2014 metai man labai ypatingi:

20 metų esu konsultantas,

20 metų santuokai

ir man sukanka 50 tą patį mėnesį.

Tai reiškia, kad gimiau 1964 m.
mažame Vokietijos miestelyje.

Tai buvo pilka lapkričio diena,

ir aš buvau pernešiotas.

Ligoninės gimdymo skyriuje
tvyrojo įtampa,

nes tą pilką lapkričio dieną
gimė labai daug kūdikių.

Tiesą sakant,

1964 m. buvo pats didžiausias
gimstamumas Vokietijoje:

daugiau nei 1,3 milijono.

Praėjusiais metais vos viršijome 600 000,

tai tik pusė mano skaičiaus.

Čia jūs galite matyti
vokiečių amžiaus piramidę,

ir štai čia, mažas juodas taškelis
viršuje – tai aš.

(Juokas) (Plojimai)

Raudonai pažymėta potenciali
darbingo amžiaus populiacija,

žmonės nuo 15 iki 65,

ir mane labiausiai domina
ši raudona zona.

Dabar padarykime paprastą simuliaciją,

kaip ši amžiaus struktūra
pasikeis po kelerių metų.

Kaip matote,

viršūnė juda į dešinę,

ir aš, kartu su kitais bumo vaikais,
išeisiu į pensiją 2030 m.

Beje, man nereikia jokių

gimstamumo prognozių, kad
numatyčiau šią raudoną zoną.

Raudona sritis,

potenciali darbingo amžiaus
populiacija 2030 m.,

šiandien kaip iškalta akmeny,

išskyrus aukštesnius migracijos rodiklius.

Jei palyginsite šią raudoną zoną 2030 m.
su zona 2014 m.,

ji gerokai mažesnė.

Prieš tai, kai parodysiu jums
likusį pasaulį,

ką tai reiškia Vokietijai?

Iš šio grafiko žinome, kad
darbo jėgos pasiūla,

t.y. žmonės, kurie dirba,

Vokietijoje smuks žemyn
ir smuks ženkliai.

O kaip su darbuotojų paklausa?

Štai čia ir keblumas.

Kaip žinote, konsultanto mėgiamiausias
atsakymas į bet kurį klausimą:

„Tai priklauso“.

Taigi aš atsakyčiau, tai priklauso.

Mes nenorėjome numatyti ateities.

Labai hipotetiška.

Mes padarėme kai ką kita.

Mes apžvelgėme BVP ir
produktyvumo augimą Vokietijoje

per pastaruosius 20 metų

ir apskaičiavome tokį scenarijų:

jei Vokietija nori išlaikyti
tokį pat BVP ir produktyvumo augimą,

mes galime tiesiogiai apskaičiuoti,

kiek žmonių Vokietijai reikia, kad
būtų užtikrintas šis augimas.

Žalia linija rodo darbo jėgos paklausą.

Taigi Vokietija greitai pajus
didelį talentų stygių.

Trūksta aštuonių milijonų žmonių,

tai yra daugiau nei 20 procentų
dabartinės darbo jėgos,

tai dideli, išties dideli skaičiai.

Mes apskaičiavome kelis scenarijus

ir paveiksliukas visada atrodė šitaip.

Kad sumažintų atotrūkį,

Vokietija turi ženkliai
padidinti migraciją,

įdarbinti daugiau moterų,

padidinti pensijinį amžių –

beje, šiemet mes jį 
pamažinome –

ir imtis visų šių priemonių iškart.

Jei Vokietijai nepavyks,
šalis pateks į sąstingį.

Mes daugiau nebeaugsime. Kodėl?

Nes nebus darbininkų,
kurie gali užtikrinti augimą.

Ir kompanijos ieškos
talentų kur nors kitur.

Bet kur?

Mes modeliavome darbo jėgos pasiūlą
ir darbo jėgos paklausą

15 didžiausių pasaulio ekonomikų,

atstovaujančių daugiau nei
70 procentų pasaulio BVP,

ir galutinis vaizdas
atrodo šitaip 2020 m.

