Taigi, Nuostabioji istorija:

Ji prasidėjo prieš 40 metų,

kai mano mama ir tėtis atkeliavo į Kanadą.

Mano mama kilusi iš Nairobio, Kenijoje.

Mano tėvas - iš mažo kaimelio netoli Amritsar, Indijoje.

Į Kanadą jie atvyko septintojo dešimtmečio pabaigoje.

Jie įsikūrė abejotinos reputacijos priemiestyje, valanda kelio į rytus nuo Toronto.

Ir jie pradėjo naują savo gyvenimą.

Jie pamatė pirmąjį dantistą,

suvalgė pirmąjį mėsainį

ir susilaukė savo pirmųjų vaikų.

Mano sesuo ir aš

čia užaugome,

turėjome ramią, laimingą vaikystę.

Turėjome artimą šeimą,

gerus draugus, ramią gatvę.

Mes augome nevertindami

daugybės dalykų, kurių mūsų tėvai net neturėjo,

kai augo patys --

nenutrūkstančio elektros tiekimo

mūsų namuose,

mokyklos kitapus gatvės

ar ligoninės paėjus kiek toliau,

ar ledų ant pagaliuko valgymo namo kieme.

Mes užaugome, subrendome.

Aš įstojau į aukštąją mokyklą.

Ją baigiau.

Išsikėliau iš tėvų namų, susiradau darbą.

Susiradau merginą, įsikūriau --

aš suprantu, kad tai skamba lyg prasta situacijų komedija ar kokia nors Cat Stevens daina.

(Juokas)

Bet gyvenimas buvo tikrai geras.

Gyvenimas buvo tikrai geras.

2006-ieji buvo šaunūs metai.

Po giedru liepos mėnesio dangumi, vynu garsėjančiame Ontarijo regione,

aš susituokiau,

apsuptas 150 artimiausių šeimos narių ir geriausių draugų.

2007-ieji buvo šaunūs metai.

Aš baigiau aukštąją mokyklą

ir su dviem artimiausiais savo draugais mašina leidausi į kelionę.

Šioje nuotraukoje aš ir mano draugas Krisas

esame Ramioje vandenyno pakrantėje.

Pro mašinos langus mes pamatėme ruonius

ir iškart sustojome norėdami juos nufotografuoti,

tačiau uždengėme juos savo didelėmis galvomis.

(Juokas)

Tad jūs jų negalite pamatyti,

tačiau tas vaizdas tiesiog gniaužė kvapą,

patikėkite manimi!

(Juokas)

2008-ieji ir 2009-ieji buvo kiek sunkesni metai.

Suprantu, kad jie buvo sunkesni daugybei žmonių,

ne tik man.

Pirmiausia, visos naujienos buvo blogos.

Jos ir dabar blogos, blogos buvo ir anksčiau,

tačiau kai atsiversdavai laikraštį ar įsijungdavai televizorių,

visos naujienos buvo apie ledynų tirpsmą,

karus, kurie vyko visame pasaulyje,

žemės drebėjimus, uraganus

bei ekonomiką, kuri vos vos laikėsi, ir, rodės, tuoj subyrės,

o vėliau ir subyrėjo,

tiek daug mūsų prarado savo namus

ar darbus,

pensijas,

pragyvenimo šaltinius.

2008-ieji ir 2009-ieji buvo man sunkūs metai ir dėl kitos priežasties.

Turėjau įvairiausių asmeninių problemų.

Mano santuoka nebuvo itin pavykusi,

mes kasdien vienas nuo kito tolome.

Vieną dieną mano žmona grįžo namo po darbo

ir sukaupė visą drąsą, nepaisant byrėjusių ašarų,

labai atviram pokalbiui.

Ji ištarė: "Aš tavęs nebemyliu."

Tai buvo vieni skaudžiausių žodžių, kuriuos man teko išgirsti

ir, be abejo, labiausiai širdį sudaužę žodžiai,

tačiau po mėnesio

išgirdau šį tą dar skaudesnio.

Mano draugas Krisas, kurio nuotrauką neseniai jums rodžiau,

jau ilgą laiką kovojo su psichine liga.

Ir tie jūsų,

kurių gyvenimai tiesiogiai ar netiesiogiai buvo paliesti psichinės ligos,

supranta, kaip sunku tai gali būti.

Aš su juo telefonu kalbėjau apie pusę vienuolikos,

vėlai sekmadienio naktį.

Mes kalbėjome apie televizijos laidą, kurią žiūrėjome tą vakarą.

