Namaskar.

Aš esu filmų žvaigždė, man 51 metai,

ir kol kas dar nenaudoju botokso.

(Juokas.)

Taigi, aš „švarus“, bet aš tikrai elgiuosi
kaip tas 21-metis mano filmuose.

Taip, tikrai.

Aš parduodu svajones ir meilę milijonams 
žmonių gimtojoje šalyje, Indijoje,

ir jų manymu, esu geriausias meilužis 
pasaulyje.

(Juokas.)

Prisipažinsiu, kad toks nesu,
jei pažadate niekam nesakyti,

bet aš niekad neleidžiu tam įsitikinimui
išnykti.

(Juokas.)

Man taip pat teko suvokti,

kad yra daug žmonių, 
kurie nėra matę mano darbų,

ir dėl to man jų labai gaila.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Nepaisant to, aš esu visiškas savimyla,
kaip ir pridera filmų žvaigždei.

(Juokas.)

Ir tada mano draugai, 
Krisas ir Džiuljeta, pakvietė mane čia

pakalbėti apie ateities „jus“.

Savaime suprantama, 
aš kalbėsiu apie dabartinį „save“.

(Juokas.)

Esu įsitikinęs, kad žmonija 
labai daug kuo panaši į mane.

(Juokas.)

Betgi tikrai.

Žmonija – tai senstanti filmų žvaigždė,

bandanti susitaikyti
su visu naujumu aplink save,

neįsitikinusi, ar nuo pat pradžių
teisingai viską suprato,

bet nepaisant to
vis dar ieškanti būdo toliau šviesti.

Aš gimiau pabėgėlių kolonijoje,
Indijos sostinėje, Naujajame Delyje.

Mano tėvas buvo kovotojas už laisvę.

Mano motina buvo
kovotoja, kaip ir visos mamos.

Ir, labai panašiai kaip
pirmasis homo sapiens,

mes kovojome už išgyvenimą.

Kai man buvo šiek tiek virš 20,

praradau abu tėvus,

kas iš mano pusės išties
buvo šiek tiek nerūpestinga,

bet –

(Juokas.)

Tebepamenu naktį, kai mirė mano tėvas,

ir kaimyno vairuotoją, kuris vežė mus 
į ligoninę.

Jis sumurmėjo kažką panašaus į
„negyvėliai šykšti arbatpinigių“

ir pradingo tamsoje.

O man tada tebuvo 14 metų,

ir aš paguldžiau savo tėvo lavoną
ant mašinos galinės sėdynės,

motina atsisėdo priekyje,
šalia manęs

Aš pradėjau važiuoti iš ligoninės 
atgal namo.

Mama staiga nustojo tyliai verkti,
pažiūrėjo į mane ir paklausė,

„Sūnau, kada tu išmokai vairuoti?“

Aš susivokiau, ir atsakiau jai,

„Ką tik, mama.“

(Juokas.)

Ir nuo tos nakties,

panašiai kaip žmonija pačioje pradžioje,

aš įvaldžiau primityvius 
išgyvenimo įrankius.

Ir, tiesą sakant, gyvenimo rėmai nuo tada
patapo gana lengvai suvokiami.

Žinote, tiesiog valgai tą, ką turi,

ir darai ką lieptas.

Aš maniau, kad celiakija – tai daržovė,

O veganas, žinoma, buvo pono Spocko iš
„Žvaigždžių Kelio“ seniai dingęs draugas.

(Juokas.)

Vesdavai pirmą merginą, su kuria
pavyko užmegzti ilgesnę pažintį

ir buvai tikras technikas, jeigu mokėjai
susitaisyti karbiuratorių mašinoje.

Aš buvau tikras, kad „gay“ buvo įmantrus
angliškas žodis reiškiantis „laimingą“.

O „lesbietė“, kaip žinote, 
buvo Portugalijos sostinė.

(Juokas.)

Ką norėjau pasakyti...

Mes priklausėme nuo ankstesnių kartų
per kančias ir triūsą sukurtų sistemų,

kurios turėjo mus apginti,
ir manėme, kad valdžia dirbo mūsų labui.

