Pastaruoju metu daug galvoju apie pasaulį
ir kaip jis pasikeitė
per paskutinius 20, 30, 40 metų.
Prieš 20 ar 30 metų,
jei višta peršalo,
nusičiaudėjo ir numirė
kur nors atokiame Rytų Azijos kaimelyje,
tai būtų tragedija vištai
ir jos artimiesiems,
bet nemanau, kad dėl to
būtumę susirūpinę
dėl pasaulinės pandemijos grėsmės
ir milijonų mirčių.
Prieš 30 ar daugiau metų,
jei Šiaurės Amerikos bankas
būtų paskolinęs per daug pinigų žmonėms,
kurie negalėtų tų pinigų grąžinti
ir bankas bankrutuotų,
nukentėtų skolintojas
ir skolininkas,
bet mes net negalėjome įsivaizduoti,
kad tai parklupdytų
pasaulinę ekonominę sistemą
beveik dešimtmečiui.
Tai yra globalizacija.
Tai stebuklas, kurio dėka
galime perkelti savo kūnus,
skleisti savo mintis,
savo žodžius,
savo įsivaizdavimus ir idėjas
mokymą ir mokymąsį aplink pasaulį
taip greitai ir pigiai
kaip niekad anksčiau.
Yra ir daug neigiamų dalykų,
apie kuriuos aš kalbėjau,
bet yra ir daug gerų.
Daugelis iš mūsų nesame girdėję
apie sėkmingai įgyvendintus
Tūkstantmečio plėtros tikslus,
kai kurie uždaviniai buvo pasiekti
kur kas anksčiau, nei numatyta.
Tai tik įrodo, kad žmonija
gali pasiekti nepaprastą progresą,
jei veikia kartu ir labai stengiasi.
Trumpai tariant,
jaučiu, kad globalizacija
mus užklupo netikėtai
ir mes į ją reaguojame lėtai.
Kai žiūrime į neigiamą
globalizacijos pusę,
ji gali pasirodyti neįveikiama.
Visi didieji šių dienų iššūkiai,
tokie kaip klimato kaita, žmogaus teisės,
demografija, terorizmas, pandemijos,
prekyba narkotikais ir žmonių vergovė,
rūšių išnykimas, galėčiau tęsti ir tęsti,
atrodo, kad šių iššūkių akivaizdoje
nejudame į priekį.
Trumpai tariant, tai yra iššūkis,
mestas mums visiems
šiuo įdomiu žmonijos istorijos tarpsniu.
Tai yra mūsų sekantis žingsnis.
Mums reikia susiimti,
ir reikia išsiaiškinti,
kurie globalūs sprendimai geriausi,
kitaip būsime rūšis,
kuri tapo globalizacijos problemų auka.
Kodėl mes taip lėtai siekiame pažangos?
Kokia to priežastis?
Na, žinoma, yra ne viena priežastis,
bet tikriausiai svarbiausia iš jų
yra tai, kad mes vis dar veikiame taip,
kaip veikė rūšis
200 ar 300 metų atgal.
Žemėje yra viena nenugalima jėga
ir tai yra septyni milijardai žmonių,
tai mes, žmonės, sukuriame
visas problemas,
tarp kitko,
mes jas ir išspręsime.
Bet kaip šie septyni milijardai veikia?
Jie vis dar pasidalinę į
apytiksliai 200 tautinių valstybių,
turinčių vyriausybes,
kurios kuria įstatymus
ir verčia mus tikėti tam tikrais dalykais.
Tai pakankamai efektyvi sistema,
bet problema yra ta, kad kuriami įstatymai
ir vyriausybių mąstymas
yra netinkamas globalių
problemų sprendimui,
nes yra žiūrima į vidų.
Mūsų išrinkti politikai
ir tie, kurių mes neišrinkome,
galvoja mikroskopiškai.
Jie neturi teleskopinio mąstymo.
Jie žiūri į vidų. Jie apsimetinėja
ir elgiasi taip,
lyg kiekviena šalis būtų sala,
sau laimingai egzistuojanti
atskirai nuo kitų,
savo mažoje planetoje
su savo maža saulės sistema.