O pirmadienio rytą sužinojau, kad jis dingo.

Liūdna, bet jis pats atėmė savo gyvybę.

Tai buvo labai sunkus metas.

Aplink mane sukosi tamsūs debesys,

man buvo labai labai sunku

galvoti apie ką nors gera,

todėl aš nusprendžiau rasti būdą,

kaip sukaupti dėmesį į pozityvius dalykus.

Grįžau kartą po darbo vakare,

prisijungiau prie kompiuterio

ir sukūriau mažytį tinklalapį,

pavadintą 1000awesomethings.com.

Aš norėjau sau priminti

apie paprastus, universalius, mažyčius malonumus, kuriuos visi mėgstame,

tačiau apie kuriuos pakankamai nešnekame --

kai padavėjas ar padavėja

neprašyti nemokamai pripildo mūsų puodelius kavos;

kai mūsų stalą pirmąjį pakviečia

pasirinkti maistą iš bufeto per vestuves;

kai užsidedame ką tik iš džiovyklės ištrauktus šiltus apatinius

ar kai maisto prekių parduotuvėje kasininkės atidaro naują kasą

ir mes galime būti pirmi eilėje --

net jei kitoje buvome paskutiniai, galime staiga peršokti ten.

(Juokas)

Ir po truputį, bėgant laikui,

mano nuotaika vis gerėjo.

Juk 50 000 tinklaraščių

sukuriami kasdien.

Ir mano tinklaraštis buvo vienas iš tų 50 000.

Niekas jo neskaitė, tik mano mama.

Tačiau turėčiau pabrėžti, kad lankytojų skaičius šovė aukštyn

ir išaugo visu 100%,

kai ji nuorodą nusiuntė ir mano tėčiui.

(Juokas)

Aš buvau labai sujaudintas,

kai mano tinklaraščio lankytojų skaičius pasiekė dešimtis,

dar labiau sujaudintas, kai lankytojai pradėjo plūsti tuzinais,

vėliau šimtais, tūkstančiais

ir net milijonais.

Tinklaraštis vis augo ir augo.

Kartą sulaukiau skambučio

ir balsas ragelyje pranešė, kad

"Jūs laimėjote geriausio tinklaraščio pasaulyje apdovanojimą."

Iškart pamaniau, visiška apgavystė.

(Juokas)

(Plojimai)

Į kurią Afrikos valstybę norėtumėte, kad pervesčiau visus savo pinigus?

(Juokas)

Bet išties viskas buvo tiesa: man teko skubiai lipti į lėktuvą

ir eiti raudonuoju kilimu

kartu su Sara Silverman, Džimiu Fallon bei Marta Stewart.

Lipau ant scenos pasiimti Webby apdovanojimo "Geriausias tinklaraštis".

Visas šitas netikėtumas

bei nuostaba

buvo nesunkiai užgožti grįžus į Torontą,

kai savo elektroninio pašto dėžutėje radau

dešimties literatūros agentų pasiūlymus

tinklaraščio istoriją sudėti į knygą.

Peršokime į sekančius metus,

kai "The Book of Awesome"

laikosi geriausiai parduodamų knygų sąrašo pirmoje vietoje jau 20 savaičių iš eilės.

(Plojimai)

Aš jums sakiau, kad noriu šiandien padaryti tris dalykus.

Norėjau papasakoti Nuostabiąja istoriją,

pasidalinti trimis Nuostabaus gyvenimo "A",

bei palikti jus su galutine mintimi.

Taigi, pašnekėkime apie tas tris A.

Paskutinius trejus metus

neturėjau daug laiko apmąstymams.

Tačiau neseniai gavau galimybę pažvelgti į tai iš šalies

ir savęs paklausti: kas išties tuos kelerius metus

padėjo man ne tik užauginti savo tinklaraštį,

bet ir užaugti pačiam?

Ir visas savo asmenines išvadas sudėjau į

tris A.

Tai yra požiūris (attitude), sąmoningumas (awareness)

ir autentiškumas (authenticity).

Aš norėčiau apie kiekvieną jų trumpai pakalbėti.

Taigi, požiūris:

visiems mums kelyje pasitaikys nesėkmių,

visiems pasitaikys kliūčių.

Nė vienas iš mūsų, deja, negali nuspėti ateities, ir visi žinome,

kad niekas nevyks pagal planą.

