Istorija apie dvi politines sistemas

Paplitusi nuomonė Vakaruose: besivystydama visuomenė galiausiai tampa kapitalistine, daugiapartine demokratija. Teisingai? Eric X. Li, kinas investuotojas ir politologas teigia ką kita. Savo provokuojančioje, nusistovėjusias normas praplečiančioje kalboje jis kviečia žiūrovus įvertinti galimybę, kad yra daugiau nei vienas būdas valdyti sėkmingą šiuolaikišką šalį.

Labas rytas.

Mano vardas Eric Li ir aš čia gimiau.

Bet ne, aš gimiau ne ten.

Štai čia aš gimiau:

Šanchajuje, kultūrinės revoliucijos
sūkuryje.

Mano močiutė sako, kad ji girdėjo

šūvių garsą kartu su
mano pirmuoju verksmu.

Kai augau, man pasakojo tokią istoriją

kuri paaiškino viską, ką man kada nors
reikėjo žinoti apie žmoniją.

Ji buvo tokia.

Visos žmonių bendruomenės
vystosi ir progresuoja tolygiai,

pradedant nuo pirmykštės bendruomenės,
tada vergovinė santvarka,

feodalizmas, kapitalizmas, socializmas,

ir pagaliau, spėkite kur mes esame?

Komunizme!

Anksčiau ar vėliau, visa žmonija,

nepriklausomai nuo kultūros,
kalbos, tautybės,

pasieks šį galutinį etapą

savo politinėje ir socialinėje raidoje.

Viso pasaulio žmonės susivienys

šiame rojuje ant žemės

ir gyvens ilgai ir laimingai.

Bet pakeliui, mes esame įtraukti

į kovą tarp gėrio ir blogio,

socializmo gėris prieš kapitalizmo blogį,

ir gėris triumfuos.

Tai, žinoma, buvo meta-pasakojimas

išgrynintas iš Karlo Marxo teorijų.

Ir kinai patikėjo juo.

Mums ši didinga istorija buvo kalama
kiekvieną mielą dieną.

Ji tapo mūsų dalimi, ir mes ja tikėjome.

Ši istorija buvo bestseleris.

Maždaug trečdalis viso pasaulio gyventojų

gyveno su šiuo meta-pasakojimu.

Tada pasaulis pasikeitė. Per naktį.

Aš pats, nusivylęs nevykusia
jaunų dienų religija

išvažiavau į Ameriką ir tapau
Berklio hipiu.

(Juokas)

Dabar, kai aš jau pradėjau bręsti,
dar kažkas atsitiko.

Tarsi vienos didelės istorijos nepakaktų,

Man buvo papasakota dar viena.

Ir ji buvo tokia pat didinga.

Ši taip pat tvirtina,
kad visos žmonių visuomenės

vystosi linijiškai link vieningo tikslo.

Ši istorija teigė:

Visos visuomenės, nepriklausomai nuo kultūros,

ar tai būtų krikščionys, musulmonai, konfucianistai,

turi pereiti iš tradicinių visuomenių

kai grupės yra pagrindiniai vienetai

prie modernių visuomenių, kuriose atskiri asmenys

yra nepriklausomi vienetai,

ir visi šie asmenys yra, pagal apibrėžimą, racionalūs,

ir visi jie nori to paties:

balsuoti.

Ir kadangi jie visi yra racionalūs,
kartą atidavę savo balsus

jie išsirinks gerą valdžią

ir gyvens ilgai ir laimingai.

Rojus žemėje, dar kartą.

Anksčiau ar vėliau,
atstovaujamoji demokratija bus

vienintelė politinė santvarka
visoms šalims ir visoms tautoms,

su laisva rinka paversiančia
visus turtingais.

Bet kol mes to nepasiekėme,
mes įsitraukiame į kovą

tarp gėrio ir blogio.

(Juokas)

Gėris priklauso tiems,
kurie gyvena demokratiškai

ir yra įpareigoti skleisti demokratiją

visame pasaulyje,
kartais panaudodami jėgą,

prieš blogį tų,
kurie neorganizuoja rinkimų.

(Video) Džordžas H.W. Bušas:
Nauja pasaulio tvarka...

(Video) Džordžas H.W. Bušas:
...baigia tironiją mūsų pasaulyje...

(Video) Barakas Obama: ...vienas standartas visiems

kurie būtų valdžioje.

