„Kol mirtis mus išskirs“.
Kai susituokiame,
mes duodame įžadus.
Mylėti, gerbti,
atsisakyti kitų.
Arba, mano draugės žodžiais,
„Nepalikti nešvarių kojinių
po visus namus“.
(Juokas)
Mes neįvykdome kai kurių pažadų
kartais
bet vienas pažadas kuris išlieka
yra tas pirmasis:
„Kol mirtis mus išskirs“.
Nes sutuoktiniai savo sprendimais,
yra neišskiriami,
nei santuokoje, nei skyrybose.
Mano mentorius man kartą pasakė:
„Reikia stengtis pirmu bandymu
ištekėti už antrojo vyro“.
(Juokas)
Ką tai reiškė?
Tai nereiškė, kad Ponas Tas
tiesiog laukia už antrų durų.
Tai reiškė, kad norėdamas suprasti
kas padeda santuokai,
turėtum galvoti kaip santuoka baigiasi.
Skyrybos labai aiškiai išryškina
slaptąsias santuokos taisykles.
Visi turėtų suprasti tas taisykles
nes tai padeda kurti
stiprią santuoką nuo pat pradžių.
Suprantu, tai nėra labai romantiška,
bet kartais tai, ką mes darome iš meilės
gali būti tie patys dalykai
kurie trukdo meilei išlikti.
Aš esu šeimos teisės profesorė.
Aš mokiau studentus,
aš buvau advokatė,
aš esu mediatorė,
ir aš taip pat buvau išsiskyrusi.
Dabar aš laimingai ištekėjusi,
už savo tikrojo antro vyro.
(Juokas)
Priežastis, kodėl aš manau,
kad tai yra svarbu
yra tai, kad aš manau kiekvienas turėtų
kalbėtis šitais skausmingais klausimais
apie kuriuos šneka išsiskyrę žmonės.
Tie skausmingi pokalbiai
apie tai ką mes atidavėm,
ką mes skolingi,
ką mes noriai duodame
ir ką mes prarandame.
Taip pat, kas mus svarbu.
Šitie pokalbiai turėtų vykti
geroje santuokoje,
o ne jai sugriuvus.
Nes jei mes lauksime kol ji sugrius,
bus per vėlu.
Bet jei kalbėsimės anksti,
tai gali padėti sukurti
stipresnę santuoką.
Trys idėjos, kurias norėčiau pasiūlyti
jums apsvarstyti.
Viena, aukojimasis turėtų būti laikomas
sąžiningais mainais.
Du, nėra tokio dalyko kaip
nemokama vaikų priežiūra.
Ir trys, kas tavo,
greičiausiai taps mūsų.
Taigi aptarkime kiekvieną idėją.
Pirma,
aukojimasis turėtų būti
sąžiningi mainai.
Pavyzdžiui, Lisos ir Andriaus atveju.
Lisa nutaria mokytis medicinos
santuokos pradžioje,
ir Andrius dirbdamas remia abu.
Andrius dirba naktinėmis
pamainomis
ir jis atsisako savo
svajonių darbo kitame mieste.
Jis tai daro iš meilės.
Bet žinoma, jis supranta
kad Lisos mokslai
padės jiems abiems.
Bet prabėga keli metai, Andrius jaučiasi
užmirštas ir pilnas kartėlio.
Ir jis pradeda daug gerti.
Lisa pažiūri į savo gyvenimą,
pažiūri į Andrių, ir pamąsto:
„Čia ne tas sandoris kurio aš norėjau.“
Prabėga pora metų,
ji pabaigia mokslus,
ir ji pateikia dokumentus skyryboms.
Taigi mano idealiam pasauly,
koks nors santuokos tarpininkas
būtų su jais pasikalbėjęs
prieš Lisai pradedant medicinos mokslus.
Tuo metu,
tarpininkas galbūt paklaustų,
„Kaip tiksliai dori mainai veikia?
Kaip tai atrodo jūsų santuokoje?
Ką jūs pasiruošę duoti,
ir už ką pasiruošę būti skolingi?“
Taigi skiriantis
Lisa tikriausiai liks skolinga Andriui
finansinę paramą.
O Andriui....
jokia financinė parama
jam neatlygins už tai
ką jis paaukojo,
ir už nutrūkusią karjerą.
Jei jie apie skyrybas
būtų pagalvoję iš anksto,
kas būtų ivykę kitaip?
Na, galbūt Lisa būtų nusprendus
pasiimti paskolą ar dirbti pusę etato
kad galėtų apmokėti savo mokslus,
ir kad Andriui nebūtų tekus visa našta.
O Andrius galbūt būtų nusprendęs
dirbti kitame mieste
ir galbūt jie būtų važinėję
tuos porą metų
kol Lisa mokytųsi.
