Taigi, prieš maždaug dvejus metus

apie mane rašė New York Times
straipsnyje pavadinimu

„Paauglio poligloto nuotykiai“,

kuriame pasakojo apie mano aistrą
užsienio kalbų mokymuisi,

tokį savotišką mano hobį.

Ir iš pradžių, maniau, kad tai puiku.

Man labai patiko, kad kalbų mokymasis
gavo daugiau dėmesio

ir, kad tai nevisad

tik izoliuojantis hobis,

kuris staiga leido man bendrauti
su žmonėmis iš viso pasaulio.

Ir, ilgiau pabuvus žiniasklaidos
dėmesio centre

mano istorijos esmė nukrypo ne į tą pusę.

Tuo tarpu, kai man visad
rūpėjo kalbėti apie „kodėl?“ ir „kaip?“,

kodėl aš mokiausi kalbas
ir kaip man tai pavyko,

vietoj to, ši istorija tapo lyg cirkas,

kuriame žiniasklaida norėjo
ją paversti sensacija.

Taigi, viskas vykdavo maždaug taip,

„Sveiki, mes šiandien esame
su 17-mečiu Timočiu Doneriu,

kuris sklandžiai kalba 20-ia kalbų.

Ak, atsiprašau.

Jis gali jus įžeisti 25-iomis kalbomis

ir sklandžiai kalba dar 10-ia.

Timai, kodėl tau nepasakius publikai
„Labas rytas“

ir „Ačiū, kad žiūritė“ musulmoniškai?“

(Juokas.)

„Hmm... arabiškai.“

(Arabų kalba.)

„Puiku, Timai. Gal dabar galėtum

prisistatyti ir pasakyti,

„Puikiai moku 23-is kalbas“ vokiškai.“

„Tai nevisai tiesa, bet...“

„Ne, ne, tiesiog pasakyk publikai.“

(Vokiečių kalba.)

„Puiku. Dabar galbūt

greitakalbę kinų kalba?“

(Juokas.)

„Na, mes galim pakalbėti apie
kinų kalbą,

daug daugiau amerikiečių
šiais laikais mokosi kinų kalbą,

ir, manau, kad tai yra labai vertinga.“

„Ne, ne, ne. Tiesiog pasakyk greitakalbę.“

(Juokas.)

(Kinų kalba.)

„Šis vyrukas! Timai, galbūt

dar vieną sudėtingą kinišką frazę?“

„Verčiau jau nereikia, bet mes

galėtume pakalbėti apie Kiniją.

Mokantis kalbą galima gauti daug naudos.“

„Timai, atsiprašome.
bet mūsų laikas baigėsi.“

(Juokas.)

(Plojimai.)

„Kodėl gi tau neatsisveikinus

su publika turkiškai

ir galėsime pabaigti?“

„Bet mes neaptarėme nieko esmingo.“

„Prašau pašnekėti turkiškai.“

(Turkų kalba.)

„Kaip jums šis vyrukas,

įdomu ar jam sekasi su merginom...

(Juokas.)

Niekur nepabėkite, nes toliau

riedlentininkas buldogas
su maudymosi kostiumu.“

(Juokas.)

(Plojimai.)

Taigi, kad ir kaip bebūtų juokinga,

tai išryškino dvi didžiules problemas,

tame, kaip mano istorija buvo pateikta.

Aš asmeniškai

pradėjau jausti, kad kalbų mokymasis
beveik tampa kažkokia užduotimi.

Atrodė, kad tai kažkas, kas staiga
turėjo būti griežtai susisteminta.

Kažkas, kas turėjo būti
surūšiuota ir racionalizuota,

išreikšta konkrečiu skaitmeniu.

Aš kalbu X kalbų.

Aš moku Y kalbų.

Priešingai, ką aš visad dariau,

mokytis kalbas dėl įdomumo.

Mokytis bendrauti su žmonėm,

domėtis kitomis kultūromis.

Didesniame lygmenyje, tai sumenkino
kalbos vartojimo

ir supratimo esmę.

Dabar, jeigu galėčiau perduoti
kažkokią žinutę šiandien,

tai, kad mokėti kalbą

yra daug daugiau, nei tiesiog išmokti
keletą žodžių iš žodyno.

Tai daug daugiau, nei sugebėti

paklausti kažko kur yra tualetas,

ar pasakyti paros metą.

