Iš visų personažų Disnėjaus filmuose man labiausia patinka Svirplys Džiminis iš „Pinokio“. Mano mėgstamiausia scena iš filmo yra, kai mėlynoji fėja sako Pinokiui: „Visada vadovaukis savo sąžine“. Pinokis paklausia: „O kas yra sąžinė?“ ir Svirplys Džiminis pasipiktinęs šiuo klausimu. „Kas yra sąžinė? Kas yra sąžinė? Sąžinė – tas tylutis, mažytis balselis viduje, kurio žmonės nenori klausytis. Štai kas negerai su šiandienos pasauliu.“ Man patinka, kad Svirplys Džiminis visada yra šalia, su savo „nuobodžiais“ moralais, kai tik Pinokis sugalvoja kokį gudrų planą. Mano manymu, jis medinukui rėžia tiesą į akis. Visada galvojau: o kodėl gi Svirplys Džiminis man taip patinka? Ir vieną dieną supratau. Todėl, kad jis kalba visai kaip mano senelis. Mano senelis buvo labai geras ir meilus žmogus, nepaprastai jį mylėjau. Bet jis priklausė ne tik man, o visam pasauliui. Jo vardas buvo Roy O. Disney ir jis, kartu su savo broliu Walt Disney, užaugo neturtingoje šeimoje Kanzaso valstijoje ir įkūrė bei valdė vieną žymiausių įmonių pasaulyje. Geriausiai atsimenu du dalykus apie keliones į Disneilendą su savo seneliu. Visų pirma, jis mane visada griežtai perspėdavo, kad jei bent su vienu iš darbininkų elgsiuosi nepagarbiai, tai namie tikrai gausiu velnių. Jis sakydavo: „Šie žmonės labai sunkiai dirba – sunkiau, nei gali įsivaizuoti, ir todėl jie nusipelno tavo pagarbos.“ Kitas dalykas buvo tai, kad jis niekada nepraeidavo pro numestas šiukšles Disneilende ar bet kur kitur. Jis visada pasilenkdavo ir jas pakeldavo. Jis sakydavo: „niekas neturi būti per daug pasipūtęs, kad pakeltų šiukšlę.“ Mano senelio laikais darbas Disneilende nebuvo laikinas. Žmogus galėjo nusipirkti namą, susikurti šeimą, turėti prieigą prie padorios sveikatos apsaugos, išeiti į pensiją be rūpesčių tik su atlyginimu iš pramogų parko. Primenu, mano senelis kovojo su profesinėmis sągungomis, smarkiai kovojo. Jis sakė, kad nenori, kad ji verstų daryti kažką, ką jis norėjo daryti savo noru. Žinoma, tai buvo bjaurus paternalizmas ir gal net truputis paistalų. Jis nebuvo šventasis, o įmonėje ne su visais buvo elgiamasi gerai ir teisingai – tai gerai žinomas faktas. Bet manau, kad giliai viduje jis buvo didžiai atsidavęs įsitikinimui, kad jis turėjo moralinę pareigą prieš visus, kas pas jį dirbo. Tarp įmonių vadovų tais laikais toks požiūris nebuvo labai retas. Bet kai mano senelis mirė 1971 m., pradėjo atsirasti nauja mąstysena, iš pradžių Amerikoje, o paskui ir visame pasaulyje. Svirpliui Džiminiui parodė duris ekonomistas Miltonas Friedmanas, kuris, kartu su kitais, išpopuliarino akcininkų viršenybės idėją. Nagi, akcininkų viršenybė – tai visai logiška mintis, kai pagalvoji. Akcininkai yra įmonės savininkai, akcininkai nori pelno, įmonės augimo, taigi pelnas ir augimas tampa prioritetu. Tai labai prasminga. Bet, deja, akcininkų viršenybės idėja virto į mąstyseną, ir kai ta mąstysena pasuko netikėta kryptimi, ji iš esmės pakeitė viską įmonių ir net vyriausybių vadyboje ir administravime. Po svarbiojo Miltono Friedmano straipsnio laikraštyje „New York Times“ sekė dešimtmečiai darnaus organizavimo bei lobizmo iš verslo aktyvistų pusės ir nenutraukiamų išpuolių prieš kiekvieną įstatymą ir reglamentą, kažkada sulaikiusį pavojingiausius verslo impulsus. Ir labai greitai ši nauja mąstysena įsitvirtino kiekviename verslo fakultete ir visose verslo srityse. Pelno buvo siekiama bet kuriomis priemonėmis, profesinėms sąjungoms pakirto kojas, sumažino mokesčius, ir tuo pačiu nukirsdino socialines garantijas. Man net nereikia jums pasakoti apie nelygybę, kilusią iš šių permainų. Mes visi gerai viską žinome. Rezultatas tas, kad viskas, kas darbą paverčia pragyvenimo šaltiniu buvo atimta iš Amerikos darbuotojų. Darbo garantijos, mokamos atostogos dėl ligos, atostogos – viso šito nebebuvo, o turtingųjų pajamos išsipūtė iki ligi tol nematyto ir, taip, nebeišnaudojamo lygio. Nors, jeigu esate Skurdžas Makdakas, galite visus pinigus išsikeisti į aukso monetas ir jose paplaukioti ant nugaros. Dabar aptarkime akivaizdžią problemą. Taip, kritikuoju įmonę, kuri vadinasi mano pavarde. Taip, manau, kad Disney galėtų veikti geriau. Ir tikiu, kad daugelis iš tūkstančių nuostabių žmonių, dirbančių Walt Disney įmonėje, tai pat kaip ir aš norėtų, kad ji veiktų geriau. Jau beveik šimtmetį Disney gauna pelną iš idėjos, kad šeima – tai stebuklas, kad meilė yra svarbi, kad yra svarbi vaizduotė. Todėl Jums gali pasidaryti bloga, kai Jums pasakysiu, kad galbūt Pelenė miega savo mašinoje. Bet noriu pasakyti aiškiai: kalbu ne tik apie Disney. Kalbu apie visą struktūrą ir sistemą. Visi įmonių vadovai po vieną yra nekati ir nėra nei vienos kompanijos, kuri viena šitam besipriešintų. Analitikai, ekspertai, politikai, verslo fakultetų mokymosi planai bei socialinės normos formuoja šiuolaikinę ekonomiką. Disney tedaro tai, ką daro visi kiti ir jie net nėra baisiausi nusikaltėliai. Jei Jums pasakyčiau, kaip kenčia Amazon, McDonald's ar Walmart darbuotojai, ar bet kas iš tūkstančio kitų vietų, apie kurias net negirdėjote, Jūsų tai nesukrės taip, kaip tas, kad 73 proc., trys iš keturių žmonių, kurie šypsosi prie įėjimo, kurie padeda Jums nuraminti verkiantį vaiką, kurie galbūt Jums padeda praleisti geriausias atostogas gyvenime patys ne visada turi ką valgyti. Tai turėtų būti laimingiausia vieta pasaulyje. Ir ten dirbantys žmonės nepaprastai didžiuojasi tuo, kad jie siekia aukštesnio tikslo. Tą tikslą mano senelis ir jo brolis sąmoningai užsibrėžė, sukurdami vietą, kur bendravimas yra svarbesnis už sandėrius. Žinau, kad tokie žodžiai kaip „stebuklas“ jus privers abejoti, ar tebemąstau logiškai. Žinau, kad sunku įsivaizduoti, kad ant kažko tokio neapčiuopiamo kaip meilė gali remtis toks prekybos ženklas kaip Disney, ir žinau, kad sunku įsivaizduoti, kad skaičiai neįvertinami dalykai pvz. moralinė pareiga turėtų mus įtakoti, kai siekiame atnešti pelno investuotojams. Bet buhalterija ir finansai nevaldo pasaulio. Įsitikinimai, mąstysenos – štai kas yra verslo etikos variklis. Ir, jei norime pakeisti šias mąstysenas bei įsitikinimus, turime naudoti pačią „Disnėjiškiausią“ galią pasaulyje. Turime pasitelkti