Erikas X. Li: Dabar --

(Juokas) (Plojimai)

Ši istorija taip pat tapo bestseleriu.

Pagal Freedom House,

Demokratijų pasaulyje išaugo nuo 45 1970-ais

iki 115 2010-ais.

Per pastaruosius 20 metų
Vakarų elitas nenuilstamai

keliavo aplink pasaulį pardavinėdami
šias skrajutes:

Įvairios partijos kovoja
dėl politinės įtakos

ir visuotinis balsavimas už jas

yra vienintelis kelias į išganymą

amžinai kenčiančiam besivystančiam
pasauliui.

Perkančius šią skrajutę lydės sėkmė.

Kiti yra pasmerkti žlugti.

Bet šį kartą, kinai jo nepirko.

Apgavo mane kartą...

(Juokas)

O toliau jau sena pasaka.

Vos per 30 metų, Kinija, buvusi

viena iš vargingiausių
agrarinių šalių pasaulyje

tapo antra pagal dydį ekonomika.

Šeši šimtai penkiasdešimt milijonų žmonių

buvo išvaduoti iš skurdo.

Aštuoniasdešimt procentų viso pasaulio
skurdo mažinimo

per tą laikotarpį įvyko Kinijoje.

Kitaip tariant, visos senos ir naujos
demokratijos

kartu sudėjus sudarė tik nedidelę dalį to

ką atskira, vienos partijos valstybė
padarė be balsavimo.

Matote, aš užaugau su šiais dalykais:
maisto talonais.

Mėsa buvo normuojama
po kelis šimtus gramų

vienam asmeniui per mėnesį vienu metu.

Nereikia nė sakyti, aš suvalgiau visas
savo močiutės porcijas.

Todėl aš paklausiau savęs,
kas gi čia negerai?

Štai aš, savo gimtajame mieste,

mano verslas auga kaip ant mielių.

Verslininkai kuria kompanijas kiekvieną dieną.

Vidurinioji klasė plečiasi tokiu greičiu ir mastu

kaip niekad anksčiau žmonijos istorijoje.

Tačiau, pagal visuotinę istoriją,

nieko panašaus neturėtų būti.

Taigi aš nuėjau vieninteliu man likusiu keliu.
Aš studijavau tai.

Taip, Kinija yra vienos partijos valstybė

valdoma Kinijos Komunistų partijos,
vienos partijos,

kurioje rinkimų nebūna.

Tris prielaidas daro

dominuojančios šiuolaikinės politinės teorijos.

Kad tokia sistema veikia nelanksčiai,

yra uždara politiškai,
ir nelegitimi moraliai.

Na, bet juk šios prielaidos klaidingos.

O teisingi būtų priešingi teiginiai.

Gebėjimas prisitaikyti, valdymas pagal
nuopelnus, teisėtumas

yra trys pagrindinės savybės

kuriomis pasižymi Kinijos
vienpartinė sistema.

Taigi, dauguma politologų
pasakys mums

kad vienpartinė sistema
iš prigimties negali

taisyti pati savęs.

Ir kad ji ilgai negyvuos,
nes negali prisitaikyti.

O štai kokie yra faktai.

Per 64 didžiausios pasaulio valstybės
valdymo metus,

Partijos vykdomos politikos spektras
buvo platesnis

nei kurioje kitoje šalyje pastaruoju metu,

nuo radikalios žemės kolektyvizacijos
iki Didžiojo Šuolio Pirmyn,

tuomet dirbamų žemių privatizavimo,

tada Kultūrinės Revoliucijos,

tada Dengo Xiaoping'o rinkos reformos,

po kurios valdęs Džiangas Zemin‘is
žengė milžinišką politinį žingsnį

leisdamas partijos veikloje dalyvauti
privatiems verslininkams,

kas buvo neįsivaizduojama
Mao valdymo metu.

Taigi Partija koreguoja pati save
gan dramatiškai.

Instituciškai, naujos taisyklės įvedamos

siekiant ištaisyti esamas problemas.

Pavyzdžiui, kadencijų limitai.

Politiniai lyderiai anksčiau išlaikydavo
savo postus iki gyvos galvos,

ir naudodavosi tuo kaupdami įtaką

ir tokiu būdu įamžindami savo valdymą.

Mao buvo moderniosios Kinijos tėvas,

bet jo ilgalaikis valdymas privedė
prie katastrofiškų klaidų.

