Pastaruoju metu daug galvoju apie pasaulį

ir kaip jis pasikeitė 
per paskutinius 20, 30, 40 metų.

Prieš 20 ar 30 metų,

jei višta peršalo,
nusičiaudėjo ir numirė

kur nors atokiame Rytų Azijos kaimelyje,

tai būtų tragedija vištai

ir jos artimiesiems,

bet nemanau, kad dėl to

būtumę susirūpinę

dėl pasaulinės pandemijos grėsmės

ir milijonų mirčių.

Prieš 30 ar daugiau metų,
jei Šiaurės Amerikos bankas

būtų paskolinęs per daug pinigų žmonėms,

kurie negalėtų tų pinigų grąžinti

ir bankas bankrutuotų,

nukentėtų skolintojas

ir skolininkas,

bet mes net negalėjome įsivaizduoti,

kad tai parklupdytų
pasaulinę ekonominę sistemą

beveik dešimtmečiui.

Tai yra globalizacija.

Tai stebuklas, kurio dėka

galime perkelti savo kūnus,
skleisti savo mintis,

savo žodžius,
savo įsivaizdavimus ir idėjas

mokymą ir mokymąsį aplink pasaulį

taip greitai ir pigiai
kaip niekad anksčiau.

Yra ir daug neigiamų dalykų,

apie kuriuos aš kalbėjau,

bet yra ir daug gerų.

Daugelis iš mūsų nesame girdėję

apie sėkmingai įgyvendintus
Tūkstantmečio plėtros tikslus,

kai kurie uždaviniai buvo pasiekti

kur kas anksčiau, nei numatyta.

Tai tik įrodo, kad žmonija

gali pasiekti nepaprastą progresą,

jei veikia kartu ir labai stengiasi.

Trumpai tariant,

jaučiu, kad globalizacija

mus užklupo netikėtai

ir mes į ją reaguojame lėtai.

Kai žiūrime į neigiamą
globalizacijos pusę,

ji gali pasirodyti neįveikiama.

Visi didieji šių dienų iššūkiai,

tokie kaip klimato kaita, žmogaus teisės,

demografija, terorizmas, pandemijos,

prekyba narkotikais ir žmonių vergovė,

rūšių išnykimas, galėčiau tęsti ir tęsti,

atrodo, kad šių iššūkių akivaizdoje

nejudame į priekį.

Trumpai tariant, tai yra iššūkis,

mestas mums visiems

šiuo įdomiu žmonijos istorijos tarpsniu.

Tai yra mūsų sekantis žingsnis.

Mums reikia susiimti,

ir reikia išsiaiškinti,

kurie globalūs sprendimai geriausi,

kitaip būsime rūšis,

kuri tapo globalizacijos problemų auka.

Kodėl mes taip lėtai siekiame pažangos?

Kokia to priežastis?

Na, žinoma, yra ne viena priežastis,

bet tikriausiai svarbiausia iš jų

yra tai, kad mes vis dar veikiame taip,

kaip veikė rūšis

200 ar 300 metų atgal.

Žemėje yra viena nenugalima jėga

ir tai yra septyni milijardai žmonių,

tai mes, žmonės, sukuriame
visas problemas,

tarp kitko,

mes jas ir išspręsime.

Bet kaip šie septyni milijardai veikia?

Jie vis dar pasidalinę į
apytiksliai 200 tautinių valstybių,

turinčių vyriausybes,

kurios kuria įstatymus

ir verčia mus tikėti tam tikrais dalykais.

Tai pakankamai efektyvi sistema,

bet problema yra ta, kad kuriami įstatymai

ir vyriausybių mąstymas

yra netinkamas globalių
problemų sprendimui,

nes yra žiūrima į vidų.

Mūsų išrinkti politikai

ir tie, kurių mes neišrinkome,

galvoja mikroskopiškai.

Jie neturi teleskopinio mąstymo.

Jie žiūri į vidų. Jie apsimetinėja
ir elgiasi taip,

lyg kiekviena šalis būtų sala,

sau laimingai egzistuojanti

atskirai nuo kitų,

savo mažoje planetoje

su savo maža saulės sistema.

