Mylėk, kas bebūtų

Ką reiškia auginti vaiką, kuris nuo tavęs skiriasi iš esmės (vunderkindą, ar kitaip apdovanotą vaiką, ar nusikaltėlį)? Šioje tyliai sujaudinančioje kalboje rašytojas Andrew Solomon dalinasi tuo, ką sužinojo, kalbėdamasis su dešimtim tėvų -- klausdamas jų: Kur yra linija tarp besąlyginės meilės ir besąlyginio pripažinimo?

"Net ir nepainiojant į tai tikėjimo,

homoseksualumas simbolizuoja
seksualinės funkcijos neteisingą panaudojimą.

Tai - niekingas antrarūšis
realybės pakaitalas -

apgailėtinas pabėgimas nuo gyvenimo.

Kaip toks, jis nenusipelno užuojautos,

jis nenusipelno mažumos

kankinio statuso,

ir nenusipelno nieko kito
kaip tik piktybinės ligos statuso."

Tai ištrauka iš 1966 metų
"Time" žurnalo, kai man buvo 3 metai.

Praeitais metais,
Jungtinių Valstijų prezidentas

viešai pasisakė už gėjų santuoką.

(Plojimai)

Taigi, štai tai mano klausimas:
kaip mes prie to priėjome?

Kaip liga tapo asmens tapatybe?

Kai man buvo šešeri,

Su broliu ir mama nuėjome
į batų parduotuvę.

Kai nusipirkome batus,

pardavėjas pasakė,
kad galime pasiimti po balioną.

Mano brolis norėjo raudono
baliono, o aš norėjau ružavo.

Mano mama pasakė, kad tikriausiai
aš labiau norėčiau mėlyno baliono.

Bet aš jai atsakiau,
kad tikrai noriu ružavo.

Tuomet ji man priminė, kad mano
mėgstamiausia spalva yra mėlyna.

Faktas, kad mano mėgstamiausia spalva
dabar - mėlyna, bet aš vis dar esu gėjus...

(Juokas)

...rodo mano mamos įtaką ir jos ribas.

(Juokas)

(Plojimai)

Kai buvau mažas, mama man sakydavo,

"Meilė savo vaikams
neprilygsta jokiam kitam jausmui.

Kol neturi savų vaikų,
negali žinoti, koks tai jausmas."

Kai buvau mažas,
priėmiau tai kaip didžiausią komplimentą,

kad ji taip sakydavo apie
mano ir mano brolio auginimą.

Kai buvau paauglys, supratau,

kad esu gėjus ir kad tikriausiai
negalėsiu turėti savos šeimos.

Todėl, kai ji taip sakydavo,
jaučiau nerimą.

Kai prisipažinau esant gėjus,

ir ji vis dar taip sakydavo,
jaučiau įsiutį.

Sakydavau, "Esu gėjus. Einu ne ta linkme.

Noriu, kad nustotum taip kalbėti."

Prieš apie 20 metų, "The New York Times"
žurnalo redaktoriai manęs paprašė

parašyti straipsnį apie kurčiųjų kultūrą.

Nustebau.

Maniau, kad kurtumas yra liga.

Vargšai žmonės, jie negali girdėti.

Jiems trūksta klausos,
kaip mes galėtume jiems padėti?

O tada įžengiau į kurčiųjų pasaulį.

Ėjau į kurčiųjų klubus.

Mačiau kurčiųjų teatro
ir poezijos pasirodymus.

Netgi buvau Mis Kurčioji Amerika
konkurse Nešvilyje, Tenesi,

kur žmonės skundėsi dėl
"tuštučių" pietietiškos gestikuliacijos.

(Juokas)

Ir pažindamas kurčiųjų pasaulį vis labiau,

įsitikinau, kad kurtumas yra kultūra

ir kad žmonių, kurie sakydavo,

"Mums netrūksta klausos,
mes priklausome tam tikrai kultūrai"

žodžiuose yra tiesos.

Tai nebuvo mano kultūra,

nebuvau užsidegęs prie jos prisijungti,

bet vertinau ją kaip kultūrą,

ir žinojau, kad žmonėms,
kurie jai priklausė,

ji buvo tokia pat brangi kaip
ir lotynų, gėjų ar žydų kultūra.

Ji buvo tokia pat svarbi kaip
ir amerikiečių kultūra.

Tuomet mano draugo
draugo dukra buvo liliputė.

Kai jos dukra gimė,

staiga ji turėjo sau atsakyti į klausimus,

kurie pasirodė man artimi.

