Religija, evoliucija ir savi-transcendencijos ekstazė

Psichologas Jonathan Haidt užduoda paprastą, bet sudėtingą klausimą: kodėl siekiame savi-transcendencijos? Kodėl bandome prarasti save? Kelionėje per mokslą apie evoliuciją per grupių atranką, jis pateikia provokuojantį atsakymą.

Turiu tau klausimą:

Ar tu religingas?

Pakelk ranką dabar,

jei manai, kad esi religingas žmogus.

Ką gi, sakyčiau apie tris ar keturis procentus.

Neįsivaizdavau, kad TED konferencijoje tiek daug tikinčiųjų.

(Juokas)

Gerai, štai dar vienas klausimas:

Ar galvoji esąs dvasingas

bet kokiu būdu ar forma? Pakelk ranką.

Gerai, tai jau dauguma.

Mano kalba šiandien

yra apie pagrindinę priežastį, ar vieną iš pagrindinių priežasčių,

kodėl dauguma žmonių laiko save

vienokia ar kitokia forma dvasingais.

Mano kalba šiandien yra apie
savi-transcendenciją.

Viena iš tiesų apie buvimą žmogumi
yra tai,

kad kartais savasis aš tiesiog išnyksta.

Ir kai tai nutinka,

apima ekstazė

ir bandome tuos išgyvenimus

apibūdinti metaforomis.

Kalbame apie

pakylėtą būseną.

Yra tikrai sunku galvoti apie
kažką tokio abstraktaus

be geros aiškios metaforos.

Tad štai metafora, kurią siūlau šiandien.

Įsivaiduok, kad sąmonė yra namas
su daug kambarių,

daugumą kurių tu pažįsti.

Bet kartais atrodo, kad atsiveria durys

iš niekur

ir atveria laiptus.

Mes lipame laiptais

ir išgyvename pakylėtą sąmonės būseną.

1902 metais

didysis amerikiečių psochologas
William James

rašė apie daugybę religinio potyrio tipų;

Surinko įvairių konkrečių atvejų analizių.

Jis citavo žodžius iš visokių žmonių,

kuriems teko tai pergyventi.

Vienas įdomiausių man

yra šis jaunuolis Stephen Bradley,

kuris jo manymu sutiko Jėzų 1820-aisiais.

Ir štai ką Bradley apie tai pasakė.

(Muzika.)

(Video) Stephen Bradley: Atrodė,
kad akimirką kambaryje mačiau

viešpatį žmogaus pavidalu,

su ištiestomis rankomis,

lyg sakantį „Ateik“.

Kitą dieną iš džiaugsmo drebėjau.

Mano džiaugsmas buvo toks didis,
kad norėjau mirti.

Pasauliui mano meilėje nebuvo vietos.

Iki to laiko

aš buvau savanaudiškas ir teisuoliškas.

Bet dabar norėjau gėrio visai žmonijai

ir galėjau atjaučiančia širdimi

atleisti blogiausiems priešams.

JH: Pastebėkite

kaip Bradlio menka ir moralizuojanti dalis

kylant laiptais pradingsta.

Ir šiame aukštensniame lygyje

jis tampa mylintis ir atlaidus.

Daugybė pasaulio religijų atrado tiek būdų

padėti žmonėms kilti šiais laiptais.

Kai kas savojį aš išjungia
per meditaciją.

Kiti naudoja psichodelines medžiagas.

Čia 16 amžiaus actekų dokumentas,

kuriame žmogus tuoj prarysiantis
haliucinogeninį grybą

ir tuo pat metu dievo pakeltas
laiptuose.

Kiti naudoja šokį ir sukimąsi

kad sustiprintų savęs transcendenciją.

Bet jums nereikia religijos, kad kiltumėte
šiais laiptais.

Daugybė žmonių patiria
savęs transcendenciją gamtoje.

Kiti nugali save reivuose.

Bet štai keisčiausia vieta iš visų:

karas.

Tiek daug knygų apie karą sako tą patį,

kad niekas taip žmonių nesuartina

kaip karas.

Ir tas suartinimas įgalina

tuos ypatingus savęs transcendavimo
potyrius.

Pagrosiu ištrauką

iš šios Glenn Gray knygos.

