Miške rinkdamas valgiui tinkamas
sėklas ir žoleles,
dieviškasis ūkininkas Šenongas
netyčia apsinuodijo 72 kartus.
Bet prieš nuodams jį pribaigiant,
jam ant liežuvio nukrito lapelis.
Šenongas sukramtė lapelį,
ir pakilo iš mirties patalo.
Štai taip mes atradome arbatą.
Bent jau taip pasakoja senovės legenda.
Iš tiesų arbata nėra priešnuodis,
tačiau ši istorija apie Šenongą,
mitinį kinų žemės ūkio išradėją,
pabrėžia arbatos svarbą senovės Kinijoje.
Archeologiniai tyrinėjimai rodo,
kad arbata ten buvo auginta
jau prieš 6000 metų,
arba 1500 metų iki
faraonams pastatant
Didžiąsias Gizos piramides.
Senovėje auginti kinų arbatmedžiai
yra tas pats augalas, kurio arbatą
geriame šiandien.
Tačiau senovėje jis buvo ruošiamas
visiškai kitaip.
Jis buvo valgomas kaip daržovė,
arba verdamas su grūdų koše.
Arbata iš maisto virto gėrimu
vos prieš 1500 metų,
žmonėms atradus, kad karščio
ir drėgmės derinys
iš žalio lapelio gali išgauti
kompleksišką ir įdomų skonį.
Po šimtmečius trukusių
arbatos gamybos eksperimentų,
įprasta tapo arbatą pakaitinti,
supresuoti į kelionėms patogius „blynus“,
sutrinti į miltelius,
sumaišyti su karštu vandeniu,
ir taip paruošti gėrimą,
vadintą muo cha, arba matcha.
Matcha tapo tokia populiari,
kad aplink ją susiformavo
savita kinų kultūra.
Arbata tapo svarbia tema literatūroje,
mėgstamiausiu imperatoriaus gėrimu
ir išraiškos priemone menininkams.
Arbatos putose jie piešdavo paveikslus,
panašiai, kaip šiandien populiarūs
piešiniai ant kavos putos.
9-ajame amžiuje, valdant Tangų dinastijai,
japonų vienuolis į Japoniją parsivežė
pirmąjį arbatos sodinuką.
Ilgainiui japonai sukūrė
savo unikalius arbatos ritualus,
kurie galų gale virto
japonų arbatos ceremonija.
O XIV amžiuje, valdant Mingams,
Kinijos imperatorius pakeitė
arbatos standartą
iš presuotų arbatos „blynų“
į birių lapelių arbatą.
Tuo metu Kinija vis dar buvo
vienintelė arbatmedžių augintoja
pasaulyje,
ir arbata buvo viena iš trijų
svarbiausių Kinijos eksporto prekių,
kartu su porcelianu ir šilku.
Tai Kinijai teikė daug galios
ir ekonominės įtakos,
kadangi arbatos gėrimas
vis populiarėjo pasaulyje.
Arbatos kelionė į pasaulį
prasidėjo XVII a. pradžioje,
olandų pirkliams atvežus
didelius kiekius arbatos į Europą.
Daugelis tvirtina,
kad karalienė Kotryna Bragansietė,
portugalų didikė,
išpopuliarino arbatą
tarp Anglijos aristokratų,
kai ištekėjo už Anglijos karaliaus
Karolio II
1661 metais.
Tuo metu Didžioji Britanija
plėtė savo kolonijinės įtakos zoną
ir pamažu virto dominuojančia
pasaulio jėga.
O Didžiąjai Britanijai augant,
susidomėjimas arbata taip pat plito
po pasaulį.
1700-aisiais arbata Europoje kainavo
dešimtgubai daugiau nei kava,
o augalas vis dar tebuvo auginamas
tik Kinijoje.
Prekyba arbata buvo tokia pelninga,
kad greičiausi pasaulyje buriniai laivai –
kliperiai –
buvo sukurti konkuruojančių
Vakarų prekybininkų,
kurie skubėjo pirmi pristatyti
arbatą į Europą,
kad gautų didžiausią įmanomą pelną.
Iš pradžių Britanija už visą savo arbatą
mokėjo sidabru.
Kai tai tapo per brangu,
jie pasiūlė arbatą mainyti
į kitą medžiagą – opiumą.
Tai Kinijoje sukėlė sveikatos krizę,
nes gyventojai tapo priklausomi
nuo opiumo.
1839-aisiais kinų pareigūnas
įsakė savo vyrams
sunaikinti milžiniškas britų opiumo
siuntas,
taip pasipriešindamas britų įtakai
Kinijoje.
Šis poelgis išprovokavo pirmąjį
Opiumo karą tarp šių tautų.
Kova virė išilgai Kinijos pakrantės
iki 1842 m.,
kai nugalėta Čingų dinastija
atidavė britams
Honkongo uostą
ir vėl prasidėjo prekyba
Kinijai nenaudai.
Karas susilpnino Kinijos įtaką pasaulyje
visam šimtmečiui.
Britų Rytų Indijos kompanija
norėjo auginti arbatą patys,
kad dar labiau kontroliuotų rinką.
Todėl pasamdė botaniką Robert Fortune,
kad šis slapta pavogtų iš Kinijos
arbatmedžių.
Užsimaskavęs jis leidosi
į pavojingą kelionę
per Kinijos kalnuotus arbatos regionus,
ir kontrabanda išsivežė arbatos medelių
ir patyrusių arbatos augintojų
į Darjeeling'ą Indijoje.
Iš ten augalas pamažu plito vis plačiau,
o arbatos kaip kasdienės prekės
populiarumas vis augo.
Šiandien, arbata yra antrasis pasaulyje
dažniausiai vartojamas gėrimas,
po vandens.
Ir nuo saldžios turkiškos Rize arbatos
iki sūrios Tibeto sviestinės arbatos,
šiam gėrimui paruošti yra
tiek pat receptų,
kiek planetoje yra kultūrų.