Šiandien aš kalbėsiu apie pyktį.

Kai man buvo 11,

matant draugus paliekant mokyklą,

nes jų tėvai neišgalėjo nupirkti 
vadovėlių,

kėlė man pyktį.

Kai man buvo 27,

girdint apie beviltišką vergo tėvo padėtį,

kurio dukrai grėsė pavojus būti
parduotai į viešnamį,

kėlė man pyktį.

Sulaukus 50,

gulint ant gatvės kraujo klane,

kartu su mano sūnumi,

kėlė man pyktį.

Brangūs draugai, šimtmečius mes buvome
mokomi, kad pyktis yra blogai.

Mūsų tėvai, mokytojai, kunigai –

visi mus mokė, kaip kontroliuoti ir
slopinti mūsų pyktį.

Bet aš klausiu kodėl?

Kodėl mes negalime nukreipti savo pykčio 
visuomenės gerovei?

Kodėl negalime panaudoti pykčio

išmėginant ir keičiant blogį pasaulyje?

Aš bandžiau tai padaryti.

Draugai,

daugelis šviesiausių idėjų man
šovė į galvą iš pykčio.

Pavyzdžiui, kai man buvo 35 ir aš 
sėdėjau užrakintame, mažyčiame kalėjime.

Visą naktį aš buvau piktas.

Bet tai padėjo užgimti naujai idėjai.

Bet prie to sugrįšiu vėliau.

Leiskite man pradėti su istorija,
kaip aš užsitarnavau savo vardą.

Nuo pat vaikystės aš buvau didelis 
Mohandoso Gandhio gerbėjas.

Gandhis kovojo ir vadovavo Indijos
laisvės judėjimui.

Tačiau dar svarbiau,

jis išmokė mus kaip bendrauti su
pažeidžiamiausiais segmentais,

labiausiai nepasiturinčiais žmonėmis,
su orumu ir pagarba.

Ir taip, kai Indija šventė

Mohandaso Gandhio gimimo šimtmetį 
1969 metais,

tuo metu man buvo 15,

man į galvą šovė idėja.

Kodėl mes to negalime švęsti kitaip?

Aš žinojau, kaip galbūt 
daugelis iš jūsų žinote,

kad Indijoje didelis skaičius žmonių
gimė žemiausioje kastos dalyje.

Ir jie yra traktuojami kaip 
neliečiamieji.

Tai žmonės –

pamirškite apie leidimą jiems 
eiti į šventyklas,

jie netgi negali eiti į aukštosios kastos
žmonių namus ir parduotuves.

Taigi, aš buvau labai sužavėtas 
savo miesto vadovais,

kurie drąsiai kalbėjo prieš kastų
sistemą ir neliečiamumą

ir apie Gandhio idealus.

Šito įkvėptas, aš pamaniau, 
duokime pavyzdį

pakviesdami šiuos žmones pavalgyti 
maisto, pagaminto ir patiekto

neliečiamųjų bendruomenės.

Aš nuėjau pas žemosios kastos, 
vadinamus neliečiamaisiais, žmones,

bandžiau juos įtikinti, bet tai
jiems buvo neįsivaizduojama.

Jie man pasakė: „Ne, ne. Tai neįmanoma.
To dar niekada nebuvo.“

Aš pasakiau: „Pažiūrėkite į šiuos 
lyderius,

jie yra tokie didūs, jie yra 
prieš neliečiamumą.

Jie ateis. Jeigu niekas neateis, 
mes galime duoti pavyzdį.“

Šie žmonės manė, kad aš esu per naivus.

Galiausiai jie buvo įtikinti.

Mano draugai ir aš pasiėmėme dviračius
ir pakvietėme politikos lyderius.

Ir aš buvau toks susijaudinęs, 
netgi kupinas jėgų,

kai pamačiau, kad kiekvienas
iš jų sutiko ateiti.