Gray buvo kareivis amerikiečių armijoje
per Antrąjį pasaulinį karą.

Ir po karo jis ėmė interviu iš daugybės
kareivių

ir rašė apie žmonių išgyvenimus kare.

Štai raktinė ištrauka,

kur jis iš esmės aprašo šiuos laiptus.

(Video) Glenn Gray: Daug veteranų pritars,

kad bendrystės potyris mūšyje

buvo aukščiausias jų gyvenimo
taškas.

„Aš“ nepastebimai tampa „mes“,

„mano“ tampa „mūsų“

ir individo tikėjimas

praranda savo esminę svarbą.

Aš manau, kad tai

įtikėjimas amžinybe ir nemirtingumu,

dėl ko aukojimasis tokiais momentais

toks santykinai lengvas.

Aš galiu kristi, bet aš nemirsiu,

nes tai, kas manyje tikra, žengs toliau

ir gyvens mano bendražygiuose

už kuriuos atidaviau savo gyvybę.

JH: Visi šie pavyzdžiai turi bendra tai,

kad asmens savastis tarsi susitraukia,
išnyksta,

ir tai yra labai labai geras jausmas,

kažkas visiškai kitokio, nei kiti
jausmai normaliame gyvenime.

Tai tarsi pakylėjimas.

Mintis, kad mes judame aukštyn buvo
esminė

didžiojo prancūzų sociologo Emile Durkheim
raštuose.

Durkheim netgi vadino mus Homo duplex,

arba dviejų lygių žmogus.

Žemesnyjį lygį jis vadino profaniškuoju.

Profiniškumas yra šventumo priešingybė.

Tai tiesiog reiškia paprastumą
ar kasdieniškumą.

Ir savo gyvenimuose mes egzistuojame
kaip individai.

Norime patenkinti savo įgeidžius.

Siekiame savo asmeninių tikslų.

Bet kartais kažkas nutinka,

kas sukelia fazės pasikeitimą.

Individai susivienija

į komandą, judėjimą ar tautą,

kuri yra daug daugiau nei jos dalių suma.

Durkheim vadino šį lygį šventuoju,

nes tikėjo, kad religijų funkcija

buvo suvienyti žmones į grupę,

į moralinę bendruomenę.

Durkheim tikėjo, kad viskas,
kas mus vienija,

yra sietina su šventumu.

Ir vos tik žmonės priartėja

prie kažkokio švento objekto ar vertybės,

jie veiks kaip komanda ir kovos siekiant
tai apsaugoti.

Durkheim rašė

apie keletą intensyvių
kolektyvinių emocijų

kurios pasiekia šį E pluribus unum stebuklą –

grupės suformavimą iš individų.

Pagalvokite apie kolektyvinį džiaugsmą
Britanijoje,

tą dieną, kai baigėsi
Antrasis pasaulinis karas.

Pagalvokite apie kolektyvinį pyktį
Tahrir aikštėje,

kuris nuvertė diktatorių.

Pagalvokite apie kolektyvinį gedėjimą

Jungtinėse Valstijose,

kurį visi jautėme, kuris mus suartino,

po rugsėjo 11.

Tad leiskite man apibendrinti, kur esame.

Sakau, kad savęs transcendencijos
sugebėjimas

yra bazinė buvimo žmogumi dalis.

Aš siūlau metaforą –

sąmonės laiptai.

Sakau, kad mes esame Homo duplex

ir šie laiptai pakelia mus
iš profaniškojo lygmens

į šventąjį lygmenį.

Kai lipame šiais laiptais,

asmeniniai interesai nublanksta,

tiesiog tampame mažiau savanaudiški

ir jaučiamės tarsi esantys geresni,
tauresni

ir lyg būtume pakylėti.

Štai milijono dolerių vertės klausimas

Socialinių mokslų mokslininkams kaip aš:

Ar šie laiptai

mūsų evoliucinio dizaino dalis?

Ar tai natūraliosios atrankos rezultatas

kaip ir mūsų rankos?

Ar visgi klaida sistemoje –

šitie religiniai dalykai tiesiog kažkas,

kas įvyksta susipynus smegenų laidams –

Jill išgyveno insultą
ir patyrė religinį išgyvenimą,

ar tai tik klaida?

