Mes matome akimis,

bet galime matyti ir smegenimis.

Matymas smegenimis dažnai yra vadinamas vaizduote.

Mes pažįstame savo vaizduotę,

nes su ja praleidžiame visą savo gyvenimą.

Bet egzistuoja ir haliucinacijos,

o haliucinacijos yra kas kita.

Atrodo lyg jos kiltų ne iš mūsų.

Atrodo, kad mes jų nekontroliuojame.

Atrodo, lyg jos būtų kilę iš išorės,

lyg būtų jutiminė imitacija.

Taigi, kalbėsiu apie haliucinacijas,

tam tikrą jų rūšį - regimąsias haliucinacijas,

kurios pasitaiko mano klientams.

Prieš keletą mėnesių sulaukiau skambučio

iš slaugos namų, kur dirbu.

Man pasakė, kad viena iš gyventojų, pagyvenusi,

virš 90 metų moteris, mato haliucinacijas.

Jie norėjo sužinoti, ar ji pakvaišo

ar dėl senatvės,

ar ją ištiko insultas, ar galbūt susirgo Alzhaimerio liga.

Jie manęs paprašė atvykti ir susitikti su Rosalie,

ta pagyvenusia moteriške.

Nuvykau.

Iš karto buvo aišku,

kad ji buvo visiškai sveiko

ir šviesaus proto,

bet ji buvo išsigandusi ir sutrikusi,

nes jai vaidendavosi..

Ji man pasakė -

seselės to neminėjo -

kad yra akla, kad ji yra visiškai akla nuo

geltonosios dėmės degeneracijos jau penkerius metus.

O dabar, per pastarąsias keletą dienų jai vaidenasi.

Aš jos paklausiau, "Kas Jums vaidenasi?"

Ji man atsakė, "Žmones rytietiškais klostuotais apdarais,

lipančius laiptais aukštyn ir žemyn.

Vyrą, kuris atsisuka į mane ir nusišypso.

Bet jo dantys didžiuliai vienoj burnos pusėj.

Taip pat gyvūnus.

Matau baltą pastatą. Sninga puriu sniegu.

Matau arklį su pakinktais, tempiantį sniegą.

Vieną naktį vaizdas pasikeičia.

Matau kates ir šunis, einančius link manęs.

Jie pasiekia tam tikrą tašką ir sustoja.

Tuomet matau ką nors kita.

Matau daug vaikų. Jie laipioja laiptais.

Jie yra apsirengę ryškiom spalvom, rožine ir mėlyna,

rytietiškais rūbais."

Kartais, pasakojo ji, prieš pasirodant žmonėms,

ji mato rožinius ir mėlynus kvadratus ant grindų,

kurie atrodė lyg kiltų link lubų.

Paklausiau, "Ar tai lyg sapnai?"

Ji atsakė, "Ne, tai ne sapnai. Tai lyg filmas."

"Spalvotas, judantis,

bet tylus, kaip tylusis filmas."

Ji pasakė, kad tai nuobodus filmas.

Ji sakė, "Visi tie žmonės su rytietiškais rūbais,

lipantys į viršų ir žemyn. Vis kartojasi, neįdomu."

(Juokas)

Ji turi humoro jausmą.

Ji žinojo, kad tai buvo haliucinacija,

bet buvo išsigandusi. Per 95 metus

ji niekada nebuvo mačiusi haliucinacijos.

Ji sakė, kad haliucinacijos nebuvo susiję su

jos mintim ar jausmais, ar veiksmais

jos atsirasdavo savaime ir išnykdavo.

Ji negalėjo jų kontroliuoti.

Ji sakė, kad neatpažindavo

nei vieno žmogaus ar vietos,

iš haliucinacijų.

Tie žmonės ir gyvūnai,

atrodė, lyg jos nepastebėtų.

Ji nesuprato, kas vyksta.

Ji mąstė, ar nepradėjo

eiti iš proto.

Atidžiai ją ištyrinėjau.

Ji buvo protinga senutė,

visiškai sveiko proto. Neturėjo nusiskundimų sveikata.

Ji nevartojo jokių vaistų, kurie būtų galėję tas haliucinacijas sukelti.

Bet ji buvo akla.

Tuomet jai pasakiau:

"Manau, kad žinau, kas jums yra.

Yra tam tikros regimosios haliucinacijos,

kurios atsiranda silpnėjant regėjimui ar apakus.

Tai pirmą kartą aprašė

18-tame amžiuje

žmogus, vardu Šarlis Bone.

Jūs turite Šarlio Bone sindromą.

Viskas gerai su jūsų smegenimis ir protu.

Tai Šarlio Bone sindromas."

Jai palengvėjo,

kad nebuvo nieko rimta,

ir ji atrodė susidomėjusi.