Aš pamaniau, „Puiki idėja. Mes galime 
duoti pavyzdį.

Mes galime įnešti pokyčių į visuomenę.“

Išaušo ta diena.

Visi neliečiamieji, trys moterys 
ir du vyrai,

jie sutiko ateiti.

Aš atsimenu, kad jie apsirengė 
savo geriausiais drabužiais.

Jie atsinešė naujus indus.

Jie nusimaudė šimtus kartų,

nes tai jiems buvo nesuvokiama.

Tai buvo pokyčių metas.

Jie susirinko. Maistas buvo paruoštas.

Buvo 7 valanda vakaro.

Apie 8 valandą mes vis dar laukėme,

nes nebuvo itin neįprasta, 
kad lyderiai vėluotų

maždaug apie valandą.

Taigi po 8 valandos mes pasiėmėme 
dviračius ir nuvykome į lyderių namus

tiesiog jiems priminti.

Vieno lyderio žmona man pasakė,

„Atleiskite, jam skauda galvą, 
greičiausiai jis negali ateiti.“

Aš nuvykau pas kitą lyderį,

jo žmona man pasakė, „Gerai, jūs eikite,
jis tikrai prie jūsų prisijungs.“

Taigi pamaniau, kad vakarienė įvyks,

nors ir ne tokiu dideliu mastu.

Aš grįžau į pasirinktą vietą, kuri buvo
naujas Mohandaso Gandhio parkas.

Buvo 10 valanda vakaro.

Nei vienas iš lyderių nepasirodė.

Tai mane supykdė.

Aš stovėjau atsirėmęs į 
Mohandaso Gandhio statulą.

Aš buvau emociškai išsunktas, 
gana išsekęs.

Tada aš atsisėdau kur gulėjo maistas.

Aš laikiau savo emocijas užgniaužęs.

Bet tada, kai aš atsikandau 
pirmąjį kąsnį,

aš pravirkau.

Ir staiga pajutau ranką ant savo peties.

Ir tai buvo gydantis, motiniškas
neliečiamosios moters prisilietimas.

Ir ji man pasakė, „Kailash, 
kodėl tu verki?

Tu padarei ką galėjai.

Tu valgei neliečiamųjų pagamintą maistą,

ko, kiek mes pamename, 
dar niekada nebuvo.“

Ji pasakė, „Šiandien tu laimėjai.“

Mano draugai, ji buvo teisi.

Aš grįžau namo, truputį po vidurnakčio.

Nustebau pamatęs, kad keletas aukštosios
kastos vyresniųjų žmonių

sėdėjo mano kieme.

Aš pamačiau, kad mano motina ir 
pagyvenusios moterys verkė

ir jos maldavo šitų senyvų žmonių,

nes jie grasino pašalinti iš 
kastos visą mano šeimą.

Ir žinote, pašalinti šeimą iš kastos
yra didžiausia socialinė bausmė,

kokią kas nors gali sugalvoti.

Kažkaip jie susitarė nubausti 
tik mane ir bausmė buvo apsivalymas.

Tai reiškė, kad aš turėjau nueiti 600 
mylių nuo savo gimtojo miesto

iki Gango upės tam, kad 
atlikčiau šventąjį pasinardinimą.

Po to aš turėčiau suorganizuoti puotą
kunigams, 101 kunigui.

Nuplauti jų pėdas ir išgerti tą vandenį.

Tai buvo visiška nesąmonė,

aš atsisakiau priimti tą bausmę.

Kaip jie mane nubaudė?

Man buvo uždrausta įeiti į savo paties
virtuvę ir savo paties svetainę,

mano indai buvo atskiri.

Bet naktį, kai aš buvau piktas, jie norėjo
pašalinti mane iš kastos.

Bet aš nusprendžiau pašalinti 
iš kastos visą sistemą.

(Plojimai.)