Taigi partija nustatė kadencijų ribas

su privalomu išleidimu į pensiją sulaukus 68 ar 70.

Vienas dalykas, kurį dažnai girdime:

"Politinės reformos toli atsiliko
nuo ekonominių reformų,"

ir "Kinijai verkiant reikia
politinių reformų."

Bet šis teiginys yra retoriniai spąstai

paslėpti už politinio tendencingumo.

Matote, kai kas iš anksto nusprendė

kokius pokyčius jie nori matyti,

ir tik tokie pokyčiai įvardinami
kaip politinės reformos.

Tiesa tokia, kad politinės reformos
niekada nebuvo sustoję.

Palyginkime kas buvo prieš 30 metų,
prieš 20, netgi prieš 10 metų,

kiekvienas Kinijos visuomenės aspektas,

kaip šalis valdoma,

nuo paties žemiausio vietinio lygmens
iki aukščiausio centro,

šiandien neatpažįstamai pasikeitę.

O tokie pokyčiai yra tiesiog neįmanomi

be fundamentalių politinių reformų.

Taigi aš net išdrįsiu teigti, kad Partija

yra lyderė tarp pasaulio
politinių reformų ekspertų.

Antra prielaida, kad vienpartinėje
valstybėje,

galia koncentruojasi mažumos rankose,

ką seka blogas valdymas ir korupcija.

Iš tiesų, korupcija yra didelė problema,

bet pažiūrėkime pirma
į platesnį kontekstą.

Iš pradžių jums gali pasirodyti,
kad tai prieštarauja logikai.

Partija yra viena labiausiai
meritokratiškų

politinių institucijų visame
šiandieniniame pasaulyje.

Kinijos aukščiausią valdantį organą,
Politbiurą, sudaro 25 nariai.

Paskutiniame tik penki iš jų

yra kilę iš privilegijuotų šeimų,
taip vadinami princeliai.

Kitų 20, įskaitant prezidentą ir premjerą,

kilmė visiškai paprasta.

Didesniame centriniame komitete iš 300 ar daugiau,

procentas tų kurie gimė šeimose

su galia ir turtais yra dar mažesnis.

Didžioji dauguma vyriausių Kinijos lyderių

dirbdami ir konkuruodami pasiekė viršūnę.

Palyginę tai su valdančiuoju elitu

tiek išsivysčiusiose, tiek ir
besivystančiose šalyse,

manau Partiją rasite tarp pirmaujančių

pagal galimybę iškilti.

Tada kyla klausimas, kaip tai įmanoma

sistemoje kurią valdo viena partija?

Taigi mes prieiname prie galingos
politinės institucijos,

mažai žinomos vakariečiams:

Partijos Organizacinio departamento.

Šis departamentas veikia tarsi milžiniškas

žmogiškųjų išteklių variklis,
toks kurio pavydėtų

net ir kai kurios sėkmingiausios
pasaulio korporacijos.

Jis valdo rotuojančią piramidę

sudarytą iš trijų dalių:

valstybės tarnybos,
valstybei priklausančių įmonių,

ir socialinių organizacijų
tokių kaip universitetai

ar bendruomenių centrai.

Šios dalys formuoja atskirus
bet susijusius karjerų kelius

Kinijos tarnautojams.

Jie priima universitetų absolventus
į žemiausio lygio pozicijas

visuose trijuose keliuose, ir šie pradeda nuo apačios,

vadinamos "keyuan" [padėjėjas].

Tada jie gali būti paaukštinami

per keturis augančio prestižo laiptelius:

fuke [skyriaus vadovo pavaduotojas],
ke [skyriaus vadovas],

fuchu [padalinio vadovo pavaduotojas],
ir chu [padalinio vadovas].

Ir čia jums ne judesiukai iš "Karate vaiko", žinot.

Tai rimtas reikalas.

Pozicijų spektras platus,

nuo rūpinimosi sveikatos apsauga kaimelyje

iki užsienio investicijų didmiesčio rajone

iki kompanijos vadovo darbo.

Kartą per metus departamentas peržiūri tarnautojų darbą.

Jie kalbina tiesioginius vadovus, kolegas,

pavaldinius. Jie tikrina asmeninę veiklą.

Jie atlieka viešosios nuomonės tyrimus.