mūsų vaizuotę. Turime vėl pasikviesti Svirplį Džiminį į svečius. Gal Svirplys Džiminis pradės nuo paprastų dalykų: pvz. nereikia būt godžiam, pvz. pasaulyje yra daugiau nei tik kūrėjai ir plėšikai, ir kad niekas niekada be pagalbos nepakėlė savęs už batraiščių – jei bent kiek išmanote fiziką, suprasite, kodėl. Džiminis primena mums, kad kiekvienas mūsų darbuotojas, be išimties, dirbantis su kompiuteriu, ar klojantis lovas, nusipelno padoraus atlyginimo, pagarbos bei orumo. Labai paprasta. Ir Džiminis nesuprastų, kaip vadovai ir darbuotojai galėtų bent kiek vienas kitą užjausti, jei darbovietėse tokia nelygybė, kad atrodo normalu ir natūralu, kad direktoriui reikia specialios prabangios vietos mašinai pastatyti, ar valgyti, ar nueiti į tualetą, ar kad direktorius yra per išdidus, kad pakeltų šiukšles nuo grindų. Galų gale, mes visi esame viena žmonija, kartu gyvenanti vienoje planetoje. Džiminis galėtų musų paprašyti abejoti kai kuriomis mūsų dogmomis. Ar tikrai direktoriaus atlyginimas turi būti lygus ar didesnis nei visų kitų direktorių? O gal tai tik kuria konkurencinę dinamiką, vis didinančią skaičius? Jis galėtų klausti, ar direktorių tarybos tikrai žino viską, ką turi žinoti, jei jų susirinkimuose niekada nebūna paprastų darbuotojų. Jis galėtų paklausti, ar pinigų gali būti per daug. Arba paklausti, ar mes galime susiburti su vartotojais, su darbuotojais, su įmonėmis, su bendruomenėmis, susieiti visiems kartu, kad iš naujo apibrėžtume šią nepaprastai siaurą sąvoką: kas gi išties yra įmonės paskirtis. Džiminis norėtų mums priminti, kad niekas nedirba pavieniui, ir kad įmonių vadovai aktyviai kartu kuria mums visiems bendrą tikrovę. Ir kaip dėl kilmato kaitos, mes visi kartu esame atsakingi už bendras mūsų atskirų sprendimų ir veiksmų pasekmes. Manau, kad visų laikų pelningiausia verslo ekosistema visame pasaulyje galėtų veikti geriau. Tikiu, kad galime šiek tiek nuimti nuo viršaus, galime truputį sumažinti įvykių greitį. Manau, kad visos trumpalaikės netektys atsipirks ir net atneš pelno plačiame moralinio, dvasinio ir finansinio klestėjimo klimate. Žinau, ką man sakys cinikai, ir tai yra tiesa: iš principingumo duonos nevalgysi. Bet iš šimtosios procento dalies neišgyvensite nei jūs, nei jūsų vaikai. Žinau, kad galbūt per daug garbinau savo senelį. Kai jis dirbo, buvo kiti laikai, ir niekas iš mūsų nenori į juos grįžti, tam yra daug priežasčių. Žinau, kad ir šiandien yra geranorių įmonių direktorių, tokių pat padorių kaip ir mano senelis, bet jų laikais lūkesčiai yra kitokie ir kontekstas labiau banditiškas. Bet štai geroji naujiena: mes kuriame lūkesčius ir kontekstą ir taip pat galime juos ardyti. Mus gali daug išmokyti paprastas dorumas, kuriuo vadovavosi mano senelis, dirbdamas įmonės direktoriumi. Už kiekvieno pramogų parko, kiekvieno minkšto žaisliuko, viską valdė vos keli principai. Kiekvienas žmogus nusipelno pagarbos ir orumo. Niekas neturi būti per išdidus, kad pakeltų nuo grindų šiukšles, ir visada reikia vadovautis savo sąžine. Mums visiems vertėtų paklausyti Svirplio Džiminio. Ačiū.