Štai kur problema:
šalys, besivaržančios tarpusavyje,
šalys, viena su kita kariaujančios.
Šią savaitę, kaip ir bet kurią kitą,
matome, kaip žmonės iš skirtingų šalių
mėgina vienas kitą nužudyti,
bet jei tai ir nevyksta,
egzistuoja nuolatinė kova tarp šalių,
kuomet viena bando įgelti kitai.
Tai nėra gera situacija.
Mums reikia ją pakeisti.
Mums reikia rasti būdus,
skatinančius geresnį bendradarbiavimą.
O kodėl jie to nedaro?
Kodėl mūsų lyderiai vis dar
užsispyrę žiūri vidun?
Pirma ir akivaizdžiausia priežastis
yra ta, kad mes to prašome iš jų.
Mes sakome jiems tai daryti.
Kai mes išrenkame vyriausybę
arba toleruojame neišrinktas vyriausybes,
mes jiems sakome, kad tai, ko mes norime,
yra gauti tam tikrus dalykus
mums mūsų šalyje.
Mes norime gerovės,
augimo, konkurencingumo,
aiškumo, teisingumo
ir kitų tokių dalykų.
Jei nepradėsime savo vyriausybių prašyti
galvoti labiau į išorę,
apie globalias problemas,
kurios mus pribaigs,
jei mes tuo nesirūpinsime,
tuomet mes vargu ar galime juos kaltinti,
jei jie ir toliau žiūrės į vidų,
jei jie vis tiek galvos mikroskopiškai
vietoje to, kad galvotų teleskopiškai.
Tai pirmoji priežastis,
kodėl dalykai nesikeičia.
Antroji priežastis yra ta,
kad vyriausybės,
taip pat kaip ir mes,
yra kultūriniai psichopatai.
Nenoriu būti nemandagus,
bet jūs žinote, kas tai yra.
Psichopatas yra žmogus,
jo paties nelaimei,
stokojantis gebėjimo įsijausti
į kitus.
Žiūrėdami į kitus,
jie nemato
gilių, turtingų, tris dimensijas
aprėpiančių asmeninių gyvenimų,
žmonių siekių ir ambicijų.
Ką jie mato yra kartoninės iškarpos,
ir tai yra liūdna ir labai vieniša,
ir laimei - labai reta.
Bet geriau pagalvojus, ar mums visiems
lengva įsijausti į kitą?
O taip, mes visi sugebame užjausti
panašius į save,
kurie atrodo, vaikšto,
kalba ir meldžiasi taip, kaip ir mes,
rengiasi taip pat,
bet kai kalba eina apie kitokius,
kurie rengiasi kitaip,
meldžiasi kitaip,
ir kalba ne visai taip, kaip mes,
ar nežiūrime į juos taip,
kaip į kartonines iškarpas?
Turime savęs to klausti,
privalome nuolatos sau priminti apie tai.
Ar mes ir mūsų politikai
esame tam tikro laipsnio
kultūriniai psichopatai?
Trečia priežastis neverta dėmesio,
nes ji skamba kvailai,
tarp valstybių gajus įsitikinimas,
kad vietiniai tikslai
ir tarptautiniai tikslai
nėra ir niekada nebus suderinami.
Tai yra nesąmonė.
Dieną aš politikos patarėjas.
Paskutinius 15 metų praleidau
patarinėdamas pasaulio vyriausybėms,
ir per tą laiką neteko susidurti
su vietinės reikšmės problema,
kurios nebūtų galima labiau kūrybingai,
efektyviai ir greitai išspręsti,
nei laikant ją tarptautine problema,
žvelgiant į tarptautinį kontekstą,
lyginant su tuo, ką yra padarę kiti,
kviečiantis į pagalbą kitus,
dirbant globaliai,
vietoj to, kad būtų užsidaroma viduje.
Turint visa tai omeny,
jums gali kilti klausimas,
kodėl vis tik tai neveikia?
Kodėl taip sunku priversti
politikus pasikeisti?
Kodėl negalime to pareikalauti?
Aš, kaip ir daugelis mūsų,
daug laiko praleidžiu skųsdamasis
dėl to, kaip sunku priversti
žmones pasikeisti,
bet manau, kad neverta jaudintis.
