Esu savantas,
o tiksliau
gerai funkcionuojantis
autistas savantas.
Tai reta būklė.
Ir dar retesnė kai ją lydi,
kaip ir mano atveju,
savimonė
ir puikus kalbos įvaldymas.
Itin dažnai, kai su kuo nors susipažįstu
ir jie sužino apie mano būklę,
atsiranda tam tikras nejaukumas.
Tai matyti jų akyse.
Jie nori manęs kažko paklausti.
Ir galiausiai, gana dažnai,
tas noras yra stipresnis nei jie patys
ir jie lepteli:
"Jei pasakyčiau savo gimimo datą,
ar pasakytum kurią savaitės dieną gimiau?"
(Juokas)
Arba jie pamini kubines šaknis
arba paprašo manęs atkalt ilgą numerį ar tekstą.
Tikiuosi nepyksit,
jei aš nebūsiu
šiandien savantas - šoumenas.
Vietoj to, aš pakalbėsiu
apie kai ką
daug įdomesnio
nei gimimo datos ar kubinės šaknys -
kai ką gilesnio
ir artimesnio, mano manymu, nei darbas.
Noriu trumpai pakalbėti
apie suvokimą.
Rašydamas pjeses ir apsakymus,
kurie išgarsino jį,
Anton Chekhov turėjo dienoraštį,
kuriame pasižymėdavo
pastebėjimus
apie jį supantį pasaulį -
smulkias detales,
kurias kiti asmenys praleisdavo.
Kiekvieną kartą kai skaitau Chekhov
ir jo unikalią žmogaus gyvenimo viziją,
prisimenu, kodėl ir aš
tapau rašytoju.
Savo knygose
tyrinėju suvokimo prigimtį
ir kaip skirtingi suvokimo būdai
sukuria skirtingas žinojimo rūšis
ir supratimą.
Štai trys klausimai
ištraukti iš mano darbo.
Vietoj to, kad bandyčiau išaiškinti juos,
paprašysiu jūsų trumpam pasinaudoti
intuicija
ir nuojauta,
kuri sukasi jūsų galvoje ir širdyje,
kai žiūrite į klausimus.
Pavyzdžiui, apskaičiavimas.
Ar galit nujausti, kokioje skaičių linijos vietoje
gali būti atsakymas?
Arba pažvelkit į užsienietišką žodį ir garsus.
Ar galit pajusti reikšmių spektrą,
kuri yra priešais jus?
Na, o jei apie eilėraščio eilutę,
tai kodėl poetas naudoja žodį kiškis,
o ne triušis?
Prašau jūsų tai padaryti,
nes tikiu, kad mūsų asmeniniai suvokimai, matote,
yra esminis būdas,
kuriuo įgauname žinias.
Estetinė nuomonė
kur kas labiau nei abstraktus samprotavimas
formuoja procesą,
dėl kurio mes sužinome,
tai ką žinome.
Esu viso to kraštutinis pavyzdys.
Mano žodžių ir skaičių pasauliai
susilieja su spalva, emocija
ir charakteriu.
Kaip Juan pasakė,
tai būklė, kurią mokslininkai vadina sinestezija,
neįprastu persipynimu
tarp pojūčių.
Štai skaičiai nuo vieno iki dvylikos,
tokie, kokius aš juos matau -
kiekvienas skaičius turi savo formą ir būdą.
Vienetas - baltos šviesos pliūpsnis.
Šeši - maža ir labai liūdna juodoji skylė.
Škicai čia juodai balti,
bet mano mintyse jie spalvoti.
Trys yra žalias.
Keturi - mėlynas.
Penki - geltonas.
Dar aš piešiu.
Ir štai vienas mano pieišinių.
Tai dviejų pirminių skaičių sandauga.
Trijų dimensijų formos
ir erdvė, kurią jos sukuria viduryje,
sudaro naują formą -
sandaugos rezultatą.
O kaip dėl didesnių skaičių?
Na, nerasit didesnio už Pi,
matematinę konstantą.
Tai begalinis skaičius -
tikrąja to žodžio prasme amžinai besitęsiantis.
Šiame mano paveiksle,
vaizduojančiame pirmus 20 Pi skaičius,
Aš paimu spalvas
ir emocijas, ir tekstūras,
ir tarsi sudedu kartu
į lyg kokį kalvotą skaičių peizažą.
Bet ne tik skaičius matau spalvotai.
Žodžiai man irgi
turi spalvas ir jausmus,
ir tekstūras.