Daugybė mokslininkų, kurie tiria religiją
laikosi šios nuomonės.

Naujieji Ateistai, pavyzdžiui,

sako, kad religija yra krūva memų,

parazitinių memų,

kurie įlenda į mūsų sąmonę

ir priverčia daryti visokiausius keistus
religinius dalykus,

savi-destrukcinius dalykus,
kaip susisprogdinimas.

Ir galų gale,

nejau prarasti save

galėtų būti geras dalykas?

Kaip bet koks organizmas

gali per adaptaciją

nugalėti savanaudiškumą?

Na, leiskite jums parodyti.

Knygoje „Žmogaus kilmė“

Čarlzas Darvinas daug rašė

apie evoliucinę moralę –

iš kur ji atsirado, kodėl ją turime.

Darvinas pažymėjo, kad daug mūsų vertybių

mums patiems nėra itin naudingos,

bet jos labai naudingos mūsų grupėms.

Jis rašė apie vieną atvejį

kur dvi ankstyvųjų žmonių gentys

viena su kita bendravo ir konkuravo.

Jis rašė: „Jei vienoje gentyje

buvo daug drąsių, simpatiškų

ir patikimų narių,

kurie visada pasiruošę vieni kitus
ginti ir jiems padėti,

šiai genčiai sektųsi geriau

ir ji nugaletų kitą.“

Jis toliau rašė: „savanaudiški
ir nekooperatyvūs žmonės

nedirbs išvien,

ir be vieningumo

nieko neįmanoma pasiekti.“

Kitaip tariant

Čarlzas Darvinas tikėjo

grupių atranka.

Dera pasakyti, kad ši idėja pastaruosius
40 metų yra labai kontraversiška,

bet šiemet ji įgaus pagreičio,

ypač tada, kai balandį pasirodys
E.O. Wilson knyga,

kurioje pateikiami
labai stiprūs argumentai,

kad mes, kelios kitos rūšys,

esame grupių atrankos rezultatas.

Bet iš tikrųjų geriausia apie tai galvoti

kaip apie daugialypę atranką.

Žiūrėkite taip:

konkuravimas vyksta ir grupėse
ir tarp grupių.

Štai grupė vaikinų universiteto
komandoje.

Šioje komandoje

yra konkurencija tarp narių.

Vaikinai stengiasi būti geresni
vienas už kitą.

Lėčiausi, silpniausi irkluotojai
iškris iš komandos.

Ir tik keletas iš jų galiausiai
pasiliks sporte.

Galbūt vienas jų dalyvaus
Olimpinėse žaidynėse.

Taigi, komandos viduje

jų interesai susikerta.

Ir kartais vienam iš narių

būtų naudinga

bandyti pakenkti kitiems nariams.

Galbūt apkalbėti savo pagrindinį
konkurentą

treneriui.

Bet kol šis konkuravimas

vyksta valtyje,

konkuravimas vyksta ir tarp valčių.

Ir sudėjus šiuos vaikinus į valtį,
kad jie rungtųsi prieš kitas valtis,

dabar jie privalo kooperuoti,

nes visi yra vienoje valtyje.

Jie gali laimėti tik tada,

kai dirba kartu kaip komanda.

Tai skamba lėkštai,

bet tai yra gilios evoliucinės tiesos.

Pagrindinis argumentas
prieš grupių atranką

visada buvo:

na, taip, būtų smagu,
kad grupė dirbtų kartu

bet vos tik turime kooperuojančią grupę,

ją iškart užgrobs „zuikiai“ –

individai, kurie naudojasi
kitų sunkiu darbu.

Leiskite parodyti pavyzdį.

Tarkime, kad turime grupę mažų organizmų –

tai gali būri bakterijos, jūsų kiaulytės,
nesvarbu –

ir tarkim, kad ši grupė evoliucijos pagrindu
išmoko kooperuoti.

Na, puiku. Jie maitinasi, vieni kitus gina,

kartu dirba, kartu kuria turtą.

Kaip pamatysite šioje simuliacijoje,

jiems bendraujant jir renka taškus,
tarsi augtų,

ir jiems padvigubėjus jie skyla pusiau,

ir būtent taip jie dauginasi
ir populiacija didėja.

Bet tarkim, kad vienas jų mutuoja.

