Būdamas penktoku

nusipirkau <i>„DC Comics Presents“</i>
57-ąjį numerį,

radęs jį vietinėje knygų parduotuvėje,

ir ta knyga pakeitė mano gyvenimą.

Žodžių ir paveikslėlių kombinacija 
mane paveikė taip,

kaip dar niekas iki tol,

ir iš karto pamilau komiksų meną.

Tapau užkietėjusiu komiksų skaitytoju,

tačiau nesinešiau jų į mokyklą.

Nujaučiau, kad klasėje komiksams ne vieta.

Tėvams nepatiko šis mano pomėgis,

tad buvau įsitikinęs, jog jo 
nemėgs ir mokytojai.

Jie nesinaudojo komiksais pamokų metu,

grafiniai romanai nebuvo leidžiami 
tylaus skaitymo valandėlėse,

ir jais nebuvo prekiaujama 
kasmetinėje knygų mugėje.

Bet vis tiek skaičiau komiksus,

ir net pradėjau pats juos kurti.

Ilgainiui tapau pripažintu 
iliustratoriumi,

uždirbančiu iš komiksų piešimo ir rašymo.

Taip pat tapau mokytoju 
vidurinėje mokykloje.

Štai ši mokykla:

<i>Bishop O'Dowd</i> vidurinė mokykla 
Oklande, Kalifornijoje.

Mokiau šiek tiek matematikos ir dailės,

tačiau daugiausiai – informatikos.

Dirbau ten 17 metų.

Kai dar tik pradėjau dirbti,

mėginau pristatyti komiksus savo klasei.

Atsimenu, kaip visiems naujiems 
mokiniams sakydavau,

jog esu ir iliustratorius.

Sakiau ne dėl to, kad norėjau 
juos mokyti su komiksais –

tiesiog tikėjausi, kad tuomet 
jie manys, jog esu <i>kietas</i>.

(Juokas.)

Klydau.

Visa tai vyko 90-aisiais,

kai komiksai dar nebuvo gerai žinomi.

Mano mokiniai nemanė, kad esu kietas.
Jiems aš atrodžiau keistuolis.

Dar blogiau – kai pradėdavome mokytis 
kažką sudėtingo,

jie blaškydavo mane 
klausimais apie komiksus.

Jie keldavo rankas ir klausdavo 
kažko panašaus į:

„Pone Yang, kaip manote, 
kas laimėtų kovoje,

Supermenas ar Halkas?“

(Juokas.)

Greitai supratau, kad mano mokytojo ir 
karikatūristo darbai yra nesietini.

Atrodė, kad ta nuojauta, kurią turėjau 
penktoje klasėje, buvo teisinga.

Pamokų metu komiksams vietos nebuvo.

Tačiau aš ir vėl klydau.

Kelis metus išdirbęs mokytoju,

pats pastebėjau komiksų, 
kaip mokymo priemonės, potencialą.

Vieną semestrą buvau paprašytas pavaduoti 
mokytoją Algebros 2 pamokai.

Pavaduoti reikėjo ilgam. Aš sutikau, 
tačiau buvo viena problema.

Tuo metu taip pat buvau ir 
mokyklos technologas.

Tai reiškė, kad kas 2-3 savaites

turėdavau praleisti vieną ar dvi 
šių Algebros 2 pamokų,

nes būdavau kitame kabinete 
ir padėdavau kitam mokytojui

įjungti ir vykdyti elektroninius pratimus.

Algebros 2 mokiniams tai buvo siaubinga.

Negana to, kad jie turėjo ilgalaikį 
pavaduojantį mokytoją,

jį taip pat reikėjo pavaduoti? 
To jau buvo per daug.

Norėdamas jiems suteikti 
bent kažką pastovaus,

pradėjau įrašinėti save, 
skaitantį paskaitas.

Perduodavau įrašus pavaduojančiam mokytojui, 
kad leistų peržiūrėti mokiniams.

Stengiausi, kad tie įrašai 
būtų kuo įdomesni.

Net panaudodavau efektus,

pavyzdžiui, išsprendęs uždavinį lentoje,

suplodavau rankomis

ir lenta magiškai tapdavo švaria.

(Juokas.)

Maniau, kad atrodė neblogai.