Ji paklausė: "Kas tas Šarlis Bone?

Ar jis taip pat turėjo haliucinacijas?

Pasakykit visoms seselėms,

kad aš turiu Šarlio Bone sindromą."

(Juokas)

"Aš neišprotėjusi. Aš nesuvaikėjis. Tik turiu Šarlio Bone sindromą."

Pasakiau tai seselėms.

Man dažnai pasitaiko tokia situacija.

Dažniausiai dirbu pagyvenusių žmonių slaugos namuose.

Matau daugybę senyvo amžiaus žmonių,

su sutrikusia klausa ar rega.

Apie 10 proc. žmonių su sutrikusia klausa

girdi muzikines haliucinacijas.

Ir apie 10 proc. aklų žmonių

mato vaizdines haliucinacijas.

Nereikia nė būti visiškai aklam,

tik pakankamai neprimatančiam.

Taigi, tai buvo aprašyta 18-tame amžiuje,

Šarlis Bone neturėjo haliucinacijų,

bet jo senelis turėjo.

Jo senelis buvo teisėjas, senyvas žmogus.

Jam buvo padaryta kataraktos operaciją.

Jo regėjimas buvo labai prastas.

1759-taisiais jis savo anūkui papasakojo

kas jam vaidenosi.

Pirmas dalykas, ką jis matė,

buvo nosinaitė ore.

Tai buvo didelė mėlyna nosinaitė

su keturiais oranžiniais apskritimais.

Jis žinojo, kad tai buvo haliucinacijos.

Nosinaitės neskraido ore.

Tuomet jis regėjo ratą ore.

Kartais jis pats nežinojo, ar mato haliucinaciją, ar ne,

nes haliucinacijos atitiko

vaizdo kontekstą.

Vieną kartą, kai jį lankė anūkės,

jis paklausė: "Kas šie gražūs jauni vyrukai?"

Jos atsakė: "Deja, seneli, nėra jokių gražių vyrukų."

Tuomet gražūs jauni vyrukai išnyko.

Haliucinacijoms yra būdinga

staiga pasirodyti ir staiga išnykti.

Joms nebūdinga pamažu išryškėti ir nublukti.

Jos ateina staiga ir staiga pasikeičia.

Šarlis Lulinas, senelis,

matė šimtus skirtingų figūrų,

Įvairių įvairiausių gamtovaizdžių.

Vieną kartą jis pamatė vyrą, dėvintį chalatu, berūkantį pypkę

ir suprato, kad tai jis pats.

Tai buvo vienintelė figūra, kurią jis atpažino.

Vieną kartą jam bevaikštant Paryžiaus gatvėmis,

jis pamatė - tai buvo tikra - pastolius.

Kai grįžo namo, jis pamatė pastolių miniatūrą,

apie 15cm aukščio, ant savo darbo stalo.

Šie jutiminiai pasikartojimai

kartais yra vadinami palinopsija.

Jam ir Rosalie

būtent taip ir atsitiko

kai Rosalie paklausė: "Kas vyksta?"

aš atsakiau, kad kai prarandi regėjimą,

kai regimieji smegenų regionai nebegauna informacijos,

jie tampa hiperaktyvūs ir judrūs,

todėl pradeda veikti savaime.

Tuomet pradedi matyti vizijas.

Tos vizijos gali būti labai sudėtingos.

Viena mano klienčių

matė keliančią nerimą

viziją.

Vieną kartą, ji sakė, kad matė

vyrą juostuotais marškiniais restorane.

Jis atsisuko į ją. Tuomet

pasidalijo į 6 figūras juostuotais marškiniais

ir visos jos pradėjo eiti link jos.

Tuomet figūros vėl sulipo į vieną, lyg koncertina.

Kartą, kai ji važiavo mašina,

jos vyras vairavo,

kelias išsišakojo į keturis

ir ji pasijuto lyg važiuotų visais keturiais keliais vienu metu.

Ji taip pat turėjo labai gyvas haliucinacijas.

Dauguma jų buvo susiję su mašina.

Kartais ji matydavo paauglį,

sėdintį ant mašinos kapoto.

Jis tvirtai laikėsi ir grakščiai judėjo,

kai mašina pasisukdavo.

Kai jie sustodavo,

vaikinas staiga nuskriedavo į viršų, apie 30 metrų į orą,

o tada išnykdavo.

Kita mano klientė turėjo kitokias haliucinacijas.

Ši moteris neturėjo problemų su regėjimu,

bet su regimosiomis smegenų dalimis,

ji turėjo mažytį auglį okcipitalinėje smegenų žievėje.

Svarbiausia, kad ji matydavo animacijas.