Bet, aš užbėgu įvykiams už akių.

Taigi, tiems, kurie nėra susipažinę
su mano istorija,

galbūt daug jūsų nežino
ką reiškia žodis „poliglotas“

ir jis išties gan neįprastas.

Aš pradėjau štai čia.

Šis mažas vaikis esu aš, apie 2001-uosius,

ir čia yra mano kalbų mokymosi
kelionės pradžia.

Aš buvau aktorius vaikas,

prieš pradėdamas mokytis kalbas.

Ir visada buvau gan imlus akcentams.

Pradėjau vaikščioti į
radijo reklamų atrankas

arba televizijos,

ir suvaidindavau Ostiną Pauersą.

Dabar to nedemonstruosiu.

(Juokas.)

Arba šnekėdavau

kaip Eipas iš Simpsonų.

Tiesą sakant, kartą buvo atranka,

iš kurios mane išprašė,

nes man buvo liepta šnekėti
kaip švepluojančiam vaikui,

o norėjau kaip
Dartas Veideris su prancūzišku akcentu.

(Juokas.)

Bet taip aš pramokau pagrindus

kaip suskaldyti garsą.

Kaip pasigauti kitos kalbos akcentą

ar suprasti kalbos struktūrą,

ir prie to priprasti.

Dabar šiek tiek prasuksiu į priekį,

aš - trečioje klasėje

ir kątik pradėjau mokytis prancūzų kalbos.

Bet net ir po pusės metų,

ar jau antrus metus,

negebėjau su niekuo bendrauti.

Prancūzų kalba tebuvo eilinė pamoka,

ir nors ir mokėjau žodžius apibūdinančius

alkūnę, kelio kaulus ar batų raištelius.

Negalėjau su niekuo
sklandžiai susišnekėti.

Peršokim dar truputį vėliau.

Septintoje klasėje mokiausi lotynų.

Ši kalba, žinoma, yra mirusi,

bet mokydamasis lotynų, pradedi suvokt

kaip išardyti kalbą,

suprasti ją kaip struktūrą su

taisyklėmis, tarsi kokią dėlionę.

Tai buvo puiku,

bet vis dar nejaučiau,
kad kalbų mokymasis – man.

Taigi, prasukam dar šiek tiek toliau.

Man apie 13

ir susidomėjau

Izraelio-Palestinos konfliktu,

pradėjau mokytis hebrajų.

Aš neturėjau priemonių tam.

Neįsivaizdavau ką turėčiau daryti,

taigi, klausiau daug repo muzikos.

Įsimindavau žodžius
ir bandydavau juos išrepuoti,

ar tiesiog bandydavau bendrauti su
gimtakalbiais,

kartą per savaitę, kartą per mėnesį,

ir supratau, kad pamažu

pradėjau geriau gaudytis kalboje.

Na, neskambėjau kaip gimtakalbis,

negebėjau tinkamai artikuliuoti ir

tikrai nemokėjau gramatikos,

bet padariau tai,
ko niekad nepavykdavo mokykloj,

išmokti kalbos pagrindus

pačiam savarankiškai.

Prasukam dar kiek toliau.

Pradėjau mokytis arabų kalbos 14-os,

vasaros stovykloj, prieš 9-ą klasę.

Buvo 2010-ųjų vasara.

Po mėnesio supratau,
kad galiu skaityt ir rašyt

be didesnių sunkumų.

Pramokau formalios kalbos pagrindus

ir vieną svarbiausių jos dialektų.

Tai man padėjo suprasti, kad
kalbos mokymasis gali būti hobis.

Taigi, pagaliau priėjom Kovo 24-ą, 
2011-uosius.

Turėjau didelę nemigos problemą

ir kalbų mokymasis,

naudojant gramatikos knygas
ar žiūrint TV laidas,

tarkim, arabiškai ar hebrajiškai,
tapo būdu sutelkti savo laiką.

Tą naktį, kai vis dar nemiegojau
kažkokią nežmonišką valandą,

įrašiau save kalbant arabiškai
į kompiuterio kamerą,

sukūriau subtitrus

ir įkėliau įrašą į Youtube

pavadinimu, „Timas kalba arabiškai.“

(Arabų kalba.)

Kitą dieną padariau tą patį,

(Hebrajų kalba.)

Timas kalba hebrajiškai.