Ji turėjo apsispręsti,
ką su šiuo vaiku daryti.

Ar jai sakyti, "Tu kaip ir visi kiti,
tik šiek tiek žemesnė?"

Ar ji turėtų leisti jai susidaryti
liliputės identitetą,

įstoti į organizaciją
"Mažieji Amerikos žmonės",

įsilieti į liliputų kultūrą?

Ir aš staiga pamaniau,

dauguma kurčių vaikų
gimsta girdintiems tėvams.

Girdintys tėvai juos stengiasi išgydyti.

Kurtieji atranda savo
bendruomenę paauglystėje.

Dauguma gėjų gimsta
tradiciškos orientacijos tėvams.

Tie tėvai nori, kad jų vaikas gyventų

normaliame pasaulyje,

todėl tie homoseksualūs žmonės
atranda savo tapatybę tik vėliau.

Ir štai buvo mano draugė,

bandanti rasti atsakymus į savo
klausimus dėl liliputės dukters.

Ir aš pamaniau, štai ir vėl:

Šeima, kuri mato save kaip normalia,

su neįprastu vaiku.

Tuomet man atėjo mintis,
kad yra dviejų rūšių tapatybė.

Yra vertikali tapatybė,

kuri pereina iš tėvų vaikams.

Pavyzdžiui, etninis identitetas,
tautybė, kalba, dažnai religija.

Šie dalykai yra bendri
tėvams ir jų vaikams.

Kai kurios tapatybės
rūšys gali būti nepatogios,

bet negali jų išgydyti.

Gali ginčytis, kad
Jungtinėse Valstijose yra sunku --

nepaisant mūsų prezidento --

būti `spalvotu`.

Tačiau nei vienas žmogus
nesistengia užtikrinti,

kad kita vaikų karta, gimusi
afrikiečių ar azijiečių kilmės tėvams,

būtų kreminės spalvos
odos ir geltonų plaukų.

Yra ir kitų rūšių tapatybės,
kurias išmokstame iš bendraamžių.

Vadinu jas horizontaliom tapatybėm,

nes bendraamžių grupė
yra horizontalus potyris.

Šios tapatybės yra svetimos tavo tėvams,

tu jas atrandi iš bendraamžių.

Ir šias tapatybes,
šias horizontalias tapatybes

žmonės dažniausiai stengiasi išgydyti.

Noriu pažvelgti į procesą,

kuriuo žmonės, turintys šias tapatybes,

išmoksta su jom susitaikyti.

Man atrodo, kad yra 3 pripažinimo lygiai,

kuriuos reikia praeiti.

Yra savęs pripažinimas,
šeimos pripažinimas ir visuomenės pripažinimas.

Ne visada gauname juos visus.

Dėl to žmonės, turintys
tam tikrų skirtumų, dažnai būna pikti,

nes jie jaučia, kad tėvai jų nemyli,

nors iš tikro jų tėvai
tiesiog jų nepripažįsta.

Idealiom sąlygom meilė yra besąlyginė

tėvų ir vaikų santykiuose.

Tačiau pripažinimui
reikia šiek tiek laiko.

Tai visada užtrunka.

Pažinojau vieną liliputą
vardu Clinton Brown.

Kai jis gimė, jam buvo
nustatytas distrofinis liliputizmas,

labai apribojanti būklė,

jo tėvams buvo pasakyta, kad jis
niekad nevaikščios, niekad nekalbės,

jis neturės jokio intelektinio pajėgumo,

ir greičiausiai jų net neatpažins.

Jiems buvo pasiūlyta palikti
savo sūnų ligoninėje,

kad jis galėtų ten tyliai numirti.

Jo mama atsakė, kad to nepadarys.

Ji pasiėmė savo sūnų namo.

Nors ji ir neturėjo gerų mokymo
ar finansinių galimybių,

ji susirado geriausią šalies gydytoją,

kuris nusimano
apie distrofinį liliputizmą,

ir užregistravo Clinton'ą pas jį.

Per savo vaikystę,

jis turėjo 30 chirurginių operacijų.

Jis praleido visą laiką ligoninėje,

kol buvo atliekamos šios procedūros,

ir dabar jis gali vaikščioti.

Ir būdant ligoninėje, pas jį ateidavo
mokytojai, kad padėtų su mokyklos užduotimis.

Jis sunkiai dirbo,
nes nebuvo kitos išeities.