Šios animacijos buvo permatomos

ir užimdavo pusę regimojo vaizdo, lyg ekranas.

Dažniausiai ji matydavo varliuko Kermito animacijas.

(Juokas)

Aš nežiūriu "Sezamo Gatvės",

bet ji paklausė:

"Kodėl Kermitas? Varliukas Kermitas man nieko nereiškia.

Mąsčiau apie Froido teorijas.

Kodėl Kermitas?

Varliukas Kermitas man nieko nereiškia."

Ji nemėgo animacijų.

Ją labiausiai vargino pastovios

veidų haliucinacijos,

kaip ir pas Rosalie, veidai buvo deformuoti,

dideliais dantimis ar didelėmis akimis.

Tai gąsdino ją.

Taigi, kas vyksta su šiais žmonėmis?

Kaip gydytojas, aš privalau paaiškinti

ir nuraminti žmones,

ypač nuraminti, kad jie neina iš proto.

Apie 10 proc., kaip ir sakiau,

aklųjų mato tas vizijas.

Bet ne daugiau 1 proc. žmonių prisipažįsta,

nes bijo, kad kiti pagalvos, kad jie išprotėję.

Net jeigu jie prasitaria savo gydytojui,

jiems gali būti nustatyta neteisinga diagnozė.

Pagrinde yra manoma, kad jeigu ką nors matai

ar girdi, - eini iš proto,

bet pamišimo haliucinacijos yra kitokios.

Psichozinės haliucinacijos, regimosios ar girdimosios,

kreipiasi į tave. Jos tave kaltina.

Jos tave vilioja. Jos tave žemina.

Jos iš tavęs tyčiojasi.

Tu su jom bendrauji.

Šarlio Bone haliucinacijos

visai ne tokios.

Tai filmas. Matai filmą, nesusijusį su tavimi,

ar bent jau žmonės jį taip apibūdina.

Yra toks retas reiškinys - smilkinio srities smegenų epilepsija,

kartais, kai turi tokį sutrikimą,

pasijunti sugrįžęs į

tam tikrą praeities laiką ir vietą.

Atsirandi tam tikroje sankryžoje.

Užuodi kepintus kaštonus.

Girdi eismo triukšmą. Įtraukiami visi pojūčiai.

Lauki savo merginos.

Tai 1982-tųjų antradienio vakaras.

Smegenų smilkininės srities haliucinacijos

yra visų pojūčių haliucinacijos,

sukeliančios pažįstamus jausmus

tam tikroje vietoje ir laike,

jos yra rišlios ir dramatiškos.

Šarlio Bone vizijos yra kitokios.

Šarlio Bone haliucinacijos

turi daugybę pakopų:

nuo geometrinių haliucinacijų -

rožinių ir mėlynų kvadratų -

iki sudėtingų haliucinacijų

su figūrom ir ypač veidais.

Veidai, kartais deformuoti veidai,

yra dažniausiai pasitaikančios

haliucinacijos.

Antros pagal dažnumą yra animacijos.

Taigi, kas vyksta?

Nuostabu, kad pastaraisiais metais

tapo įmanoma padaryti smegenų funkcijų nuotraukas,

skanuoti žmones, kuomet jie haliucinacinuoja.

Buvo rasta, kad yra aktyvuojamos skirtingos

regos centrų smegenų vietos,

kai vyksta haliucinacijos.

Kai žmonės mato šias paprastas geometrines haliucinacijas,

aktyvuojama pirminė regimoji žievė.

Ši smegenų dalis užčiuopia briaunas ir raštus.

Pirminėj reigmojoj žievėj vaizdai nekuriami.

Kai vaizdai yra suformuojami,

aukštesnė regimosios žievės dalis

pradeda veikti smilkininėje smegenų srityje.

Ir ypač yra aktyvuojama viena smilkininės smegenų srities dalis

lotynišku pavadinimu "fusiform gyrus".

Yra žinoma, kad jeigu ta dalis yra pažeista,

žmogus gali prarasti gebėjimą atpažinti veidus.

O jeigu ta dalis yra sutrikusi,

tuomet žmogus mato veidų haliucinacijas,

būtent tai ir buvo rasta tuose žmonėse.

Priekinėje to smegenų vingio dalyje yra sritis,

kuri atstovauja dantis ir akis,

būtent ši dalis aktyvuojama,

kai žmonės mato deformuotus veidus.

Yra dar viena smegenų sritis,

kuri ypač aktyvuojama,

kai žmogus žiūri animacijas.

Ši dalis aktyvuojama, kai žmogus atpažįsta animacijas,

kai jas piešia ir kai mato jų haliucinacijas.

Toks tikslumas yra labai įdomus.

