Aistros išsaugojimo ilgalaikiuose santykiuose paslaptis

Ilgalaikiuose santykiuose tikimės, jog mūsų mylimasis bus mūsų geriausias draugas bei erotinis partneris. Tačiau, kaip Esther Perel teigia, geras ir įpareigojantis seksas veda prie dviejų prieštaringų reikalavimų: mūsų saugumo ir netikėtumų poreikių. Taigi, kaip išlaikyti aistrą? Su sąmoju ir iškalba, Perel veda mus paslaptingo erotinio intelekto link.

Kodėl gi geras seksas,
taip greitai išblėsta,

net jei sutuoktiniai myli vienas kitą
kaip ir prieš tai?

Kodėl intymumas negarantuoja gero sekso,

nors mes manome priešingai?

Kitas klausimas yra:

Ar mes galime norėti to ką jau turime?

Tai milijono dolerių
vertės klausimas, taip?

Kodėl kas uždrausta yra taip erotiška?

Kodėl nusižengimas
sukelia tokią stiprią aistrą?

Kodėl sekso pasekmė yra vaikai,

o vaikai sukelia erotinę krizę
tarp sutuoktinių?

Tai lyg mirtinas kirtis
mūsų erotiniam gyvenimui, taip?

Ir kaip jaučiatės, kai mylite?

Ir kuo tai skiriasi nuo aistros?

Tai keletas klausimų,

kurie yra mano tyrimų dėmesio centre,

mūsų erotinių troškimų kilmė

ir su jais susijusios dilemos
šiuolaikinėje meilėje.

Taigi, aš keliauju aplink pasaulį

ir pastebėjau, jog kur tik

romantika užsimezga tarp žmonių,

aistra ima menkti.

Ši troškimų krizė, kaip savo
noro objekto turėjimo krizė,

troškimas kaip mūsų
individualumo išraiška,

mūsų laisvės, pomėgių
ir tapatybės išraiška.

Troškimas, kuris tapo
modernaus meilės suvokimo

ir individualistinės visuomenės
kertinis akmuo.

Tai yra pirmas kartas
žmonijos istorijoje,

kai mes ieškome ir bandome patirti
ilgalaikę seksualinę trauką

ne todėl, jog norime 14 vaikų,

žinoma tam reikėtų turėti dar daugiau,
nes kai kurie iš jų neišgyvens,

ir ne todėl, jog tai moters vedybinė
pareiga.

Tai pirmas kartas, kai mes norime turėti
ilgalaikį sekso partnerį

ir kartu patirti malonumą ir supratimą,
kuris išliktų aistringu.

Taigi kas palaiko aistrą
ir kodėl tai yra taip sunku?

Ir svarbiausia aistrai palaikyti
ilgalaikiuose santykiuose -

dviejų pagrindinių žmogaus poreikių
suderinimas.

Viena vertus, mes trokštame
saugumo, nuspėjamumo,

patikimumo, pastovumo-

tai yra pagrindas to ką mes

vadiname savo namais.

Tačiau, mes, vyrai ir moterys,
taip pat norime

nuotykių, naujovių, paslapties, rizikos,

pavojaus ir ko nors netikėto,

tikriausiai suprantate esmę.

Taigi, suderinti saugumo

ir nuotykių poreikius savo santykiuose,

ar ką mes šiais laikais vadiname
aistringa santuoka,

buvo prieštaravimas terminuose.

Santuoka praeityje buvo
ekonominė institucija,

kurioje gyvendavote visą gyvenimą,

vaikų, socialinio statuso,

palikuonių ir bendravimo atžvilgiu.

Tačiau šiuo metu norime, jog partneris
suteiktų mums ne tik šiuos dalykus,

tačiau dar norime,
jog jis būtų geriausias draugas,

patikimas patarėjas
bei aistringas mylimasis.

Ir gyventų dvigubai ilgiau.

(Juokas)

Taigi iš asmens reikalaujame to,
ką praeityje

suteikdavo visas nedidelis kaimelis:

duok man daiktų, duok man tapatybę,
taip pat ir tęstinumą

ir dar ką nors nežemiško,
paslaptingo ir įdomaus.

Suteik komfortą ir ekstremalius pojūčius,

naujovių ir
ką nors puikiai pažįstamo.