Štai kur problema:

šalys, besivaržančios tarpusavyje,

šalys, viena su kita kariaujančios.

Šią savaitę, kaip ir bet kurią kitą,

matome, kaip žmonės iš skirtingų šalių
mėgina vienas kitą nužudyti,

bet jei tai ir nevyksta,

egzistuoja nuolatinė kova tarp šalių,

kuomet viena bando įgelti kitai.

Tai nėra gera situacija.

Mums reikia ją pakeisti.

Mums reikia rasti būdus,

skatinančius geresnį bendradarbiavimą.

O kodėl jie to nedaro?

Kodėl mūsų lyderiai vis dar
užsispyrę žiūri vidun?

Pirma ir akivaizdžiausia priežastis

yra ta, kad mes to prašome iš jų.

Mes sakome jiems tai daryti.

Kai mes išrenkame vyriausybę

arba toleruojame neišrinktas vyriausybes,

mes jiems sakome, kad tai, ko mes norime,

yra gauti tam tikrus dalykus

mums mūsų šalyje.

Mes norime gerovės,

augimo, konkurencingumo,
aiškumo, teisingumo

ir kitų tokių dalykų.

Jei nepradėsime savo vyriausybių prašyti

galvoti labiau į išorę,

apie globalias problemas,
kurios mus pribaigs,

jei mes tuo nesirūpinsime,

tuomet mes vargu ar galime juos kaltinti,

jei jie ir toliau žiūrės į vidų,

jei jie vis tiek galvos mikroskopiškai

vietoje to, kad galvotų teleskopiškai.

Tai pirmoji priežastis,
kodėl dalykai nesikeičia.

Antroji priežastis yra ta,
kad vyriausybės,

taip pat kaip ir mes,

yra kultūriniai psichopatai.

Nenoriu būti nemandagus,

bet jūs žinote, kas tai yra.

Psichopatas yra žmogus,

jo paties nelaimei,

stokojantis gebėjimo įsijausti

į kitus.

Žiūrėdami į kitus,

jie nemato

gilių, turtingų, tris dimensijas
aprėpiančių asmeninių gyvenimų,

žmonių siekių ir ambicijų.

Ką jie mato yra kartoninės iškarpos,

ir tai yra liūdna ir labai vieniša,

ir laimei - labai reta.

Bet geriau pagalvojus, ar mums visiems

lengva įsijausti į kitą?

O taip, mes visi sugebame užjausti

panašius į save,

kurie atrodo, vaikšto,

kalba ir meldžiasi taip, kaip ir mes,

rengiasi taip pat,

bet kai kalba eina apie kitokius,

kurie rengiasi kitaip,

meldžiasi kitaip,

ir kalba ne visai taip, kaip mes,

ar nežiūrime į juos taip,

kaip į kartonines iškarpas?

Turime savęs to klausti,

privalome nuolatos sau priminti apie tai.

Ar mes ir mūsų politikai

esame tam tikro laipsnio
kultūriniai psichopatai?

Trečia priežastis neverta dėmesio,

nes ji skamba kvailai,

tarp valstybių gajus įsitikinimas,

kad vietiniai tikslai

ir tarptautiniai tikslai

nėra ir niekada nebus suderinami.

Tai yra nesąmonė.

Dieną aš politikos patarėjas.

Paskutinius 15 metų praleidau

patarinėdamas pasaulio vyriausybėms,

ir per tą laiką neteko susidurti

su vietinės reikšmės problema,

kurios nebūtų galima labiau kūrybingai,

efektyviai ir greitai išspręsti,

nei laikant ją tarptautine problema,

žvelgiant į tarptautinį kontekstą,

lyginant su tuo, ką yra padarę kiti,

kviečiantis į pagalbą kitus,
dirbant globaliai,

vietoj to, kad būtų užsidaroma viduje.

Turint visa tai omeny,
jums gali kilti klausimas,

kodėl vis tik tai neveikia?

Kodėl taip sunku priversti
politikus pasikeisti?

Kodėl negalime to pareikalauti?

Aš, kaip ir daugelis mūsų,
daug laiko praleidžiu skųsdamasis

dėl to, kaip sunku priversti
žmones pasikeisti,

bet manau, kad neverta jaudintis.