Ir jis pasiekė lygį,

kurio dar nebuvo pasiekęs
nei vienas jo šeimos narys.

Jis buvo pirmasis savo šeimoje,
kuris ėjo į universitetą,

gyveno universiteto bendrabutyje
ir vairavo specialiai jam pritaikytą mašiną,

specialiai pritaikytą jo neįprastam kūnui.

Jo mama man papasakojo istoriją
apie vieną jo grįžimų namo --

jo universitetas buvo netoli namų --

ji sako: "mačiau jo mašiną,
kurią lengva atpažinti,

baro stovėjimo aikštelėje" (Juokas)

"Ir sau pagalvojau, jie yra šešių pėdų
aukščio, o jis tik trijų pėdų aukščio.

2 bokalai alaus jam kaip 4 jiems."

Ji sako, "Žinojau, kad negaliu
nueiti ten ir jam trukdyti,

bet grįžau namo ir palikau
jam 8 sms žinutes."

Ji sako, "Tada pagalvojau,

kad jeigu kas nors man būtų pasakęs,
kai jis gimė,

kad ateityje jaudinsiuos

dėl tokių dalykų, kaip vairavimas
išgėrus su universiteto draugeliais --"

(Plojimai)

O aš jos klausiu, "Kaip manai, ką padarei,

kad jis užaugo į tokią žavią,
daug pasiekusią, nuostabią asmenybę?"

Ji atsakė, "Ką aš padariau?
Aš jį mylėjau, tik tiek.

Clinton'as visada turėjo šviesą savyje.

Jo tėvas ir aš buvom tie laimingieji,
kurie ją pamatė pirmieji."

Pacituosiu citatą iš kito
1960-ųjų žurnalo.

Ši yra 1968 metų -- "The Atlantic Monthly",
liberaliosios Amerikos balsas --

parašyta svarbaus bioetiko.

Jis rašė, "Nėra reikalo jausti kaltę dėl

atsisakyto vaiko su Dauno sindromu,

ar jūs jį būtumėt atidavę
į tam tikrą įstaigą,

ar būtumėt pasielgę
atsakingiau, mirties prasme.

Liūdna, taip -- labai baisu.
Bet tame nėra kaltės.

Tikroji kaltė kyla dėl padaryto
nusikaltimo prieš asmenį,

o žmogus su Dauno sindromu nėra asmuo."

Daug rašalo buvo panaudota mūsų didžiai

elgesio su gėjais pažangai.

Faktas, kad mūsų požiūris pasikeitė
yra akivaizdus kasdienėse antraštėse.

Bet mes pamirštame,
koks mūsų požiūris buvo į kitokius žmones,

koks mūsų požiūris buvo į neįgaliuosius,

kaip mes juos laikėme ne žmonėmis.

Taigi, pasikeitė tai,

ir tai pasikeitė iš esmės,

kad mes nebeskiriame tam tiek dėmesio.

Viena iš šeimų, su kuria kalbėjau,
Tom ir Karen Robards'ai,

buvo šokiruoti, kaip jauni
ir sėkmingi Niujorkiečiai,

kad jų pirmajam vaikui buvo
diagnozuotas Dauno sindromas.

Jie manė, kad mokymosi
galimybės jų sūnui buvo nepakankamos,

todėl jie nusprendė įkurti centrą --

dvi klases su keliais kitais tėvais --

mokyti vaikams su Dauno sindromu.

Bėgant metams, šis centras išsiplėtė
į kažką pavadinimu Cooke Center,

kur yra mokomi tūkstančių
tūkstančiai vaikų

su intelekto negalėm.

Nuo to laiko, kai buvo išspausdintas
tas straipsnis Atlantic Monthly žurnale,

žmonių su Dauno sindromu
gyvenimo trukmė patrigubėjo.

Žmonės su Dauno sindromu tampa aktoriais,

rašytojais, kai kurie iš jų gyvena
nepriklausomi nuo savo šeimos.

Robards'ai prie to daug prisidėjo.

Aš jų paklausiau, "Ar gailitės?

Ar norėtumėt, kad jūsų vaikas
neturėtų Dauno sindromo?

Ar norėtumėt būti niekad
negirdėję apie jį?"

Įdomu tai, kad jo tėvas atsakė,

"Man gaila dėl David'o, mūsų sūnaus,

nes David'ui sunku gyventi
šiame pasaulyje,

norėčiau jam duoti lengvesnį gyvenimą.

Bet manau,jeigu prarastume visus su Dauno
sindromu, tai būtų didžiulis praradimas."