Suteik nuspėjamumą ir nustebimą.

Ir mes manome, jog moteriški apatiniai
ir kiti žaislai išgelbės mus.

(Plojimai)

Taigi, mes priartėjome
prie tikrosios realybės, taip?

Tačiau tam tikra prasme, manau, kad
aistros krizė susijusi

su mūsų vaizduotės krize.

Taigi kodėl geras seksas,
taip dažnai išblėsta?

Koks ryšys tarp meilės ir aistros?

Kaip jie susiję ir kokiu būdu
jie prieštarauja vienas kitam.

Nes čia ir glūdi erotikos paslaptingumas.

Meilė man asocijuojasi
su žodžiu "turėti".

Tačiau žodis aistra
asocijuojasi su "aš noriu".

Mylėdami mes norime turėti
ir pažinoti savo mylimąjį.

Mes norime sumažinti atstumą
ir būti kuo artimesni.

Mes norime išsklaidyti įtampą.
Norime artimumo.

Tačiau, kalbant apie aistrą, mes nenorime
grįžti į vietą, kurioje jau buvome.

Iš anksto nuspręstas rezultatas
mūsų nedomina.

Aistroje mes norime to kito,
kažko, kurį mes galėtume aplankyti,

praleisti šiek tiek laiko drauge

ir vyktume tik pasižiūrėti,
kas dedasi jo "slėnyje".

Aistroje mes norime kirsti
bent keletą tiltų.

Kitaip tariant,
ugniai reikalingas deguonis.

Aistrai reikalinga erdvė.

Dažniausiai apie tai kalbama
labai abstrakčiai.

Tada aš pradėjau klausti.

Begalę kartų mano kelionėse, dirbant su

"Mating in Captivity,"

aš klausiau, kada žmonės jaučia
didžiausią trauką partneriui?

Ne seksualiniu atžvilgiu, tačiau iš esmės.

Ir nesvarbu kurioje šalyje buvau
ar su kurios lyties atstovais

bendravau, keli atsakymo variantai
vis pasikartodavo.

Taigi, pirmoji grupė žmonių teigė,
jog taip jaučiasi,

kai po ilgo laiko nesimatymo
jie turi galimybę vėl būti kartu.

Kai jie vėl gali būti drauge,

kai vaizduotėje
jie mato save su partneriu

ir kai jie staiga prisimena
tą vaizduotės vaisių,

ir kai šis jausmas gali įsišaknyti
partneriui neesant drauge-

tai yra pagrindinė aistros
sudedamoji dalis.

Tačiau antroji grupė yra dar įdomesnė:

didžiausią trauką jie jaučia,

kai gali matyti savo partnerį darant tai,

kam jis jaučią aistrą,
ar tiesiog daro tai kas jam patinka

kai jie gali matyti,
jog kiti žmonės jaučia jam trauką

bei jis patraukia kitų dėmesį.

Tada, kai jie mato savo partnerį švytintį
ir pasitikintį savimi -

tai būna pagrindinė
aistros įsižiebimo priežastis.

Švytintis ir galintis savimi pasirūpinti.

Aistra kyla
kai partneriai šalia vienas kito,

kai jie susijungia,

būna tik keli centimetrai vienas nuo kito.

Tačiau taip pat,
kai jie nelabai toli vienas nuo kito

ir negali vienas kito matyti.

Kai jie gali žvelgti į partnerį iš šalies,

nors jis toks pažįstamas,
tačiau kelioms akimirkoms,

jis vėl tampa paslaptingu ir iliuziniu.

Tuo metu tarp jų susidaro erotinis krūvis

ir jiems vėl tenka vienas kito siekti.

Nes kartais, kaip sakė Proust,

paslaptis glūdi ne naujose vietose,

tačiau naujame požiūryje.

Taigi, tuo metu, kai matome savo partnerį
vieną darant ką nors

ir jis jaučiasi įsigilinęs į savo veiklą,

pažvelgus į jį, kelioms akimirkoms
mūsų suvokimas pasikeičia

ir pastebime naujas paslaptis,
visada buvusias taip arti.

Dar svarbiau yra tai,
jog šioje situacijoje

tarp jų dviejų nėra

reikalavimų aistrai.

Niekam nereikia nieko.

