Esu savantas,

o tiksliau

gerai funkcionuojantis

autistas savantas.

Tai reta būklė.

Ir dar retesnė kai ją lydi,

kaip ir mano atveju,

savimonė

ir puikus kalbos įvaldymas.

Itin dažnai, kai su kuo nors susipažįstu

ir jie sužino apie mano būklę,

atsiranda tam tikras nejaukumas.

Tai matyti jų akyse.

Jie nori manęs kažko paklausti.

Ir galiausiai, gana dažnai,

tas noras yra stipresnis nei jie patys

ir jie lepteli:

"Jei pasakyčiau savo gimimo datą,

ar pasakytum kurią savaitės dieną gimiau?"

(Juokas)

Arba jie pamini kubines šaknis

arba paprašo manęs atkalt ilgą numerį ar tekstą.

Tikiuosi nepyksit,

jei aš nebūsiu

šiandien savantas - šoumenas.

Vietoj to, aš pakalbėsiu

apie kai ką

daug įdomesnio

nei gimimo datos ar kubinės šaknys -

kai ką gilesnio

ir artimesnio, mano manymu, nei darbas.

Noriu trumpai pakalbėti

apie suvokimą.

Rašydamas pjeses ir apsakymus,

kurie išgarsino jį,

Anton Chekhov turėjo dienoraštį,

kuriame pasižymėdavo

pastebėjimus

apie jį supantį pasaulį -

smulkias detales,

kurias kiti asmenys praleisdavo.

Kiekvieną kartą kai skaitau Chekhov

ir jo unikalią žmogaus gyvenimo viziją,

prisimenu, kodėl ir aš

tapau rašytoju.

Savo knygose

tyrinėju suvokimo prigimtį

ir kaip skirtingi suvokimo būdai

sukuria skirtingas žinojimo rūšis

ir supratimą.

Štai trys klausimai

ištraukti iš mano darbo.

Vietoj to, kad bandyčiau išaiškinti juos,

paprašysiu jūsų trumpam pasinaudoti

intuicija

ir nuojauta,

kuri sukasi jūsų galvoje ir širdyje,

kai žiūrite į klausimus.

Pavyzdžiui, apskaičiavimas.

Ar galit nujausti, kokioje skaičių linijos vietoje

gali būti atsakymas?

Arba pažvelkit į užsienietišką žodį ir garsus.

Ar galit pajusti reikšmių spektrą,

kuri yra priešais jus?

Na, o jei apie eilėraščio eilutę,

tai kodėl poetas naudoja žodį kiškis,

o ne triušis?

Prašau jūsų tai padaryti,

nes tikiu, kad mūsų asmeniniai suvokimai, matote,

yra esminis būdas,

kuriuo įgauname žinias.

Estetinė nuomonė

kur kas labiau nei abstraktus samprotavimas

formuoja procesą,

dėl kurio mes sužinome,

tai ką žinome.

Esu viso to kraštutinis pavyzdys.

Mano žodžių ir skaičių pasauliai

susilieja su spalva, emocija

ir charakteriu.

Kaip Juan pasakė,

tai būklė, kurią mokslininkai vadina sinestezija,

neįprastu persipynimu

tarp pojūčių.

Štai skaičiai nuo vieno iki dvylikos,

tokie, kokius aš juos matau -

kiekvienas skaičius turi savo formą ir būdą.

Vienetas - baltos šviesos pliūpsnis.

Šeši - maža ir labai liūdna juodoji skylė.

Škicai čia juodai balti,

bet mano mintyse jie spalvoti.

Trys yra žalias.

Keturi - mėlynas.

Penki - geltonas.

Dar aš piešiu.

Ir štai vienas mano pieišinių.

Tai dviejų pirminių skaičių sandauga.

Trijų dimensijų formos

ir erdvė, kurią jos sukuria viduryje,

sudaro naują formą -

sandaugos rezultatą.

O kaip dėl didesnių skaičių?

Na, nerasit didesnio už Pi,

matematinę konstantą.

Tai begalinis skaičius -

tikrąja to žodžio prasme amžinai besitęsiantis.

Šiame mano paveiksle,

vaizduojančiame pirmus 20 Pi skaičius,

Aš paimu spalvas

ir emocijas, ir tekstūras,

ir tarsi sudedu kartu

į lyg kokį kalvotą skaičių peizažą.

Bet ne tik skaičius matau spalvotai.

Žodžiai man irgi

turi spalvas ir jausmus,

ir tekstūras.