Pasipylę komentarai buvo fantastiški.

Buvo tokių kaip,

„Oho, niekad nemačiau
amerikiečio kalbančio arabiškai.“

(Juokas.)

Galima kaltinti juos?

Taip pat buvo ir tokių komentarų,

„Oho, gal tik galėtum
padirbėt ties balsiais.“

Ar „gal šis žodis
turėtų būti tariamas taip.“

Taigi, kalbų mokymasis staiga iškeliavo

iš uždarų knygos puslapių

ir mano kompiuterio ekrano

į platųjį pasaulį.

Po to mane visiškai užkabino.

Turėjau kalbėtojų bendruomenę,
su kuria galiu bendraut,

iš esmės, turėjau mokytojus
ir pašnekovus

bet kokiai norimai kalbai.

Parodysiu jums trumpą to montažą.

Vaizdo įrašas: (arabų kalba) pradėjau
mokytis arabų pries maždaug 6 mėnesius.

(Indoneziečių kalba)
Pradėjau... prieš vieną, dvi, tris...

galbūt keturias dienas.

(Hebrajų kalba) Tiesą sakant, manau,

kad skaityti ir rašyti
hebrajų kalba yra lengviau.

(Odžibvių kalba)
Odžibvių kalba išties sudėtinga!

(Svahilių kalba) Bet grįžau 
namo užvakar.

(Puštūnų kalba) Kaip mano tartis?
Labai ačiū!

Geros dienos. Iki!

(Plojimai)

Tai tapo mano būdu

bendrauti su pasauliu.

Bet, besimokydamas visų šių kalbų,

susidūriau su begale kliūčių.

Pirma, neturėjau
žalio supratimo kaip mokytis.

Tiesą sakant, manau daugelis iš
jūsų, išgirdę,

kad turit greit išmokt puštūnų kalbą,

nežinotumėt ką daryt.

Aš eksperimentavau.

Vienas iš pavyzdžių.

Lotynų pamokose skaičiau apie
Cicerono mokymosi būdą,

pavadinimu, „Loci metodas“

techniškai Locurum.

Jis pagrįstas įsiminimo priemonė.

Tarkim norit išmokt

dešimt žodynėlio žodžių.

Paimkit juos atskirai

ir, vietoj mokymosi juos grupėmis,

integruokit juos į savo erdvinę atmintį.

Štai ką turiu omeny.

Čia yra Union aikštė.

Vieta, kurią lankau kasdien.

Užmerkęs akis

galiu įsivaizduot ją labai aiškiai.

Taigi, aš įsivaizduoju save
einantį šia aikšte

ir kiekvieną vietą,
rezonuojančią mano atminty,

susieju su žodynėlio žodžiu.

Tuoj pademonstruosiu.

Aš einu Park aveniu,

o japonų kalba „eiti“ yra „iku“.

Šiek tiek toliau, pasuku į dešinę,

atsisėdu, kur galiu padaryt „Suwaru“.

Į šiaurę nuo ten yra
Džordžo Vašingtono statula,

kurią kažkada maniau esant fontanu,

taigi tai „nomu“, „gerti“.

Visai šalia yra medis,
kurį galima „Kiru“, „kirsti“.

Jei norit eiti į šiaurę,
į Barnes & Noble,

gali „Yomu“, „skaityti“.

Jei esu alkanas, galiu eiti
į mėgstamiausią falafelių kioską,

jis už vieno kvartalo į vakarus,
ten galima „Taberu“, „valgyti“.

Vieną praleidau?

Gerai. Aštuoni iš dešimties.
Visai neblogai!

Supratau, kad dažniausiai

išbandant tokius ar panašius metodus,

kalbos mokymasis tampa daug labiau
betarpiška patirtimi.

Tai tapo kažkuo lengviau įsimintino

ir smagesnio.

Gal tai ne visai jums.

Štai dar vienas.

Daug žmonių manęs dažnai klausia,

jeigu tuo pačiu metu mokaisi daug kalbų,

kaip tarp jų nepasimeti?

Arba, kaip išmoksti tiek daug
žodyno žodžių?

Išmokstu kaip pasakyti „stalas“

ir pro kitą ausį išeina žodis „knyga“.

Aš pasinaudoju tuo.

Pavyzdžiui,

šie trys indonezietiški žodžiai.