O Karen Robards atsakė, "Sutinku su Tomu.

Išgydyčiau David'ą akimirksniu tam,
kad jis turėtų lengvesnį gyvenimą.

Bet kalbant už save -- prieš 23 metus
niekaip nebūčiau patikėjusi,

kad galiu prieiti tokį tašką --

kalbant už save, tai mane padarė
geresnę ir malonesnę

ir tai mano gyvenimui suteikė kryptį,

todėl kalbant už save, nenorėčiau
to atsikratyti už nieką šiame pasaulyje."

Gyvename laikais, kai visuomenės
supratimas apie šias būkles

vis kyla ir kyla.

Bet taip pat gyvename laikais,

kai mūsų sugebėjimai
išnaikinti šias būkles

pasiekė aukštumas, kurių
anksčiau negalėjome įsivaizduot.

Dauguma kurčių kūdikių
Jungtinėse Valstijose dabar

gauna Kochlearinius implantus,

kurie įdedami į smegenis
ir yra sujungti su gavikliu,

ir tai leidžia jiems girdėti ir kalbėti.

Junginys, kuris buvo
išbandytas ant pelių, BMN-111,

leidžia užkirsti kelią
achondroplazijos genui.

Achondroplazija yra labiausiai
paplitusi liliputizmo forma,

ir pelės, kurioms buvo duotas tas junginys,
ir kurios turėjo achondroplazijos geną,

užauga iki pilno ūgio.

Bandymai su žmonėmis bus neužilgo.

Yra kraujo tyrimai, kurie vis gerėja,

leidžiantys užtikti Dauno sindromą
nėštumo ankstyvoje stadijoje,

ir darosi vis lengviau ir lengviau
išvengti tų nėštumų

ar juos nutraukti.

Taigi, mes turime socialinę
ir medicininę pažangą.

Tikiu jom abiem.

Manau, kad socialinė pažanga
yra nereali, prasminga ir nuostabi.

Tą patį manau ir apie medicininę pažangą.

Bet manau, kad yra tragedija,
kai jos viena kitos nemato.

Matau, kaip jos kertasi

tose trijose būklėse,
kurias jums ką tik apibūdinau,

ir manau, kad tai lyg akimirkos
didžiojoje operoje,

kur herojus suvokia, kad myli heroję

būtent tuo momentu,
kai ji lėtai merdėja ant sofos.

(Juokas)

Mums reikia pamąstyti,
ką mes apskritai galvojame apie išgydymą.

Dažnas vaikų auklėjimo klausimas yra:

kam mes pritariame savo vaikuose,

o ką išgydome?

Jim Sinclair, garsus autizmo
aktyvistas yra pasakęs,

"Kai tėvai sako `Norėčiau, kad mano vaikas
neturėtų autizmo,`

ką jie iš tikro sako tai `Norėčiau, kad
mano turimas vaikas neegzistuotų

ir kad turėčiau kitą vaiką,
neturintį autizmo, vietoj jo.`

Perskaityk tai vėl. Štai ką mes girdime,
kai jūs gedite dėl mūsų egzistencijos.

Štai ką mes girdime, kai
jūs meldžiatės dėl išgijimo --

kad jūsų didžiausias troškimas

yra tas, kad kada nors
mes nebeegzistuotume

ir vietoj mūsų atsirastų nepažįstamieji,
kuriuos galėtumėte mylėti."

Tai labai kraštutinis požiūris,

bet jis nurodo realybę, kur žmonės

nenori būti išgydyti,
pakeisti ar išnaikinti.

Jie nori būti tais, kuo gimė.

Viena iš šeimų, kurias
apklausiau savo projektui,

buvo Dylan Klebold šeima,
vieno iš Columbine žudynių kaltininkų.

Prireikė daug laiko jiem
įkalbėti, kad su manim pakalbėtų,

kai jie sutiko, jie norėjo
tiek daug pasakyti,

kad negalėjo nustoti kalbėti.

Pirmąjį savaitgalį, kurį praleidau
su jais -- pirmą iš daugelio --

įrašiau daugiau nei 20 valandų pokalbį.

Sekmadienio naktį visi buvom išsekę.

Sėdėjome virtuvėje.
Sue Klebold ruošė vakarienę.

Aš paklausiau, "Jeigu Dylan'as būtų čia,

ar norėtum jo ko nors paklausti?"

Jo tėvas atsakė, "Žinoma, norėčiau.