Mums reikia susitaikyti su tuo,

kad iš prigimties esame
konservatyvūs sutvėrimai.

Mums nepatinka keistis.

Taip yra dėl paprasčiausios evoliucijos.

Mes tikriausiai nebūtume čia, kur esame,

jei nebūtume tokie atsparūs pokyčiams.

Tai paprasta: prieš tūkstančius metų

supratome, kad jei elgsimės taip,

kaip visada, tuomet nemirsime,

nes tai, ką darėme prieš tai,

mūsų nenužudė,

ir jei ir toliau taip gyvensime,

viskas bus gerai,

ir labai protinga nedaryti
nieko naujo,

nes tai gali mus nužudyti.

Žinoma, nėra taisyklių be išimčių.

Kitaip mes niekada nieko nepasiektumėme.

Ir viena iš jų, labai įdomi išimtis,

yra galimybė parodyti žmonėms,

kad jie gaus tam tikros naudos,

jei patikės ir sugebės

šiek tiek pasikeisti.

Per paskutinius 10 ar 15 metų
daug laiko skyriau tam,

kad išsiaiškinčiau,
kas galėtų būti ta nauda,

skatinanti ne tik politikus,

bet ir verslą bei visą populiaciją,

mus visus

galvoti šiek tiek globaliau,

matyti didesnį paveikslą,

žiūrėti ne vien į save,
bet matyti ir išorinį pasaulį.

Ir štai čia aš supratau

kai ką labai svarbaus.

2005-aisiais aš pradėjau tyrimą,

pavadintą Valstybių Įvaizdžio Indeksas.

Tai didelio mąsto tyrimas,

apimantis didelę pasaulio
populiacijos dalį,

reprezentuojantis apie 70 proc.

pasaulio populiacijos,

aš jiems pateikiau klausimus apie tai,

ką jie galvoja apie kitas šalis.

Valstybių Įvaizdžio Indeksas

išaugo į milžinišką duomenų bazę.

Tai apie 200 milijardų
informacinių vienetų,

parodančių, ką paprasti žmonės
mano apie kitas šalis

ir kodėl.

Kodėl aš tai padariau? 
Vyriausybės, kurioms aš patarinėju,

labai suinteresuotos sužinoti,

ką apie jas mano kiti.

Jie žino, iš dalies dėl to,

kad aš jiems padėjau tai suprasti,

kad išgyventų ir klestėtų

šiame pasaulyje,

valstybėms reikia geros reputacijos.

Jei valstybė turi pozityvų įvaizdį,

kaip kad Vokietija, Švedija ar Šveicarija,

viskas yra lengva ir pigu.

Daugiau turistų,

daugiau investicijų.

Produktai parduodami brangiau.

Kita vertus, jei šalies įvaizdis

labai silpnas ar negatyvus,

viskas yra sudėtinga ir brangu.

Taigi valstybės rūpinasi

savo įvaizdžiu,

nes tai yra tiesiogiai susiję su tuo,

kiek pinigų jie gali pritraukti,

o tai jie yra prižadėję

šalies gyventojams.

Prieš keletą metų skyriau šiek tiek laiko

šiai milžiniškai duomenų bazei

ir mėginau

išsiaiškinti,

kodėl žmonėms patinka tam tikros šalys

labiau už kitas.

Atsakymas, kurį gavau,

mane pribloškė.

Tai buvo 6.8.

Neturiu laiko papasakoti apie tai plačiau.

Iš esmės ką aš sužinojau -

(Juokas) (Plojimai) -

šalys, kurios mums patinka,

yra geros šalys.

Mes nesižavime šalimis dėl to,
kad jos yra turtingos,

galingos ar sėkmingos,

modernios ar technologiškai pažengusios.

Mes žavimės šalimis, kurios yra geros.

Ką reiškia būti geru?

Mes turime omenyje šalis,

kurios prisideda prie pasaulinio gėrio,

šalys, kurios daro pasaulį saugesniu,

geresniu, turtingesniu arba teisingesniu.

Tai mums patinkančios šalys.

Tai labai reikšmingas atradimas -

matote, kur aš lenkiu -

nes išsprendžiama sudėtinga problema.