Mokslas buvo paprastas ir logiškas.

Obuolys tada dar tebuvo vaisius,

priklausęs pirmiausia Ievai, 
tada Niutonui, o ne Steve'ui Jobs'ui.

Ir „Eureka!“ šaukdavai tada,

kai norėdavai gatvėse palakstyti nuogas.

Keliaudavai ten, kur gyvenimas
nešė dėl darbo,

ir žmonės dažniausiai 
tave sutikdavo maloniai.

Migracija tais laikais buvo terminas

skirtas sibirietiškoms gervėms, 
o ne žmonėms.

Svarbiausia – buvai, kas buvai,

ir sakei, ką galvojai.

Tuomet, kai man jau buvo gerokai virš 20,

gyvenimas nunešė į didžiulį 
Mumbajaus metropolį,

ir mano gyvenimo rėmai,

tarsi įkvėpta žmonija, 
naujai atradusi industralizaciją,

ėmė keistis.

Miestietiškose lenktynėse dėl
naujo, pagražinto išgyvenimo

viskas pradėjo atrodyti šiek tiek kitaip.

Sutikau žmonių iš viso pasaulio šalių,

visokių veidų, rasių, lyčių, skolintojų.

Apibrėžimai tapo vis labiau lankstūs.

Maždaug tuo metu 
darbas ėmė apibrėžti žmogų

triuškinančiai sulyginančiu
ir palyginančiu būdu.

Pradėjau jausti, kad visos sistemos
man tapo nepatikimesnės,

kone per sudėtingos išlaikyti

žmonijos įvairovę

ir žmogišką poreikį progresuoti ir augti.

Idėjos liejosi vis greičiau ir laisviau.

Tuomet aš pažinau žmonių
išradingumo ir kooperacijos stebuklą

ir savo kūrybingumą.

Remiamas šio kolektyvinio išradingumo,

aš iškilau į žvaigždes.

Pagaliau ėmiau jaustis 
pasiekęs kelionės tikslą.

ir, būdamas maždaug 40-ies,
aš tikrai gyvenau kaip ant sparnų.

Aš buvau visur.

Žinote, tuo metu buvau
suvaidinęs 50-yje filmų,

sukūręs 200 dainų,

malaizieičių įšventintas į riterius...

Prancūzų vyriausybė įteikė man 
garbingiausią piliečio apdovanojimą,

kurio pavadinimo, nors užmušk, 
po šiai dienai negaliu ištarti.

(Juokas.)

Ačiū, Prancūzija, ir atsiprašau.

Bet tai niekis, palyginus su tuo,
kad teko pažinti Angeliną Jolie

(Juokas.)

visas dvi su puse sekundės.

(Juokas.)

Ir aš tikras, ji irgi kažkiek prisimena
tą susitikimą. O gal ir ne.

Aš sėdėjau prie Hanna'os Montana'os
prie apvalaus pietų stalo

bet didžiumą laiko
mačiau tik jos nugarą.

Kaip ir sakiau, aš tarsi skriejau,
nuo Miley iki Jolie,

ir žmonija skriejo su manimi.

Mes abu skridome 
visiškai nekontroliuojamai.

O jūs žinote, kas nutiko tada.

Tada atsirado internetas.

Man buvo jau gerokai virš 40,

ir aš ėmiausi čirenti
kaip kanarėlė narvelyje,

įsitikinęs, kad žmonės, 
kurie gavo pažvelgti į mano gyvenimą,

juo žavėsis kaip stebuklu

kokiu savo gyvenimą laikiau aš pats.

Bet manęs ir žmonijos, 
laukė kai kas kitko.

Visi tikėjomės, kad pasaulis,
gavęs progą susijungti,

ims dar aktyviau dalintis 
idėjomis ir svajonėmis.

Niekas neprašė 
primityvių pančių minties,

savų įvertinimų, apibrėžimų laisvei,

o ši priespauda liejosi iš ten pat

kur tuo pat metu
vešėjo laisvė ir revoliucija.

