Dauguma mūsų stengiamės dėl visko, kad ir ką bedarytume gyvenime ar tai būtų mūsų darbas, šeima, mokykla, ar bet kas kitas. Aš taip jaučiuosi, labai stengiuosi. Bet prieš kurį laiką suvokiau, kad nė kiek netobulėjau tuose dalykuose, kurie man labiausiai rūpėjo ar tai buvimas sutuoktiniu, ar draugu, ar profesionalu, ar komandos draugu ir aš nė kiek nepatobulėdavau, nors ir praleisdavau daug laiko prie to dirbdamas. Tada iš įvairių pokalbių ir tyrimų supratau, kad ši stagnacija, nepaisant sunkaus darbo, pasirodo, yra visai dažna. Taigi noriu su jumis pasidalinti įžvalgomis, kodėl taip yra ir ką galime padaryti. Sužinojau, kad sėkmingiausi žmonės ir komandos, iš bet kurios srities, daro tai, ką galime nukopijuoti. Jie gyvenime sąmoningai kaitalioja dvi zonas: mokymosi zoną ir veikimo zoną. Mokymosi zona būna, kai mūsų tikslas yra patobulėti. Tada užsiimame veikla, skirta tobulėjimui, susitelkdami ties tuo, ko dar neįvaldėme, o tai reiškia, kad turime tikėtis padaryti klaidų, žinodami, kad iš jų pasimokysime. Tai labai skiriasi nuo to, ką darome, kai esame savo veikimo zonoje, kai mūsų tikslas yra kažką atlikti kuo įmanoma geriau. Tada mes susitelkiame ties tuo, ką jau esame įvaldę ir stengiamės sumažinti klaidas. Abi šios zonos turėtų būti mūsų gyvenime, bet suprantant, kada mes norime kiekvienoje jų būti, kokiu tikslu ir su kokiais lūkesčiais, padeda mums geriau pasirodyti ir patobulėti. Veikimo zona maksimizuoja mūsų tiesioginį darbo efektyvumą, o mokymosi zona maksimizuoja mūsų augimą ir būsimą efektyvumą darbe. Priežastis, kodėl dauguma nepatobulėja, nepaisant mūsų sunkaus darbo, yra ta, kad mes esame linkę beveik visą laiką praleisti veikimo zonoje. Tai trukdo mūsų augimui ir, ironiškai, galų gale, taip pat mūsų efektyvumui. Tai kaip atrodo ta mokymosi zona? Pavyzdžiui, Demostenas, politinis lyderis ir geriausias oratorius bei teisininkas senovės Graikijoje. Tam, kad taptų didis, jis nepraleido viso savo laiko tiesiog būdamas oratoriumi ar teisininku, tai būtų jo veikimo zona. Vietoj to, jis užsiėmė veikla, skirta tobulėjimui. Žinoma, jis daug mokėsi. Studijavo teisę ir filosofiją, padedamas savo mokytojų, bet jis taip pat suprato, kad buvimas teisininku apėmė žmonių įtikinėjimą, taigi jis studijavo puikias kalbas ir vaidybą. Tam, kad jis atsikratytų keisto įpročio nevalingai kelti savo petį, repetuodavo kalbas prieš veidrodį ir pakabindavo kardą ant lubų, kad jei pakeltų savo petį, tai jam skaudėtų. (Juokas.) Kad aiškiau šnekėtų, nepaisant šveplumo, sakydavo kalbas, prisikimšęs į burną akmenų. Įsirengė požeminį kambarį, kur jis galėdavo repetuoti be trukdžių ir netrukdyt kitiems žmonėms. Kadangi tada rūmai buvo labai triukšmingi, jis praktikavosi ir prie vandenyno, kalbėdamas garsiau už bangų šniokštimą. Jo veikla mokymosi zonoje labai skyrėsi nuo veiklos rūmuose, jo veikimo zonos. Mokymosi zonoje jis darė ką dr. Anders Ericsson vadina sąmoninga praktika. Tai apima gebėjimų suskaidymą į sudedamuosius įgūdžius, žinant, kokį įgūdžio elementą stengiamės patobulinti, pavyzdžiui, laikyti nuleistus pečius, visiškai susikoncentruodami į sudėtingą iššūkį, už mūsų komforto zonos ribų, vos už to, ką mes galime dabar padaryti, naudodamiesi dažnu grįžtamuoju ryšiu su pakartojimu ir pakeitimais bei, geriausiai, pasitelkiant įgudusio mokytojo patarimus, nes veiklos, skirtos tobulėjimui, skiriasi kiekvienam dalykui, o puikūs mokytojai bei treneriai žino, kokie tai užsiėmimai, ir gali kaip ekspertai įvertinti. Tai yra ta praktika mokymosi zonoje, kuri veda prie ryškaus patobulėjimo, o ne vien tik laikas, praleistas vykdant užduotį. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad po poros metų, praleistų darbe, našumo lygis dažniausiai nusistovi. Tai buvo pastebėta mokytojavime, bendrojoje medicinoje, slaugoje ir kitose srityse, o taip nutinka todėl, kad kai mes manome, kad jau tapome pakankamai geri, adekvatūs, tada nustojame būti mokymosi zonoje. Skiriame visą savo laiką tik darbui atlikti, vykdymui, o tai, pasirodo, nėra geras būdas patobulėti. Bet žmonės, kurie ir toliau leidžia laiką mokymosi zonoje, jie ir toliau visada tobulėja. Geriausi pardavėjai bent kartą per savaitę užsiima veikla su tikslu patobulėti. Jie skaito, kad pagilintų žinias, tariasi su kolegomis ar sričių specialistais, išbando naujas strategijas. prašo atsiliepimų ir juos apmąsto. Geriausi šachmatininkai praleidžia daug laiko ne žaisdami šachmatais, tai būtų jų veikimo zona, bet bandydami nuspėti didmeistrių padarytus ėjimus ir juos analizuodami. Daugelis mūsų tikriausiai praleido daugybę valandų spausdindami kompiuteriu, neišmokdami rašyti greičiau, bet jei kasdien skirtume nuo 10 iki 20 minučių, visiškai susikoncentruodami, kaip rašyti nuo 10 iki 20 % greičiau nei mūsų įprastas greitis, mes rašytume greičiau, ypač jei išskirtume, kokias klaidas darome, ir praktikuotumėmės rašyti tuos žodžius. Tai sąmoninga praktika. Kokiose dar gyvenimo srityse, kurios mums galbūt labiau rūpi, sunkiai dirbame, bet nelabai patobulėjame, nes visada esame veikimo zonoje? Tai, aišku, nereiškia, kad veikimo zona yra visai nenaudinga. Ji labai naudinga. Kai man reikėjo kelio operacijos, aš nesakiau chirurgui: „Pabaksnok kur nors ir susitelk į tai, ko nežinai.“ (Juokas.) „Pasimokysim iš tavo klaidų.“ Ieškojau chirurgės, kuri, maniau, gerai dirbtų, ir norėjau, kad ji gerai dirbtų. Buvimas veikimo zonoje leidžia mums viską padaryti taip gerai, kaip tik galime. Tai taip pat gali motyvuoti ir suteikti informacijos atpažinti tai, į ką toliau reikią susitelkti, kai grįšime atgal į mokymosi zoną. Taigi raktas į našumą yra mokymosi zonos kaitaliojimas su veikimo zona, kryptingai lavinant įgūdžius mokymosi zonoje, tada pritaikant tuos įgūdžius veikimo zonoje. Kai Beyoncé gastroliuoja, koncerto metu ji yra veikimo zonoje, bet kasnakt, kai grįžta į viešbučio kambarį, ji grįžta atgal į savo mokymosi zoną. Ji peržiūri ką tik pasibaigusio koncerto vaizdo įrašą. Identifikuoja vietas patobulinimui, sau, šokėjams, operatoriams. O kitą rytą visi gauna lapus su pastabomis, ką pataisyti, prie kurių jie visą dieną dirba prieš kitą pasirodymą. Tai spiralė į vis didėjančius gabumus, bet turime žinoti, kada siekiame mokytis, o kada siekiame vykdyti ir nors norime vienu metu daryti abu, kuo daugiau laiko praleisime mokymosi zonoj, tuo daugiau patobulėsime. Kaip galime daugiau laiko būti mokymosi zonoje? Pirmiausia, turime tikėti ir suprasti, kad galime patobulėti, tai vadiname augimo mąstysena. Antra, turime norėti patobulinti konkretų įgūdį. Turi būti tikslas, kuris mums rūpėtų, nes tai atima laiko ir pastangų. Trečia, turime turėti idėją, kaip patobulėti, ką galime daryti, kad patobulėtume, ne taip, kaip aš mokydavausi grot gitara paauglystėje, nuolatos grodamas dainas, bet sąmoningai praktikuojantis. Ir ketvirta, turime būti situacijose, kur maža rizika, nes jei yra tikimasi klaidų, tada tų klaidų pasekmės neturi būti