Šie trys buvo tarp pirmųjų
penkiasdešimties išmoktų.

„Kepala“, „Kabar“, „Kantor“.

Leksiškai jie tarpusavy nesusiję.

„Kepala“ yra galva. „Kabar“ - naujienos.
„Kantor“ - biuras.

Bet jie visi skamba panašiai, „K“, „A“.
Tiesa?

Taigi aš darydavau taip,

įsimindavau žodžius, kurie skamba
panašiai, grupėmis.

Jei išgirstu indonezietiška žodį „Kepala“,

automatiškai pagalvoju apie žodžius
„Kebar“ ir „Kantor“.

Taip pat su arabų, „Iktissad“,
„Istiklal“, „Sokot“.

Šie žodžiai skiriasi reikšmėmis –

ekonomika, laisvė ir žlugimas.

Bet išgirdęs vieną jų, 
iškart prisimenu...

(Juokas.)

prisimenu kitus.

Tas pats su hebrajų.

(Hebrajų kalba.)

Nors reiškia,
„sugrįžti“, „prisiminti“, „šviesti“ .

Arba Farsi kalba,
kur žodžiai išties yra panašūs.

Jei išgirstu žodį „Pedar“,

reiškiantį „tėvas“

iškart pagalvoju apie žodžius,

„Mada“, „Barodar“, „Dokhtar“.

Motina, brolis, duktė.

Vėlgi, tai yra vienas metodų,

ir nepažadu, kad tai padės
visiškai sklandžiai išmokti kalbą,

bet man tai buvo vienas iš būdų

įveikti tuos sunkumus.

Galbūt jūs dabar galvojate,

kokia viso šito prasmė?

Kam mokytis puštūnų ar odžibvių kalbų,

gyvenant Niujorke.

Ir tam yra priežastis.

Tiesą sakant,
visą savo gyvenimą gyvenau Niujorke,

ir visad buvau apstulbęs
kalbų skaičium,

kurias išgirsti per dieną.

Einant gatve, matomos
reklamų iškabos ispaniškai, kiniškai.

Rusiškus knygynus,
indiškus restoranus, turkiškas pirtis.

Ir nepaisant tokios kalbų įvairovės,

vyraujanti amerikietiška kultūra

neabejotinai išlieka vienakalbė.

Ir jei manot, kad tai netiesa,

pažiūrėkit į Kokakolos Supertaurės
reklamos reakcijas.

Pradėjęs daugiau improvizuoti
su kalbų mokymusi, supratau,

kad turiu savo mokinių bendruomenę

čia pat Niujorke.

Vykdavau į kitus miesto rajonus,

ir, paprastai tariant,
darydavausi sau gėdą.

Kalbėdavau su žmonėm visą dieną,

domėjausi jų pažiūromis

ir naudojausi naujais kalbos įgūdžiais.

(Rusų kalba) Kuo jūs vardu?
- Natanas.

Natanas.
- Laba diena.

Kuo jūs vardu?

Aš Timas.

Malonu susipažinti.

Malonu susipažinti.

Iš kur jūs?

(Urdų kalba) Ši knyga parašyta pačio

Qudratullaho Shahabo.

Kas yra „nawist“?

Tai reiškia, kad rašytojas parašė...

Ak, Khod-Nawist (parašyti pačiam).

Iš khod-nevasthan persų kalbos!

TD: Galbūt reikės naudoti
daug anglų kalbos,

galbūt nebūsit

labai įdomūs pokalbio partneriai,

bet jūs išeinat į tikrą pasaulį

ir gaunat viešumo.

Aš nelabai gerai moku urdų kalbą

ir tas pokalbis buvo keistokas,

bet vien tada išmokau naują žodį:
„Khod-Nawist“.

Jo jau nebepamiršiu.

Judant toliau, jums vėl galbūt įdomu

kokia viso šito esmė?

Ir aš dažnai bandau paaiškinti

apie įvairius savo stimulus,

bet manau,
kad ši Nelsono Mandelos citata

geriausiai iliustruoja tai.

„Kalbėdamas su žmogum jam
suprantama kalba,

palieti jo protą.

Kalbėdamas jo gimtąja kalba,
palieti jo sielą.“

Pradėjau pastebėti,

kad yra didžiulis ryšys

tarp kalbos ir kultūros,

kalbos ir mąstysenos.

