mūsų planeta
buvo 10 pėdų skersmens,

Marsas, sekanti planeta,
būtų jogos kamuolio dydžio,

nutolusio per dvi mylias.

Nors ribos visatoje
nėra matomos,

mano skulptūroje

kiekviena riba buvo nubrėžta.

Bet vietoj šalių pavadinimų
ant suraižytos žemės,

aš užrašiau, dar ir dar kartą,

„čia gyvena žmonės, čia gyvena žmonės“.

„Čia gyvena žmonės“.

O ant Mėnulio buvo parašyta,

„Čia negyvena niekas“.

Dažnai aiškūs dalykai

nėra tokie aiškūs,
kol nepradedi apie juos galvoti.

Žiūrėjimas į bet ką iš pakankamai
didelio atstumo

pakeičia viską,

ką patyrė daug astronautų.

Žmogaus akys Žemę tėra mačiusios

Mėnulio atstumu.

Kur kas toliau

yra mūsų Saulės sistemos pakraščiai.

Ir netgi kitos žvaigždės,
kiti žvaigždynai.

Visoje visatoje tėra vienintelis taškas

randamas visuose žvaigždynuose,

ir tas taškas yra

čia, planeta Žemė.

Tie piešiniai, kuriuos mes sugalvojome
žvaigždžių grupėms

tėra suprantami žiūrint iš čia.

Jų istorijos suprantamos tik čia, Žemėje.

Ir tik mums.

Žmonėms.

Mes esame istorijų sutvėrimai.

Mes tampame istorijomis
kurias sekame,

mes esame istorijos,
kurias sekė mums.

Trumpam susimastykime apie
žmonių civilizacijos istoriją Žemėje.

Ji pasakoja apie išradingumą, eleganciją,

dosnią ir saugančią prigimtį rūšies,

kuri tuo pačiu yra
susirūpinusi savimi, pažeidžiama

ir nepaklusniai globėjiška.

Mes, žmonės, saugome savo
egzistencijos liepsną

nuo daugybės primityvių elementų
nepaklūstančių mums,

didžiojo anapus.

Bet visuomet tik į liepsną težiūrime.

„Kiek mums žinoma“,

sakant kaip teiginį,

reiškia visų žinių sumą.

Bet, pasakant kitaip,

„kiek <i>mums</i> žinoma“

reiškia kad mes nežinome visko.

Tai ir yra nuostabi, trapi
civilizacijos drama.

Mes esame aktoriai ir žiūrovai
visatos spektaklio,

kuris mums reiškia tiek daug,

bet nereiškia nieko
niekur kitur.

Kitavertus, gal ne tiek ir daug 
ir čia.

Jei mes rimtai susimąstytume
apie mūsų santykius su sava valtimi,

mūsų Žeme,

ši istorija būtų labiau apie
neišmanymą ir gobšumą.

Kaip ir Fausto atveju,

žmogus, kuris manė valdantis viską

išsiruošė apžiūrėti savo valdų.

Jis lengvai pasisavino gėlę,

avį, medį ir lauką.

Ežeras ir kalnas
pasidavė sunkiau,

bet pasidavė ir jie.

Ir tik bandant pasisavinti atvirą jūrą

jo gobšumas įrodo jo klaidą

kai, pagautas arogancijos,

jis perlipa per bortą
parodyti jūrai kas viršininkas.

Tačiau jis nesuvokia,

paneria po bangomis,
nugrimzta į dugną.

Jūra dėl jo nuliūdo,

bet ir toliau liko jūra.

Kaip ir visi kiti jo pavaldiniai,

nes Fausto likimas jiems
nereiškia nieko.

Kad ir kaip mes tikėtume
visatos svarba,

mes neturėtume nieko

be Žemės.

Ji ir toliau laimingai suktųsi,

užsimiršusi be mūsų.

Šitoje planetoje yra žmonės.

Mes gyvename savo gyvenimą,

kartais pažiūrėdami viršun ir laukan,

dažniausiai žiūrėdami žemyn ir vidun.

Žiūrėdami į viršų ir brėždami linijas
tarp švieselių danguje,

mes bandome suprasti chaosą.

Žiūrėdami žemyn, brėžiame linijas,
kad žinotume kur mes priklausom

ir kur ne.

Mes dažniausiai pamirštame,
kad šitos linijos, jungiančios žvaigždes

ir dalinančios žemę,

tegyvena mūsų galvose.

Jos taip pat tėra istorijos.

Mūsų kasdienis gyvenimas vyksta

pagal istorijas kuriomis
mes labiausiai tikime,

o šiomis dienomis, istorija
keičiasi mums ją berašant.

Šiandienos istorijoje yra daug baimės,

ir iki visai neseniai

galingiausios istorijos

buvo pripildytos kartėlio,

ir jausmo, kad mums viskas nepasisekė,
asmeniškai ir visiems kartu.

Labai įkvepia matyti,
kaip iš blogio kyla gėris.

Kaip žmonės prabunda šiuo
visuotinio atpildo metu

suprasdami, kad mūsų
tarpusavio ryšys

yra vienas iš svarbiausių dalykų
kuriuos turime.

Tačiau grįžkim atgal.

Po visų dejonių,

mes labai mažai mėgaujamės
vieninteliu dalyku,

kuris mums kada nors pavyko.

Tai, kad mes čia,

kad mes iš viso gyvi.

Kad mes vis dar gyvi.

Prieš pusantro milijono metų
radę degtukų dėžutę,

mes dar nepadegėm viso namo.

Kol kas.

Mūsų šansai būti čia
yra arti nulio.

Tačiau mes esame.

Tarp pavojų ir visko.

Žemėje niekada negyveno 
žmonių daugiau nei dabar.

Naudojančių daugiau daiktų.

Pasidarė aišku, kad dauguma
senų sistemų

kurias mes patys sukūrėme

susidėvėjo.

Ir mums reikia kurti naujas.

Jei ne mikrobai,

mūsų bendras gaisras
uždusintų mus visus.

Stebint sustojančius
pramonės ratus,

nutylančią progreso mašiną,

mes turime neįtikėtiną galimybę

paspausti nustatymo mygtuką.

Nueiti kitokiu keliu.

Štai mes esame Žemėje.

Ir gyvenimas Žemėje
yra nuostabus dalykas.

Ji atrodo didelė, ši Žemė,

bet mūsų čia daug.

septyni su puse milijardo, 
paskutiniu skaičiavimu

ir vis daugiau kasdien.

Netgi tada,

turime pakankamai kiekvienam,

jei tik visi dalinsimės.

Taigi prašau,

būkite geri.

Žiūrint iš kitos pusės,

jei Žemė yra vienintelė vieta
kur gyvena žmonės,

tai ji yra mažiausiai 
vieniša vieta visatoje.

Čia daugybė žmonių,
kurie mus gali mylėti

ir daugybė žmonių,
kuriuos galime mylėti mes.

Mums reikia vienam kito.

Tą suprantame dabar,
labiau nei bet kada.

Gero vakaro.