Mėlyna žymi darbuotojų perteklių,

raudona - darbuotojų trūkumą,

ir pilka - tai šalys,
kurios yra ribinės.

2020 m. matysime darbuotojų perteklių
kai kuriose šalyse,

kaip Italija, Prancūzija ir JAV,

bet šis vaizdas dramatiškai
pasikeis 2030 m.

2030 m. mes susidursime su
pasauline darbo jėgos krize

daugelyje didžiausių ekonomikų,

įskaitant tris iš keturių
BRIK valstybių.

Kinija su ankstesne vieno
vaiko politika nukentės,

kaip ir Brazilija bei Rusija.

Tiesą sakant,

realybėje situacija bus sudėtingesnė.

Čia matote vidutinius skaičius.

Mes juos diferencijavome

ir paskirstėme pagal
skirtingų įgūdžių lygius,

ir, ką nustatėme,

buvo žymiai didesnis
aukštos kvalifikacijos žmonių trūkumas

ir dalinis žemos kvalifikacijos
darbuotojų perteklius.

Taigi prie visiško darbų trūkumo

mes susidursime su dideliu
įgūdžių neatitikimu ateityje,

ir tai reiškia didelius iššūkius

išsilavinimo, kvalifikacijos ir
jos kėlimo

atžvilgiu vyriausybėms ir įmonėms.

Kitas dalykas, kuo domėjomės, tai
robotai, automatizavimas, technologijos.

Ar technologijos pakeis šį vaizdą
ir padidins produktyvumą?

Trumpas atsakymas būtų toks,

mūsų skaičiai jau apima
ženklų produktyvumo augimą,

paskatintą technologijų.

Ilgesnis atsakymas skambėtų taip.

Paimkime vėl Vokietiją.

Vokiečiai turi tam tikrą
reputaciją pasaulyje,

kai kalbame apie produktyvumą.

90-aisiais dirbau mūsų biure Bostone
beveik dvejus metus

ir kai išvykau, senas viršesnis partneris
man pasakė, pažodžiui:

„Atsiųskite man daugiau tų vokiečių,
jie dirba kaip mašinos“.

(Juokas)

Tai buvo 1998 m.

Po šešiolikos metų
ko gero pasakytumėte atvirkščiai:

„Atsiųskite daugiau šitų mašinų.
Jos dirba kaip vokiečiai".

(Juokas) (Plojimai)

Technologijos pakeis daug
įprastų darbų.

Ne tik gamybos srityje,

netgi biuro darbuotojai yra pavojuje

ir gali būti pakeisti robotų,

dirbtinio intelekto,
didelių duomenų, automatizavimo.

Pagrindinis klausimas, ne ar
technologija pakeis dalį darbų,

bet kada, kaip greitai ir kokiu mastu?

Arba kitaip tariant,

ar technologijos padės išspręsti 
pasaulinę darbo jėgos krizę?

Taip ir ne.

Tai sudėtingesnė „tai priklauso“
versija.

(Juokas)

Kaip pavyzdį paimkime
automobilių pramonę,

nes čia jau dirba daugiau nei 40 procentų
pramoninių robotų

ir automatizavimas pirmauja.

1980 m. mažiau nei 10 procentų
mašinos gamybos kainos

priklausė nuo elektroninių dalių.

Šiandien šis skaičius yra 30 procentų

ir jis kils iki daugiau nei
50 procentų 2030 m.

Šios naujos elektroninės dalys
ir programėlės

reikalauja naujų įgūdžių
ir sukūrė daug naujų darbų,

kaip kognityvinių sistemų inžinierius,

kuris optimizuoja sąveiką tarp
vairuotojo ir elektroninės sistemos.

1980 m. nė vienas nenumanė,
kad toks darbas kada egzistuos.

Iš tikrųjų,

bendras žmonių skaičius,
įtrauktų į automobilio gamybą,

paskutiniais dešimtmečiais
pasikeitė neženkliai,

nepaisant robotų ir automatizavimo.