Visiems pasitaiko nuostabių dienų

ir išdidžių akimirkų:

šypsena gaunant diplomą,

tėvo ir dukros šokis per vestuves

ar sveiko vaiko klyksmas gimdymo palatoje,

tačiau tarp šių nuostabių akimirkų

mums pasitaiko ir kliūčių bei nesėkmių.

Nemalonu apie tai kalbėti,

bet tavo sutuoktinis gali tave palikti,

tavo draugė gali tau būti neištikima,

tavo galvos skausmai gali pasirodyti rimtesni nei manei,

arba tavo šuniuką gatvėje gali partrenkti mašina.

Tai nėra malonios mintys,

bet tavo vaikai gali susidėti su gauja

ar pakliūti į kitokią bėdą.

Tavo mamai gali nustatyti vėžį,

tavo tėvas gali pradėti smurtauti.

Gyvenime yra akimirkų,

kai tu esi tas, kuris "skandinamas šulinyje",

akimirkų, kurios susuka skrandį ar išplėšia dalelytę širdies.

O kai tos blogos naujienos užplūsta tave,

kai skausmas įsismelkia gilyn,

aš tikiuosi, kad visada suvoksi,

jog turi dvi išeitis.

Pirmoji - tai susigūžti

ir liūdėti, kentėti iki pat gyvenimo galo,

arba antroji - tu gali kurį laiką gedėti

ir tada pažvelgti į ateitį

naujomis, blaiviomis akimis.

Turėti teigiamą požiūrį - tai visada rinktis antrąją išeitį,

rinktis, kad ir kaip būtų sunku,

nesvarbu koks skausmas tau smogia,

rinktis judėjimą į priekį,

judėti mažyčiais vaiko žingsniais į ateitį.

Antroji A yra sąmoningumas (awareness).

Aš mėgstu leisti laiką su trimečiais vaikais.

Man patinka, kaip jie regi pasaulį,

nes jie viską mato pirmą kartą gyvenime.

Dievinu, kai jie spokso į vabalą einantį šaligatviu.

Myliu, kaip jie atvėptais žandikauliais stebi

savo pirmąsias beisbolo rungtynes,

plačiai atmerktomis akimis, su milžiniška pirštine ant rankos,

tiesiog sugerdami kiekvieną lazdos smūgį, žemės riešutų traškinimą

bei dešrainių kvapą.

Patinka tai, kad jie gali praleisti valandų valandas kieme rinkdami kiaulpienes

kol galop jomis papuošia

Padėkos dienos vakarienę.

Dievinu, kaip jie mato pasaulį,

nes jie pasaulį mato

pirmą kartą.

Būti sąmoningam -

tai tiesiog išlaisvinti savo vidinį trimetį.

Nes jūs visi kažkada buvote trejų.

Ir tas trejų metų berniukas tebėra jūsų dalis.

Ir ta trejų metų mergaitė tebėra jūsų dalis.

Jie yra viduje.

Svarbu suvokti,

kad kažkada ir tu

viską matei pirmą kartą.

Kažkada buvo pirmas kartas,

kai grįždamas iš darbo nesustodamas pervažiavai eilę sankryžų nuolat degant žaliai šviesai.

Kažkada pirmąkart įėjai pro atviras kepyklos duris

ir užuodei jos kvapą;

kažkada pirmąkart ištraukei 20 dolerių kupiūrą iš senos striukės

ir šūktelėjai: "Radau pinigų!"

Paskutinė A yra autentiškumas (authenticity).

Norėčiau papasakoti trumpą istoriją.

Grįžkime į tolimus 1932-uosius metus,

kai žemės riešutų fermoje Džordžijoje

gimė mažas berniukas vardu Ruzveltas Gryras.

Ruzveltas Gryras, arba Rozey Gryras, kaip jį mėgo vadinti vietiniai,

užaugo iki

300 svarų sveriančio, šešių su puse pėdų ūgio amerikietiškojo futbolo gynėjo.

Šioje nuotraukoje jis yra numeris 76.

Šioje nuotraukoje - "bauginantis ketvertukas".

Su šiais keturiais vyrukais, kurie septintajame dešimtmetyje žaidė L.A. Rams komandoje,

jūs nenorėtumėte susidurti.

Jie buvo tvirti futbolo žaidėjai, kurie darė tai, ką mėgsta,

t.y. laužė kaukoles

ir trupino pečius futbolo aikštėje.

Bet Rozey Gryras taip pat turėjo

ir kitą aistrą.

Būdamas visiškai autentiškas,

jis dievino siuvinėjimą.

Jis mėgo megzti.