VIsi mano žodžiai 
įgavo naują reikšmę.

Visi mano darbai – geri, blogi, negražūs,

tapo vieši pasaulio komentarams 
ir teismui.

Tiesą sakant, 
toks likimas ištiko net ir tai,

ko aš nesakiau.

Prieš ketverius metus

su mano mieląja žmona Gauri
nusprendėme susilaukti trečio vaiko.

Internete kažkas pareiškė,

kad tai buvo mano pirmojo sūnaus,
tuo laiku 15-mečio, nesantuokinis vaikas.

Pasirodo, jis paišdykavo su mergina,

vairuodamas jos automobilį Rumunijoje.

Kažkas apie tai netgi sukurpė
netikrą video įrašą.

Mūsų šeima buvo taip sukrėsta.

Mano sūnus – jam dabar 19 –

iki šiol, kai su juo pasisveikini,
apsisuka ir atsako,

„Žmogau, aš net neturiu
europietiško vairuotojo pažymėjimo.“

(Juokas.)

Tai va.

Šiame naujame pasaulyje

realybė pamažu tapo virtuali,
o virtualybė – reali.

Aš pasijutau, tarsi nebegalėčiau būti kuo 
noriu, ar sakyti tai, ką išties galvojau,

ir žmonija šiuo laikotarpiu

visiškai tapatinosi su manimi.

Manau, tuo metu mes abu patyrėme 
vidurinio amžiaus krizę,

ir žmonija, kaip ir aš,
tapo pernelyg paviešinta primadona.

Aš ėmiau pardavinėti viską,

nuo plaukų aliejaus
iki dyzelio generatorių.

O žmonija pirko viską,

nuo grynos naftos iki atominių reaktorių.

Žinote, aš net pabandžiau
įlįsti į ankštą superherojaus kostiumą

ir iš naujo atrasti save.

Pripažįstu, tai man visiškai nepavyko.

Ir visų Betmenų, Žmonių Vorų
ir Supermenų vardu

norėčiau pasakyti

kad juos reikia pagirti,

nes tas superherojaus kostiumas
labai jau spaudžia klyną.

(Juokas.)

Kalbu atvirai, jūs tiesiog turėjote
šiandien čia tai sužinoti.

Tikrai.

Aš netgi netyčia atradau
naują šokio formą.

Pats apie tai nepagalvojau,
bet šokis išpopuliarėjo.

Tad jei jūs neprieš,

jūs mane jau šiek tiek matėte,
tad man negėda. Leiskite, parodysiu.

Jis vadinosi „lungio šokis“.

Tad jei jūs ne prieš, aš jį parodysiu.
Aš šiaip talentingas.

(Palaikantys aplodismentai.)

Tai buvo kažkas panašaus į šitai.

Lungio šokis, lungio šokis,
lungio šokis...

Lungio šokis, lungio šokis,
lungio šokis...

Lungio šokis, lungio šokis,
lungio šokis...

Ir šitai išpopuliarėjo.

(Plojimai.)

Rimtai.

Niekas nesuprato, kas dedasi, 
išskyrus mane patį,

o aš buvau visiškai be skrupulų,

nes tuokart visas pasaulis
ir visa žmonija

atrodė tokie pat pasimetę kaip ir aš.

Tąkart aš nepasidaviau.

Aš net pabandžiau atkurti savo 
virtualų identitetą, taip kaip visi kiti.

Galvojau, jeigu „Twitter“ pasidalinsiu
filosofinėmis mintimis,

žmonės apie mane pagalvos geriau,

bet kai kurios reakcijos į tuos įrašus

buvo kažkokios keistos santrumpos
kurių aš nesupratau, gal jūs žinote,

„ROFL“, „LOL“.

Kažkas į mano mąstyti skatinantį įrašą
atrašė „ADIDAS“, ir aš laužiau galvą,

kurių galų kas nors 
parašytų man apie sportbatį?

Kam, atsakant į mano įrašą,
parašyti sportbačių pavadinimą?

