Taigi pradėsiu štai kuo:

prieš kelis metus man paskambino renginių planuotoja,

nes organizavau renginį, kuriame ruošiausi kalbėti.

Ji paskambino ir pasakė:

"Man tikrai sudėtinga sugalvoti,

kaip turėčiau jus pristatyti lankstinuke."

Tada pagalvojau: "Kas čia sunkaus?"

Ir ji pasakė: "Žinote, mačiau Jus kalbant,

ir manau, kad reikėtų jus vadinti mokslininke,

bet bijau, kad jei pavadinsiu jus mokslininke, niekas neateis,

nes pagalvos, kad jūs nuobodi ir be ryšio."

(Juokiasi)

Gerai.

Ji pasakė: "Bet man jūsų kalboje patiko tai,

kad jūs esate gera pasakorė.

Taigi, manau, kad taip ir pristatysiu jus – kaip pasakorę".

Žinoma, manoji akademinė, nesaugioji „aš" sureagavo

maždaug taip: "Kaip čia tu ketini mane pavadinti?"

Ji sako: "Ketinu jus pavadinti pasakore".

Tada aš: "O kodėl ne stebuklinga fėja?"

(Juokiasi)

Pasakiau: „Leisk minutėlę pagalvoti apie tai".

Bandžiau prisišaukti savo drąsą.

Ir tada pagalvojau - juk iš tisų esu pasakotoja.

Aš esu aukšto rango tyrinėtoja.

Renku istorijas - štai ką darau.

Ir galbūt istorijos yra tik duomenys, turintys sielą.

Ir galbūt aš tik pasakotoja.

Taigi pasakiau: "Žinai ką?

Kodėl tau neparašius, kad aš esu mokslininkė-pasakorė".

O ji: "Cha cha. Taigi nėra tokio dalyko".

(Juokiasi)

Taigi aš esu mokslininkė-pasakorė

ir ketinu šiandien pasakoti jums -

mes kalbame apie besiplečiantį suvokimą -

taigi noriu jums papasakoti kelias istorijas

apie mano tyrimų dalį,

kuri iš esmės praplėtė mano suvokimą

ir iš tikrųjų pakeitė tai, kaip aš gyvenu, myliu,

dirbu ir būnu mama.

Ir štai kur prasideda mano istorija.

Kai buvau jauna mokslininkė, doktorantūros studentė,

pirmaisiais metais turėjau tyrimų profesorių, kuris

pasakė mums:

Tiesa yra tokia:

jeigu ko nors negali išmatuoti, tai neegzistuoja".

Pamaniau, kad jis tik gražbyliauja.

Pasakiau: "Tikrai?", o jis atsakė: "Neabejotinai".

Turite suprasti,

kad turiu socialinio darbo bakalauro laipsnį, magistro laipsnį,

ir ruošiau savo daktaro disertaciją socialinio darbo srityje,

taigi visą mano akademinę karjerą

supo žmonės

kurie, kaip ir tikėjo,

kad gyvenimas yra purvinas reikalas, mylėk jį tokį.

Tuo tarpu aš iš tokių, kuriems - gyvenimas purvinas, tad

jį reikia išvalyti, sutvarkyti

ir sudėlioti į stalčiukus.

(Juokiasi)

Taigi manyti, kad suradau savo kelią,

radau karjerą, kuri mane šiuo keliu ves -

iš tikrųjų, apie socialinį darbą teisingai sakoma,

kad turi būti linkęs į diskomfortą darbe.

O man patinka apversti diskomfortą aukštyn kojom

pastumti jį ir gauti visus A įvertinimus.

Tai buvo mano mantra.

Taigi buvau labai sužavėta.

Pamaniau sau – tai yra karjera būtent man,

nes mane domina nešvarūs dalykai.

Tačiau noriu sugebėti juos sutvarkyti.

Aš noriu juos suprasti.

Noriu įsilaužti į tuos dalykus,

kurie yra svarbūs

ir pateikti kodą matomą visiems.