Dabar kiekvienai vyriausybei
aš galiu sakyti,

kad jei jie nori klestėti,
jie privalo daryti gera.

Jei nori daugiau parduoti,

pritraukti daugiau investuotojų,

padidinti konkurencingumą,

tuomet privalote elgtis gražiai,

nes už tai žmonės jus gerbs

ir norės su jumis turėti reikalų,

ir kuo daugiau jūs bendradarbiausite,

tuo konkurencingesnis tapsite.

Tai svarbus atradimas,

ir tai supratęs

iš karto numaniau sekantį indeksą.

Kuo senesnis darausi,
tuo paprastesnės mano mintys

ir tuo vaikiškesnės.

Ši vadinasi "Geros Šalies Indeksas"

ir jis daro būtent tai.

Jis matuoja, arba tiksliau
būtų sakyti, mėgina

kiek tiksliai kiekviena šalis prisideda

ne tik prie savo,

bet prie visos žmonijos gerbūvio.

Keista, bet niekas niekada

nemėgino to išmatuoti.

Mano kolega daktaras Robert Govers ir aš

didžiąją paskutinių dvejų metų dalį,

pasitelkę daugybės rimtų
ir protingų žmonių pagalbą,

sintetinome iš viso pasaulio
surinktus patikimus duomenis

idant išsiaiškintumėme,

ką šalys duoda pasauliui.

Laukiate, kol atskleisiu,

kas pirmoje vietoje.

Ir aš jums pasakysiu,

bet visų pirma, noriu pabrėžti,

ką aš turiu omeny,

sakydamas gera šalis.

Aš nenoriu pasakyti morališkai gera.

Kai aš sakau, kad šalis X

yra geriausia pasaulyje,

noriu pasakyti,
kad ji daro daugiausia gero.

Tai nėra tas pats.

Kai kalbame apie gerą šalį,

ji gali būti gera, daugiau gera
arba daugiausia geriausia.

Tai ne tas pats, kas gera,
geresnė ir geriausia.

Tai šalis, kuri paprasčiausiai duoda

žmonijai daugiau, nei kuri kita.

Aš nekalbu, kaip elgiamasi namuose,

nes tai yra matuojama kitur.

O nugalėtojas yra

Airija.

(Plojimai)

Atsižvelgiant į surinktus duomenis,

nė viena pasaulio šalis,

skaičiuojant kiekvieną
žmogų populiacijoje,

kiekvieną dolerį BVP,

neduoda pasauliui daugiau, nei Airija.

Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad kai mes einame miegoti,

per tas 15 sekundžių
prieš nugrimstant į miegą,

paskutinė mūsų mintis turėtų būti:

ačiū Dievui yra Airija.

(Juokas)

Ir tai

(Plojimai)

per patį ekonominės recesijos sunkmetį,

čia yra svarbi pamoka,
kurią reikia išmokti,

nepamiršti tarptautnių įsipareigojimų,

kai mėgini atstatyti savo ekonomiką,

tai reiškia daug.

Suomija surenka labai panašiai.

Ji žemiau už Airiją tik todėl,

kad jos mažiausias balas

yra mažesnis, negu
Airijos mažiausias.

Kitas dalykas apie top 10

yra tai, kad išskyrus Naująją Zelandiją,

Vakarų Europos šalys.

Taip pat jos visos turtingos.

Tai mane prislėgė,

nes vienas dalykų,

kurių nenorėjau atrasti,

kad tik turtingos šalys

gali padėti neturtingoms.

Bet mes ne apie tai.

Pažvelgę į žemiau
sąraše esančias šalis

neturiu skaidrės

pamatysite kai ką,

kas mane padarė labai laimingu,

kad Kenija yra top 30,

ir tai pademonstruoja
vieną labai svarbų dalyką.

Kalba eina ne apie pinigus.

Tai požiūrio dalykas.

Tai kultūros dalykas.

Tai vyriausybė ir žmonės,

kuriems rūpi likęs pasaulis

ir jie turi drąsos ir vaizduotę,

kad mąstytų globaliai, o ne savanaudiškai.

Prabėgsiu per kitas skaidres,

kad pamatytumėte žemiau esančias šalis.