Ir štai čia įžanginis sakinys
iš romano "Lolita".
Nabokov pats buvo sinestetas.
Ir čia matote
kaip mano L garso suvokimas
padeda aliteracijai
išryškėti.
Kitas pavyzdys:
kiek labiau matematiškas.
Ir aš klausiu savęs, kiek iš jūsų pastebės
šio sakinio konstrukciją
iš "Didžiojo Getsbio".
Čia yra skiemenų vilkstinė -
wheat (kviečiai) - vienas;
prairies (prerijos) - du;
lost Swede towns (dingę švedų miestai) - trys:
vienas, du, trys.
Ir šis efektas labai malonus mano protui
ir padeda pajusti,
kad sakinys - geras.
Grįžkime prie klausimų,
kuriuos prieš minutėlę iškėliau.
64 padauginti iš 75.
Jei kai kurie jūsų žaidžia šachmatais,
tai žino, kad 64
yra skaičiaus kvadratas
ir todėl šachmatų lentos,
aštuoni ant aštuonių,
turi 64 langelius.
Tad tai duoda mums formą,
kurią galime įsivaizduoti, suvokti.
O kaip 75?
Na, jei šimtas,
jei galvosim apie šimtą kaip kvadratą,
75 atrodys šitaip.
Tad ką mums reikia padaryti,
tai tiesiog sujunti šiuos du vaizdus
savo mintyse į vieną -
maždaug taip.
64 tampa 6400.
Ir dešiniajame kampe
jums nereikia nieko skaičiuoti.
Keturi aukštyn, keturi žemyn -
tai 16.
O ko iš jūsų reikalauja skaičiavimas
tai 16
16, 16.
Tai daug lengviau
negu kaip jus matematikos mokė mokykloje, esu tikras.
Tai 16, 16, 16, 48,
4800 -
4000,
uždavinio atsakymas.
Lengva, kai žinai kaip.
(Juokas)
Antrasis klausimas buvo islandiškas žodis.
Manau, kad čia yra nedaug žmonių,
kalbančių islandiškai.
Tad leiskit man sumažinti pasirinkimus iki dviejų.
Hnugginn:
ar tai linksmas žodis,
ar liūdnas?
Kaip manot?
Gerai.
Kai kurie sako, kad linksmas.
Kai kurie žmonės, dauguma žmonių
sako, jog liūdnas.
Ir iš tikrųjų tai liūdnas.
(Juokas)
Kodėl statistiškai
dauguma žmonių
sako, kad, šiuo atveju, liūdnas žodis
yra laikomas sunkiu?
Mano manymu, kalba vystosi taip,
kad garsai sutampa,
atitinka subjektyvią,
asmeninę,
intuityvią
klausytojo patirtį.
Pažvelkime į trečiąjį klausimą.
Tai John Keats eilėraščio eilutė.
Žodžiai, kaip ir skaičiai,
išreiškia fundamentalius santykius
tarp objektų
ir įvykių, ir jėgų,
kurios sudaro mūsų pasaulį.
Tai priežastis, kad mes, egzistuodami šiame pasaulyje,
turime savo gyvenimo metu
tuos santykius intuityviai absorbuoti.
Ir poetai, kaip ir kiti menininkai,
žaidžia su tais intuityviais supratimais.
Kiškio atveju
tai dviprasmiškas skambesys anglų kalboje.
Tai taip pat gali reikšti ataugą, augančią ant galvos.
Ir kai mes apie tai mąstome,
parodysiu nuotrauką,
ataugos simbolizuoja pažeidžiamumą.
Jos pasiduoda mažiausiam judėjimui
ar judesiui, ar emocijai.
Taigi gauname atmosferą, kupina
pažeidžiamumo ir įtampos.
Pats kiškis, gyvūnas -
ne katė, ne šuo, o kiškis --
kodėl kiškis?
Pagalvokite apie vaizdą,
ne žodį, o vaizdą.
Per ilgos ausys,
per didelės pėdos
padeda mums įsivaizduoti, intuityviai pajausti,
ką reiškia šlubčioti
ir drebėti.
Tad per šias kelias minutes
tikiuosi, kad sugebėjau pasidalinti,
kaip regiu daiktus,
ir parodyti,
kad žodžiai gali turėti spalvas ir emocijas,
skaičius, formas ir asmenybes.
Pasaulis gausesnis,
platesnis
nei kartais atrodo.
Tikiuosi, išpildžiau jūsų troškimą
sugebėti matyti pasaulį kitomis akimis.
Ačiū
(Plojimai)