Jeigu mes išsivystėme iš beždžionių,
kodėl jos vis dar egzistuoja?

(Juokas)

Ogi todėl, kad mes ne beždžionės,

o žuvys.

(Juokas)

Žinojimas, kad esame žuvys, 
o ne beždžionės

išties yra labai svarbus norint suprasti,
iš kur mes atsiradome.

Aš dėstau vieną plačiausių
evoliucinės biologijos kursų JAV,

ir kai mano studentai pagaliau supranta,
kodėl juos nuolat vadinu žuvimis,

žinau, kad savo darbą atlieku gerai.

Bet paskaitas visada turiu pradėti nuo 
tam tikrų įsišaknijusių mitų išsklaidymo,

nes, patys to nesuvokdami, daugelis mūsų
buvome mokomi apie evoliuciją klaidingai.

Pavyzdžiui, esame išmokyti sakyti
„evoliucijos teorija“.

Iš tikrųjų egzistuoja daug teorijų,
ir, visai kaip pats procesas,

tos, kurios geriausiai atitinka duomenis,
išlieka iki šių dienų.

Iš jų geriausiai žinoma 
Darvino natūraliosios atrankos teorija.

Tai procesas, kurio metu organizmai,
labiausiai prisitaikę prie aplinkos,

išgyvena ir gali daugintis,

o tuo tarpu mažiau prisitaikę organizmai
pamažu išmiršta.

Štai ir viskas.

Evoliucija tokia paprasta,
ir ji yra faktas.

Evoliucija yra toks pat faktas,
kaip „gravitacijos teorija“.

Ir ją taip pat lengva įrodyti.

Tereikia pažvelgti į savo bambą,

kurią turi
ir kiti placentiniai žinduoliai,

stuburą, kurį turi
ir kiti stuburiniai gyvūnai,

arba DNR, kurią turi
bet kuri kita gyva būtybė Žemėje.

Šie bruožai neatsirado žmonėse.

Įvairūs protėviai perdavė juos

visiems savo palikuoniams,
ne tik mums.

Bet ne taip pradedame mokytis biologijos,
ar ne?

Mes išmokstame, kad augalai ir bakterijos
yra primityvūs organizmai,

kad iš žuvų atsirado amfibijos, 
vėliau ropliai ir žinduoliai,

o tada atsiradai tu,

tokia tobulai išsivysčiusi būtybė
linijos gale.

Bet gyvybės vystymasis nėra linijinis,

ir jis nesibaigia mumis.

Bet evoliucija mums visada
vaizduojama taip:

beždžionė, šimpanzė,

išnykę žmonių rūšys,

visi tvirtai žygiuojantys
link tapimo mumis.

Bet jie netampa mumis,
kaip ir mes netampame jais.

Be to, mes nesame evoliucijos tikslas.

Bet kodėl tai svarbu?

Kodėl mes turime
teisingai suvokti evoliuciją?

Neteisingas evoliucijos supratimas
sukėlė daug problemų,

bet negalima kelti to amžino klausimo

„iš kur mes atsiradom?“,

teisingai nesupratus evoliucijos.

Neteisingas jos supratimas privedė prie
sudėtingų ir iškreiptų nuomonių,

apie tai, kaip mes turėtume elgtis
su kitomis gyvybėmis Žemėje,

ir kaip turėtume elgtis vieni su kitais

kalbant apie rasę ir lytį.

Taigi nusikelkime atgal 4 milijardus metų.

Štai tas vienaląstis organizmas, 
iš kurio mes visi atsiradome.

Iš pradžių iš jo atsirado 
kita vienaląstė gyvybė,

bet jos vystosi iki šios dienos,

ir kai kas sako,
kad archėjos ir bakterijos,

sudarančios didžiąją dalį šios grupės,

yra sėkmingiausios visoje planetoje.

jos tikrai gyvuos čia gerokai po mūsų.

Maždaug prieš tris milijardus metų
išsivystė daugialąsčiai organizmai.

Tarp jų ir grybai, augalai ir gyvūnai.

Pirmieji gyvūnai su išsivysčiusiu stuburu
buvo žuvys.

Taigi, techniškai kalbant, 
visi stuburiniai gyvūnai yra žuvys,

taigi, techniškai, jūs ir aš esame žuvys.

Nesakykit, kad neperspėjau.

Viena žuvų linija apsigyveno sausumoje

ir iš jų išsivystė, be kita ko,
žinduoliai ir ropliai.

Kai kurie ropliai tampa paukščiais,
kai kurie žinduoliai tampa primatais,

kai kurie primatai 
tampa beždžionėmis su uodegomis,

o kiti tampa žmogbeždžionėmis.
įskaitant įvairias žmonių rūšis.

Kaip matote, mes
neišsivystėme iš beždžionių,

tačiau turime su jomis bendrą protėvį.

Gyvybė aplink mus visą tą laiką
nuolat vystėsi:

daugiau bakterijų, daugiau grybų,
daugybė žuvų, žuvų, žuvų.

Jei dar neaišku –
taip, jos mano mėgstamiausia grupė.

(Juokas)

Gyvybei vystantis, ji taip pat ir nyksta.

Dauguma rūšių išgyvena tik
keletą milijonų metų.

Tad dauguma gyvų organizmų Žemėje,
mus supančių šiandien,

yra maždaug tokio pat amžiaus 
kaip mūsų rūšis.

Taigi tai puikybė,
egocentriška manyti,

Augalai ir bakterijos yra primityvūs,

o mes, egzistuojantys vos minutėlę

evoliucijos atžvilgiu,

esame kažkuo ypatingi.

Įsivaizduokite gyvybę kaip knygą,
be abejo, neužbaigtą knygą.

Mes matome tik keletą paskutinių
kiekvieno skyriaus puslapių.

Pažvelgę į aštuonis milijonus rūšių,

su kuriomis dalinamės šią planetą,

įsivaizduokite jas visas kaip 
keturis milijonus metų evoliucijos.

Jos visos yra jos rezultatas.

Įsivaizduokite mus kaip jaunus lapelius
ant seno, milžiniško gyvybės medžio,

nematomomis šakomis susietus
ne tik vieni su kitais,

bet ir su savo išnykusiais giminaičiais
ir evoliuciniais protėviais.

Būdamas biologas, aš vis dar bandau
kartu su kitais mokytis,

kaip visi yra susiję vieni su kitais,
kas giminingas kam.

Vis dėlto, galbūt geriau

įsivaizduoti mus kaip
žuvį, išmestą ant kranto.

Taip, žuvį, kuri išmoko vaikščioti
ir kalbėti,

bet kuriai dar reikia daug išmokti

apie tai, kas mes esame,
ir iš kur atsiradome.

Ačiū.

(Plojimai)