Vokietija 13-ta,

JAV 21- toje vietoje,

Meksika 66-ta,

tuomet didelės besivystančios šalys,

tokios kaip Rusija 95-ta,

Kinija 107-ta.

Tokios šalys kaip Kinija, Rusija, Indija,

esančios vienodai žemai,

na, iš vienos pusės, nestebina.

Per pastaruosius dešimtmečius

daugiausia laiko skyrė savo ekomonikai,

savo visuomenės ir politikos kūrimui,

bet reikia tikėtis,

kad sekančioje augimo fazėje

žiūrės daugiau į įšorę,

nei kad per pirmąją fazę.

Tada galima išskirti visas sritis,

iš kurių susideda indeksas.

Galite tai daryti.

Nuo šio vidurnakčio
tai bus goodcountry.org,

kur matysite visas šalis.

Galite matyti kiekvieną
indekso sudedamąją dalį.

Tai yra Geros Šalies Indeksas.

Kam to reikia?

Aš noriu pamėginti

įtraukti šį žodį,

arba sugrąžinti,

į diskursą.

Esu daug girdėjęs apie
konkurencingas šalis.

Daug girdėjau apie klestinčias,

turtingas, greitai augančias šalis.

Daug esu girdėjęs ir apie laimingas šalis,

galų gale tai juk savanaudiška.

Tai vis tiek apie mus,

jei mes ir toliau
galvosime apie save,

pakliūsime į bėdą.

Manau, kad visi žinome,

ką norime išgirsti.

Norime girdėti apie geras šalis,

ir taip noriu jūsų visų paprašyti.

Aš daug neprašau.

Jums tai gali pasirodyti lengva,

netgi kelti pasimėgavimą

ir būti naudinga,

tai yra žodį "geras"

pradėti vartoti

šiame kontekste.

Kai galvoji apie savo šalį,

kai galvoji apie kitas šalis,

apie kompanijas,

kai kalbama apie pasaulį,
kuriame gyvename,

pradėkite vartoti šį žodį taip,

kaip aš šiandien jums papasakojau.

Ne geras kaip blogo priešingybė,

nes tai yra niekada
nesibaigiantis argumentas.

Geras, priešingas savanaudiškumui,

gera šalis, tokia,
kuri galvoja apie visus.

Štai ko aš norėčiau iš jūsų,

kad naudotumėt kaip lazdą,

kuria galėtumėte mušti savo politikus,

Kai juos išrenkate, perrenkate,

kai balsuojat, kai klausotės,

ką jie jums siūlo,

naudokite žodį "geras"

ir klauskite savęs:

"Ar šitaip elgtųsi gera šalis?"

Ir jei atsakymas yra ne, būkite įtarūs.

Paklauskite savęs, ar taip turi elgtis

mano šalis?

Ar aš noriu priklausyti šaliai,

kuri mano vardu elgiasi taip,

kaip aš nenoriu?

Iš kitos pusės, ar aš

norėčiau vaikščioti iškėlęs galvą

galvodamas:

"Taip, didžiuojuosi,
kad priklausau gerai šaliai"

Ir visi jus sutiktų draugiškai.

Ir tas 15 sekundžių

prieš užmigdami sakytų:

"Dieve, kaip gerai, kad
egzistuoja šio žmogaus šalis."

Galiausiai aš esu įsitkinęs,
kad tai pakeis pasaulį.

Tas žodis "geras"

ir skaičius 6.8

ir atradimas, slypintis už šio skaičiaus,

pakeitė mano gyvenimą.

Manau, kad gali pakeisti ir jūsų,

ir galime tai panaudoti,
kad pakeistumėm

tai, kaip elgiasi mūsų
politikai ir kompanijos,

ir taip galime pakeisti pasaulį.

Kai pradėjau apie tai galvoti,

savo šalį pamačiau kitoje šviesoje.

Maniau, kad noriu gyventi
turtingoje šalyje,

tada pradėjau galvoti,
kad laimingoje šalyje,

bet tada supratau,

kad to negana.

Nenoriu gyventi turtingoje šalyje,

greitai besivystančioje

arba konkurencingoje.

Noriu gyventi geroje šalyje

ir tikiuosi, kad jūs norite to paties.

Ačiū.

(Plojimai)