Nes aistroje nėra rūpestingumo.

Rūpinimasis yra susijęs su meile.
Tai galingas anti-afrodiziakas.

Niekada nemačiau,
kad kas nors jaustų aistrą tam

kam jo reikia.

Norėti yra viena.
Tačiau reikėti yra aistros malšintojas,

moterys visada apie tai žinojo.

Nes tai, kas atneša tėvystę,

dažniausiai sumenkiną erotinį ryšį.

Dėl gerų priežasčių, taip?

Trečia grupė žmonių atsakė,
jog jaučia trauką partneriui tada,

kai juos nustebina,
kai jie juokiasi drauge.

Šiandien kažkas ofise pasakė, kad
didžiausią

trauką jaučia kai partneris su kostiumu.

Aš atsakiau, jog tai turi būti dėl kostiumo
arba kaubojaus batų.

Bet esmė, kad tai turi būti kažkas naujo.

Bet naujovės nėra tik naujos pozicijos
ar naujų technikų praktikavimasis.

Tai apie tai, kokias naujas savybes
jūs atskleidžiate?

Kokios jūsų savybės yra matomos?

Viena vertus, galima sakyti, jog seksas,

tai ne tik ką mes darome, ar ne?

Seksas tai vieta
į kurią jūs keliaujate savyje

ir savo partneryje.

Taigi kur jūs keliaujate sekso metu?

Kurias savo savybes atskleidžiate?

Ką jūs bandote išreikšti sekso metu?

Ar tai kažkas nežemiška ar dvasiška?

Ar tai vieta nešvankumui
ar nedideliam agresyvumui?

Vieta, kurioje
mes galime tiesiog pasiduoti

ir neprisiimti jokios atsakomybės?

Ar vieta, kurioje galite
atskleisti savo infantilius norus?

Visa tai yra kalba,

tai nėra tik elgesys.

Aš domiuosi tos kalbos poetiškumu,

todėl ir pradėjau tyrinėti
erotinę inteligenciją.

Nes, kaip žinome, gyvūnai mylisi.

Tai biologinis instinktas.

Mes vieninteliai, kurie sugeba
mėgautis erotiniu gyvenimu,

tai reiškia, jog seksualumas
yra kuriamas žmogaus vaizduotėje.

Mes tik vieninteliai,
kurie gali mylėtis ištisas valandas.

Tai magiškas metas, kurio metu
galime patirti keletą orgazmų

ir nieko neliesti,
nes tai tik vaizduotės vaisius.

Mes galime, tik užsiminti apie tai
ir to nė nedaryti.

Mes sugebame patirti tą nujautimą,

tai dar labiau įžiebia aistrą,

mūsų galimybė įsivaizduoti,
lyg tai jau vyksta,

jog tai jau vyksta,
nors iš tikrųjų nevyksta

ir viskas vyksta vienu metu.

Taigi, nuo tada, kai pradėjau
mąstyti apie erotiką,

aš pradėjau mąstyti
ir apie sekso poetiškumą,

aš žvelgiu į tai lyg į inteligenciją,

kažką ką jūs galite puoselėti.

Iš ko tai susideda?
Vaizduotė, žaismingumas,

naujumas, smalsumas, paslaptis.

Tačiau svarbiausia yra vaizduotė.

Tam, kad suprasčiau

kokios poros sugeba išsaugoti
erotikos kibirkštėlę,

kas išlaiko aistrą, privalėjau grįžti prie

originalaus erotikos apibrėžimo,

prie mistiško apibrėžimo.

Tai privertė mane pažvelgti į

traumuojančią bendruomenės,

kurioje užaugau, patirtį:

visuomenėje Belgijoje,
žmonės išgyvenę karą

pasidalino į dvi grupes:

tie, kurie nemirė ir tie
kurie grižo atgal į gyvenimą.

Tie, kurie nemirė,
gyveno labai paprastai,

jie negalėjo patirti malonumo,
negalėjo pasitikėti,

nes kai esi labai
budrus, nerimastingas ir sunerimęs,

nesugebi paleisti savo nerimo,

būti žaismingu ir išmaniu.

Tie, kurie grižo į gyvenimą,

suprato erotiką kaip priešnuodį mirčiai.

Jie žinojo, kaip išlikti gyvais.