Paklausiau savo 16-metės dukters,
ir ji mane apšvietė.

„ADIDAS“ šiais laikais reiškia 
„aš visą dieną svajoju apie seksą“.

(Juokas.)

Garbės žodis.

Nežinau, ar jūs tai žinojote.

Todėl tamstai ADIDUI 
aš paryškintomis raidėmis atrašiau „WTF“.

tylomis džiaugdamasis, kad kai kurios 
santrumpos laikui bėgant nesikeičia.

„WTF“

Bet štai ir mes.

Kaip minėjau, man 51 metai,

ir be visų tų 
galvos skausmą keliančių santrumpų

tiesiog norėčiau jums pasakyti,

kad jeigu žmonijai būtų
idealus metas egzistuoti,

tas metas būtų dabar,

nes dabarties „jūs“ esate drąsus.

Dabarties „jūs“ esate viltingas.

Dabarties „jūs“ esate išradingas
ir lankstus,

ir, žinoma, neįmanomai sudėtingas
įsprausti į apibrėžimų rėmus.

Ir šiame žavingame,

netobulame egzistencijos akimirksnyje,

aš pasijutau truputį drąsus,
ir prieš atvykdamas čia,

nusprendžiau įdėmiai, 
nuodugniai pažvelgti į savo veidą.

Supratau, kad pradedu atrodyti
vis labiau ir labiau panašus į

sano paties vaškinę skulptūrą
Madam Tiuso muziejuje.

(Juokas.)

Taigi, tą suvokimo akimirką,

aš paklausiau savęs pagrindinio
ir svarbiausio man ir žmonijai klausimo:

„Ar man reikia susitvarkyti veidą?“

Kaip minėjau anksčiau, esu aktorius,

moderni žmonijos kūrybingumo apraiška.

Šalis, iš kurios esu kilęs

yra nepaaiškinamo, bet 
labai paprasto dvasingumo šaltinis.

Didžiulio dosnumo akimirką

Indija kažkaip nusprendė,

kad aš, islamo išpažinėjas,
beturčio laisvės kovotojo sūnus,

kuris atsitiktinai atklydo
į svajonių pardavimo verslą,

turėtų tapti jo romantikos valdovu,

Bolivudo karaliumi,

ir geriausiu meilužiu,
kokį šalis kada matė,

su tokiu veidu.

Tai va.

(Juokas.)

Veidu, kurį žmonės įvardijo kaip
negražų, neįprastą,

ir, keista, nepakankamai šokoladinį.

(Juokas.)

Šios senos šalies žmonės

apgaubė mane begaline meile,

ir iš tų žmonių aš išmokau,

kad nei galia, nei skurdas

gali gyvenimą padaryti labiau magišką

ar mažiau nenuspėjamą.

Iš savo šalies žmonių aš išmokau,

kad gyvenimo garbė,

žmogaus, kultūros, religijos, šalies garbė

iš tikrųjų slypi jų geroje valioje 
ir empatijoje.

Aš suvokiau, kad tai, kas žmogų sujaudina,

skatina kurti, statyti,

kas jam padeda nesuklupti,

kas jam padeda išgyventi,

yra galbūt seniausias ir paprasčiausias 
žmonijai žinomas jausmas.

Ir tas jausmas yra meilė.

Paslaptingas iš mano šalies kilęs poetas
kartą žymiai rašė,

(cituoja eilėraštį hindi kalba)

(eilėraščio pabaiga)

Tai būtų galima išversti kaip daugmaž –

A, jei mokate hindi kalbą. 
taip, prašom, paplokite.

(Plojimai.)

Labai sunku prisiminti reikšmę.

Eilėraštį galima išversti maždaug taip.

Gali perskaityti visas žinių knygas

ir tuomet didžiai skleisti tas žinias

per išradingumą, kūrybingumą, 
per technologiją,

bet žmonija niekuomet 
nepaprotingės savo ateities atžvilgiu,

jeigu tos žinios nebus apgaubtos meile
ir empatija visiems kitiems tvariniams.