Taigi, aš pradėjau nuo ryšio.

Nes, kai jau 10 metų esi socialinis darbuotojas,

suvoki tai, kad

būtent ryšio dėka mes visi esame čia.

Tai suteikia tikslą ir prasmę mūsų gyvenimams.

Štai kas tai yra.

Ir visai nesvarbu, ar tu kalbi su žmonėmis,

kurie dirba socialinio teisingumo, ar psichinės sveikatos srityje, su patyrusiais prievartą, su apleistais –

mes žinome, kad tas ryšys,

tas gebėjimas jaustis susijusiam,

yra todėl, kad mes taip sustyguoti neurobiologiškai -

ir dėl to esame čia.

Taigi pamaniau, žinote ką - pradėsiu nuo ryšio.

Ko gero, žinote tokią situaciją,

kai viršininkė vertina jūsų darbą

ir susako 37 dalykus, kuriuos darote tiesiog baisiai

ir vieną dalyką - kaip galimybę augti?

(Juokiasi)

Ir, žinoma, jūs tegalite galvoti tik apie tą galimybę augti.

Matomai, ir mano darbe viskas vyko būtent taip,

nes kai paklausi žmonių apie meilę,

jie tau kalba apie sudaužytą širdį.

Kai klausi žmonių apie bendrumą,

jie pasakoja tau pačius skausmingiausius išgyvenimus

apie tai, kaip juos atstūmė.

Kai klausi žmonių apie ryšius,

jų pasakojimai būna apie išsiskyrimą.

Taigi labai greitai - maždaug po šešių šio tyrimo savaičių -

susidūriau su vienu neįvardintu dalyku,

kuris aiškino ryšį

man nesuprantamu ir nemtytu būdu.

Taigi atsitraukiau nuo tyrimo

ir pamaniau, kad man reikia išsiaiškinti, kas tai yra.

Ir paaiškėjo, kad tai yra gėda.

Gėdą tikrai nesunku suprasti,

kaip atskyrimo baimę.

Ar turiu kažką tokio

dėl ko kiti žmonės, jeigu sužinotų ar pamatytų,

laikytų mane nevertu bendrauti, susirišti.

Dalykai, kuriuos galiu papasakoti apie tai -

tai universalu; mes visi tai turime.

Tie žmonės, kurie nepatiria gėdos,

neturi sugebėjimo žmogiškam supratimui ar sąryšiui.

Niekas nenori apie tai kalbėti,

ir kuo mažiau apie tai kalbi, tuo daugiau to turi.

Gėdos pagrindas yra galvojimas–

„Aš nepakankamai geras" -

ir mes puikiai žinome šį jausmą:

"Aš nepakankamai geras. Aš nepakankamai lieknas,

nepakankamai turtingas, gražus, protingas,

nepakankamai paaukštintas."

Dalykas, kuris sudaro tam pagrindą

tai skausmingas silpnumas, pažeidžiamumas,

tai idėja,

kad norint jog atsirastų ryšys,

mes turime sau leisti būti matomiems,

iš tikrųjų matomiems.

Žinote, ką aš galvoju apie silpnumą. Aš nekenčiu jo.

Taigi pamaniau - tai mano šansas

nugalėti jį savo liniuote.

Einame toliau, ketinu išsiaiškinti šį reikalą,

ketinu paskirti metus ir visiškai sugriauti gėdą,

ketinu suprasti kaip veikia pažeidžiamumas,

ir ketinu pergudrauti jį.

Taigi buvau pasirengusi ir labai pakylėta.

Kaip jau žinote, visa tai gražiai nesibaigė.

(Juokiasi)

Jūs tai žinote.

Taigi galėčiau daug papasakoti apie gėdą,

bet tam turėčiau pasiskolinti visų kitų laiką.

Bet galiu pasakyti, kad reikalas štai kur,

ir tai, ko gero, vienas iš svarbiausių dalykų kuriuos esu išmokusi

per savo tyrimų dešimtmetį.