Tada jie paaukština nugalėtojus.

Per savo karjerą, šie kadrai

gali judėti aukštyn-žemyn ir tarp visų trijų dalių.

Laikui bėgant, geriausi iškyla virš šių keturių bazinių pakopų

ir pasiekia fuju [įstaigos vadovo padėjėjų] ir ju [įstaigų vadovų] lygius.

Ten jie patenka į aukštąją valdininkiją.

Tipiškas tokio lygio paskyrimas būtų

vadovauti regionui kurio populiacija
siekia milijonus

ar kompanijai kurios apyvarta –
šimtai milijonų dolerių.

Kad parodyčiau jums kokia tai
konkurencinga sistema, pasakysiu

kad 2012-ais, buvo 900,000 [valdininkų]
fuke ir ke lygyje,

600,000 fuchu ir chu lygyje,

ir tik 40,000 fuju ir ju lygyje.

Po ju lygio,

keli geriausi kyla per dar kelis laiptelius,

kol galiausiai pasiekia Centro Komitetą.

Šis procesas trunka du-tris dešimtmečius.

Ar protekcija vaidina vaidmenį? Taip, žinoma.

Bet pasiekimai išlieka esmine varančiąja jėga.

Iš esmės, Organizacinis departamentas valdo

modernizuotą, šimtmečių senumo, Kinijos

kuravimo sistemos versiją.

Kinijos naujasis prezidentas, Xi Jinping,

yra buvusio lyderio sūnus, kas labai neįprasta,

pirmas toks pasiekęs pačią viršūnę.

Net ir jam užlipti karjeros laiptais prireikė 30 metų.

Jis pradėjo kaip kaimelio seniūnas,

ir kol pasiekė Politbiurą,

jau buvo vadovavęs regionams kurių bendras gyventojų skaičius

siekė 150 milijonų žmonių

o susumuotas BVP – 1,5 trilijono JAV dolerių.

Tik nesupraskite manęs klaidingai, gerai?

Sakau tai ne tam, kad ką nors pažeminčiau.
Tiesiog skelbiu faktus.

Džordžas H.W. Bušas, atsimenate jį?

Tai ne pažeminimas.

(Juokas)

Prieš tapdamas Teksaso gubernatoriumi,

ar Barakas Obama prieš
balotiruodamasis į prezidentus,

nebūtų galėję tapti net
nedidelio regiono valdytojais

pagal Kinijos sistemą.

Vinstonas Čerčilis kartą yra pasakęs
kad demokratija

yra bloga sistema, bet ne
tokia bloga kaip kitos.

Manau, jis nebuvo girdėjęs apie
Organizacinį departamentą.

Vakariečiai visuomet
daro prielaidą, kad

daugiapartiniai rinkimai su visuotine
balsavimo teise

yra vienintelis politinio teisėtumo šaltinis.

Manęs kartą klausė: „Už Partiją
juk niekas nebalsavo rinkimuose,

kur tada teisėtumo šaltinis?“

Aš atsakiau: „O kaip kompetencija?“

Visi mes žinome faktus.

1949-ais, kai Partija atėjo į valdžią,

Kinija buvo įsivėlusi į pilietinius karus,
suskaldyta išorės agresorių,

vidutinė gyvenimo trukmė tuo metu
siekė 41 metus.

Šiandien tai antra pagal dydį
ekonomika pasaulyje,

pramoninė milžinė ir jos žmonės

gyvena vis geriau.

Pew Research tiria Kinijos visuomenės
nuomonę,

ir štai jų skaičiai pastaraisiais metais.

Pasitenkinimas šalies vystymosi kryptimi:
85 procentai.

Manančių, kad dabar jie gyvena geriau
nei prieš penkerius metus:

70 procentų.

Tikinčių, kad ateityje bus dar geriau:

stulbinantys 82 procentai.

Financial Times tiria pasaulio
jaunimo nuotaikas,

ir šie visiškai nauji skaičiai pasirodė
tik praėjusią savaitę.

Devyniasdešimt trys procentai
Kinijos Y kartos

optimistiškai galvoja apie
savo šalies ateitį.

Taigi, jei čia ne [valdžios] teisėtumas,
tada nebežinau kas tai yra.

Palyginimui, dauguma rinkimus
organizuojančių demokratijų pasaulyje

kenčia nuo slogių rezultatų.