Ir, jei atvirai,
tarkim, norit išmokt persų kalbos,

pasiimat žodyną ir sakot,
„Aš žinau kaip pasakyti „ačiū“,

žinau kaip paklausti „kiek kainuoja?“,

ir žinau kaip pasakyti „iki“.

Aš moku persiškai.“

Tikriausiai ne, pažvelkim atidžiau.

Šiaip jau, norint nusipirkti kažką
persų knygyne,

galbūt paklausite „kiek tai kainuoja?“.

Įprastai, gausit tokį atsakymą:

„Ghabeli nadaareh.“

Kas reiškia, „bevertis“.

(Juokas)

Tai yra įsišaknijusi kultūrinė praktika
pavadinimu, „Taaraf“,

kurioje dialogo metu

abu žmonės bando elgtis
kukliau už vienas kitą.

Tai, jei nueinu pirkti knygos,

pardavėjui nemandagu pasakyti
tiesiog jos kainą.

Jis privalo sakyti „Ji bevertė.

Jūs toks gražus, toks talentingas,

(Juokas)

Imkit nemokamai,
aš toks kuklus, imkit nemokamai.“

(Juokas)

Arba galbūt išgirsit panašią frazę:

jei norit kažkam padėkot,

jei norit parodyti savo dėkingumą,

pasakyti „šaunu susipažint“,

galima sakyt, „Na,
aš moku padėkoti persiškai.

Moku farsi kalbą.“
Galbūt ne.

Dažnai girdėdavau
tokią frazę bendraudamas su iraniečiais,

„Ghorbanet beram.“

Ji pažodžiui reiškia,

[Ar galiu dėl jūsų paaukot savo gyvenimą.]
(Juokas)

Vėlgi, poetiška,

galbūt netgi melodramatiška.

Tai yra subtilybės, kurioms reikalingas
tam tikras kultūrinis supratimas.

Aš nenoriu to suegzotinti,

nes, pagalvokit, anglų kalboje
irgi labai dažni tokie atvejai.

Jei kažko paklausit „kaip sekasi?“,

ką tikitės išgirst?

„Gerai“.

Neįdomu, jei norit pasakyti kažką daugiau.

(Juokas)

Bet vis tiek klausiam.

Sakom „į sveikatą“,

nors šis posakis nebeturi
jokios religinės konotacijos,

kai žmonės čiaudi, tiesa?

Taigi, faktas, kad dauguma lingvistų mano,
jog kalba

iš esmės nepaveikia

žmonių mąstymo, yra įdomus.

Taip. Nėra tokios kalbos, kuri paverstų
matematikos genijum.

Nėra kalbos, kuri pavers

logines užduotis nesuprantamomis.

Bet yra aiškus ryšys
tarp kalbos ir kultūros.

Kalba gali tiek daug pasakyti

apie tam tikros kultūros mąstyseną.

Ir, kas dvi savaites, Žemėje,

miršta viena kalba.

Žmonės ja nebekalba.

Dėl karo, dėl bado,

dažnu atveju tiesiog dėl asimiliacijos.

Galbūt kažkam yra lengviau
nebekalbėt savo kaimo kalba,

o, pavyzdžiui, kalbėt arabiškai.

Ar galbūt Amazonės genties gyventojo

gyvenamoji vieta sunaikinta
dėl medžių kirtimo

ir logiškiau išmokt portugalų kalbą

ir prarast visą kultūrą.

Pamąstykit apie tai.

Už dviejų mėnesių bus Balandžio 1-oji.

Daugeliui jūsų ji gali būti įtempta,

nes reiks atiduoti rašto darbą

ar sumokėti nuomą.

Bet dviems žmonių grupėms pasaulyje,

dviem ištisom kultūrom, tai reikš
jų kalbos mirtį.

Jų mitologijos, jų istorijos,
jų tautosakos mirtį.

Jų pasaulio suvokimo.

Vėlgi, dėl to, kad einate į ispanų

ar japonų kalbų paskaitas,

kalbų nykimas nesustos.

Bet tai privers jūsų mintis atsiverti,

kad kalba savo prasme, savo esme

atstovauja kultūrinę pasaulėžiūrą.

Ir jeigu galiu jums šiandien
perduoti kokią nors mintį,

tebūnie tai šioji:

žodžius išversti lengva,

bet prasmę – ne.

Ačiū.

(Aplodismentai.)