Ir tai buvo įmanoma, nes pradžia
būtų buvusi

pakeisti pavardę arba vardą,

nes Indijoje daugelis pavardžių 
yra kastų vardai.

Taigi aš nusprendžiau atsisakyti 
savo vardo.

Ir tada, vėliau aš sau daviau naują 
vardą: Satyarthi,

tai reiškia „tiesos ieškotojas“.

(Plojimai.)

Ir tai buvo mano pykčio, 
kuris gali keisti, pradžia.

Draugai, galbūt vienas iš jūsų galite 
man pasakyti,

ką aš veikiau, prieš tapdamas vaikų 
teisių aktyvistu?

Ar kas nors žinote?

Ne.

Aš buvau inžinierius, elektros
inžinierius.

Ir tada aš išmokau, kaip energija

deginant ugnį, anglį,

branduolinis sprogimas kamerų viduje,

įsisiautėjusios upės srovės,

nuožmūs vėjai,

gali būti paversta į šviesą ir milijonus
gyvybių.

Aš taip pat išmokau, kaip pati 
nesuvaldomiausia energijos forma

gali būti išnaudota geriems tikslams
ir paverčiant visuomenę geresne.

Taigi, aš sugrįšiu prie istorijos,
kaip aš buvau įkalintas kalėjime.

Aš buvau laba laimingas išlaisvindamas
keliolika vaikų iš vergovės,

perduodamas juos jų tėvams.

Aš negaliu paaiškinti savo džiaugsmo 
išlaisvinant vaikus.

Aš buvau toks laimingas.

Bet kai laukiau traukinio, kad sugrįžčiau
atgal į savo gimtąjį miestą Delį,

aš pamačiau dešimtis 
atvykstančių vaikų,

jie buvo kažkienio parduodami.

Aš sustabdžiau juos, tuos žmones.

Aš pasiskundžiau policijai.

Ir policininkai, užuot man padėję,

įmetė mane į šį mažą, 
mažutėlį kiautą kaip gyvulį.

Ir tai buvo pykčio naktis,

kai užgimė viena iš ryškiausių
ir didžiausių idėjų.

Aš pamaniau, kad jeigu išlaisvinsiu 
10 vaikų ir tuomet prisidės dar 50,

tai dar ne viskas.

Ir aš tikėjau vartotojų galia,

ir leiskite man pasakyti, 
kad tai buvo pirmas kartas,

kai pradėjau kampaniją aš
ar bet kurioje pasaulio vietoje

mokyti ir sujaudinti vartotojus,

kad sukurtume paklausą kilimams, 
pagamintiems be vaikų darbo.

Europoje ir Amerikoje mums sekėsi.

Ir tai lėmė vaikų darbo kritimą

Pietų Azijos šalyse 80 procentų.

(Plojimai.)

Ne tik tai, bet ši pirmoji vartotojų 
galios arba vartotojų kampanija

išsaugo ir kitose šalyse 
bei pramonės šakose,

galbūt šokolado, galbūt drabužių, 
galbūt batų. Ir netgi daugiau.

Mano pyktis, būnant 11 
metų amžiaus,

kai supratau koks svarbus yra
mokslas kiekvienam vaikui,

man kilo idėja surinkti panaudotas knygas
ir padėti vargingiausiems vaikams.

Aš sukūriau knygų banką būdamas 11.

Bet aš nesustojau.

Vėliau aš kartu su kitais įkūriau

didžiausią pasaulyje pilietinę visuomenės
švietimo kampaniją,

tai yra Pasaulinė švietimo kampanija.

Tai padėjo pakeisti mąstymą apie švietimą

nuo labdaros metodų iki žmonių 
teisių metodų.

Ir tai konkrečiai padėjo sumažinti 
neinančių į mokyklą vaikų skaičių

pusiau per paskutinius 
penkiolika metų.

(Plojimai.)