Mano vieneri metai

pavirto į šešerius metus,

tūkstančius istorijų,

šimtus ilgų interviu, tikslinių grupių.

Vienu metu žmonės man siuntė žurnalų puslapius

ir savo istorijas -

tūkstančiai trupinėlių duomenų per šešerius metus.

Ir aš lyg ir susitvarkiau su tuo.

Lyg ir supratau, kas yra gėda,

ir kaip ji veikia.

Parašiau knygą,

paskelbiau teoriją,

bet kažkas buvo negerai -

o negerai buvo štai kas:

jei iš tų žmonių, kuriuos apklausiau, paimčiau

ir atskirčiau tuos,

kurie iš tikrųjų jaučia savo vertę

štai ką gautume:

kurie jaučia savo vertę –

tie turi stiprų meilės ir bendrumo, atsidavimo jausmą -

Ir yra tie, kuriems sunkiai sekasi pajusti savo vertę,

kurie visada abejoja ar jie pakankamai geri.

Buvo tik vienas kintamasis,

kuriuo skyrėsi žmonės

kurie turėjo stiprų meilės ir atsidavimo jausmą

ir kuriems to iš tikrųjų trūko.

Pasirodo, kad žmonės,

kurie turi stiprų meilės ir atsidavimo jausmą

tiki, kad jie yra verti mylėti ir atsiduoti.

Tik tiek.

Jie tiki kad yra to verti.

Man buvo sunku priimti tai,

kad vienintelis dalykas, kuris mums trukdo rasti ryšį

yra mūsų pačių baimė, kad mes nesame verti to ryšio –

tai kažkas tokio, ką asmeniškai ir profesiškai

norėjau suprasti geriau.

Štai ką padariau.

Paėmiau visus klausimynus

kuriuose mačiau žmones su savigarba, kurie gyveno jausdami savo vertę

ir tiesiog žiūrėjau į juos.

Ką šie žmonės turi bendro?

Esu šiokia tokia kanceliarinių daiktų maniakė,

bet tai būtų kita kalba.

Taigi paėmiau aplanką ir spalvotą žymeklį,

ir klausiau savęs kaip aš ketinu pavadinti šį tyrimą?

Ir pirmi žodžiai, atėję į galvą

buvo „pilnaširdžiai".

Tai yra pilnaširdžiai žmonės, jaučiantys savo vertę.

Taigi parašiau tai aplanko viršuje,

ir pradėjau žiūrėti į duomenis.

Iš tikrųjų, aš tai padariau anksčiau.

keturias dienas

intensyviai analizuodama duomenis

grįždama atgal, ištraukdama tuos interviu, tas istorijas, atvejus.

Kokia tema? Kokia struktūra?

Mano vyras su vaikais išvažiavo iš miesto,

nes aš visada puolu taškytis, kaip koks J.Polokas (tapytojas)

kai ruošiuosi imtis rašymo

mokslininkės tyrėjos režimu.

Ir štai ką aš aptikau.

Kas buvo bendro tarp tų žmonių -

tai drąsos jausmas.

Minutėlei noriu atskirti drąsą ir narsą.

Drąsa, originalus jos apibrėžimas,

kai ji pirmą kartą įėjo į anglų kalbą -

kyla iš lotyno žodžio cor, kuris reiškia širdį -

ir pirminis apibrėžimas

buvo papasakoti apie save iš visos širdies.

Taigi tie žmonės

paprasčiausiai turėjo drąsos

būti netobuli.

Jie turėjo nuovokos

būti geri pirmiausiai patys sau, o paskui ir kitiems,

nes, pasirodo, mes negalime užjausti kitų

jeigu neesame geri sau.

Ir galiausiai, jie gerai kontaktavo

– tai buvo nelengva pripažint --

dėl to, kad jie buvo saviti, autentiški

jie buvo stengėsi būti tuo, kuo jie manė jie turėtų būti

tam, kad būtų tuo, kuo jie yra,

ką ir privaloma daryti

dėl tarpusavio ryšio.