Paimkime kitą porą, Emilija ir Debę.
Jos gyvena dideliame mieste,
jos turi du vaikus, abi dirba.
Emilija gauna darbą mažame miestelyje,
ir jos nutaria ten kraustytis kartu.
Debė meta darbą,
kad galėtų pilnai prižiūrėti vaikus.
Debė palieka savo gimines,
draugus,
ir darbą kurį labai mėgo.
Mažame miestelyje,
Debė pradeda jaustis izoliuota ir vieniša.
Po 10 metų, Debė susiranda meilužę,
ir viskas subyra.
Santuokos mediatorius, atsiradęs
prieš joms persikraustant
ir prieš Debei metant darbą
galbūt jų būtų paklausęs,
„Kaip jūsų sprendimai dėl
vaikų priežiūros
įtakoja jūsų įsipareigojimus
viena kitai?
Kaip jie įtakoja jūsų santykius?
Nes nepamirškite,
nėra tokio dalyko
kaip nemokama vaikų priežiūra.
Jei jos būtų pagalvoję
apie skyrybas prieš tai,
kas galėjo ivykti kitaip?
Na, Debė galbūt būtų
geriau supratusi
kaip svarbūs jai yra giminės ir draugai
būtent šiame laikotarpyje
jai imantis motinystės pilnu etatu.
Galbūt Emilija,
sverdama savo džiaugsmą
dėl naujo darbo pasiūlymo
būtų taip pat pagalvojus
ką tai kainuotų Debei
ir kas būtų skolinga Debei
už prisiėmimą auginti vaikus
pilnu etatu.
Taigi, grįžkime prie Lisos ir Andriaus.
Lisa gavo paveldėjimą
iš savo močiutės
prieš santuoką.
Jiems susituokus, jie nusipirko namą,
ir Lisa sumokėjo pradinį inašą
iš paveldėjimo.
Andrius žinoma dirbo
ir mokėjo paskolą.
Visas jų priešsantuokinis
ir santuokinis turtas
tapo jungtinis.
Tas paveldėjimas dabar yra
santuokinis turtas.
Taigi, skiriantis, kas nutiks?
Jiems reikės parduoti namą
ir pasidalinti pajamas,
arba vienas gali išpirkti kitą.
Taigi santuokos tarpininkas,
jei su juo būtų kalbėta
prieš viskam nutinkant,
būtų paklausęs,
„Ką jūs norite laikyti atskirai,
ir ką norite laikyti kartu?
Ir kaip tas sprendimas
paremia santuokos tvarumą?
Nes būtina prisiminti,
kad tai kas tavo,
tikriausiai taps mūsų,
nebent jūs esate atidūs
ir imatės veiksmų“.
Taigi jei jie būtų
pagalvoję apie skyrybas,
galbūt jie būtų nusprendę kitaip,
galbūt Lisa būtų pagalvojusi,
„Galbūt paveldėjimas gali likti
atskiras“,
ir paliktas tam laikui
kai jo tikrai prireiktų.
Ir galbūt paimta paskola
nebūtų buvus tokia didelė našta
ir galbūt Andriui nebūtų reikėję
taip daug dirbti kad ją sumokėti.
Ir galbūt jis būtų tapęs mažiau apmaudus.
Galbūt jie būtų gyvenę mažesniame name
ir būtų dėl to laimingi.
Prasmė tame,
kad jei jie būtų pasikalbėję
skyrybų tema
apie tai ką palikti atskirai,
jų santuoka galėjo būti
labiau sujungta.
Per daug dažnai santuokoje,
mes aukojamės,
ir reikalaujam aukų,
neatsižvelgdami į jų kainą.
Tačiau yra išmintinga žiūrėti
į santuokos sprendimų kainas
kaip kad mus moko skyrybų įstatymai.
Aš norėčiau,
kad žmonės mąstytų
apie santuokinius sandorius
per skyrybų linzę.
Ir kad klaustų,
„Kaip santuoka yra aukojimasis,
bet ir apsikeitimas aukomis,
ir kaip mes mąstome apie
šiuos mainus?“
Antra:
„Kaip mes galvojame apie
vaikų priežiūrą
ir kaip suprantame
kad nėra tokio dalyko
kaip nemokama vaikų priežiūra?“
„Kaip mes suprantame
kad kai kurie dalykai gali būti atskiri
o kai kurie jungtiniai,
ir jei mes apie tai negalvojame,
tada viskas taps
dalimi jungtinio turto.
Taigi trumpai tariant,
aš jus noriu palikti su mintimi,
kad santuokoje ar skyrybose
žmonės turėtų galvoti
kad „kol mirtis mus išskirs“ santuoka
yra amžina.
Ačiū.
(Aplodismentai)