Mums reikia susitaikyti su tuo,
kad iš prigimties esame
konservatyvūs sutvėrimai.
Mums nepatinka keistis.
Taip yra dėl paprasčiausios evoliucijos.
Mes tikriausiai nebūtume čia, kur esame,
jei nebūtume tokie atsparūs pokyčiams.
Tai paprasta: prieš tūkstančius metų
supratome, kad jei elgsimės taip,
kaip visada, tuomet nemirsime,
nes tai, ką darėme prieš tai,
mūsų nenužudė,
ir jei ir toliau taip gyvensime,
viskas bus gerai,
ir labai protinga nedaryti
nieko naujo,
nes tai gali mus nužudyti.
Žinoma, nėra taisyklių be išimčių.
Kitaip mes niekada nieko nepasiektumėme.
Ir viena iš jų, labai įdomi išimtis,
yra galimybė parodyti žmonėms,
kad jie gaus tam tikros naudos,
jei patikės ir sugebės
šiek tiek pasikeisti.
Per paskutinius 10 ar 15 metų
daug laiko skyriau tam,
kad išsiaiškinčiau,
kas galėtų būti ta nauda,
skatinanti ne tik politikus,
bet ir verslą bei visą populiaciją,
mus visus
galvoti šiek tiek globaliau,
matyti didesnį paveikslą,
žiūrėti ne vien į save,
bet matyti ir išorinį pasaulį.
Ir štai čia aš supratau
kai ką labai svarbaus.
2005-aisiais aš pradėjau tyrimą,
pavadintą Valstybių Įvaizdžio Indeksas.
Tai didelio mąsto tyrimas,
apimantis didelę pasaulio
populiacijos dalį,
reprezentuojantis apie 70 proc.
pasaulio populiacijos,
aš jiems pateikiau klausimus apie tai,
ką jie galvoja apie kitas šalis.
Valstybių Įvaizdžio Indeksas
išaugo į milžinišką duomenų bazę.
Tai apie 200 milijardų
informacinių vienetų,
parodančių, ką paprasti žmonės
mano apie kitas šalis
ir kodėl.
Kodėl aš tai padariau?
Vyriausybės, kurioms aš patarinėju,
labai suinteresuotos sužinoti,
ką apie jas mano kiti.
Jie žino, iš dalies dėl to,
kad aš jiems padėjau tai suprasti,
kad išgyventų ir klestėtų
šiame pasaulyje,
valstybėms reikia geros reputacijos.
Jei valstybė turi pozityvų įvaizdį,
kaip kad Vokietija, Švedija ar Šveicarija,
viskas yra lengva ir pigu.
Daugiau turistų,
daugiau investicijų.
Produktai parduodami brangiau.
Kita vertus, jei šalies įvaizdis
labai silpnas ar negatyvus,
viskas yra sudėtinga ir brangu.
Taigi valstybės rūpinasi
savo įvaizdžiu,
nes tai yra tiesiogiai susiję su tuo,
kiek pinigų jie gali pritraukti,
o tai jie yra prižadėję
šalies gyventojams.
Prieš keletą metų skyriau šiek tiek laiko
šiai milžiniškai duomenų bazei
ir mėginau
išsiaiškinti,
kodėl žmonėms patinka tam tikros šalys
labiau už kitas.
Atsakymas, kurį gavau,
mane pribloškė.
Tai buvo 6.8.
Neturiu laiko papasakoti apie tai plačiau.
Iš esmės ką aš sužinojau -
(Juokas) (Plojimai) -
šalys, kurios mums patinka,
yra geros šalys.
Mes nesižavime šalimis dėl to,
kad jos yra turtingos,
galingos ar sėkmingos,
modernios ar technologiškai pažengusios.
Mes žavimės šalimis, kurios yra geros.
Ką reiškia būti geru?
Mes turime omenyje šalis,
kurios prisideda prie pasaulinio gėrio,
šalys, kurios daro pasaulį saugesniu,
geresniu, turtingesniu arba teisingesniu.
Tai mums patinkančios šalys.
Tai labai reikšmingas atradimas -
matote, kur aš lenkiu -
nes išsprendžiama sudėtinga problema.