Yra ir kitos smegenų sritys, kurios dalyvauja

atpažįstant ir haliucinuojant

pastatus bei kraštovaizdžius.

Apie 1970 metus buvo rasta ne tik specifinės smegenų dalys,

bet konkrečios ląstelės.

Apie 1970 metus buvo atrastos "veidų ląstelės".

Dabar jau žinome, kad yra šimtai kitų

rūšių ląstelių,

kurios atlieka specifinę funkciją.

Galite turėti ne tik

"automobilio" ląstelių,

galite turėti net "Aston Martin" ląstelių.

(Juokas)

Šį rytą mačiau Aston Martin,

dėl to jį čia miniu.

Dabar jis yra kažkur ten.

(Juokas)

Šiame lygyje, apatiniame smilkinio vingyje,

yra tik vaizdai

ar fragmentai.

Tik aukštesniuose lygiuose

įsijungia kiti pojūčiai

ir kuriasi sąsajos tarp emocijų ir atminties.

Kai turi Šarlio Bone sindromą,

neini į tuos aukštesnius lygius.

Esi apatinio smilkinio vingio lygyje,

kur talpinami tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių,

ir milijonai vaizdų,

ar fragmentų.

Visi jie yra užkoduoti

tam tikrose ląstelėse ar mažose ląstelių grupėse.

Paprastai tie vaizdai yra

jutiminės sistemos ar vaizduotės dalis,

todėl žmogus jų sąmoningai neužčiuopia.

Tik kai sutrinka regėjimas ar žmogus apanka,

tas procesas yra sutrikdytas.

Tuomet vietoj normalios nuovokos,

jauti anarchišką, konvulsišką

stimuliaciją, ar vaizdo ląstelių

protrūkį

apatiniame smilkinio vingyje.

Taigi, staiga pamatai veidą. Staiga matai mašiną.

Staiga viena, staiga kita.

Protas bando surikiuoti

ir suteikti visam tam rišlumą,

bet nelabai sėkmingai.

Kai šitai pirmą kartą buvo aprašyta,

buvo manoma, kad tai yra sapnai.

Bet žmonės sako:

"Aš nepažįstu tų žmonių. Nesuprantu iš kur visa tai."

"Kermitas man nieko nereiškia."

Tai visai nepanašu į sapnus.

Daugiau ar mažiau pasakiau viską, ką norėjau.

Tenoriu trumpai pakartoti

ir pasakyti, kad tai nutinka dažnai.

Pagalvokite, kiek yra aklų žmonių.

Yra šimtai tūkstančių aklų žmonių,

kurie turi haliucinacijas,

bet bijo apie tai prasitarti.

Taigi, šitas reiškinys turi būti iškeltas į viešumą,

kad pacientai, gydytojai ir visuomenė žinotų.

Galiausiai, manau, kad tos vizijos

yra nepaprastai įdomios ir vertingos,

nes suteikia įžvalgą į tai, kaip veikia smegenys.

Prieš 250 metų Šarlis Bone sakė -

jis smalsavo, galvodamas apie tas vizijas,

kaip, anot jo, tas proto teatras

yra sukuriamas smegenų mašinos.

Ir šiandien, po 250 metų,

Manau, kad pradedame suprasti, kaip tai vyksta.

Labai ačiū.

(Plojimai)

Chris Anderson: nuostabi kalba. Labai jums ačiū.

Jūs kalbate apie šiuos dalykus su tokia įžvalga

ir užuojauta savo pacientams.

Ar kada esate patyręs bent vieną iš sindromų, apie kuriuos rašote?

Oliveris Saksas: Bijojau, kad to paklausit

(Juokas)

Iš tikro, esu, daugelį jų.

Tiesą sakant, pats turiu regėjimo negalią.

Nematau viena akimi, o ir kita nėra labai gera.

Matau geometrines haliucinacijas.

Tik tiek.

CA: Ar jos Jums nekelia susirūpinimo?

Dėl to, kad jas suprantat, Jums jos nekelia nerimo?

OS: Jos man kelia tiek pat nerimo kiek ūžesys ausyse,

kurį ignoruoju.

Kartais jos kelia susidomėjimą,

ir daugelio jų nuotraukas turiu savo sąsiuviniuose.

Buvau skanuoti savo smegenų,

kad pamatyčiau, kaip mano regimoji žievė viską užvaldo.

Kai matau tuos šešiakampius

ir sudėtingus dalykus, kuriuos taip pat matau

regimosios migrenos metu,

mąstau, ar visi mato tuos dalykus,

o galbūt piešiniai olose ar ornamentinis menas

yra to išdava.

CA: tai buvo absoliučiai nuostabi kalba.

Labai jums ačiū, kad pasidalinote.

OS: Ačiū. Ačiū.

(Plojimai)