Jis sakė, kad tai jį nuramindavo, atpalaiduodavo,

dėka to jis atsikratė skraidymo baimės bei susipažino su daugybe merginų.

Jis pats taip sakė.

Jis taip tai mėgo, kad baigęs karjerą NFL,

prisijungė prie įvairių klubų.

Jis net išleido knygą

pavadintą "Rozey Gryro siuvinėjimas vyrams"

(Juokas)

(Plojimai)

Tai nuostabus viršelis.

Jei pažiūrėsite atidžiau, jis siuvinėja savo paties veidą.

(Juokas)

Ir ką aš labiausiai mėgstu šioje istorijoje,

yra tai, kad Rozey Gryras

yra tokia unikali asmenybė.

Ir tuo autentiškumas yra svarbus.

Tai tiesiog buvimas savimi ir džiaugimasis tuo.

Ir kai tu būni autentiškas,

imi klausyti savo širdies

ir atsiduri tokiose vietose,

tokiose situacijose ir pašnekesiuose,

kuriuos tiesiog dievini ir kuriais mėgaujiesi.

Sutinki žmones, su kuriais tau smagu kalbėti.

Nukeliauji į vietas, apie kurias visada svajojai.

Ir galop tiesiog paklusti savo širdžiai

ir jauti gyvenimo pilnatvę.

Tad štai ir visos trys A.

Baigdamas aš kartu su jumis norėčiau grįžti

į laikus, kai mano tėvai atvyko į Kanadą.

Aš nežinau, kaip jausčiausi

atvykęs į naują valstybę įpusėjęs savo trečią dešimtį metų.

Aš nežinau, nes neteko to daryti.

Tačiau manau, kad tam reikėtų turėti pozityvų požiūrį.

Manau, kad reiktų būti itin dėmesingam tave supančiam pasauliui

bei vertinti visus mažus stebuklus,

kuriuos pamatai savo naujajame pasaulyje.

Ir manau, kad tuomet turėtum būti išties autentiškas,

atviras su pačiu savimi,

jei nori pereiti tas visas kliūtis.

Norėčiau sustabdyti savo TED kalbą

kokioms 10 sekundžių,

nes gyvenime retai turime tokią galimybę;

mano tėvai sėdi pirmoje eilėje.

Noriu jų paprašyti, jei jie neprieštarauja, atsistoti.

Aš tiesiog norėjau jums padėkoti.

(Plojimai)

Kai aš augau, tėvas mėgo pasakoti istoriją

apie savo pirmąją dieną Kanadoje.

Ir tai yra puiki istorija, nes tik jam

išlipus iš lėktuvo Toronto oro uoste

jį pasitiko pelno nesiekianti organizacija,

kuriai, spėju, vadovauja kažkas šioje patalpoje.

(Juokas)

Ši pelno nesiekianti organizacija surengė iškilmingus sutikimo pietus

visiems imigrantams, atvykusiems į Kanadą.

Tėtis pasakojo, kaip jis išlipo iš lėktuvo ir nuėjo į tuos pietus,

o ten buvo tokios gausios vaišės.

Buvo duonos, buvo tokių mažyčių, miniatiūrinių agurkėlių,

buvo alyvuogių, buvo ir tų mažyčių baltų svogūnėlių.

Buvo susuktos kalakutienos,

kumpio, jautienos

ir mažyčių sūrio kubelių.

Ten buvo sumuštinukų su tunu, kiaušinių salotomis

bei lašiša.

Buvo lazanijos, troškinių,

šokoladinių pyragaičių, sviesto tortų

ir pyragų, daug daug pyragų.

Kai mano tėvas pasakoja šią istoriją, jis sako:

"Keisčiausia, kad nė vieno iš šių patiekalų nebuvau matęs, išskyrus duoną."

(Juokas)

"Aš nežinojau, kas yra mėsa, ką reiškia vegetaras;

aš valgiau alyvuoges su pyragu."

(Juokas)

"Aš tiesiog negalėjau patikėti, kiek įvairiausių dalykų čia galima gauti."

(Juokas)

Kai man buvo penkeri,

tėvas mane pasiimdavo kartu važiuodamas apsipirkti.

Jis su nuostaba spoksodavo

į mažyčius lipdukus ant vaisių ir daržovių.

Jis sakydavo: "Žiūrėk, ar gali patikėti, kad šis mango vaisius yra iš Meksikos?

Jie net turėjo obuolį iš Pietų Afrikos.

Ar gali patikėt, kad jie turi datulių iš Maroko?"

Sako: "Ar tu bent žinai, kur yra Marokas?"