Kitas dalykas, kuris buvo jiems bendras,

buvo štai kas.

Jie nevengė būti pažeidžiami, silpni.

Jie tikėjo,

kad tai, kas daro juos pažeidžiamus

padaro juos gražius.

Jie nekalbėjo, kad pažeidžiamumas

yra patogus,

nei kad jis yra skausmingas -

kaip kad aš girdėjau ankstesniuose interviu apie gėdą.

Jie tiesiog pasakojo, kad tai yra būtina.

Jie kalbėjo apie pasiryžimą

pirmam pasakyti "Aš tave myliu",

apie pasiryžimą

padaryti ką nors,

kuomet nėra jokių garantijų,

apie pasiryžimą

kantriai laukti gydytojo skambučio

po mamogramos.

Jie yra pasiryžę investuoti į santykius,

kurie gali pasiteisinti arba ne.

Jie manė, kad tai yra esmė.

Aš asmeniškai maniau, kad tai buvo išdavystė.

Negalėjau patikėti, kad prisiekiau ištikimybę

tyrimui -

o tyrimo apibrėžimas

yra kontroliuoti ir numatyti, studijuoti reiškinį,

dėl aiškiausios priežasties -

kad būtų galima kontroliuoti ir numatyti.

Ir dabar mano misija -

kontroliuoti ir numatyti -

priėjo išvados, kad reikia gyventi su silpnumu

ir nustoti kontroliuoti ir numatyti.

To pasekoje aš mažumėlę palūžau –

(Juokiasi)

- kas iš tikrųjų atrodė maždaug taip.

(Juokasi)

Taip ir buvo.

Aš vadinau tai žlugimu, mano psichologė vadino tai dvasiniu pabudimu.

Dvasinis pabudimas skamba geriau nei žlugimas,

bet patikėkite – tai buvo žlugimas.

Turėjau padėti savo duomenis į šalį ir surasti psichologą.

Leiskite man pasakytį šį tą: sužinai, kas esi,

kai paskambini draugams ir sakai: "Manau, man reikia konsultacijos.

Gal turi kokių nors rekomendacijų?"

Nes beveik penkių mano draugų reakcija buvo:

"Uuuuu. Nenorėčiau būti tavo psichologu."

(Juokiasi)

Pasakiau: "Ką tai turėtų reikšti?"

O jie: "Suprask, aš tik sakau

palik tą savo liniuotę".

Atsakiau: "Gerai".

Taigi radau psichologę.

Į mūsų pirmąjį susitikimas su ja, Diana -

atsinešiau savo sąrašą,

kuriame surašyta kaip gyvena pilnaširdžiai, ir atsisėdau.

O ji paklausė: "Kaip jaučiatės?"

Atsakiau: "Puikiai. Gerai".

Ji pasakė: "Kas su jumis dedasi?"

Taigi - gydytojas atėjo pas gydytoją,

nes mums reikia lankytis pas juos,

nes jie labiau pratę prie makaronų kabinimo.

(Juokiasi)

Taigi pasakiau,

"Reikalas toks. Man sunku".

Ji pasake: "Kas per sunkumas?"

Sakau: "Na, tai dėl pažeidžiamumo.

Žinau, kad silpnumas yra

gėdos ir baimės šaknis

ir mes stengiamės būt visaverčiai

bet, pasirodo, kad iš tos pačios šaknies

išauga džiaugsmas, kūrybingumas,

atsidavimas, meilė.

Manau, kad turiu problemą.

ir man reikia šiek tiek pagalbos.

Ir dar pasakiau: "Bet štai dar kas,

jokių kalbų apie šeimą,

jokių vaikystės nesąmonių".

(Juokiasi)

"Man tiesiog reikia strategijos".

(Juokasi)

(Plojimai)

Ačiū.

Ji maždaug taip...

(Juokasi)

Tada sakau: "Tai blogai, ar ne?"