katastrofiškos ar net labai reikšmingos. Lyno akrobatas nebando naujų triukų neturėdamas tinklo apačioje, o sportininkas nebandytų naujo judesio per čempionato rungtynes. Viena priežasčių, kodėl gyvenime tiek daug laiko būname veikimo zonoje, yra ta, kad mūsų aplinka dažnai yra bereikalingai rizikinga. Mes kuriame vieni kitiems socialinę riziką, net mokyklose, kuriose visas dėmesys turėtų būti mokslui, ir aš nekalbu apie standartizuotus testus. Turiu omeny, kad kiekvieną dienos minutę daugelis mokinių, nuo pradinukų iki studentų, mano, kad jei jie suklys, tai kiti prasčiau apie juos galvos. Nenuostabu, kad jie visada jaučia stresą ir neprisiima rizikos, reikalingos mokymuisi. Bet išmoksta, kad klaidos yra nepageidaujamos, netyčia, kai mokytojai ar tėvai nori girdėti tik teisingus atsakymus ir nepripažįsta klaidų, užuot jas priėmę ir išnagrinėję, kad iš jų pasimokytų ar kai ieškome glaustų atsakymų, užuot skatinę labiau tyrinėjantį mąstymą, iš kurio galime pasimokyti. Kai mokinių ar studentų namų darbai vertinami skaičiumi ar raide ir įskaičiuojami į galutinį pažymį, užuot buvę skirti praktikai, klaidoms, atsiliepimams ir refleksijai, mes pasakome, kad mokykla yra veikimo zona. Tas pats yra ir mūsų darbovietėse. Įmonėse, kurias aš konsultuoju, dažnai matau puikią darbo kultūrą, kurią vadovai puoselėja, kad paskatintų gerą darbą. Bet tai darbuotojus apriboja likt prie to, ką žino, o ne bandyti kažką naujo, taigi įmonės nesugeba pasikeisti ir patobulėti ir jos atsilieka. Mes galime sukurti daugiau vietos augimui, pradėdami vieni su kitais kalbėtis apie tai, kada kurioje zonoje norime būti. Kur mes norime patobulėti ir kaip? Ir kada mes norime veikti bei sumažinti klaidas? Tokių būdu išsiaiškinsime, kas yra sėkmė, kada ir kaip geriausia vienas kitą palaikyt. Bet kas, jei mes nuolat esame rizikingose situacijose ir jaučiame, kad dar negalime užmegzti tų pokalbių? Štai trys dalykai, kuriuos galime individualiai nuveikti. Pirma, galime sukurt mažos rizikos salas, esančias didelės rizikos jūroje. Tai vietos, kur klaidų pasekmės yra mažos. Pavyzdžiui, galime susirasti mokytoją ar patikimą kolegą, su kuriuo galim keistis idėjomis ar pasikalbėti jautriomis temomis, ar apsikeisti vaidmenimis. Arba projekto metu, galime prašyti susitikimų, skirtų grįžtamajam ryšiui. Arba skirti laiko skaitymui, ar vaizdo įrašų žiūrėjimui, ar virtualiems kursams. Tai tik keletas pavyzdžių. Antra, galime vykdyti ir atlikti, kaip iš mūsų ir tikimasi, bet po to apgalvoti, ką galėtume padaryti geriau, kaip kad Beyoncé daro, ir galime stebėti bei kopijuoti ekspertus. Stebėjimas, refleksija ir pasikeitimas – tai mokymosi zona. Pagaliau, galime vesti į priekį ir sumažinti riziką kitiems, dalindamiesi, kur norime patobulėti, klausinėdami apie tai, ko nežinome, prašydami grįžtamojo ryšio, pasakodami apie klaidas ir apie tai, ką iš jų išmokome, kad kiti nebijotų to daryti. Tikrasis pasitikėjimas – tai nuolatinio mokymosi modeliavimas. O kas, jei gyvenime ne nuolatos darytume, veiktume, o daugiau laiko tyrinėtume, klaustume, klausytumėmės, eksperimentuotume, mąstytume, siektume ir taptume? O kas, jei kiekvienas mūsų visada stengėsi kažkur patobulėti? O kas, jei sukurtume daugiau mažos rizikos salų ir vandenų? Ir kas, jei išsiaiškintume, su savimi ir su savo kolegomis, kada norime mokytis ir kada norime veikti, tam, kad mūsų pastangos taptų svarbesnės, mūsų tobulėjimas – nesibaigiantis ir mūsų geriausia – dar geriau? Ačiū.