Ir aš atsakydavau: "Man penkeri. Aš net nežinau, kur esu.

Ar čia A&P?"

Ir jis sakydavo: "Aš taip pat nežinau, kur yra Marokas, bet pabandykime sužinoti."

Tada nusipirkdavome tų datulių ir keliaudavome namo.

Nuo lentynos pasiimdavome atlasą

ir versdavome jį tol, kol rasdavome tą paslaptingąją valstybę.

Ir kai rasdavome, mano tėvas sakydavo:

"Ar gali patikėti, kad ten kažkas įlipo į medį,

nuskynė šias datules, sukrovė į sunkvežimį,

nuvežė iki pat uosto ir

tada nuplukdė jas visą kelią

per Atlanto vandenyną,

įkėlė į dar kitą sunkvežimį

bei nugabeno visą šį kelią iki mažytės maisto prekių parduotuvės prie pat mūsų namo,

kad galėtų jas mums parduoti už 25 centus?"

Ir aš atsakydavau: "Netikiu."

O jis: "Aš taip pat netikiu.

Yra tokių nuostabių dalykų. Daugybė tokių dalykų, dėl kurių galime būti labai laimingi."

Ir kai aš stabteliu pagalvoti, jis visiškai teisus;

yra tiek daug dalykų, dėl kurių galime džiaugtis.

Mes esame vienintelė rūšis

ant mūsų gyvybę teikiančio akmens luito

visoje visatoje, bent kiek dabar žinome,

kurie gali patirti

tiek daug skirtingų dalykų.

Turiu omenyje, kad mes vieninteliai turime architektūrą ir agrikultūrą.

Mes vieninteliai turime juvelyriką ir demokratiją.

Mes turime lėktuvus, greitkelius,

interjero dizainą ir horoskopo ženklus.

Mes turime mados žurnalus, namų vakarėlius.

Jūs galite žiūrėti siaubo filmus su monstrais.

Jūs galite nuvykti į koncertą ir klausyti gitarų grojimo.

Mes turime knygas, bufetus ir radijo bangas,

nuotakas ir atrakcionų pasivažinėjimus.

Jūs galite miegoti su švaria patalyne.

Jūs galite nueiti į kiną ir gauti puikias vietas.

Jūs galite užuosti kepyklos kvapą, vaikščioti su nuo lietaus susigarbanojusiais plaukais,

sprogdinti vyniojimo popieriaus burbuliukus ar tiesiog eiti "neteisėtai" nusnūsti.

Mes turime visa tai,

bet teturime 100 metų tuo pasimėgauti.

Ir tai yra liūdnoji dalis.

Kasininkės jūsų maisto prekių parduotuvėje,

brigadininkas jūsų gamykloje,

vyrukas, kuris važiuoja jums iš paskos greitkeliu pakeliui namo,

pardavėjas telefonu, kuris skambina jums vakarienės metu,

visi mokytojai, kuriuos kada esate turėję,

visi, kurie yra pabudę šalia jūsų,

visi politikai visose valstybėse,

visi aktoriai visuose filmuose,

visi be išimties asmenys jūsų šeimoje, visi, kuriuos mylite,

visi šiame kambaryje ir jūs

mirsite per 100 metų.

Gyvenimas yra toks nuostabus ir mes turime tik tiek nedaug laiko

patirti ir pasimėgauti

visomis tomis mažytėmis akimirkomis, kurios daro jį tokiu maloniu.

Ir tos akimirkos yra dabar pat

ir tų akimirkų vis mažėja,

ir tos akimirkos vis tolsta ir tolsta.

Jūs niekada nebūsite tokie jauni kaip esate dabar.

Būtent todėl aš ir manau, kad jei gyvensite savo gyvenimą

su pozityviu požiūriu,

kai renkatės judėti į priekį ir nesustoti

net kai gyvenimas jums suduoda smūgį,

rinksitės gyventi suprantant jus supantį pasaulį,

išlaisvinsite savo vidinį trimetį

ir matysite visus mažyčius malonumus, kurie daro gyvenimą nuostabiu,

bei būsite tiesiog autentiški patys sau,

būsite savimi ir tuo didžiuositės,

leisite širdžiai rodyti kelią ir nuvesti į situacijas, kurios jums maloniausios,

tada, manau, gyvensite tokį gyvenimą,

kuris yra tikrai įdomus ir teikiantis pasitenkinimą,

ir, manau, jūs gyvensite tokį gyvenimą, kuris yra išties nuostabus.

Ačiū Jums.