Ji sako: "Tai nei gerai, nei blogai".

(Juokasi)

"Tiesiog yra kaip yra".

Tada aš: "O Dieve, šis reikalas mane užknis".

(Juokiasi)

Buvo ir taip, ir kitaip.

Tai tęsėsi apie metus.

Žinote, kokie būna žmonės,

kai jie supranta, kad silpnumas ir švelnumas yra svarbu,

ir pasidavę eina į tai.

A: tai ne aš,

ir B: aš net neprasidedu su tokiais žmonėmis.

(Juokiasi)

Man tai buvo metus trunkančios gatvės muštynės.

Bokso kova be taisyklių.

Silpnumas spausdavo, aš stumdavausi atgalios.

Pralaimėjau kovą,

bet greičiausiai laimėjau savo gyvenimą.

Ir kai sugrįžau prie tyrimų,

ir praleidau kitus du metus

bandydama iš tikrųjų suprasti kas yra jie, pilnaširdžiai,

kokius sprendimus jie priima,

ir kaip mes elgiamės

su silpnumu.

Kodėl mes taip smarkai jam priešinamės?

Ar esu viena šioje kovoje su silpnumu?

Ne.

Taigi štai ką išmokau.

Mes slopiname silpnumą -

kuomet laukiame skambučio.

Buvo juokinga, kai parašiau į Twitter ir Facebook

ir paklausiau: "Kaip apibūdintumėte silpnumą?

Kada jautiesi pažeidžiamas?"

Ir per valandą su puse gavau 150 atsakymų.

Nes norėjau sužinoti,

kas ten slypi.

Paparašyti vyro pagalbos,

susirgus, kai dar esi dar neseniai susituokus;

inicijuoti seksą su savo vyru

inicijuoti seksą su savo žmona;

būti atstumtam; pakviesti ką nors į pasimatymą;

laukti skambučio iš daktaro;

būti atleistam iš darbo; atleisti kitus žmones -

tai yra pasaulis, kuriame gyvename.

Mes gyvename pažeidžiamame pasaulyje.

Vienas iš būdų su tuo susidoroti

yra nuslopinti silpnumą.

Aš manau, tam yra įrodymų -

ir yra ne viena priežastis, kodėl jie yra,

bet, manau, tai didele dalimi dėl to,

jog esame labiausiai įsiskolinusi,

nutukusi,

turinti žalingų įpročių ir vartojanti daugiausiai medikamentų

žmonių bendrija per visą JAV istoriją.

Problema tame - tai sužinojau iš šio tyrimo -

kad neįmanoma pasirinkti slopinti tik kai kurias emocijas.

Negali sakyti, tai yra blogai.

Tai yra silpnumas, sielvartas, gėda,

baimė, nusivylimas,

ir aš nenorių jausti to.

Geriau išgersiu pora bokalų alaus ir suvalgysiu bananinį riešutų keksiuką,

(Juokiasi)

Nenoriu to jausti.

Žinau, jog suprantate, todėl juokiatės.

Brautis į jūsų gyvenimus yra mano pragyvenimo šaltinis.

Dieve.

(Juokas)

Negalima nuslopinti tų sunkių jausmų

nepažeidžiant mūsų emocijų.

Negali pasirinkti ką jausti, ko nejausti.

Taigi, kuomet mes slopiname tuos dalykus,

mes užgniaužiame džiaugsmą,

slopiname dėkingumą,

slopiname laimingumą.

Tampame labai nelaimingi,

ir ieškome tikslo bei prasmės,

ir tuomet jaučiamės silpni,

ir tada suvartojam pora alaus ir bananinį riešutų keksiuką.

Ir tai tampa pavojingu ciklu.

Vienas dalykų, apie kurį, manau, turime pamąstyti -

kodėl ir kaip mes slopiname.

Ir tai nebūtinai turi būti priklausomybė.

Kitas dalykas, kurį darome,

tai viską, kas neaišku, netikra – paverčiame į tikrą.