Žodis „priin“ sudarytas 
iš pustrečios abėcėles.

Jis reiškia „meilė“,

ir, jeigu jūs sugebėsite ją suprasti

ir ją skleisti savo kasdienybėje,

to užteks apšviesti žmonijai.

Todėl aš nuoširdžiai tikiu,
kad ateities „jūs“

turi būti mylintis ir kupinas meilės.

Kitaip „jūs“ liausitės klestėti.

Pražūsite savo pačių savimeilėje.

Galite savo galias panaudoti

pastatyti aukščiausioms sienoms

ir palikti žmones už durų,

arba galite sugriauti užkardas
ir maloniai pakviesti tuos žmones į vidų.

Galite panaudoti savo tikėjimą

žmonėms įbauginti

ir priversti žmones paklusti iš baimės,

arba galite suteikti žmonėms drąsos,

kad jie pasiektų 
didžiausius nušvitimo aukščius.

Galite panaudoti savo energiją

pagaminti atominėms bomboms
ir skleisti destrukcijos tamsumas,

arba galite 
nešti šviesos džiaugsmą milijonams.

Galite užteršti vandenynus 
ir iškirsti visus miškus.

Galite sunaikinti visą ekosistemą,

arba atsigręžti į ją su meile

ir atkurti gyvybę vandenyje ir medžiuose.

Galite nusileisti Marse

ir apsistatyti ginkluotomis tvirtovėmis,

bet galite ieškoti gyvybės formų ir rūšių,
kurias gerbtumėte ir iš kurių mokytumėtės.

Galite visus 
mūsų uždirbtus pinigus panaudoti

kurstyti beprasmius karus

ir įspausti ginklus į mažų vaikų rankas,

bet galite skirti tuos pinigus

užauginti daugiau maisto,
kad tie vaikai nebūtų alkani.

Mano šalis mane išmokė,

kad žmogaus sugebėjimas mylėti
yra panašus į dieviškumą.

Jis švieste šviečia pasaulyje,

kurį, mano manymu, 
civilizacija ir taip jau per daug paveikė.

Pastarąsias kelias dienas čia lankėsi
nuostabūs žmonės.

Girdėjome jų kalbas, matėme jų talentą.

Jie kalbėjo apie savo pasiekimus, 
išradingumą, technologijas, mokslus.

Žinios, kurias gauname dalyvaudami čia,

TED kalbose, ir visi čia esantys
tuo besidomintys,

yra priežastis švęsti ateities „mus“.

Bet tame šventime

mūsų žygis atverti 
savo širdis meilei ir empatijai

turėtų būti lygiai toks pat svarbus.

Todėl aš tikiu, kad ateities „jūs“

yra neišsemiamas „jūs“.

Indijoje tai vadinama čakra,
ji lyg apskritimas.

Ji baigiasi ten, kur prasideda,
ji yra savęs pradžia ir pabaiga.

Ateities „jūs“, kitaip suprantantis 
laiką ir erdvę,

supranta abu dalykus:

jūsų neįsivaizduojamą

ir fantastišką svarbą,

bet kartu ir jūsų visišką nereikšmingumą
didesniame Visatos kontekste.

Ateities „jūs“, kuris grįžta

į pradinį žmonijos nekaltumą,

mylintis iš tyros širdies,

žvelgiantis per tiesos prizmę,

svajojantis šviesiu, 
nepaliestu ir nepakeistu protu.

Ateities „jūs“ turėtumėt būti

kaip senstanti filmų žvaigždė,

kuri tiki, kad egzistuoja pasaulis,

kuris visiškai,

besąlygiškai, egocentriškai

myli save.

Pasaulis... Išties, tai turi
būti jūsų vaidmuo:

sukurti pasaulį,

kuris yra 
savo paties geriausias mylėtojas.

Toks, mieli damos ir ponai,
mano manymu, turėtų būti ateities „jūs“.

Dėkoju už dėmesį.

(Dėkoja indiškai.)

(Plojimai.)

Ačiū.

(Plojimai.)

Ačiū jums.

(Plojimai.)