Kai pradėjau klausytis porų,
kurios neužsiima seksu,

jie sakydavo," Aš noriu daugiau sekso",

tačiau išties žmonės nori geresnio sekso

ir jis tampa geresnis
tik vėl pasijutus gyvybingu,

pilnu energijos, atsinaujinimo.
Tos energijos,

kurią pats seksas jiems ir suteikdavo,

ar ką tikėdavosi, jog tai suteiks.

Taigi, aš pradėjau klausti savęs
kito klausimo.

"Aš užgęstu, kai..." tapo mano klausimu.

"Aš išjungiu savo troškimus, kai.."
tai nėra tas pats klausimas, kaip,

"Mane užveda..." ir
"Tu mane užvedi, kai..".

Žmonės pradėjo sakyti,
"Aš užgestu,

kai jaučiuosi prastai,
kai nekenčiu savo kūno,

kai jaučiuosi sena,
kai neskiriu dėmesio sau pačiai,

kai neturėjau šanso pasišnekėti su tavimi,

kai man nesisekė darbe,

kai nepasitikiu savimi,
kai jaučiuosi bevertė,

kai nesijaučiu,
jog turiu teisę norėti ar geisti,

ar gauti malonumo."

Tada aš pradėjau klausti,
atvirkštinio klausimo.

"Aš užsivedu, kai..."nes dauguma

žmonių mėgsta klausti klausimo,
"Tu mane užvedi,

kas mane užveda," ir po to
nebeturiu ko paklausti.

Jei jūs jaučiatės miręs viduje,
nesvarbu ką gausite dovanų

Valentino dienos proga,
tiesiog to neįvertinsite.

(Juokas)

Taigi aš užsivedu, kai

mano troškimai iškyla, aš atsibundu kai...

Šiame meilės
ir troškimo paradokse,

glumina tai, jog
meilę puoselėjančios savybės, kaip

tarpusavio supratimas, saugumas,

rūpestis ir atsakomybė už kitą asmenį

dažniausiai yra pagrindinės
aistrą slopinančios priežastys.

Nes aistra kyla
su daugeliu kitų jausmų,

kurie neretai yra
slopinantys meilės jausmą:

pavydumas, egoistiškumas,
agresija, galia, dominavimas,

ištvirkimas, išdaigos.

Dažniausiai naktį mus užveda tie dalykai,

prieš kuriuos mes esame
neigiamai nusiteikę dienos metu.

Žinote, erotiškoji žmogaus pusė
nėra politiškai teisinga.

Jei visi svajotų
tik apie pilną rožių lovą,

mes nė neturėtume
tokios įdomios temos pokalbiui.

Tačiau mūsų galvoje knibžda gausybė dalykų

ir mes ne visad žinome,
kaip tai išreikšti asmeniui,

kurį mylime,

nes manome, jog
meilės pagrindas yra nesavanaudiškumas,

tačiau aistra kyla
iš savanaudiškų paskatų,

gerąją šio žodžio prasme:

nes kitas asmuo mums gali padėti

susisieti su pačiu savimi...

Taigi, noriu jums apibūdinti paveikslą,

kuriame abu šie poreikiai būtų suderinti,

mes gimėme tai žinodami.

Mūsų poreikis yra susisieti,
būti atskirtiems,

jaustis saugiems ir patirti nuotykių,

jausti artumą ir nepriklausomybę

ir jei pagalvojate apie vaikutį
kuris sėdi jums ant kelių,

taip patogiai ir saugiai,

visiems mums ateis metas,
kai teks keliauti į pasaulį,

tam, kad atrastume ir ištirtume jį.

Tai ir yra aistros užuomazga,

kuri reikalauja mūsų smalsumo
ir nuotykių ieškojimo.

Ir ateis metas, kai vaikas atsisuks į jus

ir jei jūs ištarsite:

"Vaikuti, pasaulis graži vieta.
Pirmyn, keliauk.

Nes ten tavęs laukia linksmybės.",

tai jie, nusisukdami nuo jūsų, pajaus

artumą ir tuo pačiu metu
išsiskyrimo pojūtį.

Jie gali perkelti
visus vaizduotės vaisius į realybę,

į žaismingumą, tuo pat metu žinodami,

jog jų kažkas laukia grįžtant.