Dabar kiekvienai vyriausybei
aš galiu sakyti,
kad jei jie nori klestėti,
jie privalo daryti gera.
Jei nori daugiau parduoti,
pritraukti daugiau investuotojų,
padidinti konkurencingumą,
tuomet privalote elgtis gražiai,
nes už tai žmonės jus gerbs
ir norės su jumis turėti reikalų,
ir kuo daugiau jūs bendradarbiausite,
tuo konkurencingesnis tapsite.
Tai svarbus atradimas,
ir tai supratęs
iš karto numaniau sekantį indeksą.
Kuo senesnis darausi,
tuo paprastesnės mano mintys
ir tuo vaikiškesnės.
Ši vadinasi "Geros Šalies Indeksas"
ir jis daro būtent tai.
Jis matuoja, arba tiksliau
būtų sakyti, mėgina
kiek tiksliai kiekviena šalis prisideda
ne tik prie savo,
bet prie visos žmonijos gerbūvio.
Keista, bet niekas niekada
nemėgino to išmatuoti.
Mano kolega daktaras Robert Govers ir aš
didžiąją paskutinių dvejų metų dalį,
pasitelkę daugybės rimtų
ir protingų žmonių pagalbą,
sintetinome iš viso pasaulio
surinktus patikimus duomenis
idant išsiaiškintumėme,
ką šalys duoda pasauliui.
Laukiate, kol atskleisiu,
kas pirmoje vietoje.
Ir aš jums pasakysiu,
bet visų pirma, noriu pabrėžti,
ką aš turiu omeny,
sakydamas gera šalis.
Aš nenoriu pasakyti morališkai gera.
Kai aš sakau, kad šalis X
yra geriausia pasaulyje,
noriu pasakyti,
kad ji daro daugiausia gero.
Tai nėra tas pats.
Kai kalbame apie gerą šalį,
ji gali būti gera, daugiau gera
arba daugiausia geriausia.
Tai ne tas pats, kas gera,
geresnė ir geriausia.
Tai šalis, kuri paprasčiausiai duoda
žmonijai daugiau, nei kuri kita.
Aš nekalbu, kaip elgiamasi namuose,
nes tai yra matuojama kitur.
O nugalėtojas yra
Airija.
(Plojimai)
Atsižvelgiant į surinktus duomenis,
nė viena pasaulio šalis,
skaičiuojant kiekvieną
žmogų populiacijoje,
kiekvieną dolerį BVP,
neduoda pasauliui daugiau, nei Airija.
Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad kai mes einame miegoti,
per tas 15 sekundžių
prieš nugrimstant į miegą,
paskutinė mūsų mintis turėtų būti:
ačiū Dievui yra Airija.
(Juokas)
Ir tai
(Plojimai)
per patį ekonominės recesijos sunkmetį,
čia yra svarbi pamoka,
kurią reikia išmokti,
nepamiršti tarptautnių įsipareigojimų,
kai mėgini atstatyti savo ekonomiką,
tai reiškia daug.
Suomija surenka labai panašiai.
Ji žemiau už Airiją tik todėl,
kad jos mažiausias balas
yra mažesnis, negu
Airijos mažiausias.
Kitas dalykas apie top 10
yra tai, kad išskyrus Naująją Zelandiją,
Vakarų Europos šalys.
Taip pat jos visos turtingos.
Tai mane prislėgė,
nes vienas dalykų,
kurių nenorėjau atrasti,
kad tik turtingos šalys
gali padėti neturtingoms.
Bet mes ne apie tai.
Pažvelgę į žemiau
sąraše esančias šalis
neturiu skaidrės
pamatysite kai ką,
kas mane padarė labai laimingu,
kad Kenija yra top 30,
ir tai pademonstruoja
vieną labai svarbų dalyką.
Kalba eina ne apie pinigus.
Tai požiūrio dalykas.
Tai kultūros dalykas.
Tai vyriausybė ir žmonės,
kuriems rūpi likęs pasaulis
ir jie turi drąsos ir vaizduotę,
kad mąstytų globaliai, o ne savanaudiškai.
Prabėgsiu per kitas skaidres,
kad pamatytumėte žemiau esančias šalis.