Buvau įsitikinęs, kad mokiniams 
tai patiks,

tačiau klydau.

(Juokas.)

Tos vaizdo paskaitos buvo katastrofiškos.

Priėję prie manęs, mokiniai sakydavo,

„Pone Yang, paprastai esate nuobodus,

tačiau vaizdo įrašuose jūs 
tiesiog nepakenčiamas.“

(Juokas.)

Beviltiškai stengdamasis vėl juos sudominti, 
pradėjau vaizduoti šias pamokas komiksuose.

Jie buvo greiti ir improvizuoti –

Su markeriu piešdavau 
vieną paveikslėlį po kito,

tuo pačiu metu galvodamas, 
ką noriu jais pasakyti.

Tokių komiksų-pamokų ilgis buvo

apie 4-6 puslapiai.

Pavaduojantis mokytojas šių komiksų 
kopijas perduodavo mokiniams.

Mano nuostabai,

šie komiksai buvo labai sėkmingi.

Mokiniai prašydavo, kad duočiau juos,

net kai būdavau pamokoje.

Atrodė, kad jiems labiau patikau 
kaip personažas.

(Juokas.)

Nustebau, nes mano mokiniai 
buvo tos kartos,

kuri užaugo, žiūrėdama į ekranus,

todėl maniau, kad jiems bus lengviau 
mokytis žiūrint į ekraną,

o ne į popieriaus lapą.

Tačiau išgirdęs jų nuomonę,

kodėl jiems šie komiksai taip patiko,

pradėjau suprasti edukacinį 
komiksų potencialą.

Pirmiausia: kitaip nei matematikos 
vadovėliai,

komiksai moko vizualiai.

Jaunoji karta auga vaizdo kultūroje,

todėl jie lengviau įsisavina 
taip pateiktą informaciją.

Tačiau kitaip, nei kitas
vaizdines priemones,

tokias, kaip filmai, televizija, 
animacija ar vaizdo įrašai,

komiksus aš laikau pastoviais.

Komikse praeitis, dabartis ir ateitis yra 
šalia viena kitos tame pačiame lape.

Tai reiškia, kad perduodamos 
informacijos kiekis

yra valdomas paties skaitytojo.

Kai mokinys kažko nesupranta,

jis gali perskaityti tą vietą iš naujo 
jam tinkamu greičiu.

Atrodė, kad daviau jiems pultelį 
informacijai valdyti.

To negalima pasakyti apie paskaitas
vaizdo įrašuose,

taip pat ir paskaitas, kurias skaitau 
būdamas kabinete.

Kalbėdamas, informaciją perteikiu 
tokiu greičiu, kokiu pats noriu.

Todėl kai kuriems mokiniams 
ir tam tikrai informacijai pateikti,

dėl savo vizualios prigimties 
ir pastovumo,

komiksai yra nepamainomas 
mokymosi įrankis.

Tuo metu, kai mokiau šią Algebros 2 klasę,

taip pat studijavau edukologijos magistro 
studijose <i>Cal State East Bay</i>.

Mano patirtis su šiomis komiksų pamokomis 
buvo tokia įdomi,

kad nusprendžiau, jog mano 
baigiamasis darbas bus apie komiksus.

Norėjau suprasti, kodėl per visą 
šalies istoriją

amerikiečiai mokytojai taip nenorėjo 
naudoti komiksų pamokų metu.

Ir štai, ką atradau.

Komiksai plačiai paplitusia medija 
tapo 1940-aisiais:

kas mėnesį buvo parduodamos
milijonai kopijų,

todėl jie atkreipė tuometinių 
švietėjų dėmesį.

Dauguma pažangių mokytojų ėmė 
naudoti komiksus pamokose,

stebėdami šių naudą.

1944-aisiais 
<i>„Journal of Educational Sociology“</i>

šiai temai skyrė visą žurnalo numerį.

Požiūris į komiksus atrodė 
vis palankesnis.

Mokytojai ėmė prisitaikyti 
prie šių naujovių.

Tačiau staiga atsiranda šis vyrukas.

Tai – vaikų psichologas 
dr. Fredric Wertham.

1954-aisiais jis išleido knygą 
<i>„Seduction of the Innocent“</i>,

kurioje jis teigia, kad komiksai skatina 
nepilnamečių nusikalstamumą.