Norėčiau jo paklausti,
ką po velnių jis manėsi darąs."

Sue pažvelgė į grindis
ir minutėlę pamąstė.

Tada ji pakėlė akis ir pasakė,

"Norėčiau paprašyti jo atleidimo,
kad būdama jo mama

niekada nežinojau, kas dedasi jo galvoje."

Kai valgiau su ja vakarienę
po kelių metų --

vieną iš daugelio vakarienių kartu --

ji pasakė, "Žinai, kai tai atsitiko,

norėjau niekada nebūt
ištekėjus ir niekad neturėjus vaikų.

Jei tik nebūčiau važiavus į
Ohio valstiją ir susitikus Tomo,

šis vaikas nebūtų egzistavęs ir
šis siaubingas dalykas nebūtų įvykęs.

Bet taip pat jaučiu, kad myliu savo vaikus

ir negalėčiau įsivaizduoti
savo gyvenimo be jų.

Aš suprantu skausmą, kurį jie sukėlė
kitiems, kam negali būti atleidimo,

bet skausmui, kurį jie sukėlė man,
atleidimas yra," ji kalbėjo.

"Suprantu, kad pasauliui būtų buvę geriau,

jeigu Dylan'as niekad nebūtų gimęs,

bet tai nebūtų buvę geriau man."

Pamaniau, kad buvo keista,

kaip visos šios šeimos turėjo šiuos
vaikus su visomis šiomis problemomis,

problemomis, dėl kurių jie būtų
padarę viską, kad jų išvengtų,

bet visi jie rado tiek daug prasmės
savo vaikų auginimo procese.

O tuomet pagalvojau, visi mes,
kurie turime vaikus,

mylime vaikus, kuriuos turime,
su visomis jų ydomis.

Jei koks nors didis angelas nusileistų
per mano svetainės lubas,

ir pasiūlytų paimti mano vaikus,

ir duoti man kitus, geresnius vaikus --

mandagesnius, juokingesnius,
mielesnius, protingesnius --

Įsikibčiau savo vaikų ir melsčiausi,
kad ta pabaisa dingtų iš akių.

Ir galiausiai jaučiu,

kad lygiai taip pat, kaip mes testuojame
ugniai atsparias pižamas karštoje ugnyje,

kad užtikrintume, kad jos neužsidegs,
kai mūsų vaikas prieis prie dujinės,

taip šios istorijos apie šeimas,
kurios derasi dėl kraštutinių skirtumų

atspindi universalią
vaikų auginimo patirtį,

kartais pažiūri į savo vaiką ir pamąstai,

iš kur tu atėjai?

(Juokas)

Pasirodo, kad kol visi šie individualūs
skirtumai nėra labai paplitę --

nėra tiek daug šeimų,
kovojančių su šizofrenija,

nėra tiek daug šeimų su
transseksualiais vaikais,

nėra tiek daug šeimų su vunderkindais --

kurie taip pat patiria
tokius pat iššūkius --

nėra tiek daug šeimų iš tų kategorijų --

bet jeigu pagalvosi,

kad žmonės kalba apie derybas dėl skirtumų

savo šeimose,

tuomet atrasi,
kad tai universalus fenomenas.

Ironiška, bet pasirodo, kad mūsų skirtumai
ir derybos dėl tų skirtumų yra tai,

kas mus jungia.

Nusprendžiau turėti savo vaikų
dirbdamas šiame projekte.

Daug žmonių buvo nustebę ir sakė,

"Bet kaip gali nuspręsti turėti vaikų

studijuodamas viską,
kas gali būti ne taip?"

O aš atsakiau, "Aš studijuoju ne tai,
kas gali baigtis ne taip.

Aš studijuoju tai, kiek daug
gali būti meilės,

net tuomet, kai viskas atrodo neteisinga."

Daug galvojau apie vieno
neįgalaus vaiko mamą, kurią mačiau,

stipriai neįgalaus vaiko,
kuris mirė dėl slaugytojų aplaidumo.

Kai jo pelenai buvo palaidoti,
jo mama pasakė,

Meldžiu atleidimo už tai,
kad buvau dukart apiplėšta,"

pirmą kartą buvo iš manęs pavogtas
vaikas, kurio norėjau,

ir antrąkart sūnus, kurį mylėjau."

Tuomet supratau, kad kiekvienas
gali mylėti bet kokį vaiką,

jeigu tik nori.

Mano vyras yra dviejų vaikų,
kuriuos turėjo su lesbietėm draugėm

iš Mineapolio, biologinis tėvas.