Tai geno mutacija

ir vienas jų mutuoja,
kad elgtųsi savanaudiškai.

Jis naudojasi kitais.

Taigi, kai žalias bendrauja su mėlynu,

matysite, kad žalias didėja,
o mėlynas mažėja.

Štai kaip tai veikia.

Pradedame tik su vienu žaliu,

ir jam bendraujant

jis renka turtą, arba taškus, arba maistą.

Ir gana greit jo aplinkiniai pasmerkti.

„Zuikiai“ užvaldo.

Jei grupė negali išspręsti „zuikių“
problemos,

tada negalima gauti naudos
iš kooperavimo

ir grupių atranka negali prasidėti.

Bet „zuikių“ problemai yra sprendimas.

Tai nėra tokia sunki problema.

Iš tikrųjų, gamta ją išsprendė
daug daug kartų.

Ir gamtos mėgstamas sprendimas

yra visus sukrauti į vieną valtį.

Pavyzdžiui,

kaip čia yra, kad mitochondrijos
kiekvienoje ląstelėje

turi savo pačių DNR,

visiškai atskirą, jei branduolio DNR?

Nes jos kadaise buvo

atskiros laisvai gyvenančios bakterijos

ir jos suėjo kartu

ir tapo superorganizmu.

Vienaip ar kitaip – gal viena kitą prarijo,
niekad tiksliai nesužinosim –

bet kartą jos aplink save
susiveikė membraną,

jos visos buvo toje pačioje membranoje,

ir dabar visas gerbūvio sukurtas
darbų pasiskirstymas,

visa kooperacijos sukurta didybė,

lieka uždaryti membranos viduje

ir mes turime superorganizmą.

Dabar perleiskime simuliaciją

įdėdami vieną šių superorganizmų

į „zuikių“, dezertyrų ir sukčiautojų
populiaciją

ir žiūrėkime, kas nutiks.

Superorganizmas iš esmės gali
pasiimti tai, ko nori.

Jis toks didelis, galingas ir efektyvus,

kad gali imti resursus

iš žaliųjų, iš dezertyrų ir sukčiautojų.

Ir gan greitai visa populiacija

tampa sudaryta iš šių naujų
superorganizmų.

Jums čia parodžiau tai,

kas kartais evoliucinėje istorijoje

vadinama didžiausiais perversmais.

Darvino dėsniai nekinta,

bet žaidimų aikštelėje naujas žaidėjas

ir viskas ima atrodyti kitaip.

O šis perversmas nebuvo vienintelis
ir neįprastas gamtos nesusipratimas,

įvykęs su grupele bakterijų.

Tai atsitiko vėl

prieš 120 ar 140 milijonų metų

kai kelios vienišės širšės

pradėjo statyti mažus, paprastus,
primityvius

lizdus arba avilius.

Kai kelios širšės buvo kartu tame pačiame
lizde,

jos negalėjo nekooperuoti,

nes greitai jos ėmė konkuruoti

su kitais lizdais.

Ir labiausiai išvien veikiantys
lizdai laimėjo,

kaip ir sakė Darvinas.

Iš šių ankstyvų širšių

kilo bitės ir skruzdėlės,

kurios apėmė visą pasaulį

ir pakeitė biosferą.

Ir tai įvyko darkart,

dar neįtikėtiniau,

per paskutinę pusę milijono metų

kai mūsų protėviai

tapo kultūriniais padarais,

jie susirinko aplink krosnį ar laužavietę,

pasidalino darbus,

pradėjo marginti savo kūnus,
kalbėti savais dialektais,

ir galų gale, garbinti savo dievus.

Vos tik jie buvo vienoje gentyje,

jie galėjo išlaikyti kooperacijos
suteikiamą naudą.

Ir jie išlaisvino stipriausią,

kada nors Žemėje matytą jėgą,

žmonių kooperaciją –

jėgą kurti

ir naikinti.

Aišku, žmonių grupės veikia
daug mažiau išvien

nei aviliai.

Žmonių grupės atrodo kaip aviliai
tik labai trumpai,

bet dažniausiai darna greit išyra.

Mes nesame priversti kooperuoti
kaip bitės ar skruzdėlės.

Išties, dažnai,

kaip matėme daugelyje Arabų pavasario
sukilimų,

dažnai tie pasidalinimai
eina pagal religijas.