Vokietija 13-ta,
JAV 21- toje vietoje,
Meksika 66-ta,
tuomet didelės besivystančios šalys,
tokios kaip Rusija 95-ta,
Kinija 107-ta.
Tokios šalys kaip Kinija, Rusija, Indija,
esančios vienodai žemai,
na, iš vienos pusės, nestebina.
Per pastaruosius dešimtmečius
daugiausia laiko skyrė savo ekomonikai,
savo visuomenės ir politikos kūrimui,
bet reikia tikėtis,
kad sekančioje augimo fazėje
žiūrės daugiau į įšorę,
nei kad per pirmąją fazę.
Tada galima išskirti visas sritis,
iš kurių susideda indeksas.
Galite tai daryti.
Nuo šio vidurnakčio
tai bus goodcountry.org,
kur matysite visas šalis.
Galite matyti kiekvieną
indekso sudedamąją dalį.
Tai yra Geros Šalies Indeksas.
Kam to reikia?
Aš noriu pamėginti
įtraukti šį žodį,
arba sugrąžinti,
į diskursą.
Esu daug girdėjęs apie
konkurencingas šalis.
Daug girdėjau apie klestinčias,
turtingas, greitai augančias šalis.
Daug esu girdėjęs ir apie laimingas šalis,
galų gale tai juk savanaudiška.
Tai vis tiek apie mus,
jei mes ir toliau
galvosime apie save,
pakliūsime į bėdą.
Manau, kad visi žinome,
ką norime išgirsti.
Norime girdėti apie geras šalis,
ir taip noriu jūsų visų paprašyti.
Aš daug neprašau.
Jums tai gali pasirodyti lengva,
netgi kelti pasimėgavimą
ir būti naudinga,
tai yra žodį "geras"
pradėti vartoti
šiame kontekste.
Kai galvoji apie savo šalį,
kai galvoji apie kitas šalis,
apie kompanijas,
kai kalbama apie pasaulį,
kuriame gyvename,
pradėkite vartoti šį žodį taip,
kaip aš šiandien jums papasakojau.
Ne geras kaip blogo priešingybė,
nes tai yra niekada
nesibaigiantis argumentas.
Geras, priešingas savanaudiškumui,
gera šalis, tokia,
kuri galvoja apie visus.
Štai ko aš norėčiau iš jūsų,
kad naudotumėt kaip lazdą,
kuria galėtumėte mušti savo politikus,
Kai juos išrenkate, perrenkate,
kai balsuojat, kai klausotės,
ką jie jums siūlo,
naudokite žodį "geras"
ir klauskite savęs:
"Ar šitaip elgtųsi gera šalis?"
Ir jei atsakymas yra ne, būkite įtarūs.
Paklauskite savęs, ar taip turi elgtis
mano šalis?
Ar aš noriu priklausyti šaliai,
kuri mano vardu elgiasi taip,
kaip aš nenoriu?
Iš kitos pusės, ar aš
norėčiau vaikščioti iškėlęs galvą
galvodamas:
"Taip, didžiuojuosi,
kad priklausau gerai šaliai"
Ir visi jus sutiktų draugiškai.
Ir tas 15 sekundžių
prieš užmigdami sakytų:
"Dieve, kaip gerai, kad
egzistuoja šio žmogaus šalis."
Galiausiai aš esu įsitkinęs,
kad tai pakeis pasaulį.
Tas žodis "geras"
ir skaičius 6.8
ir atradimas, slypintis už šio skaičiaus,
pakeitė mano gyvenimą.
Manau, kad gali pakeisti ir jūsų,
ir galime tai panaudoti,
kad pakeistumėm
tai, kaip elgiasi mūsų
politikai ir kompanijos,
ir taip galime pakeisti pasaulį.
Kai pradėjau apie tai galvoti,
savo šalį pamačiau kitoje šviesoje.
Maniau, kad noriu gyventi
turtingoje šalyje,
tada pradėjau galvoti,
kad laimingoje šalyje,
bet tada supratau,
kad to negana.
Nenoriu gyventi turtingoje šalyje,
greitai besivystančioje
arba konkurencingoje.
Noriu gyventi geroje šalyje
ir tikiuosi, kad jūs norite to paties.
Ačiū.
(Plojimai)