Turėjau artimą universiteto draugę, kuri
buvo išsiskyrusi ir norėjo turėti vaikų.

Ir štai mes kartu turime dukrą,

jos gyvena Teksase.

Aš ir mano vyras turime sūnų,
kuris nuolat su mumis gyvena,

kurio biloginis tėvas esu aš,

o mūsų surogatinė mama yra Laura,

lesbietė Oliversio ir Liusi
mama Mineapolyje.

(Plojimai)

Santrumpa: 5 tėvai, turintys
4 vaikus, trijose valstijose.

Yra žmonių, kuriems atrodo,
kad mano šeimos egzistavimas

kenkia, silpnina ar žaloja jų šeimą.

Yra žmonių, kurie mano,
kad šeimos, kaip manoji,

turėtų būti uždraustos.

Nepripažįstų neigiamų meilės
modelių, tik teigiamus.

Tikiu, kad taip pat,
kaip mums reikia rūšių įvairovės,

kad užtikrintųme mūsų planetos gyvavimą,

taip pat mums reikia meilės
ir įvairovės ir šeimų įvairovės,

kad sustiprintųme gerumo ekosferą.

Diena po mūsų sūnaus gimimo,

pediatrė atėjo į mūsų palatą
ir pasakė, kad yra susirūpinus.

Jis neteisingai tiesė savo kojytes.

Ji pasakė, kad tai gali
reikšti pažeistas smegenis.

Jis tiesė savo kojytes nesimetriškai,

dėl ko ji pagalvojo,
kad jis gali turėti smegenų auglį.

Jo galva buvo labai didelė,
ir ji pagalvojo,

kad tai galėtų reikšti galvos
smegenų vandenę.

Kai ji man dėstė visus šiuos dalykus,

jaučiau, kaip visą mano
esybę traukė prie žemės.

Aš galvojau, štai dirbau visus šiuos metus

prie knygos, kaip žmonės rado prasmę

augindami neįgalius vaikus,

ir nenorėjau prie jų prisijungti.

Nes su kuo susidūriau
buvo mintys apie ligą.

Ir kaip visi kiti tėvai,

norėjau apsaugoti savo vaiką nuo ligos.

Norėjau apsaugoti ir save nuo ligos.

Bet iš savo darbo patirties žinojau,

kad jeigu jis turės bent vieną iš tų dalykų,
dėl kurių bus tiriamas,

ir tai galiausiai taptų jo tapatybe,

ir jeigu tai būtų jo tapatybė,
tuomet tai taptų ir mano tapatybe,

ir kad ta liga galiausiai
įgautų kitą formą.

Praskanavom jį MRT mašinoje,
tuomet CAT skeneryje,

nunešėme šį vienos dienos
mažylį imti arterinio kraujo tyrimo.

Jautėmės bejėgiai.

Ir po 5 valandų mums buvo pasakyta,

kad jo smegenys yra visiškai sveikos

ir kad jis jau tiesia kojytes teisingai.

Ir kai paklausiau pediatrės,
kodėl taip yra,

ji pasakė, kad tikriausiai
ryte jis turėjo mėšlungį.

(Juokas)

Pamąsčiau, kad mano mama buvo teisi.

Pamaniau, meilė savo vaikams

yra kaip joks kitas jausmas pasaulyje,

ir kol neturi savų vaikų,
nežinai, koks tai jausmas.

Manau, kad vaikai mane įviliojo į spąstus

nuo tos akimirkos,
kai susiejau tėvystę ir praradimą.

Bet nemanau, kad būčiau tai pastebėjęs,

jei nebūčiau taip stipriai
įsitraukęs į savo projektą.

Pažinau tiek daug keistos meilės,

ir natūraliai įkliuvau
į jos kerinčius raštus.

Pamačiau, kaip didybė gali
nušviesti net didžiausias silpnybes.

Per pastaruosius 10 metų
pamačiau ir pažinau

nepakeliamos atsakomybės
siaubingą džiaugsmą,

ir pamačiau, kaip jis
užkariauja visa kita.

Ir nors kartais pagalvodavau,
kad mano apklausiami tėvai yra kvailiai,

įkalinę save gyvenimo
kelionę su nedėkingu vaiku,

bandantys iš kančios padaryti tapatybę,

tą dieną supratau, kad mano
tyrimas man pastatė plaustą

ir kad buvau pasiruošęs lipti į jų laivą.

Ačiū.

(Plojimai)