Religija perėjo nuo tikėjimo likimu ir paslaptimi

prie faktų.

Aš teisus, tu klysti. Užsičiaupk.

Štai taip.

Tiesiog neabejojant.

Kuo labiau bijome, tuo labiau pažeidžiami esame,

tuo labiau nedrįstame.

Šitaip atrodo politika šiais laikais.

Nebėra jokio diskurso.

Jokių pokalbių.

Tėra tik kaltinimai.

Žinote, kaip kaltinimas yra apibūdinamas moksliškai?

Būdas iškrauti skausmą ir diskomfortą.

Mes siekiame tobulumo.

Niekas labiau už mane nenorėtų, kad gyvenimas atrodytų būtent taip,

bet taip nėra.

Nes viskas ką darome - tai nusiurbiam riebalus nuo savo užpakalių

ir susileidžiam juos į skruostus.

(Juokiasi)

Tikiuosi, po šimto metų,

žmonės žiūrėdami atgalios sakys: "Nieko sau..".

(Juokiasi)

Mes pavojingai verčiame būti tobulais

savo vaikus.

Aš jums pasakysiu, ką mes galvojame apie vaikus.

Kai čia ateina, jie būna gerai paruošti kovoti.

Laikydami tuos tobulus mažus kūdikius rankose,

mums reikia sakyti ne: "Pažiūrėk, kokia ji tobula –

man tereikia tik išlaikyti ją tobulą -

užtikrinti, kad ji pateks į teniso komandą iki penktos klases ir į Yale universitetą iki septintos klasės."

Tai ne mūsų darbas.

Mūsų pareiga yra pažiūrėti ir sakyti:

"Žinai ką? Tu esi netobula, ir tau bus sunku,

bet esi verta mūsų meilės ir atsidavimo.".

Tai mūsų darbas.

Parodykit man tokiu būdu užaugintą vaikų kartą,

ir, manau, tos problemos, kurias matome šiandien, pasibaigs.

Mes apsimetame, kad tai, ką darome

neturi jokio poveikio žmonėms.

Taip elgiames savo asmeniniame gyvenime,

Taip darome kolektyviai-

ar tai būtų finansinė pagalba, ar naftos išsiliejimas,

ar atšaukimas -

įsivaizduojame, kad tai ką darome

neturi didelio poveikio kitiems žmonėms.

Norėčiau pasakyti kompanijoms - tai ne mūsų pirmasis rodeo, žmonės.

Mes tiesiog turime būti nuoširdūs ir tikri.

ir pasakyti: "Mes apgailestaujame.

Mes tai sutvarkysime".

Bet yra kitas kelias, palieku jums spręsti.

Supratau štai ką:

leisti sau būti matomiems,

giliai matomiems,

pažeidžiamai matomiems;

mylėti pilnomis širdimis,

net ir tuomet, kai nėra jokių garantijų -

ir tai iš tikrųjų sunku,

ir galiu pasakyti kaip mama, kad beprotiškai sunku

jausti dėkingumą ir džiaugsmą

tomis baimės akimirkomis,

kai galvoji: "Ar galiu tave mylėti taip stipriai?

Ar galiu tuo tikėti taip aistringaii?

Ar galiu būti toks atkaklus?"

Reikia sugebėti sustoti ir užuot galvojus, kokia katastrofa galėtų nutikti

pasakyti sau: "Aš toks dėkingas,

nes jei jaučiuosi toks silpnas, pažeidžiamas reiškia, kad esu gyvas".

Ir paskutinis dalykas, manau – pats svarbiausias,

tai tikėjimas, kad pakanka to, ką turime.

Kuomet dirbame iš tokios pozicijos,

kuri teigia "man nieko netrūksta",

tada mes nustojame rėkti ir pradedame klausytis,

esame geresni ir švelnesni žmonėms aplink mus,

ir esame geresni ir švelnesni patys sau.

Tai tiek šiam kartui. Ačiū.

(Plojimai)