(Juokas.)

Jis buvo neteisus.

Iš tiesų dr. Wertham buvo visai 
neblogas žmogus.

Jis ilgą laiką dirbo su 
nepilnamečiais nusikaltėliais

ir pastebėjo, kad dauguma jų 
skaitė komiksus.

Tačiau jis pamiršo tai, jog 
1940-aisiais ir 50-aisiais

beveik visi vaikai Amerikoje 
skaitė komiksus.

Dr. Wertham argumentai buvo abejotini,

tačiau jo knyga paskatino 
Jungtinių Valstijų Senatą

detaliau panagrinėti,

ar komiksai iš tiesų skatina 
vaikų nusikalstamumą.

Šie tyrimai tęsėsi beveik du mėnesius.

Jie nedavė aiškių rezultatų, tačiau 
padarė didžiulę žalą

komiksų reputacijai Amerikoje.

Įtakingi Amerikos švietėjai atsitraukė,

ir ši situacija nesikeitė 
kelis dešimtmečius.

Tik 1970-aisiais

keli drąsūs mokytojai pamėgino 
vėl naudoti komiksus.

Ir tik visai neseniai –

galbūt pastarąjį dešimtmetį –

komiksai vėl buvo pripažinti

amerikiečių mokytojų.

Komiksai ir grafinės novelės 
pagaliau grįžta

atgal į Amerikos mokyklas –

net ir į <i>Bishop O' Dowd</i>, kurioje 
aš anksčiau dėsčiau.

Vienas iš mano buvusių 
bendradarbių, ponas Smith,

naudoja Scott McCloud'o 
<i>„Understanding Comics“</i>

savo literatūros ir kino pamokose, nes 
ši knyga jo mokiniams suteikia

kalbą, kuria yra nagrinėjamas 
ryšys tarp teksto ir vaizdo.

Mokytojas Burns kasmet savo mokiniams 
skiria komikso-esė užduotį.

Jis prašo, kad šie prozos kūrinį 
atpasakotų paveikslėliais,

taip skatindamas nagrinėti

ne tik pasakojimą,

bet ir tai, kaip jis pasakojamas.

O mokytoja Murrock naudoja mano komiksą 
<i>„American Born Chinese“</i>

savo Anglų kalbos 1 pamokose.

Jai grafiniai romanai

padeda įvykdyti Bendrojo mokymo standarto 
reikalavimus.

Šiame standarte teigiama, jog 
mokiniai turi gebėti analizuoti,

kaip vaizdinės priemonės padeda suprasti 
teksto prasmę, nuotaiką ir grožį.

Bibliotekininkė Counts 
yra surinkusi įspūdingą

grafinių romanų kolekciją mokyklai.

Counts ir jos kolegos bibliotekininkai

tikrai ištikimai gina ir skatina 
komiksų skaitymą

jau nuo ankstyvųjų 80-ųjų, kai mokyklos 
bibliotekos žurnalo straipsnyje

buvo teigiama, kad vien dėl komiksų 
buvimo bibliotekoje

jos lankytojų srautas padidėjo 80%,

o kitokio žanro knygų 
cirkuliacija padidėjo

maždaug 30%.

Įkvėpti šio atgimusio amerikiečių 
švietėjų susidomėjimo,

Amerikos iliustratoriai dabar išleidžia daugiau 
išskirtinai mokomojo pobūdžio kūrinių

mokiniams, nei bet kada anksčiau.

Daugelyje jų aptariami 
kalbotyros klausimai,

tačiau vis daugiau grafinių novelių

yra skiriama matematikai ir mokslui.

Mokomieji komiksai yra 
lyg nežinoma teritorija,

kuri laukia, kada bus atrasta.

Amerika pagaliau pradeda suvokti,

kad komiksai neskatina 
vaikų nusikalstamumo.

(Juokas.)

Jiems tikrai yra vietos ant kiekvieno 
mokytojo darbo stalo.

Nėra jokios priežasties neleisti 
komiksams ir grafinėms novelėms

mokyti jaunimo.

Jie moko vizualiai

ir leidžia mokiniams valdyti informaciją.

Jų edukacinis potencialas laukia,

kol bus panaudotas

tokių kūrybingų žmonių, kaip jūs.

Ačiū.

(Plojimai.)