Manau nereikia šiai auditorijai daug pasakoti

kaip tai bejėgiškai atrodo,
nuo Vašingtono iki Europos sostinių.

Su retomis išimtimis, didžioji dauguma

besivystančių šalių kurios įsivedė
rinkiminę tvarką

vis dar kenčia nuo skurdo
ar visuomenės nesantaikos.

Vyriausybės išrenkamos, o vėliau krenta

žemiau 50 procentų palaikymo vos per kelis mėnesius

ir taip tęsiasi ar net blogėja iki kitų rinkimų.

Demokratija tampa amžinu

rinkimų ir gailėjimosi ciklu.

Jei tai tęsis, bijau kad demokratija,

o ne Kinijos vienpartinė sistema
yra pavojuje

prarasti teisėtumą.

Tiesa, aš nenoriu sukurti
klaidingo įspūdžio

kad Kinija yra šaunuolė, pakeliui

į kažkokį super-valstybingumą.

Šalis susiduria su milžiniškais iššūkiais.

Socialinės ir ekonominės problemos kylančios iš

tokios pokyčių spartos užgniaužia kvapą.

Tarša tai viena. Maisto saugumas.
Populiacijos klausimai.

Politikos srityje didžiausia problema
yra korupcija.

Korupcija paplitusi plačiai
ir kenkia visai sistemai

ir jos moraliniam teisėtumui.

Bet dauguma analitikų prašauna
diagnozuodami ligą.

Jie teigia, kad korupcija yra
vienpartinės sistemos rezultatas,

taigi norint ją išgydyti,

reikia nugalabyti visą sistemą.

Bet atidesnis žvilgsnis
mums pasakytų ką kita.

Transparency International
reitinge Kinija

yra tarp 70 ir 80 pozicijos
pastaraisiais metais tarp 170 šalių,

ir kyla į viršų.

Indija, didžiausia demokratiška
valstybė pasaulyje,

yra 94 ir krenta.

Iš maždaug šimto šalių
kurias reitinguose lenkia Kinija,

daugiau kaip pusėje vyksta
demokratiniai rinkimai.

Taigi jei rinkimai yra panacėja korupcijai,

Kaip čia yra kad tos šalys
negali su ja susitvarkyti?

Aš investuoju į rizikingus verslus.
Aš lošiu.

Būtų nesąžininga baigti šią kalbą

nežengus lemiamo žingsnio
ir neišsakius kelių prognozių.

O jos yra tokios.

Per ateinančius 10 metų,
Kinija aplenks JAV

ir taps didžiausia ekonomika pasaulyje.

Pajamos vienam gyventojui
bus tarp pačių aukščiausių

tarp visų besivystančių šalių.

Korupcija bus pažabota bet ne išnaikinta,

ir Kinija pakils reitinguose
per 10 ar 20 pozicijų

iki aukštesnės nei 60 vietos
Transparency International reitinge.

Ekonominės reformos įgaus pagreitį,
politinės reformos tęsis,

ir vienpartinė sistema išliks tvirta.

Mes gyvename eros aušroje.

Meta-istorijos pasakojančios
visuotines tiesas

20-ame amžiuje mus nuvylė

ir toliau nuvilia mus 21-ame.

Meta-istorijos yra vėžys

žudančios demokratiją iš vidaus.

Tiesa, aš noriu kai ką patikslinti.

Aš čia ne tam kad pradėčiau
apkaltą demokratijai.

Priešingai, aš manau kad demokratija prisidėjo

prie Vakarų iškilimo ir
šiuolaikinio pasaulio sukūrimo.

Tas visuotinis teiginys kurį naudoja
dauguma Vakarų elito

apie savo politinę sistemą,
tas išpuikimas,

kuris slypi dabartinių
Vakarų problemų esmėje.

Jei jie skirtų truputėlį mažiau laiko

bandydami įgrūsti savo santvarką kitiems,

ir truputėlį daugiau skirtų
politinėms reformoms namuose,

galbūt jie suteiktų demokratijai
geresnius šansus.

Kinijos politinis modelis niekada neišstums

rinkiminės demokratijos, nes skirtingai nei ši,

nebando apsimesti universaliu.

Jo neįmanoma eksportuoti.
Bet tai ir yra esmė.

Kinija kaip pavyzdys svarbus

ne todėl kad suteikia alternatyvą,

bet kaip demonstracija,
kad alternatyvos egzistuoja.