Tačiau jei iš kitos pusės sakysime :

"Aš esu sunerimęs.
Aš esu sutrikes. Aš esu prislėgtas.

Mano partneris nebesirūpina manimi.

Kas ten tokio žavaus?
Ar mes neturime visko, ko

mudviem reikia, čia, būdami drauge?"

Tada gali įvykti viena iš dviejų reakcijų,

kas tikriausiai mums jau yra nutikę.

Mes grįšime, grįžome, su mumis grįžta

ir tas mažasis vaikas, kuris sugrįš ir

turės pamiršti savo asmenybės dalį,

tam, kad neprarastų kitos.

Aš paaukosiu savo laisvę
tam, kad neprarasčiau ryšio su mylimuoju.

Ir aš išmoksiu mylėti

nerimastingai ir rūpestingai

suteikdama saugumo jausmą

ir neišdrįsiu tavęs palikti,

tam, kad galėčiau žaisti, tam,
kad patirčiau malonumą,

kad atrasčiau ir suprasčiau save.

Išverskite tai į suaugusiųjų kalbą.

Tai prasideda nuo vaikystės,
tęsiasi mūsų seksualinio

gyvenimo laikotarpiu.

Antrasis vaikas vis grįš,

tačiau tik žvilgtels per petį
ir nieko nedarys.

"Ar tu būsi ten?

Ar tu prakeiksi mane?
Ar ketini sudrausminti?

O galbūt ketini supykti ant manęs?"

Ir galbūt jis jus paliks,
bet niekad visai neišeis.

Tai dažniausiai tos poros,

kurių santykiai pradžioje atrodė
tokie karšti.

Nes pradžioje besiplėtojantis intymumas

nebuvo toks stiprus,

ir privedė prie aistros menkimo.

Kuo daugiau mes susisiejame,
tuo didesnis atsakomybės jausmas,

tuo mažiau mes galime atsipalaiduoti
būnant su tuo žmogumi.

Trečiasis vaikas dažniausiai
niekada negrįžta.

"Kas yra svarbiausia
norint išlaikyti aistrą?"-

tai yra svarbiausias klausimas.

Viena vertus, saugumo jausmo reikia tam,
kad galėtumėte iškeliauti.

Kita vertus, jei negalite keliauti,
negalite patirti malonumo,

negalite patirti orgazmo,

negalite jausti jaudulio,
nes tiek daug laiko

praleidžiate galvodami
apie kito žmogaus, o ne savo, mintis.

Taigi, šioje suderinamumo dilemoje,

yra šie du pagrindiniai poreikiai.

Pastebėjau, jog yra du dalykai,
kuriuos erotiškos poros daro.

Jie turi daug seksualinės erdvės.

Jie supranta ir suteikia vienas kitam

erotinės erdvės.

Jie supranta, jog glamonės prasideda

ne likus penkioms minutėms
iki lytinio akto.

Glamonės prasideda
iškart po paskutinio orgazmo.

Ir jie suvokia,
jog erotika nekyla vien tik

iš vienas kito glostymo.

Tai erdvė, kurioje jūs
paleidžiate kontrolę iš savo rankų,

kur nustojate būti vikriu.

(Juokas)

Tai vieta, į kuria jūs nukeliaujate,

kur nustojate būti geras pilietis,

kur nustojate rūpintis kitais.

Atsakomybė ir aistra
tiesiog yra priešingybės.

Jie tiesiog sunkiai suderinami.

Erotiškos poros taip pat žino, jog aistra
didėja ir mažėja.

Kaip ir mėnulis,
kuris keliauja per savo fazių ciklą.

Tačiau tos poros žino,
kaip tą jausmą vėl atgaivinti.

Jie žino, kaip gražinti jį,

jie žino tai, nes

jie sugebėjo paneigti mitą,

spontaniškumo mitą,

jog aistra tiesiog nukris iš dangaus
lankstant skalbinius

ir suprato, jog

kas turėjo nutikti,

ilgalaikiuose santykiuose jau nutiko.

Seksas atsidavus yra apgalvotas seksas.

Tai norimas ir tikslingas seksas.

Tai susideda iš koncentracijos
ir buvimo 'dabar'.

Laimingos Valentino dienos.

(Plojimai)