Taigi ką tai reiškia?

taip, technologijos
pakeis daug darbų,

bet mes pamatysime ir naujus darbus
bei naujus įgūdžius horizonte,

tai reiškia, technologijos pablogins
mūsų įgūdžių neatitikimą.

Ir šitoks diferencijavimas

atskleidžia lemiamą iššūkį
vyriausybėms ir verslui.

Taigi aukštos kvalifikacijos žmonės,

talentai bus itin vertinami
artimiausią dešimtmetį.

Jei jie yra ribotas resursas,
turime juos geriau suprasti.

Ar jie tikrai nori dirbti užsienyje?

Kokie jų pageidavimai darbui?

Kad tai sužinotume, šiemet atlikome
globalią apklausą

tarp daugiau nei 200 000 ieškančių darbo
iš 189 šalių.

Migracija yra viena iš pagrindinių
priemonių užpildyti spragą,

bent jau greičiausiu laiku,

taigi mes klausėme apie mobilumą.

Daugiau nei 60 procentų
iš 200 000 ieškančių darbo

norėtų dirbti užsienyje.

Man tai stulbinančiai didelis skaičius.

Jei pažiūrėsite į darbuotojus
nuo 21 iki 30 metų,

šis skaičius netgi didesnis.

Jei padalinsite šį skaičių pagal šalis,

taip, pasaulis mobilus, bet tik iš dalies.

Mažiausiai mobilios šalys yra
Rusija, Vokietija ir JAV.

Kur šie žmonės norėtų persikelti?

Septintoje vietoje Australija,
kur 28 procentai mano galėtų persikelti.

Prancūzija, Šveicarija, 
Vokietija, Kanada, JK

ir pagrindinis pasirinkimas
pasaulyje yra JAV.

Kokie šių 200 000 žmonių
pageidavimai darbui?

Ko jie ieško?

Iš 26 punktų sąrašo 
atlyginimas yra aštuntas.

Pirmi keturi punktai
yra apie kultūrą.

Ketvirta,

turėti puikius santykius su bosu;

trečia, puikus darbo ir gyvenimo balansas;

antra, turėti puikius santykius 
su kolegomis;

ir top pageidavimas pasaulyje

yra būti vertinamam už savo darbą.

Taigi, ar man padėkojama?

Ne tik kartą per metus su
metine premija,

bet kiekvieną dieną.

Ir dabar mūsų pasaulinė darbo jėgos krizė
tampa labai asmeniška.

Žmonės ieško pripažinimo.

Ar ne mes visi ieškome
pripažinimo savo darbe?

Leiskite man sujungti taškus.

Mes susidursime su darbo jėgos krize,

kurią sudaro bendras
darbo trūkumas

plius didelis įgūdžių neatitikimas,

plius didelis kultūrinis iššūkis.

Ši pasaulinė darbo jėgos krizė
artinasi labai greitai.

Dabar mes esame
prie lūžio taško.

Ką mes galime, ką gali vyriausybės,
ar kompanijos padaryti?

Kiekvienai kompanijai,

bet taip pat kiekvienai šaliai

reikia žmonių strategijos

ir veikti nedelsiant,

ir tokia žmonių strategija
susideda iš keturių dalių.

Pirma, planas,

kaip prognozuoti skirtingų darbų
ir įgūdžių paklausą bei pasiūlą.

Darbo jėgos planavimas taps
svarbesnis nei finansinis planavimas.

Antra, planas, kaip
pritraukti puikius žmones:

Y kartą, moteris, taip pat pensininkus.

Trečia, planas, kaip juos
šviesti ir kelti įgūdžius.

Tai mums didelis kvalifikacijos
kėlimo iššūkis.

Ir ketvirta,

kaip išlaikyti geriausius žmones,

arba kitaip sakant,

kaip realizuoti pripažinimą
ir santykių kultūrą.

Vis dėlto, vienas lemiamas veiksnys
yra pakeisti mūsų požiūrį.

Darbuotojai yra resursas, turtas,

ne išlaidos, ne galvų skaičius,

ne mašinos,

net ne vokiečiai.

Dėkoju.

(Plojimai)