Kviečiu užbaigti šią visuotinių istorijų erą.

Komunizmas ir demokratija abu
gali turėti pagirtinus idealus,

bet jų dogmatiško universalumo
era baigėsi.

Nustokime sakyti žmonėms ir savo vaikams,

kad yra tik vienas būdas valdyti savo šalį

ir vienintelė ateitis link kurios

visos visuomenės privalo evoliucionuoti.

Tai klaidinga. Tai neatsakinga.

Ir visų blogiausia, tai nuobodu.

Tegul universalumas užleidžia vietą įvairovei.

Galbūs dar įdomesnis amžius yra prieš mus.

Ar mes pakankamai drąsūs jį sutikti?

Ačiū.

(Plojimai)

Ačiū. Ačiū. Ačiū. Dėkui.

Bruno Giussani: Erikai, likite su manimi porą minučių,

nes noriu jūsų kai ko paklausti.

Manau daugelis čia susirinkusių,
ir bendrai Vakarų šalyse,

sutiktų su jūsų teiginiais iš analizės

kad demokratinių sistemų veikla yra sutrikusi

bet tuo pat metu daugeliui keltų nerimą

mintis kad yra neišrinkta valdžia,

kuri, be jokių priežiūros
ar pasitikrinimo formų,

sprendžia kokie yra
nacionaliniai interesai.

Koks yra Kinijos modelio mechanizmas

leidžiantis žmonėms sakyti, kad žinote,

nacionaliniai interesai kaip jūs juos
apibrėžėte yra klaidingi?

EXL: Žinote, Frenkas Fukuyama, politologas,

pavadino Kinijos sistemą „atsiliepiančiu autoritarizmu."

Tai ne visiška tiesa, bet manau
kad jis buvo netoli.

Taigi, aš pažįstu didžiausią
viešosios nuomonės tyrimų kompaniją

Kinijoje.

Ar žinote, kas yra jų didžiausias klientas?

Kinijos valdžia.

Ir ne vien tik centrinė valdžia,

miestų valdžia, provincijų valdžia,

iki pat vietinės reikšmės seniūnijų vadovų.

Jie visą laiką atlieka tyrimus.

Ar jūs patenkinti dėl šiukšlių išvežimo?

Ar jūs patenkinti bendra šalies vystymosi kryptimi?

Taigi Kinijoje egzistuoja kitokios rūšies mechanizmas

užtikrinantis ryšį su žmonių poreikiais ir mąstymu.

Aš noriu pasakyti, kad mes turime išsivaduoti

nuo galvojimo kad yra tik viena politinė sistema --

rinkimai, rinkimai, rinkimai --

kuri gali užtikrinti reagavimą.

Tiesą sakant, aš nesu tikras ar rinkimai užtikrina

atsakingą valdžią šiuolaikiniame pasaulyje.

(Plojimai)

BG: Dauguma, atrodo, sutinka.

Viena iš demokratinių sistemų savybių

yra erdvė pilietinei visuomenei išreikšti save.

Ir jūs parodėte skaičius apie palaikymą

kurį valdžios institucijos turi Kinijoje.

Bet dar jūs trumpai paminėjote kitus dalykus

tokius kaip dideli iššūkiai, ir yra, žinoma,

daug kitokių duomenų, rodančių kitą kryptį:

dešimtys tūkstančių neramumų ir protestų,

bei aplinkosaugos protestų, ir t.t.

Tai jūs, atrodo, teigiate, kad Kinijos modelis

nepalieka vietos už Partijos ribų

pilietinei visuomenei išreikšti save.

EXL: Kinijoje yra gyvybinga pilietinė visuomenė,

ar tai būtų aplinkosauga, ar kas tik norite.

Bet ji kitokia. Jūs jos neatpažintumėte.

Nes pagal Vakarų apibrėžimą
taip vadinama pilietinė visuomenė

turi būti atskirta ar net priešiška

politinei sistemai,

bet ši koncepcija yra svetima
Kinijos kultūrai.

Tūkstančius metų mes turime
pilietinę visuomenę,

ir ji yra susijusi ir nuosekli

politinės santvarkos dalis, ir aš manau,

kad šis kultūrinis skirtumas
yra labai reikšmingas.

BG: Erikai, ačiū kad pasidalinote
savo mintimis su TED. EXL: Ačiū.