Nepaisant to, žmonės kartais veikia kartu

ir susivienija į tą patį judėjimą,

tada jie gali nuversti kalnus.

Pažiūrėkite į žmones šiose nuotraukose.

Ar manote, kad čia jie

siekia asmeninių tikslų?

Ar bendruomeninių tikslų,

kam turi pamiršti save

ir tapti dalimi kažko didesnio?

Gerai, čia buvo mano kalba

standartiniame TED stiliuje.

O dabar šią kalbą pasakysiu darkart

per tris minutes

tarsi pilnam spektre.

(Muzika)

(Video) Jonathan Heidt: Mes žmonės
turime daugybę

skirtingų religinių išgyvenimų,

kaip William James aiškino.

Vienas dažniausių yra lipti
slaptais laiptais

ir prarasti save.

Tie laiptai veda mus

iš gyvenimo kaip tuštybės ir paprastumo

į gyvenimą kaip šventą būseną,

arba giliai su visais susietą būseną.

Mes esame Homo duplex,

kaip sakė Durkheim.

Esame Homo duplex,

nes išsivystėme daugialype selekcija,

kaip aiškino Darvinas.

Negaliu būti tikras, ar laiptai
yra adaptacija,

o ne klaida,

bet jei visgi adaptacija,

tada to pasekmės yra didžiulės.

Jei tai adaptacija,

tada mes evoliucijos dėka
tapome religingi.

Nesakau, kad dėl evoliucijos

mes priklausome didžiulėms
religinėms organizacijoms.

Tie dalykai atsirado tik labai neseniai.

Turiu omenyje, kad evoliucija paskatino

mus aplink save matyti šventumą

ir su kitais jungtis į grupes

ir telktis aplink šventus objektus,

žmonės ir idėjas.

Todėl politika yra tokia antagonizuojanti.

Politika dalinai profaniška,
dalinai susijusi su asmenine nauda,

bet politika susijusi ir su šventumu.

Tai kartu ir jungimasis su kitais

norint siekti moralinių idėjų.

Tai ir ta amžina kova
tarp gėrio ir blogio,

ir mes visi tikime, kad esame
gerojoje pusėje.

O svarbiausia,

jei laiptai išties yra,

tai paaiškina nuolat slypintį

nepasitenkinimą moderniu gyvenimu.

Nes žmonės yra, iki tam tikro lygmens,

komandiniai padarai, kaip bitės.

Mes bitės. Mes išsilaisvinome iš avilio
per Švietimo laikotarpį.

Mes suardėme senąsias institucijas

ir išgyvenantiems priespaudą
suteikėme laisvę.

Paleidome Žemę keičianį kūrybingumą

ir sukūrėme didžiulius turtus
ir patogumus.

Dabar mes skraidome aplink

kaip vienišos bitės
besidžiaugdami savo laisve.

Bet kartais susimąstome:

Ar tai viskas?

Ką man daryti su savo gyvenimu?

Ko trūksta?

Trūksta to, kad esame Homo duplex,

bet moderni, sekuliari visuomenė
buvo sukurta

patenkinti mūsų žemąsias,
profaniškąsias puses.

Čia apačioje taip patogu.

Ateik, atsisėsk mano pramogų kambaryje.

Vienas iš didžiųjų modernaus gyvenimo
iššūkių

yra atrasti šiuos laiptus tarp viso kito

ir tada daryti kažką gero ir tauraus

kai užlipi į viršų.

Matau šį troškimą savo studentuose
Virdžinijos universitete.

Jie visi nori rasti tikslą ar pašaukimą,

kuriam galėtų atiduoti save.

Jie visi ieško savųjų laiptų.

Ir tai man suteikia vilties,

nes žmonės nėra visiškai savanaudžiai.

Dauguma žmonių pergyvena
smulkmeniškumą

ir tampa dalimi kažko didesnio.

Ir tai paaiškiną ypatingą prasmingumą

šios paprastos metaforos,

sugalvotos beveik prieš 400 metų.

„Joks žmogus nėra sala

vien tik iš savęs.

Kiekvienas žmogus yra žemyno dalis,

Dalis pagrindo.“

JH: Ačiū.

(Plojimai)