Mano pyktis, sulaukus 27,

išlaisvinti merginą, kuriai 
grėsė pavojus būti parduotai į viešnamį,

davė man idėją

pasinaudoti nauja reido
ir gelbėjimo strategija

išlaisvinant vaikus iš vergovės.

Aš toks laimingas ir išdidus pasakyti,
kad tai ne vienas ar 10 ar 20,

bet kartu su kolegomis sugebėjome iš
vergovės išlaisvinti 83 000 vaikų

ir perduoti juos jų šeimoms ir motinoms.

(Plojimai.)

Aš žinojau, kad mums reikia pasaulietinės
politikos.

Mes organizavome pasaulines eisenas
prieš vaikų darbą

ir dar vienas to darbo rezultatas 
buvo nauja tarptautinė konvencija

vaikų, kurie yra blogiausiose
situacijose, apsaugojimui.

Ir konkretus rezultatas yra tai, kad 
vaikų darbas pasaulyje

per pastaruosius 15 metų sumažėjo
viena trečiąja.

(Plojimai.)

Taigi, bet kuriuo atveju,

tai prasidėjo nuo pykčio,

pavirto į idėją

ir veiksmą.

Taigi pyktis, o kas toliau?

Idėja ir?

Publika: Veiksmas.

Kailash Satyarthi: Pyktis, idėja, 
veiksmas. Kuriuos aš bandžiau įgyvendinti.

Pyktis yra jėga, pyktis yra energija,

ir gamtos dėsnis yra, kad ši energija

negali būti sukurta ir ji niekada negali
išnykti ar būti sunaikinta.

Taigi, kodėl pykčio energija negali būti
paversta ir išnaudota

sukuriant geresnį ir gražesnį pasaulį,
sąžiningesnį ir teisingesnį pasaulį?

Pyktis yra kiekviename iš jūsų

ir per kelias sekundes pasidalinsiu 
paslaptimi:

jeigu mes esame apsiriboję siauruose
egoizmo kiautuose

ir savanaudiškumo cikluose,

tuomet pyktis virsta neapykanta,
prievarta, kerštu, naikinimu.

Bet jeigu mes esame pajėgūs
pertraukti šį ciklą,

tuomet tas pats pyktis gali
pavirsti į didžią galią.

Mes galime pertraukti ciklus, 
naudodami mums būdingą užuojautą

ir per užuojautą suvienyti ir paversti
šį pasaulį geresne vieta.

Tas pats pyktis gali būti paverstas į tai.

Taigi brangūs draugai, broliai ir seserys,
dar kartą, kaip Nobelio prizo laureatas,

aš raginu jus supykti.

Aš raginu jus supykti.

Ir pykčiausi tarp mūsų

yra tie, kurie gali paversti savo pyktį 
į idėją ir veiksmą.

Labai jums ačiū.

(Plojimai.)

Chris Anderson: Daugelį metų,
tu buvai įkvėpimas kitiems.

Kas ir kaip įkvėpė tave ir kodėl?

K.S.: Geras klausimas.

Chrisai, leisk man tau pasakyti
ir tai yra tiesa,

kiekvieną kartą, kai aš išlaisvinu vaiką,

ir vaikas, kuris prarado visą viltį,
kad jis kada nors grįš pas savo motiną,

pirmoji laisvės šypsena

ir motina, kuri prarado visą viltį,

kad sūnus ar duktė kada
nors sugrįš ir vėl sėdės jai ant kelių.

Jie tampa tokie jausmingi

ir pirmoji džiaugsmo ašara
nurieda jos skruostu.

Tame aš matau Dievo šmėkštelėjimus,
tai yra mano didžiausias įkvėpimas.

Ir aš toks laimingas, kad ne tik kartą,
kaip anksčiau, bet tūkstančius kartų,

man pavyko išvysti Dievą 
tų vaikų veiduose,

ir jie yra mano didžiausias įkvėpimas.

Ačiū.

(Plojimai.)