Ir štai čia įžanginis sakinys

iš romano "Lolita".

Nabokov pats buvo sinestetas.

Ir čia matote

kaip mano L garso suvokimas

padeda aliteracijai

išryškėti.

Kitas pavyzdys:

kiek labiau matematiškas.

Ir aš klausiu savęs, kiek iš jūsų pastebės

šio sakinio konstrukciją

iš "Didžiojo Getsbio".

Čia yra skiemenų vilkstinė -

wheat (kviečiai) - vienas;

prairies (prerijos) - du;

lost Swede towns (dingę švedų miestai) - trys:

vienas, du, trys.

Ir šis efektas labai malonus mano protui

ir padeda pajusti,

kad sakinys - geras.

Grįžkime prie klausimų,

kuriuos prieš minutėlę iškėliau.

64 padauginti iš 75.

Jei kai kurie jūsų žaidžia šachmatais,

tai žino, kad 64

yra skaičiaus kvadratas

ir todėl šachmatų lentos,

aštuoni ant aštuonių,

turi 64 langelius.

Tad tai duoda mums formą,

kurią galime įsivaizduoti, suvokti.

O kaip 75?

Na, jei šimtas,

jei galvosim apie šimtą kaip kvadratą,

75 atrodys šitaip.

Tad ką mums reikia padaryti,

tai tiesiog sujunti šiuos du vaizdus

savo mintyse į vieną -

maždaug taip.

64 tampa 6400.

Ir dešiniajame kampe

jums nereikia nieko skaičiuoti.

Keturi aukštyn, keturi žemyn -

tai 16.

O ko iš jūsų reikalauja skaičiavimas

tai 16

16, 16.

Tai daug lengviau

negu kaip jus matematikos mokė mokykloje, esu tikras.

Tai 16, 16, 16, 48,

4800 -

4000,

uždavinio atsakymas.

Lengva, kai žinai kaip.

(Juokas)

Antrasis klausimas buvo islandiškas žodis.

Manau, kad čia yra nedaug žmonių,

kalbančių islandiškai.

Tad leiskit man sumažinti pasirinkimus iki dviejų.

Hnugginn:

ar tai linksmas žodis,

ar liūdnas?

Kaip manot?

Gerai.

Kai kurie sako, kad linksmas.

Kai kurie žmonės, dauguma žmonių

sako, jog liūdnas.

Ir iš tikrųjų tai liūdnas.

(Juokas)

Kodėl statistiškai

dauguma žmonių

sako, kad, šiuo atveju, liūdnas žodis

yra laikomas sunkiu?

Mano manymu, kalba vystosi taip,

kad garsai sutampa,

atitinka subjektyvią,

asmeninę,

intuityvią

klausytojo patirtį.

Pažvelkime į trečiąjį klausimą.

Tai John Keats eilėraščio eilutė.

Žodžiai, kaip ir skaičiai,

išreiškia fundamentalius santykius

tarp objektų

ir įvykių, ir jėgų,

kurios sudaro mūsų pasaulį.

Tai priežastis, kad mes, egzistuodami šiame pasaulyje,

turime savo gyvenimo metu

tuos santykius intuityviai absorbuoti.

Ir poetai, kaip ir kiti menininkai,

žaidžia su tais intuityviais supratimais.

Kiškio atveju

tai dviprasmiškas skambesys anglų kalboje.

Tai taip pat gali reikšti ataugą, augančią ant galvos.

Ir kai mes apie tai mąstome,

parodysiu nuotrauką,

ataugos simbolizuoja pažeidžiamumą.

Jos pasiduoda mažiausiam judėjimui

ar judesiui, ar emocijai.

Taigi gauname atmosferą, kupina

pažeidžiamumo ir įtampos.

Pats kiškis, gyvūnas -

ne katė, ne šuo, o kiškis --

kodėl kiškis?

Pagalvokite apie vaizdą,

ne žodį, o vaizdą.

Per ilgos ausys,

per didelės pėdos

padeda mums įsivaizduoti, intuityviai pajausti,

ką reiškia šlubčioti

ir drebėti.

Tad per šias kelias minutes

tikiuosi, kad sugebėjau pasidalinti,

kaip regiu daiktus,

ir parodyti,

kad žodžiai gali turėti spalvas ir emocijas,

skaičius, formas ir asmenybes.

Pasaulis gausesnis,

platesnis

nei kartais atrodo.

Tikiuosi, išpildžiau jūsų troškimą

sugebėti matyti pasaulį kitomis akimis.

Ačiū

(Plojimai)